Straipsnyje siekiama atskleisti skirtingų mokslininkų pateikiamas kompetencijos sampratas ir nusakyti socialinio darbuotojo esmines kompetencijas. Autoriai skirtingai apibūdina kompetencijos sampratą. Dauguma vadovaujasi panašiais kriterijais, pagal kuriuos jie įvertina kompetencijos turinį. Išskiriami ryškūs aspektai - žinių ir gebėjimų turėjimas, vadovavimasis tam tikromis vertybinėmis nuostatomis.
Šiame straipsnyje remtasi M. Davies (2000), V. Kučinsko, R. Kučinskienės (2000), R. Adamonienės ir kitų (2001), L. C. Johnson (2003), V. Ivanauskienės, L. Varžinskienės (2003, 2004), B . Švedaitės (2004), R. Laužacko (2005), B.Miniotienės, I. Žindžiuvienės (2006), M. Andrašiūnienės (2007), L. Jovaišos (2007), V. Vaicekauskienės (2007), E . Martišauskienės (2008), D. Vyšniauskienės, R. Minkutės (2008) darbais.
Kompetencija įvardijama kaip veikla, kurią asmuo moka ir geba atlikti. Kompetenciją sudaro šios pagrindinės sudėtinės dalys: žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir vertybės. Žinios ir įgūdžiai - pagrindiniai veiksniai, padedantys pasiekti gerų darbo rezultatų ir kompetentingai atlikti savo darbą. Socialiniam darbuotojui neužtenka turėti įgūdžių, susijusių su motorika, sensomotorika ir t. t., bet taip pat reikalingi įgūdžiai, kurie susiję su socialine šalies situacija.
Strateginė profesionalumo kompetencija - svarbiausias profesinio ugdymo tikslas. Socialinę žmogaus kompetenciją lemia jo vertybių sistema, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su įvairaus lygio socialinės aplinkos subjektais, meistriškumas sprendžiant įvairias konfliktines situacijas ir gebėjimas jų išvengti.
Socialiniai įgūdžiai ir jų reikšmė
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama rizikos grupės vaikų psichikos sveikatos, vidinės darnos, socialinių įgūdžių problemoms. R.Malinauskas, V.Malinauskienė, A.Dumčienė, Š.Šniras (2008) teigė, kad rizikos grupės vaikų esminiai socialiniai įgūdžiai riboti, jie dažniau yra įvaldę socialiai nepriimtino elgesio įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Pagalba socialinės rizikos šeimoms
Vaikas, gyvendamas tam tikroje aplinkoje ir matydamas santykius šeimoje, gyvenimo būdą, bendravimą, dorovinę ir dvasinę kultūrą, dorovinę ir dvasinę aplinkos gyvenimo būdą, elgesio normas bei vertybes, išmoksta tam tikro elgesio, o tai turi įtakos socialinių santykių palaikymui. Socialinių įgūdžių išmokstama stebint teigiamą pavyzdį, taip pat bendraujant su kitais žmonėmis, mokantis iš suaugusiųjų. Sekdamas tinkamu šeimos narių pavyzdžiu, vaikas labiau linkęs laikytis elgesio taisyklių ir normų, sugeba užmegzti ilgalaikius santykius, priimti kritiką, išrekšti savo jausmus priimtinomis formomis (Samašonok, Gudonis 2007).
Socialiniai įgūdžiai glaudžiai susiję su asmens gebėjimu valdyti socialines situacijas, efektyviai spręsti įvairias gyvenimo problemas, sėkmingai adaptuotis naujoje kintamoje aplinkoje, padeda daryti įtaką aplinkai ar net ją keisti (Raudeliūnaitė, 2005). Pasak Andrašiūnienė M. (2007) socialiniai įgūdžiai - gebėjimas dirbti su kitais žmonėmis, siekiant socialinių tikslų, pvz.
