Žmonės nuolat vartoja frazę „užsidėjęs kaukę“, turėdami omenyje, kad slepia tikrąjį „Aš“ po dirbtiniu veidu. Dažnai girdime nuomones, jog tikrasis žmogaus veidas yra retenybė, matoma tik patiems artimiausiems žmonėms. Tačiau ar žmogaus tikrasis „Aš“ gali būti vienas ir tas pats veidas visose gyvenimo situacijose?
Jei žmogus savo darbe ekspresyvus ir valdingas, o namuose ramus ir pasyvus, ar galima teigti, jog darbe jis vaidina, užsidėjęs griežto vadovo „kaukę“? Jei viešoje erdvėje žmogus elgiasi santūriai ir kultūringai, o naktimis propaguoja sadomazochizmą, ar tai reiškia, kad jo santūrumas tik „kaukė“, slepianti jo sadistinę natūrą? Net aktoriai geriausiai atlieka tuos vaidmenis, kurių charakterio dalelę jie patys savyje nešiojasi.
Manau, kad daugelis atsakytų neigiamai. Nes kiekvienas suvokia, jog skirtingose situacijose ir su skirtingais žmonėmis jaučiasi skirtingai, dėl to skirtingai ir elgiasi. Jei po kažkokia „kauke“ žmogus tariamai slepia tikrąjį „Aš“, tai kas jis tada su ta kauke? Kažkokį vaidmenį atliekantis artistas? Ar tai reiškia, jog visą savo gyvenimą, mes kažką vaidiname, vos tik peržengiam namų slenkstį?
Žmonės nevaidina savęs. Žmonės turi savybę keistis ir būti skirtingi priklausomai nuo situacijos, aplinkybių ir žmonių su kuriais bendrauja. Kuo įvairiapusiškesnis žmogus, tuo daugiau veidų jis savyje turi. Ir tuo daugiau įvairios savirealizacijos jam prireikia. Ne šiaip sau žmogus eikvoja savo laiką purviniams komentarams. To reikalauja jo savastis. Vienam norisi išreikšti savo nuomonę, nes galbūt tik toje erdvėje jis turi terpę ją pareikšti arba mano, jog ji yra tokia svarbi, kad turi būti pareikšta. Trečias mėgaujasi kažką įžeidinėdamas, nes tik žemindamas kitus, turi galimybę parodyti savo didingumą. Jei viso to „purvo“ žmogus nenešiotų savyje, neturėtų ir poreikio jo realizuoti.
Tačiau, net ir tada, kai žmogus dergia ant kitų pasislėpęs po inkognito vardu, tai nereiškia, kad tai yra vienintelis jo tikrasis “aš“ - tikrasis žmogaus veidas, kurį visuomenėje jis slepia dangstydamasis po kaukėm. Tai tik reiškia, jog jis realizuoja tą savo asmenybės pusę, kurios nenorėtų tapatinti su savo identitetu. Ir nežinia, kas yra blogiau: slėpti savo juodąją pusę, nes tau ji nepatinka ar daryti tai viešai, atvirai, garsiai, meluojant sau ir kitiems, jog tai tik vaidmuo - visuomeninis personažas.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Žmogus nėra vienaląstė ameba. Nėra vienas ir tas pats veidas, turintis vienodą elgesio modelį, pasireiškiantį visose gyvenimo situacijose. Net po daugelio metų artimas žmogus, gali vieną dieną stipriai nustebinti vien dėl to, kad naujos aplinkybės atvėrė dar vieną jo veidą.
Socialiniai veidai ir savęs pažinimas
Kiekvienas mūsų gyvenime turime daug rolių - socialinių veidų. Namuose mes vienokie, darbe kitokie, su draugais dar kitaip. Priklausomai nuo mūsų pareigų, mes priskiriame sau vieną ar kitą socialinį veidą. Viena iš asmenybės tikslų - tai būti savimi visose gyvenimo srityse - namie, darbe, kitose socialinėse aplinkose būti savimi. Apie tai dabar daug kalbama. O koks aš iš tikrųjų? Kaip atrasti save? Kaip pažinti save? Kokios mano stipriosios pusės ir talentai? Mano pasaulio matymas, prigimtis?
