Antanas Bosas - verslininkas, sportininkas, medžiotojas ir visuomenės veikėjas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos gyvenime. Jo biografija - tai įkvepiantis pavyzdys, kaip sunkus darbas, valia ir atsidavimas gali padėti pasiekti aukštumų. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius A. Boso gyvenimo etapus, verslo pasiekimus ir labdaringą veiklą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Gimiau 1955 m. birželio 10 d. Syktyvkaro mieste, Komijos respublikoje, kur mano tėvai 1941 metais buvo ištremti. Birželio 14 d. nuvažiavo pirmasis ešelonas, į kurį pateko ir mūsų šeima, o birželio 16 d. pajudėjo dar vienas traukinys, kurį Baltarusijoje, Breste, sustabdė vokiečiai ir dalį žmonių išsiuntė į Vokietiją. Tuo laiku buvo ištremta daugybė inteligentijos, politinio ir finansinio elito su ištisomis šeimomis. Iš pradžių mano tėvai gyveno barake, netoli miesto, darbo stovykloje pavadinimu Slobodskoi reid.
Mano pase prie gimtosios vietos buvo įrašytas Syktyvkaras, esantis autonominėje Komijos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje. Mano jaunesnis brolis gimė 1958 metais ir netrukus mums buvo leista grįžti į gimtinę. Tėvai grįžo namo septyniolika metų praleidę tremtyje, man tuomet buvo beveik ketveri. Iš Syktyvkaro laikų atmintyje teliko namai ir jų sargas vokiečių aviganis, o kiti prisiminimai apie vaikystę Komijos Respublikoje ilgainiui išdilo.
Grįžimas į Lietuvą visai nebuvo rožėmis klotas. Neturėjome, kur gyventi, ir nebuvome prirašyti, taigi buvo sudėtinga užregistruoti vaikus į darželį, o paskui į mokyklą. Tėvams patiems buvo labai sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Jie buvo persona non grata, liaudies priešai. Ir paskui neturėjome jokių karjeros galimybių - viskas todėl, kad buvome tremtinių šeima.
Jeigu tais laikais norėjai kilti karjeros laiptais, turėjai būti komunistų partijos narys. Kad įstotum į partiją, turėjai gauti rekomendacijų iš Valstybės saugumo tarnybos, bet tremtiniams jų niekas nerašydavo, ypač tiems, kuriuos ištrėmė 1941 metais, nes tuo metu paėmė visą nepriklausomos valstybės elitą. Mokiausi Klaipėdos 1-ojoje internatinėje vidurinėje mokykloje. Vienas jų - Antanas Bosas, vaikų namuose praleidęs 11 metų.
Taip pat skaitykite: Šventas Antanas: biografija ir reikšmė
Aukštąją mokyklą pasirinkti nebuvo sunku, nes ir variantų tuo metu nebuvo daug. 1973 metais pateikiau dokumentus ir įstojau į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Laivų statybos specialybę. Po dviejų metų mokslų Kaune turėjau išvykti ir baigti mokslus Kaliningrade, bet tuo metu jau pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje.
Į institutą įstojau su 4 balų vidurkiu, bet kadangi studijų metais labai gerai mokiausi - gaudavau vienus penketus ir padidintą stipendiją, - dekanas mane perkėlė į Mechanikos fakulteto šaldytuvų ir kompresorių specialybę ir taip pavyko išvengti siuntimo į Kaliningradą. Institutą baigiau 1978 metais.
Baigė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Mechanikos fakulteto šaldytuvų ir kompresorių specialybę. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete studijavo strateginį planavimą ir vadybą ir apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį.
Karjeros Pradžia ir Verslo Imperijos Kūrimas
Kadangi institute turėjau vienus geriausių baigiamųjų pažymių, galėjau pasirinkti, kur dirbti, ir taip pradėjau darbą Klaipėdos laivų statykloje Baltija. Šaldytuvų inžinerija buvo elitinė profesija. Tokie specialistai būdavo paklausūs mėsos kombinatuose, visur, kur dirbama su maistu. Vis dėlto pagal profesiją dirbti neteko nė dienos, nes laivų statykloje ji nebuvo reikalinga. Ten išdirbau tik trejus metus.