Iki šiol nėra bendros socialinių įgūdžių klasifikacijos sistemos, todėl įvairioje literatūroje galime rasti įvairių socialinių įgūdžių grupavimą. Pagal Raudeliūnaitė R. (2007) grupuojami pagal socialines sąveikas, apimančias asmens santykį su savimi, kitais žmonėmis, veikla ir leidžiančias išskirti intrapersonalinius (santykio su savimi), intrepersonalinius (santykio su kitais žmonėmis) ir veiklos bei bendravimo įgūdžius.
Didžiausią dėmesį skirsime į savikontrolės įgūdžius, kurie yra priskiriami prie intrapersonalinių įgūdžių. Intrapersonaliniai įgūdžiai siejami su asmens Aš vaizdu, gebėjimu suprasti, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo mintis, jausmus; pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, jos stiprybę ir silpnybės puses. Pabrėžiama, kad intrapersonaliniai įgūdžiai yra socialinių įgūdžių pagrindas, daro įtaką asmens santykiui su aplinka. Prie esminių intapersonalinių įgūdžių linkstama priskirti asmens savęs pažinimo, savęs vertinimo ir savikontrolės įgūdžius (Raudeliūnaitė,2007).
Savikontrolės įgūdžiai, kurie ne tik padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą, bet ir leidžia pozityviai sąveikauti su kitais bei konstruktyviai spręsti kylančias problemas. Remiantis V.Žemaičio (1995), L.Jovaišos (2001) ir kt. darbais, svarbiausiais savikontrolės įgūdžių komponentais laikytina savitvarda bei savidrausmė.
Taip pat skaitykite: Andrasiūnienės įžvalgos apie rizikos šeimas
Savikontrolės terminas nėra vienintelis, kuris žymi su savo elgesio reguliavimo reiškiniu susijusius fenomenus. Savikontrolės įgūdžių įvairovę nulemia socialinių saveikų gausa. Kiekvienoje literatūroje apie savikontrolę galime aptikti tokias sąvokas,, savireguliacija”, ,,savęs valdymas”, ,,elgesio ir socialinė kontrolė” ir kt. (Grakauskas ,2004).
Savikontrolė ir socialinė kontrolė
Pagal Š. Šnirą, R.Malinauską ( 2006) - tai emocinė ir socialinė kontrolės. Emocinė kontrolė- tai gebėjimas kontroliuoti ir valdyti emocines būsenas ir nežodinę išraišką. Socialinė kontrolė- tai gebėjimas, reiškiantis asmens mokėjimą pristatyti, atlikti socialinius vaidmenis ir ginti savo nuomonę (Malinauskas, 2004; Malinauskas, Malinauskienė, Dumčienė, Šniras, 2008); visuomenės ar pavienių žmonių pastangos, priežiūra ir stabilios socialinės tvarkos organizacija ( Andrašiūnienė, 2007), tai gebėjimas, reiškiantis asmens mokėjimą pristatyti, atlikti socialinius vaidmenis ir ginti savo nuomonę.
Socialiai kontroliuojantys save individai yra taktiški, sumanūs ir pasitikintys savimi. Jie puikūs aktoriai, geba prisitaikyti prie įvairių socialinių situacijų, jiems lengva bendrauti įvairiomis aplinkybėmis. Jie išmingi ir moka adekvačiai elgtis.
Savikontrolės terminas aprašomas sąmoningos pastangos, keisti elgesį ir tokiu būdu sumažinti šį neatitikimą, o savireguliacijos apima taip pat labiau automatinį procesų ir yra svarbūs žmogaus socialinės raidos. Savikontrolė - epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Savikontrolė lydi žmogų visą gyvenimą.
Pagal L. Monginaitė (2004) savikontrolė - racionali žmogaus refleksija ir savo veiksmų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas, santykių tarp veiksmų tikslų, priemonių ir padarinių lyginimas, analizavimas ir koregavimas. Savikontrolės fomos, rūšys ir konkretu turinys priklauso nuo subjekto veiksmų objekto, sąlygų ir rūšių, nuo veiksmų sąmoningumo.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės Andrašūnienės šeimoje
Asmenys, kurių socialinės kontrolės gebėjimai puikiai išlavinti, bet jie stokoja kitų įgūdžių, gali tapti ,,socialiniais chameleonais”, gebančiais prisitaikyti prie bet kurios socialinės situacijos, bet nepajėgiančias išreikšti savo jausmų ir neįstengiančiais užmegzti emocinių ryšių su kitais žmonėmis (Malinauskas, 2004). Humanistinės ir egzistencinės psichologijos atstovų mintys apie tai, kad žmogus pats gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, įgavo materialų pagrindą, kai kognityvinės bei vėliau - socialinės-kognityvinės psichologijos tyrimai atskleidė unikalias žmogaus kognityvinės veiklos galimybes, leidžiančias jam sąmoningai siekti ilgalaikių tikslų.