Mūsų socialinės kaukės labai svarbios, tačiau nepriklausomai nuo to, kaip žmogus norės parodyti save, iš kokios pusės, veido bruožai, kuriuos ir tyrinėja veidotyra, leidžia pažinti save ir kitus be jokių kaukių, tokį koks esi iš tikrųjų. Sakoma, kad žodžiai mus gali apgauti, bet kūno kalba niekada nemeluoja. Paklauskite, kiek aš gerai pažįstu save? Kokiose gyvenimiškose situacijose save pažįstu daugiausiai?
Veidotyros specialistai žino, kad neįmanoma pažinti žmogaus skaitant jo veidą tik iš vienos perspektyvos. Pagrindinis principas - matyti save iš įvairių pusių. Būtent fiziognomika kaip teorija, yra puikus instrumentas mums padeda labiau pažinti save, t.y. leidžia pagal išorinę išvaizdą - veido bruožus, formą, dominuojančius elementus - pažinti vidinius dalykus: asmenybinius bruožus, charakterį, savo išsikirtinumą. Kokiais aspektais galime pažinti save? Mūsų charakterio bruožai, temperamentas, mūsų mąstymo ir elgesio modeliai, savivertė, būdai, kaip priimame informaciją, kaip reaguojame į aplinką ir kitus žmones ar įvykius - visa tai kaip ekrane atsispindi veido bruožuose.
Motyvacija - tai jėga, skatinanti mus veikti. Psichologijos moksle motyvacija suprantama kaip visuma faktorių, kurie sukelia, išlaiko ir valdo elgesį, kuris leidžia pasiekti tam tikrą tikslą. Suprask, kaip ir kas valdo tavo elgesį, suprasi ir tai, kaip tau veikti. Veido bruožai ir fiziognomikos metodai, kaip juos skaityti ir interpretuoti, suprasti, padeda mums įsivertinti įgytą arba įgimtą vidinį potencialą. Metodai padeda numatyti ir tai, kokiomis sąlygomis geriausiai šis potencialas pasireikš. Kai žinai savo potencialą, atsiranda ir motyvacija veikti.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Deja, dažnai būna, kad mes savo potencialą naudojame ne tose aplinkybėse, ne toje srityje. Be abejo, kaip pasakose savo Dalios nesutiksime, kuri mums tiesiogiai pasakys, kaip atrasti save, kur tu geriausiai gali panaudoti savo potencialą ir gyventi turtingą ir prasmingą gyvenimą. Motyvacija čia pat.
Kalba ir emocijos: jaustukų vaidmuo
Kalbinė begalybė atspindi viską, kas vyksta realiame pasaulyje, išoriniame ir / arba vidiniame. Kalba nuostabi tuo, kad joje galime surasti absoliučiai bet kokią koreliaciją su mus supančia tikrove ir mumis pačiais - mūsų vertybėmis ir jausmais. Semantika yra takiausia pasaulį atspindinti medžiaga, kuriai suteikiamos įvairiausios formos - realaus gyvenimo kontekstai. Kita šių dienų aktualija - emocinė visuomenės sveikata. Psichologai ragina paleisti emocijas, kurių prisikaupė dėl socialinės distancijos. Kaip išreiškiami jausmai? Kuo gali būti įdomūs jaustukai?