Toliau dirbau vyriausiuoju mechaniku Klaipėdos buities tarnybos įmonių susivienijime Pajūris. 1989 metais įsteigiau savo pirmąjį kooperatyvą, kuris vėliau tapo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija.
Taip pat skaitykite: Antano Šnaro "Motinystė": istorijos atspindys
Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija (VLPFK) oficialiai buvo įsteigta 1993 metais, bet jos užuomazgų reikėtų ieškoti dar 1989 metais, kai A. Bosas su bendraminčiais įkūrė vieną pirmųjų Klaipėdos rajono kooperatyvų L-713. VLPFK buvo viena didžiausių ir įtakingiausių Lietuvos įmonių grupių, ją sudarė 36 įmonės ir joje dirbo apie 6500 žmonių. 2003 metais, kad valdymas taptų veiksmingesnis ir būtų pritraukta daugiau investicijų, įmonė buvo reorganizuota ir padalyta pagal keturias veiklos kryptis.
Valdau 100 procentų akcijų korporacijos, kuri užsiima nekilnojamuoju turtu. Šiuo metu viskas sutvarkyta taip, kad galiu vadovauti įmonei telefonu, nes vietoje dirba keletas labai profesionalių vadybininkų, kuriais galiu pasitikėti. Man telieka priimti sprendimus. Esu labai patenkintas dabartine situacija.
Politinė Veikla
Nuo 2003 metų buvau Darbo partijos narys, vadovavau jos Klaipėdos skyriui, dirbau Klaipėdos miesto taryboje. Į partiją įstojau ir į Seimą balotiravausi pakviestas draugo. Tuo metu dėsčiau socialinius mokslus Klaipėdos universitete. Jame išdirbau ketverius metus ir išėjau, kai mane išrinko į Seimą.
Eiti ar neiti į Seimą, ypatingo pasirinkimo nebuvo - mane tiesiog išrinko. Buvau jaunas, naivus ir energingas. Iš pradžių dirbau labai aktyviai, kovojau, bandžiau padaryti pasaulį geresnį. Vis dėlto praėjus dvejiems metams jau buvau pasiruošęs viską mesti ir išeiti. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes Klaipėda turėjo tik vieną Darbo partijos mandatą ir nebuvo nieko, kas galėtų mane pakeisti. Dirbau iki kadencijos pabaigos. Seime buvau Aplinkos komiteto pirmininkas.
Ten dirbau tik vieną kadenciją 2004-2008 metais, nors dėl ankstesnio įdirbio garantuotai būčiau buvęs išrinktas dar vienai kadencijai ir būčiau galėjęs taip tęsti iki žilos senatvės. Seimo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Antanas Bosas yra apdovanotas aukso ir sidabro medaliais už nuopelnus Lietuvos sportui bei olimpine žvaigžde.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tačiau išgirdus politikų skundus pirmiausia kyla klausimas, ar Seimo nariai verti dabartinės algos, ir ar tikrai ją atidirba?
15min.lt - Obligacijų pirkėjo komentaras po A.Boso pergalės teisme
Pomėgiai ir Laisvalaikis
Sportuoti pradėjau vaikystėje - užsiėmiau dviračių sportu, gimnastika. Būdamas keturiolikos net iškovojau teisę dalyvauti Tarybų Sąjungos moksleivių dviračių sporto čempionate. Jau vien patekti tarp dalyvių ko verta! Laimė, sporte niekas nežiūrėjo, ar tavo tėvai tremtiniai ir koks tavo ryšys su partija.
