Šiaulių "Aušros" muziejus, vienas seniausių Lietuvoje, 2023 m. kovo 11 d. minėjo garbingą 100-mečio jubiliejų. Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune vykdė projektą „Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai“.
Į reikšmingiausių įvykių šimtuką pateko ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimas. Šiam įvykiui atiteko 88 vieta. Šis faktas rodo, kad šiandienos visuomenė „Aušros“ muziejaus įkūrimą vertina kaip svarbų jaunos nepriklausomos valstybės įvykį, turėjusį ilgalaikį poveikį visuomenės sociokultūrinei raidai.
Vienas iš išskirtinių muziejaus pastatų yra Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas, tarpukariu neretai vietos gyventojų vadintas Baltaisiais rūmais. Šis tarpukario modernizmo architektūros pastatas, priklausantis muziejui, yra Šiaulių Vytauto gatvėje.
Šiame pastate įsikūręs muziejus, kuriame lankytojai gali susipažinti su Venclauskių šeimos istorija, jų veikla ir indėliu į Šiaulių miesto kultūrinį gyvenimą. Ekspozicija Venclauskių namuose-muziejuje pristato Venclauskių šeimos gyvenimą ir veiklą bei XX a. I pusės Šiaulių miesto istoriją. Čia užaugo ne tik dvi jų dukros, bet ir S. Venclauskių šeimos namas, tarpukariu neretai vietos gyventojų buvo vadinamas Baltaisiais rūmais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės atgautus tėvų namus padovanojo Šiaulių miestui su sąlyga, kad pastate visada turi veikti muziejus. 1992 m. pastatas oficialiai pavadintas Venclauskių namais, jam suteiktas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto statusas.
Taip pat skaitykite: Šventas Antanas: biografija ir reikšmė
Venclauskių namai Šiauliuose
Venclauskių šeimos, išauginusios daugiau nei 100 pamestinukų bei neturtingų vaikų, atminimui muziejaus terasoje 1993 m. atidengta skulptūra „Motinystė“ (skulptorius Antanas Šnaras). Ši skulptūra skirta Motinai S. Venclauskienei, išauginusiai daugiau nei šimtą pamestinukų ir neturtingų vaikų, atminti. Skulptūros sumanytojas ir idėjos įgyvendinimo autorius - publicistas Leonas Peleckis-Kakt.
Ši skulptūra tapo svarbiu simboliu, įamžinančiu S. Venclauskienės motinišką meilę ir pasiaukojimą. Ji primena apie jos neįkainojamą indėlį į visuomenę ir rūpestį likimo nuskriaustais vaikais.
Antano Šnaro skulptūra Motinystė
Prieš dvejus metus vykusio projekto „Venclauskių namų restauravimas ir pritaikymas daugiafunkcei muziejinei veiklai“ dėka, finansuoto iš Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Venclauskių namai vėl atviri lankytojams.
Taip pat skaitykite: Verslininko sėkmės istorija
Šiuo metu Venclauskių namuose veikia muziejus, kuriame lankytojai gali susipažinti su Venclauskių šeimos istorija, jų veikla ir indėliu į Šiaulių miesto kultūrinį gyvenimą. Ekspozicija pradedama senąja ir šiuolaikine tautodaile - medžio skulptūra, keramika, tapyba ir t. t. Atskira salė skirta Lietuvos vaizduojamajai dailei. Čia buvo eksponuojami V. Smakausko, P. Smulgevičiaus, V. Slendzinskio darbai, litografijos iš „Vilniaus albumo“. Tarpukario Lietuvos dailę pristatė G. Bagdonavičiaus, S. Riomerienės, M. Katiliūtės, S. Ušinsko, P. Eidukevičiaus, P. Kalpoko, M. Dobužinskio ir kt.