Susikaupusias emocijas išliejame ir žodžiais, kurių kilmė - sociokultūrinė. O Dieve!, velnias!, šūdas! - tai taip pat jaustukai, kuriais išliejami (o ir paleidžiami) jausmai. Dar daugiau - sudėtiniams jaustukams priskiriami ir keiksmai - frazės, tam tikros formulės. Jie vadinami formuliniais keiksmais. Šių keiksmų kilmė taip pat sociokultūrinė, dažnai skaidri. Per juos galime atpažinti tikėjimus, tradicijas, papročius, iš kurių formuliniai keiksmai yra kilę. Ragana yra ir tradicinis lietuviškas plūstamasis keiksmažodis. Tradiciškai supykę lietuviai vieni kitus dar išvadindavo (išvadina?) velniais, gyvatėmis, žalčiais, rupūžėmis: Eik tu, gyvatės išnara! Tu gyvate raudonoji! Žalty tu raudonasis, išnara velnių, ar ilgai tu muno kraujį gersi! Rupūžė kerpamoji! Kada pavadinimas rupūžė, velnias, žaltys ir pan. tampa jaustuku? Jį transformuoja intonacija ir tarimas.
Pasak vieno žymiausių lietuvių fonologų Alekso Girdenio, keiksmažodžiai visada tariami ir kita intonacija nei paprasti žodžiai, ir neįprastai pailginant arba sutrumpinant garsus. Pavyzdžiui, keiksmažodį rupūžės tarsime maždaug taip: rruppūžes. Garsažodžiai lingvistų vadinami pirminės kilmės jaustukais. Žodžiai pavadinimai, pavirtę į jaustukus - antrinės kilmės. Jaustukų pasaulis kalboje yra gerokai įvairesnis, sudėtingesnis ir įdomesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Lingvistas antropologas F. Ameka jaustukų kilmės dvejopumą yra parodęs per gyvenimišką pasakojimą apie vizitą pas odontologą. Pacientas: Be careful with that needle! Dentist: Hell! I’m sorry. („Velnias! Patient: Ouch! Dentist: Oops. Patient: Shit! Get the bloody thing out of my cheek! („Šūdas!
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Taigi, jausmų raiška pasaulio kalbose turi skirtumų, kurie yra susiję su istorijos ir gyvenimo būdo suformuotais tautos pasaulėvokos ypatumais ir kalbos fonotaktinėmis savybėmis.
Viena žymiausių konceptualiosios semantikos tyrėjų A. Wierzbicka yra pastebėjusi, kad jaustukas su Dievo vardu būdingas visoms krikščioniškoms kultūroms, bet jo semantika (ar tiksliau reikėtų sakyti - konotacija, t. y. jausmai, perduodami šiuo jaustuku) skiriasi. Ji teigia, kad angliški jaustukai God!, Christ!, Jesus! išreiškia pyktį, lenkiški Boże!, Chryste! labiau reiškia išgąstį, vokiškas Mein Gott! rodo nemalonų nustebimą, prancūzų Mon Dieu! susijęs su melancholiška refleksija.
Žvalgomoji jaustukų vartojimo lietuvių tarmėse analizė parodė, kad „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“ duomenimis aukštaičių tarmėje dažniausiai pasitaiko antrinės kilmės jaustukų su Dievo ir šventųjų vardais: Kai kad pasiuvo, o Jackau. O andarokas - linais apimetė, vilnom ataudė ir ėjo bažnyčion su ta bliuska, mylėk Die. O Jėzau, kaip aš verkiau (Rokiškis). Negaliu valgyt tų blynų ai, Dieve tu mano (Jurgeliškės). Žemaičiuose dažniausiai vartojami rupūžė ir velnias: Su spragilais, i vis tiek, rupūžė, nugalėjo. Caras, rupūžė, tą bažnyčią uždaryti (Kražiai). O aš į vieną tuščią aulį (avilį - J. Z.) įsilindau, ir dabar, velnio tu nelabo, ateit tą naktį bičių vogti. Kas ten žino, ar ne todėl žemaičiai ir pasikrikštijo paskutiniai Europoje? Žinoma, tai tik impulsyvi žaisminga prielaida, su mokslu vargu ar susijusi.