Tik vėliau, kai pradėjau žaisti Lietuvos regbio rinktinėje, praeitis vėl išlindo iš už horizonto - manęs neišleido iš šalies, kai komanda turėjo važiuoti žaisti į Lenkiją. Ir toliau galėjau dalyvauti tik tose varžybose, kurios vyko TSRS teritorijoje. Tarybų Sąjungos čempionate kovojome prieš Maskvos Dinamo, Slava, VVA, Tiraspolio, Kijevo ir kitas dideles, garsias komandas.
Esu nedidelio ūgio, todėl buvau krašto puolėjas. Greitai bėgdavau sprintus - 100 metrų įveikdavau per 10,9-11,0 sekundžių. Tai buvo pirmas atskyris lengvojoje atletikoje. Regbį pradėjau žaisti kai įstojau į Kauno politechnikos institutą. Per penkerius metus kelis kartus tapau čempionu, vicečempionu, iškovojau taurę. Kai grįžau į Klaipėdą, sukūriau savo komandą ir ją treniravau. Aktyvią sporto karjerą baigiau tik sukakus 44 metams.
2009-2010 metais A. Bosas buvo Lietuvos regbio federacijos prezidentas. Dabar, kai man 62-eji, sportas turi ypatingą reikšmę - sportuoju tik dėl savęs paties. Esu fiziškai aktyvus, sveikata labai gera, bet kad rimčiau sportuočiau, turiu per daug senų traumų - visos sausgyslės įplyšusios.
Dabar perėjau prie ramesnių sporto rūšių. Žaidžiu lauko tenisą ir golfą. Tiek galiu sau leisti, nes šiuose sportuose nereikia fiziškai kontaktuoti su kitu žaidėju. Chirurgas man patarė užsiimti kita veikla, bet aš to negaliu. Nerimtai žaisti irgi nemoku: apie ramų, palengvintą režimą galiu galvoti tik iki tol, kol išeinu į aikštelę. Tada prasideda rimtas sportas.
Esu medžiotojas. Pertraukose tarp medžioklių kartais padirbu. Netrukus įsigijau ir pirmąjį savo ginklą - IŽ 12-ojo kalibro horizontaliai dvejintą dvivamzdį. Pirmasis mano laimikis buvo antis Latvijoje, prie Papės ežero. Juokingiausia tai, kad prieš tai savo ginklu nebuvau šovęs nė karto. Pirmąjį paukštį sumedžiojau iš 20 šūvių - sunaudojau 20 šovinių, kol nukrito viena antis.
Tik tada supratau, kad tai visai nėra paprasta, ir pradėjau treniruotis šaudykloje. Sunkiausia išmokti šauti ne tiesiai į paukštį, o priešais jį - žiūrint, kur jis skris. Kai pradėjau treniruotis šaudykloje, tik tada supratau, kad kojos, rankos ir galva turi dirbti kartu, taigi pradėjau šaudyti geriau. Pirmasis buvo šernas. Antrajame savo sezone jau sumedžiojau vilką. Paskui - neprastą elnią. Tai buvo devintajame dešimtmetyje.
Turiu savo filosofiją, susiformavusią per ilgus metus. Nevažiuoju medžioti, kad gaučiau mėsos. Šaunu tik tada, kai trofėjus yra to vertas, arba jeigu tai selekcinis individas, bet niekada nešaunu į jaunus ir perspektyvius. Niekada nemedžiosiu šernės, nors dabar dėl afrikinio kiaulių maro medžiotojai kone verčiami naikinti šernų populiaciją. Savo plotuose taip pat paleidžiame tauriuosius elnius ir danielius.
Taip pat A. Bosui ir jo žmonai Dainai priklauso svečių namai Gamtos perlas tarp Klaipėdos ir Palangos, jūros pakrantėje. Svečių namuose yra trofėjų muziejus, laikomas viena didžiausių privačių gyvūnų iškamšų ir trofėjų kolekcijų Europoje. A. Bosas turi 200 ha voljerą elniams ir kitiems gyvūnams laikyti bei privačią laukinių gyvūnų ir paukščių kolekciją.