Socialinis darbuotojas turi vadovautis darbo etikos kodeksu, kuriame pabrėžiamos tokios vertybės kaip artimo meilė, kantrumas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, darbštumas, tikėjimas ir viltis. Taip randamas bendrumas su klientu ir tarpusavio supratimas siekiant geresnių rezultatų.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius socialinio darbuotojo kompetencijos elementus:
| Kompetencijos elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Žinios | Supratimas apie socialinę šalies situaciją, įstatymus, žmogaus teises ir kt. |
| Gebėjimai | Efektyvus bendravimas, konfliktų sprendimas, problemų analizė ir kt. |
| Įgūdžiai | Savikontrolė, savireguliacija, gebėjimas prisitaikyti prie įvairių situacijų ir kt. |
| Vertybės | Artimo meilė, kantrumas, teisingumas, pagarba žmogaus orumui ir kt. |
Kognityvinės savireguliacijos modelis (Zimmerman, 2000) apima tris etapus:
- 1 etapas - numatymo fazė. strategijos, įvertinamos pasiekimo galimybės.
- 2 etapas - atlikimo fazė. Jei tikslai pasirinkti, motyvacija pakankama, žinomos tikslui pasiekti reikalingos elgesio formos, prasideda tikslo siekimo fazė. elgesio stebėjimą ir savalaikę jo korekciją, neleidžiančią nukrypti nuo užsibrėžtų tikslų.
- 3 etapas - refleksijos fazė. 2000).
Pagrindiniai savireguliacijos įgūdžiai formuojasi vystantis žmonių kognityviniams sugebėjimams ir socializacijos metu įgyjant tam reikalingų žinių bei įgūdžių. Nesėkmingos savireguliacijos priežasčių šios paradigmos ribose ieškoma analizuojant pavienius savireguliacijos procesus, nustatant juose daromų klaidų pobūdį (pvz., prastai suformuoti tikslai, nepasitikima savo jėgomis, nesugebama kontroliuoti elgesio impulsų ir t. t.) (Bandura, 1986; Zimmerman, 2000). lankstumui didinti. Žygimantas G. Stresas ir elgesio savireguliacija:teorinės sąveikos problemos.
Vertybės - socialinio darbuotojo nuostatos ir požiūris į klientą.
Šaltiniai:
- Raudeliūnaitė R.(2007). Sutrikusio regėjimo paauglių socialiniai įgūdžiai ir jų ugdymo pedagoginės prielaidos. Šiaulių universiteto leidykla.
- Monginaitė L. Psichologijos įvadas. Mokomoji knyga.
- Grigaitė D. (2009m.vasario6d.)Socialinės problemos - vaikai. [žiūrėta: 2011-10-25].
- Šniras Š., Malinauskas R. (2006). Mokleivių socialinių įgūdžių ugdymas.
- Samašonok K.,Gudonis V. Globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje.
- R. Malinauskas, V. Malinauskienė, A. Dumšienė, Š. Šniras. Rizikos grupės vaikų esminiai socialiniai įgūdžiai ir vidinė darna. 2008 m.
- Malinauskas R. Socialinio rengimo įtaka sporto pedagogų socialiniams įgūdžiams.ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA.
- Raudeliūnaitė R. Kai kurie regėjimo neįgalumą turinčių jaunuolių socialinių įgūdžių tyrimo aspektai. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA.
- Žemaitis V. Jovaiša L.
tags: #andrasiuniene #m #socialiniai #igudziai