Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene. Nors socialinė politika apima platų visuomenės interesų ratą, ji ypač susitelkia ties socialinėmis paslaugomis ir gerovės valstybe. Socialinės politikos reikšmė ir aktualumas ypač akivaizdus šiandieninėse sąlygose. Socialinė politika Europos Sąjungoje, Socialinės Politikos Samprata, Socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Darbo politika apima platesnį problemų ratą negu užimtumo politika. Socialinę politiką, orientuotą į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių.
Sąvoka „politika“ žodynuose apibūdinama kaip valstybės valdymo menas. Vadinasi, socialinė politika - tai socialinių procesų valdymas. O valdymas turi prasmę tik tada, kai aiškiai apibrėžtas jo tikslas. Taigi, kalbant apie socialinę politiką, pirmiausia būtina žinoti Vyriausybės tikslą, t.y. labai aiškiai įsivaizduoti, ko mes siekiame. Kitaip sakant - kokią visuomenę ir pagal kokį socialinį ekonominį modelį norime sukurti.
- Valstybės socialinė politika: valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus ir disponuojant dideliais finansais bei materialiniais ištekliais. Moderni valstybė yra ta, kurios priedermė - pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų, o dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais.
- Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams.
Socialinė apsauga - pagrindinė socialinės politikos sritis, kurios tikslas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Šiai problemai spręsti yra socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra „politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus“. Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais arba socialinėmis rizikomis. Pavojus laikytinas dėl dviejų priežasčių: visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, o asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti.
Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis kuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su didelėmis išlaidomis. Solidarumas gali būti tarp kartų ar socialinių grupių, pavyzdžiui tarp dirbančiųjų ir bedarbių. Lietuvoje socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas vis tiek gauna išmokas (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis).
Socialinės apsaugos principai apima Nuopelnų principą, Kategorinį principą ir Stokos (skurdo) principą. Nuopelnų principas remia asmenis pagal jų įsipareigojimus, Kategorinis - pagal iš anksto numatytas kategorijas (pvz., seniai žmonės, vaikus auginančios šeimos), o Stokos principas - pagal pragyvenimo šaltinių pakankamumą konkrečiame atveju. Apibrėžti socialinę apsaugą nėra paprasta: skirtingose šalyse ji apima skirtingas sritis, pavyzdžiui Skandinavijos šalyse socialinė apsauga apima ne tik socialinį draudimą ir paramą, bet ir jaunimą, švietimą, sveikatą ir kt.
Taip pat skaitykite: Veiklos ir finansavimo galimybės senjorų projektams
Socialinės politikos kryptys Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995 m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000 m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000-2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas. Šio įstatymo tikslas - užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių ir nevyriausybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, Lietuvoje aktualios problemos yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų prižiūrėjimas, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, numatant valstybės ilgalaikes priemones ir lėšas jų įgyvendinimui. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikams įtraukti į naudingą veiklą, padeda keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį ir adaptuotis visuomenėje. Taip pat rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius veiksmus, kuriuos įgyvendinant prievartos apraiškoms šalinti. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Nacionalinė vaikų dienos centrų tęstinumo programa numatoma 2005-2007 m. siekti užtikrinti socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų.
Socialinė politika - tai visuma priemonių ir politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 straipsnis skelbia, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais atvejais. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Ji veikia nuo gimimo iki senatvės, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma.
Istoriškai socialinė politika pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmą kartą šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių. Neretai socialinę politiką lemia politiniai vėjai, tačiau tikrosios problemos yra tarpsektorinės - skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl sprendimai reikalauja ilgalaikės vizijos ir politinės valios.