Labdara ir Parama
Gedmanto Kropio nuotr./Antanas Bosas - Man atrodo, kad visi darbai, padaryti per dešimt metų darbuojantis Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijoje, jau sugrįžta atgal. Pagrindinius darbus įvardysiu skaičiais: sukurta per 5 tūkst. darbo vietų, išdalyta labdaros už keletą milijonų litų. Jau esu sakęs, kad lengviau būtų įvardyti, ko dar nesame parėmę. Padėjome nevyriausybinėms organizacijoms, vaikų globos namams, bažnyčioms, šokių, teatro kolektyvams, sportininkams...
Iš tiesų esu religingas. Tačiau noras padėti, suprasti žmones atėjo iš vaikystės, iš tėvų gyvenimo. Gimiau ir augau Sibire. Mačiau, kaip sunkiai mano tėvai kabinosi į gyvenimą, jutau jų kasdienę kovą už duonos kąsnį. Ir nepaisant tokio sunkaus laiko, jie sugebėjo išlikti dori, jautrūs ne tik vienas kitam, bet ir svetimam žmogui.
Aš Sibiro neatmenu, bet žinau, kaip tremtiniai vargo grįžę į Klaipėdą. Mūsų keturių asmenų šeima glaudėsi viename kambarėlyje Turalaukyje. Kai dar gyvenome Sibire, mūsų šeimos gera draugė buvo senyvo amžiaus lietuvė. Tai mano tėvai ją priglaudė viename kambaryje drauge su mumis ir slaugė, karšino net dvejus metus. Tai tokie pavyzdžiai, toks mano gyvenimas ir išugdė mokėjimą ne tik pačiam džiaugtis geru gyvenimu. Aš jau apsirūpinau, mano šeima taip pat turi tai, ko reikia.
Šeima
Turiu šešerių metų dukterį Urtę Magdaleną, dabar turiu gyventi jai. Tris. Vyresnioji duktė Indrė yra grožio salono savininkė, o sūnus Tomas užsiima informacinėmis technologijomis ir programavimu. Dukteriai niekada nesiūliau eiti medžioti. Sūnų buvau pasiėmęs drauge, bet jo tai nesudomino. Kai buvo visai jaunas, Tomą domino motociklai ir automobiliai, paskui kompiuteriai. Dabar jo pagrindinis pomėgis - golfas. Sūnus mane ir sudomino šia sporto šaka.
Maria džiaugiasi, kad ji ligi šiol gyvena vaikystės namuose, kur augo. Čia išlikę ir širdžiai mieli prisiminimai.„Čia net yra nepajudintas mano senas rožinis kambarys su čiuožykla, visais žaislais. Kartais užeinu į jį: smagu palandžioti po senas nuotraukas, daiktus, bet žinau, kad išsikėlimo iš namų laikas artėja. Liūdna pagalvojus, kad kažkada čia galimai gyvens kažkas kitas ir nebegalėsiu sugrįžti. Bet tai neišvengiama - negaliu būti amžinai įsikibus į vieną vietą“, - atviravo Maria.
Taip, Daina vadovauja šiam viešbučiui ir ūkiui, kur turime tūkstantį tauriųjų elnių, danielių ir dėmėtųjų elnių, vilkų, stručių, stumbrų, meškų ir kitų žvėrių. Surinkau didžiulę paukščių kolekciją. Daugiausia yra įvairių fazanų, pradedant paprastaisiais medžiojamais fazanais, baigiant deimantiniais ir auksiniais. Taip.
Dainos Bosas Požiūris į Gyvenimą Pajūryje
Kadaise į Daniją persikėliau dėl vyro, į Vilnių - dėl verslo, o į Palangą - vėl dėl vyro. Antanas yra iš Klaipėdos ir jam šis kraštas be galo artimas. Faktiškai nebuvo jokių galimų kompromisų - arba jūra, arba jūra (juokiasi). Draugai lanko mane pajūryje, aš dažnai vykstu į Vilnių.