Venecijos karnavalas: kaukių laikas
Vieną 1754 m. sausio mėnesio naktį aikštėje prie vienos bažnyčios ,Venecijos centre, gaubiamas sutemų laukia Casanova. Iš šešėlio išnyra vyriškais drabužiais vilkinti, veidą kauke slepianti žmogysta. Tačiau kaukė slepia ne vyro, o gražų moterišką veidą. Dieną - ji kukli vienuolė. Casanova vienuolyne svečiavosi kelis kartus, nes per karnavalą šventiniai renginiai vyksta net Bažnyčiai priklausančiose įstaigose. Šį vakarą M. M., kaip ją pavadino Casanova, dėvi vyrišką kostiumą. Vis dėlto, kai Casanova nusiveda M. M. į Ridotto, lošimų namus, jos lytis greitai išaiškėja. Lošimų salėje sėdintys vyrai nelaido pastabų, kad šalia jų prie stalo sėdi moteris. Casanova vienuolė lošia su dideliu azartu. Aistros jai nestinga ir vėliau - Casanovos lovoje, slapto buto miegamajame.
Venecijos karnavalas - kaukių laikas, kai viskas leidžiama ir niekas nėra tas, kas dedasi. Vienuolės susirasdavo meilužių, moterys tapdavo vyrais, o transvestitai išdidžiai vaikščiodavo apsivilkę spalvingomis suknelėmis ir sulaukdavo ne įprastų užgauliojimų, o komplimentų. Rafinuoti aristokratai ir paprasti žmonės švęsdavo kartu. Pirmą kartą Venecijos karnavalas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1094 metais. Kaukės atsirado kiek vėliau: kaip miesto gyvenimo dalis jos minimos 1268 metais. Ilgainiui kaukės tapo svarbia Venecijos kultūros dalimi.
Dėl venecijiečių pomėgio persirenginėti ir nešioti kaukes svetimšaliai manė, kad mieste beveik nuolatos vyksta karnavalas. Venecijoje kompaktiškai gyveno labai skirtingų sluoksnių gyventojai. Todėl ir aristokratai, ir nekilmingi žmonės persirengę galėjo pramogauti nebijodami ko nors įžeisti ar susigadinti reputacijos. Dažniausiai visi gerai žinojo, kas slepiasi už kaukės. Kelis mėnesius iki karnavalo pradžios visi Venecijos gyventojai, ir kilmingi, ir prasčiokai, nešiodavo paprastas standartines kaukes. Baltomis kaukėmis, juodais gobtuvais ir trikampėmis skrybėlėmis apsitaisę būdavo net elgetos. Tai buvo populiariausias kostiumas.
Paprastos kaukės ir kuklūs drabužiai natūraliai įsiliedavo į miesto gyvenimą, kuris tuo metu paklusdavo konservatyvioms giežtoms religinėms normoms. Tačiau po Kalėdų visos taisyklės būdavo pamirštamos - Casanova galėjo nevaržomai džiaugtis nuodėmės saldumu. Oficialiai karnavalo sezonas prasidėdavo sausį arba vasarį, tikslią pradžios datą paskelbdavo renkamas Venecijos valdovas - dožas. Tačiau švęsti venecijiečiai pradėdavo jau gruodžio 26 dieną, pasibaigus Kalėdų religiniams apribojimams.
Per karnavalą Venecija pražysdavo spalvomis. Paprastas rudens kaukes ir tamsius apdarus keisdavo ryškių spalvų, gausiai išpuošti fantastiški kostiumai. Žmonės galėjo rengtis kaip nori ir elgtis taip, kaip būdinga jų vaidinamiems personažams. Kai Casanova atvyko į vienuolyne surengtą puotą ir mėgino suvilioti M. M., jis vilkėjo Pjero kostiumu. Karnavalo kostiumai būdavo puošnūs, vienas išradingesnis už kitą. Paprasti žmonės persirengdavo princais ir princesėmis. 1750 m. viena aristokratė pasirodė su liūtu, eidama jį vis paglostydavo ir įkišdavo ranką jam į nasrus. Po šešerių metų visų dėmesį patraukė persirengėliai, įkūniję septynias didžiąsias nuodėmes. Paprastiems žmonėms tekdavo krapštyti paskutines santaupas, kad galėtų sumokėti už prabangius kostiumus. O tarp aristokratų keletą metų buvo populiaru persirengti vargšais elgetomis.