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose - 1958 m. sausio 16 d. Dideli siekiaiManoma, kad lietuvybės sėklą ir gailestingumą, norą padėti Stanislava perėmė iš tėvų. Jos tėvas Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir vos išvengė mirties bausmės. Pasakojama, kad jos mama Marija Rudytė-Jakševičienė, kilusi nuo Pavenčių, sukilėliams siūdavusi šilkinius marškinius, kad parazitai neįsiveistų. Šiltinės epidemijos protrūkyje Jakševičiai palaidojo 5 savo pirmuosius vaikus, Stanislava buvo šeštoji. Jos mama, šviesus žmogus, išleido mergaitę mokytis į Rygos gimnaziją, nes Šiauliuose dar mergaičių gimnazijos nebuvo. Paskui mergina scenos meną studijavo dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Gyvendama Rygoje Stanislava įsitraukė į tautinį judėjimą, platino lietuvišką spaudą, dėl to neretai pravardžiuojama ,,litvomane“. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje Stanislava Jakševičiūtė režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, vaidino jame Agotą. Rygoje viename iš lietuviškų vakarų susipažino su Kazimieru Venclauskiu, būsimuoju advokatu, 1902 m. jiedu susituokė. 1908 m. šeima iš Rygos sugrįžo į Šiaulius. Greitai Venclauskių namai tapo lietuvybės centru. Šiauliuose Stanislava Venclauskienė vaidino Nikolajaus Dolžanskio Rusų teatro trupėje. Ji viena iš dramos muzikos ir dainos draugijos ,,Varpas“ organizatorių, planavo įkurti profesionalų lietuvišką teatrą, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Nors Venclauskiai patys turėjo dvi dukras - Danutę ir Gražbylę, tačiau jie skirtingu metu priglobė, išaugino, išmokslino gerokai daugiau nei šimtą dvidešimt svetimų vaikų. Sklando legenda, kaip Stanislavos motina M. Jakševičienė nuo mirties išgelbėjo ir išaugino mergytę, radusi ją šuns būdoje. Bajorų šeimoje prieglobstį rado daugiau likimo nuskriaustų vaikų. Pasak V. Karinauskienės, tai rodo Stanislavos ir Marijos laiškai. Vienas iš augintinių kunigas Kazimieras Kazlauskas Stanislavą laiškuose sesute vadino. Yra išlikęs atvirlaiškis. kuriame jis S. Galėjo gyventi kaip bajoraiPirmojo pasaulinio karo metus, kaip ir daugelis inteligentų, Venclauskių šeima praleido Rusijoje. Jau tada išvyko su būriu - gal dešimčia globojamų vaikų. Po karo pirmoji į namus grįžo S. Venclauskienė su vaikais. Yra išlikę pasakojimų, kad Stanislava arklį pasikinkiusi vežiojo plytas, rąstus, malkas, kad tik uždirbtų pinigų vaikų batams, drabužiams. Jokio darbo moteris nebijojo. Žmonės matydavo ją su vaikais ir augintiniais triūsiant darže ar kitur. ,,Nors S. Venclauskienė buvo kilusi iš gana turtingų bajorų, o K. Venclauskis, garsus advokatas, laimintis sunkias bylas, gaudavo didelius honorarus (varguomenę dažniausiai gindavo veltui), šeimos gyvenimas visai nebuvo bajoriškas: nei tarnų, nei privilegijuotųjų. Visi dirbo buities darbus, visi paprastai rengėsi, vienodai maitinosi. Antras aukštas būdavo išnuomotas. Dukros Gražbylė ir Danutė tarsi turėjo atskirus kambarius, bet su jomis nuolat kartu gyvendavo kokios nors ,,sesutės“. Mažesnieji vaikai miegodavo Stanislavos kambaryje. Naujokai įsikurdavo cokoliniame aukšte. Vaikų kambariai buvo ir prie valgomojo. Vienu metu prie stalo sėsdavo didžiulis būrys žmonių. Pagerintą maistą gaudavo tik sergantieji“, - pasakoja G. Pradedant pamestinukais, rastais prie namų durų, baigiant universiteto studentais - visais Stanislava rūpinosi, suteikdavo pagalbą, globą ir motinišką meilę. S. Venclauskienė kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis, visus augintinius leido į mokyklą, namuose mokė muzikos, šokių, vaidybos, užsienio kalbų. Mokė vaikus gero elgesio, namų ruošos darbų, vakarais rengė spektaklius, deklamavo jiems eiles. Senas pianinas svetainėje nenutildavo nuo ryto iki vakaro. Nors suvaldyti būrį augintinių buvo nelengva, ji niekada nesipiktindavo, nesusierzindavo. Muziejininkės spėja, kad naujuose namuose padidėjo galimybės ir globotinių rasdavosi daugiau. Venclauskiai teikė finansinę paramą neišgalintiems susimokėti už mokslą, S. Venclauskienė sergančius, ligotus, luošus vaikus vesdavo pas pažįstamus gydytojus ir taip ne vieną išgydė. V. Karinauskienė sakė, kad S. Venclauskienė turėjo silpnybę - negalėdavo atsisakyti, jei kas pagalbos paprašo. „Priglaustiems pamestinukams dažniausiai suteikdavo Jakševičių arba Venclauskių pavardę. Tai rodo, kad S. Venclauskienei nestigo apsukrumo. Mokslas buvo mokamas, tačiau globotiniams jis buvo prieinamas, nes Šiaulių gimnazija pastatyta Stanislavos tėvo žemėje ir pagal sutartį jų palikuonys atleidžiami nuo mokesčio. Nors „sūnų“ ir „dukterų“ buvo labai daug, gimnazija laikėsi duoto žodžio“, - pasakojo A. Pasak muziejininkių, šiauliečiai neretai apkalbinėjo globėją, kad ji lėšas ir energiją švaisto negabiems, neįgaliems, o jos pagalbos labiau reikia talentingiems jaunuoliams. Tačiau ji nesirinko, priėmė luošus, sergančius, nebūtinai gabius. K. Venclauskis irgi finansiškai paremdavo studentus. Yra prisiminimų likę, kad kreipdavosi net ir tie, kurių pažiūros labai skirdavosi. Beje, kai kurie padėkoti užmiršdavo. S. Venclauskienė buvo ir Mergaičių gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė.