Tie, kurie prie jūros atvažiuoja rečiau, stengiasi mėgautis gamta - eina į paplūdimį, vaikšto miške, visą laiką praleidžia gryname ore, nes dėl to čia ir atvažiuoja. O tie, kurie čia gyvena nuolat, įsitraukia į tradicinį gyvenimą - darbas, namai. Žinoma, aplinkui daugiau žalumos, daugiau ramybės, išmoksti ja mėgautis.
Vaikams pajūryje be galo gera. Vyresnioji pati eina į mokyklą, nes ši visai šalia, kartu su draugėmis eina prie jūros, vaikšto, važinėja dviračiais. Atvirkščiai nei Vilniuje, čia daug veiklos ir viskas yra šalia - ir mokykla, ir būreliai, ir draugai, ir gamta. Juk sostinėje vaikų bendravimas kasdien pasibaigia kartu su paskutiniu mokyklos skambučiu.
Dainos Bosas Verslas Pajūryje
Tokia buvo sena Antano svajonė, todėl negalėjau nesutikti. Be to, tai yra antras mano verslas, todėl puikiai žinau jo kainą - tai nuolatinis laukimas, atsakomybė, priežiūra. Žinau, kiek pastangų tenka įdėti norint viską sukontroliuoti.Šį žemės plotą, kuriame įkūrėme viešbutį, Antanas turėjo jau 20 metų. Tiesa, tai, kaip jis atrodė anksčiau, nė iš tolo nepanašu į dabartinį vaizdą. Viską pakeitėme savo pastangomis.700 kvadratinių metrų ploto viešbutyje iš viso įrengėme 15 kambarių, atidarėme žvėrienos patiekalų restoraną, Antano medžioklės trofėjų muziejų.
Nuolat turime svečių - atvažiuoja šeimos su vaikais, kuriems svarbi rami aplink, gamta aplinkui, iki jūros eiti mažiau nei kilometrą. Tai poilsiui sukurta vieta. Viešbutį atidarėme vasaros pabaigoje, todėl dar sudėtinga vertinti. Kol kas galiu pasidžiaugti, kad turiu puikią komandą. Kitąmet mūsų laukia pirmoji vasara - po jos ir paaiškės, ar einame teisingu keliu.
Man tik apmaudu, kad turint tokį nuostabų pajūrio regioną ir norint plėtoti čia verslą tenka susidurti su krūva biurokratinių kliūčių. Palanga senokai galėjo pasekti Druskininkų pavyzdžiu ir iš savo privalumų išspausti viską. Druskininkuose statomas dirbtinis paplūdimys, o Palangoje nėra net padoraus baseino. Šie pavyzdžiai parodo visišką atsainumą.
Antano Boso mintys
Manau, kad ne pinigų trūkumas čia yra svarbiausias, nes badu mes čia nemirštame. Ar taip jau paprasta suderinti karjerą ir motinystę ? Tarkime, vienu metu būti sėkminga verslininke ir gera dviejų, trijų ar keturių vaikų mama. Buvusi aktyvi verslininkė, o dabar laiminga trijų vaikų mama ir milijonieriaus Antano Boso žmona Daina Bosas įsitikinusi, kad derinys gera mama plius sėkminga verslininkė tėra mitas.
Verslininkui Antanui Bosui priklausančios bendrovės buvę darbininkai daugiau kaip dvejus metus laukia uždirbtų pinigų, rašo „Lietuvos rytas“. Įmonės vadovai prašo pakentėti, tačiau nusivylę žmonės siekia iškelti bankroto bylą.
Verslo banginiu laikomas Antanas Bosas bando įtikinti nežinojęs, kad investuojant galima ir pralošti. Savo namus jis vadina tvirtove todėl, kad jame gyvena jo šeima: žmona ir trys vaikai. Antanas Bosas prisipažino, kad jam didžiausias malonumas - būti su šeima gamtoje.