Per karnavalą itin įvairiaspalvė Venecijos visuomenė ne tik susikeisdavo vaidmenimis, bet ir laisvai bendraudavo. Kaukės leido ignoruoti socialines normas. Per karnavalą būdavo pamirštamos ir įprastos lyčių elgsenos taisyklės. Moterys galėjo atsikratyti kuklumo ir meiliai pasiglamonėti su kavinėse sutiktais svetimais vyriškiais. XVIII a. gatvėse už dožų rūmų rinkdavosi transvestitai. Vadinamieji „gnagaer“ persirengdavo, pvz., kaimo mergaičių drabužiais, o kartais juos lydėdavo jaunuoliai, vaidinantys mažus vaikus. Jie agresyviai užgauliodavo praeivius, tačiau šie dažniausiai reaguodavo su humoru.
Karnavalas buvo ne tik šventiškas ir laisvamaniškas, bet ir kruvinas. Į šurmuliuojančias gatves būdavo išleidžiama bulių, o šventės dalyviai juo mušdavo ir badydavo. Krauju plūstantiems gyvuliams vėliau perpjaudavo gerkles. Gyvūnų skerdynės buvo įprasta ir svarbi karnavalo dalis. Kai kartą per karnavalą bulius buvo užpjudytas šunimis, vienas žiūrovas vietiniam rašytojui vardu Michele Battaglia pasakė, kad kruvinas susidorojimas buvo gražus. Battaglia atšovė, kad reginys buvo pernelyg žiaurus. „Jūsų krūtinėje plaka moteriška širdis! Jei būtų jūsų valia, visas miestas mirtų iš bado.
Kol šėldavo karnavalas, venecijiečiams negaliodavo jokie suvaržymai - apie tokią laisvę kitu metu niekas nedrįsdavo nė pagalvoti. „Tai labai šiuolaikiškos kalbos, - 1755 m. skundėsi konservatyvių pažiūrų rašytojas Daniele Concina knygoje, dedikuotoje popiežiui. - O visi išmintingi žmonės žino, kad šiuolaikiška kalba yra visų neramumų šaltinis.
Galima susidaryti įspūdį, kad Venecija gyveno nerūpestingai ir laisvai, tačiau taip nebuvo. Priešingai - respubliką geležine ranka valdė dožas. Bet koks bandymas abejoti valdovu ir kritikuoti jo valdymą buvo iškart baudžiamas. Suvaržytai visuomenei karnavalas buvo tarsi vožtuvas slaptoms mintims ir troškimams išleisti. Dožas ir pats dalyvavo karnavalo renginiuose, tačiau jo valdininkai išlikdavo budrūs iki nevaržomų linksmybių pabaigos. Karnavalų metu valstybės inkvizitorių agentai būdavo itin aktyvūs, jų maišydavosi visur. Vėliau smulkiai surašytas ataskaitas jie pateikdavo valstybės inkvizitoriams.
Vis dėlto būdavo sudėtinga įrodyti, kad kas nors nusikalstamai kalbėjo ar elgėsi, nes mieste linksminosi vien persirengėliai. Pavasarį, pasibaigus karnavalui, ištirpdavo ir valstybės inkvizitorių atlaidumas. Casanova, kuriam šventė tęsdavosi ištisus metus, stengėsi elgtis apdairiai. Tačiau policijoje kaupėsi įrodymų apie jo nedorybes. 1755 m. kilpa užsiveržė, tačiau apkaltintas jis buvo ne amoraliu elgesiu, o šventvagyste. Teismas nuteisė Casanovą penkeriems metams kalėjimo. Garsiajam suvedžiotojui pavyko pasprukti ir išvykti iš Venecijos.