Svarbi tema - klimato kaitos kontekstas: socialinė politika gali būti naudinga sprendžiant aplinkosaugos iššūkius. Europos Sąjunga plėtoja ekosocialinę politiką, kurią įgyvendina institucijų kursai ir programos. Vilniaus universitete startavo naujas kurso modulis apie ekosocialinę politiką, skirtas suprasti, kaip socialiniai sprendimai prisideda prie darnios plėtros.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių poveikis
Šiuo metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama aktyvioms darbo rinkos politikos (ADRP) priemonėms, kurios apima mokymus, įdarbinimą, mobilumo palaikymą ir kitus aktyvius instrumentus. Tyrimų duomenys rodo, kad ADRP priemonės gali turėti reikšmingą poveikį užimtumui skirtingose gyventojų grupėse, įskaitant moteris, vyrus, vyresnius asmenis (55-64 m.) ir jaunimą (16-29 m.). Darbo užmokesčio subsidijos ir įdarbinimo skatinimas dažnai rodo stiprias sąsajas su užimtumo lygio pokyčiais, o kai kuriais atvejais jų poveikis gali būti sudėtingesnis ir priklausyti nuo ekonominių bei demografinių veiksnių.
Remiantis išsamiais šaltiniais, įskaitant duomenis iš Užimtumo tarnybos, „Eurostat“ ir Lietuvos statistikos departamento, analizuojamas įvairių priemonių poveikis. Tarptautinių ir vietos tyrimų duomenys teikia įžvalgas, kad kartais aktyviosios priemonės turi stiprią įtaką konkretiems demografiniams segmentams, o kartais - mažesnę įtaką plačiajai darbo rinkai. Taip pat nustatyta, kad užimtumo augimas gali paveikti dalyvavimą ADRP priemonėse: kai užimtumas didėja, skaičius dalyvaujančių ADRP priemonėse kartais mažėja, ir atvirkščiai.
Tyrimo rezultatai rodo, kad didžiausią teigiamą sąsają turėjo paramos mokymams, įdarbinimui su parama ir mobilumui priemonės. Tuo tarpu priemonė „remiamasis įdarbinimas“ dažnai parodė silpnesnį ryšį su bendru užimtumo lygiu. Taip pat nustatyta, kad tarpusavyje egzistuoja granger įsakymo tikimybė: įrodžius, kad priklausoma kintamoji yra užimtumo lygis, nepriklausomoji kintamoji, kuri yra siunčiamų žmonių skaičius ADRP priemonėms gali būti priežastimi užimtumo pokyčiams. Pritaikytas kelių ekonometrinių modelių analizės rinkinys parodė, kad BVP, socialinės išmokos ir užimtumo politikos išlaidos gali būti svarbūs veiksniai užimtumo pokyčiams Lietuvoje 2008-2021 metais.
Išvada: aktyvios darbo rinkos politikos priemonės gali turėti svarbų poveikį užimtumui, ypač atsižvelgiant į įgūdžių lavinimą (mokymai) ir darbo rinkos mobilumą. Tačiau jų poveikis nėra vienareikšmis ir priklauso nuo ekonominių sąlygų bei demografinių struktūrų. Todėl sėkminga ADRP įgyvendinimo strategija reikalauja nuoseklių finansavimo, produktyvių programų derinimo ir tarpsektorinių pastangų.
| Priemonė | Poveikis užimtumui | Pastabos |
|---|---|---|
| Mokymai | Stiprūs ryšiai su užimtumo augimu vyresnėje ir jaunimo grupėse | Didelis potencialas ilgesniam laikotarpiui |
| Remiamasis įdarbinimas | Dažnai silpnesnis tiesioginis ryšys su užimtumu | Gali būti kryptingas į konkrečias įmones |
| Įdarbinimo mobilumas | Didina darbo pasiūlą ir konvergenciją tarp regionų | Reikalinga logistika ir parama kelionėms |
| Subsidijos darbo užmokesčiui | Gali skatinti įdarbinimą, ypač jaunimo srityse | Priklauso nuo biudžeto ir taisyklių |
Rinkos ir politikos sintezė
Didžiausias ADRP poveikis atsiranda tada, kai priemonės derinamos ir taikomos kompleksiai, atsižvelgiant į asmens situaciją ir regioninį kontekstą. Tarpsektorinis požiūris, kurio centre - švietimas, užimtumas, socialinės paslaugos ir regioninė politika, yra svarbiausias veiksnys kuriant tvarią socialinę gerovę ir skatinant ekonomikos augimą.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
tags: #aktyvios #darbo #rinkos #politikos #priemoniu #socialine