Stanislava buvo labai tauri, įdomi moteris. Nepaprastai jaunatviškos dvasios. S. Venclauskienė kiekvieną vaiką skatindavo mokytis, o baigus mokslus padėti seserims ir broliams. Ji buvo demokratiška, tolerantiška. Nenusigręždavo, jei pasirinko vaikas ne tą kelią, ko tikėjosi. Begaline kantrybe pasižymėjo. S. ir K. Venclauskiai nepaleisdavo nė vieno augintinio, kol jis įgydavo profesiją ir tapdavo savarankiškas. Šeima išlaikė nemažą butą Kaune, jame gyvendavo studijuojantys vyresnieji globotiniai. Šeimai taip pat priklausė nedidelis vasarnamis Palangoje, jame vasarodavo visa šeimyna. Palangoje vykdavo ir skautų stovyklos. S. Venclauskienė gyvenimo saulėlydyje sakiusi: „Mano visas gyvenimas turėjo vieną tikslą: dirbti Lietuvai!
Šiaulių visuomenė Stanislavą laikė moters idealu: puiki mama, gera namų šeimininkė, uoli katalikė, visuomenininkė, padedanti vargšams. Dukrų neišskyrė, nebent Gražbylę tėvas mylėjo labiau. Valgė visi tą patį ir rengėsi paprastai. Įsiminė susitikimai su kunigu Antanu Saulaičiu, kurio tėvas išaugo Venclauskių namuose. Labai šilta draugystė jį siejo su Stanislava ir Gražbyle. Įdomūs pasakojimai apie žymų pedagogą Tomą Stonį, kuris dirbdamas J. Janonio gimnazijoje pakalbėdavo, kaip gyveno su poetu viename kambarėlyje. Tomas Stonis nebuvo pavyzdingas mokinys, ne sykį S. Venclauskienei teko jį iš bėdų vaduoti. Kartą net prikalė prie grindų gimnazijos direktoriaus kaliošus. Jis ne kartą sakęs, kad bendravimo pagrindus išsinešė iš Venclauskių namų. Julius Janonis šalia buvo įkurtas, kai paaiškėjo, kad „Žiburėlio“ bendrabutyje skurdžiai gyvena jautrus gabus poetas. Teko jį nuo žandarų slapstyti. Anelę Pampikaitę-Skrupskienę Stanislava parsivežė sunkiai džiova sergančią. Išgydė. Ji tapo akušere. Jos brolis Vladas irgi išaugo Venclauskių globoje, baigė medicinos mokslus. Aldona Jakševičiūtė-Vinklerienė pas Venclauskius 24 metus gyveno. 1910 metais rado ant savo namų laiptų kūdikėlį. (Panašių atvejų ne vieno būta.) Praminė ją Liale. Ligota buvusi, bet užteko tuose namuose ir meilės ir duonos. Su Gražbyle viename suole sėdėjo, studijų metais Kaune kartu gyveno. Net per karo sumaištį Stanislava Venclauskienė neužmiršo, jog vaikams reikia ne tik duonos.
Taip pat skaitykite: Darbuotojų teisės atleidžiant iš darbo motinystės atostogų metu
S. Venclauskienė su dukromis ir globotiniais
Nemaža vietos skirta šiuo laikotarpiu sparčiai kitusiam ir modernėjusiam architektūriniam miesto veidui, taip pat papasakojama Venclauskių pastato istorija - 1955 m. Venclauskių namai buvo perduoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus reikmėms.
Venclauskių šeimos, išauginusios daugiau nei 100 pamestinukų bei neturtingų vaikų, atminimui muziejaus terasoje 1993 m. atidengta skulptūra „Motinystė“ (skulptorius Antanas Šnaras).
Venclauskių namai vėl atviri lankytojams po dvejus metus vykusio projekto „Venclauskių namų restauravimas ir pritaikymas daugiafunkcei muziejinei veiklai“, finansuoto iš Europos Sąjungos Regioninės plėtros fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
tags: #antanas #snaras #skulptura #motinystei