Karnavalai Venecijoje liovėsi 1797 metais. Venecijos Respubliką užėmė Austrija. Vienas pirmųjų imperatoriaus įsakymų buvo uždrausti kaukes ir mėnesius trunkančias linksmybes. Venecijos karnavalas su prašmatniais kostiumais ir nesibaigiančiomis puotomis vėl atgijo tik XX a. Niekas geriau už Giacomo Casanovą nesugebėjo pasinaudoti kaukių teikiamais pranašumais. Casanova gimė 1725 m., jo motina buvo aktorė. Dar jaunystėje jis pagarsėjo kaip lošėjas, sukčius ir moterų suvedžiotojas. Pirmiausia į Casanovos žavesio žabangas pakliuvo dvi seserys iš vienos garsiausių Venecijos šeimų. Venecijos inkvizicija įdėmiai stebėjo šį laisvamanį suvedžiotoją. Tačiau maskuotė padėdavo jam išsisukti ir toliau tęsti savo užkariavimus.
Kelias mėnesius prieš karnavalą gyventojai vaikščiodavo užsidėję kuklias vienodas kaukes. Šių laikų Venecijos kaukių meistrai turistams gamina nedidelius meno kūrinius - gausiai papuoštas, paauksuotas, įvairiaspalves kaukes su daugybę smulkių dailių detalių. XVIII a. venecijiečiai, ir turtuoliai, ir vargšai, dažniausiai slėpdavo veidus paprastomis, visiškai nepuoštomis vienodomis kaukėmis.
Rudens mėnesiais kaukės tapdavo įprasta venecijiečių aprangos dalimi - lygiai kaip nosinė ar kojinės. Iš pradžių venecijiečiai kaukes dėvėdavo tik per karnavalą. Tačiau XVIII a. kaukės buvo nešiojamos gerokai ilgiau. Venecijiečiai su kaukėmis vaikščiodavo ištisą miesto teatrų sezoną.
Spalį venecijiečiai grįždavo iš vasaros rezidencijų. Atsidarydavo teatrai ir prasidėdavo kaukių sezonas. Kaukėmis veidus slėpdavo visų sluoksnių miestiečiai. Su kaukėmis ir kostiumais jie žiūrėdavo teatro spektaklius, susitikdavo kavinėse ar tiesiog vaikščiodavo po miestą. Iš visų buvo reikalaujama gerbti gyventojų anonimiškumą.
10 dienų iki Kalėdų nešioti kaukes buvo draudžiama. Miesto teatrai šiuo laikotarpiu neveikdavo, o tikintieji turėdavo melstis neuždengtais veidais. Gruodžio 26 dieną dožas eidamas į mišias užsidėdavo kaukę. Tai buvo ženklas, kad Kalėdų draudimas baigtas. Oficialiai pradedamas karnavalas, o kuklūs apdarai ir kaukės keičiami į spalvingus kostiumus.
Spalvingiausias ir intensyviausias karnavalo metas prasidėdavo po oficialaus atidarymo. Venecijos valdovo šventė - karnavalo kulminacija. Šventės dalyviai susirinkdavo aikštėje priešais dožų rūmus. Svarbiausia šventės akimirka būdavo jaunuolio nusileidimas lynu iš Šv. Morkaus aikštėje stovinčios varpinės bokšto iki dožo balkono. Jaunuolis iš bokšto leisdavosi pašėlusiu greičiu krepšyje, o nusileidęs įteikdavo dožui gėlių ir padeklamuodavo eilėraštį.
Sulig karnavalo pabaiga baigdavosi ir maskaradas. Nuo Pelenų trečiadienio vidurnakčio iki pirmojo trečiadienio po Velykų buvo draudžiama nešioti kaukes.
Karnavalas atsinaujindavo ir Kristaus dangun žengimo (Šeštinės) laikotarpiu, kuris dažniausiai būna gegužę. Per 17-os dienų šventę atsidarydavo teatrai, o venecijiečiai vėl išsitraukdavo kaukes. Tačiau ir šis karnavalas - ne paskutinis. Miesto didikai kaukes užsidėdavo per įvairias ceremonijas visais metų laikais.
Venecijos karnavalo kaukės
Tylos galia: prasmės paieškos
Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją.
Gyvenimas - tai ne nuolat žydintis sodas, bet gebėjimas surasti grožį ir prasmę net tuomet, kai žiedai nukrinta. Būtent tada, kai atrodome silpniausi, atrandame tikrąją stiprybę. Be svajonių žmogus sustoja. Ne iš karto, bet tyliai. Nustoja žvelgti į dangų, nebejaučia smalsumo rytoje. Svajonės - tai degalai, kurie uždega širdį, net kai kelias ilgas. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti.
Kartais pasaulis triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, bet retas klauso. Tačiau tikroji išmintis dažniausiai gimsta tyloje. Būtent tada, kai nutylame išorinį šurmulį, pradedame girdėti tai, kas svarbiausia - savo vidinį balsą. Nebūtina garsiai sakyti „myliu“, kad meilė būtų tikra. Kartais ją pasako rankos švelnumas, žvilgsnis, kuris nepasitraukia net kai kiti nusisuka, arba išklausymas be skubos.
Žmogus - kaip stiklas ir kaip uola viename. Trapus, kai myli, kai ilgisi, kai pasitiki. Tačiau tuo pačiu nepaprastai stiprus - kai išmoksta atleisti, kai priima save, kai nepaisydamas baimės renkasi būti šviesa kitam. Būti savimi - tai ne pareiškimas, o tylus pasirinkimas kasdien. Tai gebėjimas stovėti tvirtai, kai aplinkiniai nori tave perkurti pagal savo vaizduotę. Tai švelnumas sau, kai suklysti. Ir drąsa neslėpti, kai kažkas iš tikrųjų skauda.
Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras. Prasmė niekada neateina iš to, ką turime. Ji kyla iš to, ką jaučiame, kur esame tikri, kur mūsų širdis rami. Kai išmokstame būti savyje, be kaukių ir lūkesčių, tada ir pasijuntame pilni - net jei iš išorės vis dar trūksta. Laikas - ne priešas, o mokytojas. Gyvenimas nėra tiesi linija. Jis vingiuoja, griūna, kyla. Bet galbūt tame ir slypi jo tikras grožis - kad mes nuolat mokomės eiti toliau, net kai nežinome, kas už kito kampo. Netobulumas nėra trūkumas.
Kiekvienas praradimas - tarsi ruduo, nuplėšiantis nuo mūsų sielos pasenusius lapus. Iš pradžių skauda. Iš pradžių tuštuma atrodo baisi. Bet būtent tada, kai medžio šakos lieka nuogos, gimsta galimybė naujam augimui. Kai žmogus tave myli, jis nesiekia tavęs pakeisti - jis padeda tau tapti tuo, kuo visada buvai viduje. Tikra meilė ne formuoja, o augina. Ne visada žinome, kam čia esame. Ne visada aišku, kur eiti. Bet svarbiausia - ne nustoti ieškoti. Prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji.
Svajonės - tai sielos žvaigždės. Laikas bėga greičiau nei mes spėjame suvokti. Bet prasmė - ji negyvena laikrodyje. Ji slepiasi tuose trumpuose žvilgsniuose, kuriais pasidaliname su artimaisiais, rankose, kurios laiko, ir žodžiuose, kurie pasako daugiau nei sakinys. Net skausme gali slypėti prasmė - ne todėl, kad jis teisingas, o todėl, kad jis augina. Tai, kas skauda, mus moko - atjautos, supratimo, gylio. Kai išdrįstame pažvelgti į savo skausmą ne kaip į priešą, o kaip į mokytoją, pradedame matyti gyvenimą kitaip.
Gyvenimas siūlo begales variantų, bet prasmė atsiranda tik tuomet, kai renkiesi - net jei tai reiškia riziką ar nesėkmę. Drąsa priimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis iniciatyvos arba pasakyti „ne“ neteisingoms galimybėms kuria vidinį stuburą. Ne kiekviena diena su mylimu žmogumi bus lengva, bet kiekviena verta. Nes meilė - tai ne nuolatinė šventė, o sprendimas būti, kai sunku. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko kantrybės, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti.
tags: #aforizmai #apie #socialines #kaukes