Socialinė Adaptacija: Kas Tai?

Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinė adaptacija. Veikiant įvairiems veiksniams, sėkminga adaptacija yra svarbi žmogui, patenkinant savo fiziologinius, saugumo, meilės, savigarbos bei savirealizacijos poreikius. Ne mažiau svarbus visuomenei pilnavertis, adaptavęsis jame individas. Sunki bei ilga, per dideles krizes vykstanti adaptacija gimdo nepasitikintį, konfliktišką, nuolat išgyvenantį stresus individą.

Adaptacijos (lot. adaptatio - prisitaikymas, priderinimas) sąvoka vartojama tiek gamtos, tiek socialinių mokslų srityse. Adaptacijos sąvoka buvo nuo seno vartojama biologijoje. Vėliau iš biologijos mokslų ji paplito ir kituose moksluose, t.y. psichologijoje, pedagogikoje, sociologijoje, ekonomikoje, medicinoje ir kt.

Biologijos moksle adaptacijos terminas apibrėžiamas kaip organizmo struktūros, funkcijų kitimas, t.y. į šias ar naujas socialines, ekonomines, gamtines gyvenimo sąlygas. Šiais laikais dažniausiai adaptacija aiškinama kaip prisitaikymas, pripratimas ar barjeras atsirandantis individui patekus į naujas gyvenimo sąlygas.

Adaptacijos procesas yra nuolat studijuojamas ir tyrinėjamas, bet svarbu skirti dėmesio ieškant būdų, kurie tą procesą galėtų palengvinti.

Adaptacijos Esminiai Aspektai

Adaptacija (lot. adaptation) - tai organizmo, individo prisitaikymas prie aplinkos, sąlygų ar reikalavimų (Terminų žodynas, 2011). Psichologijos žodyne (2000) ši sąvoka apibūdinama kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos.

Taip pat skaitykite: Socialinės adaptacijos pagalba Lietuvoje

I. Leliūgienės (2003) teigimu adaptacija gali nulemti normalų vystymąsi, optimalų darbingumą ir maksimalų organizmo gyvavimą, ilgaamžiškumą esant įvairioms ir kintančioms sąlygoms.

Atskleisti vaikų adaptacijos veiksnius, išsiaiškinti adaptacijos sunkumų raišką, pateikti problemos sprendimo būdus.

Prisitaikymas prie naujos aplinkos

Adaptacija vyksta visuose žmogaus amžiaus perioduose. Skiriasi jos intensyvumas, kiekybė ir kokybė. Žmogus nuolat susiduria su gyvenimo sunkumais, norėdamas to ar ne, priima aplinkybių jam metamus iššūkius ir nuolat yra priverstas ieškoti pusiausvyros tarp adaptavimosi prie realybės, iš vienos pusės, ir savo potencinių galimybių, kurios padėtų įtvirtinti savo individualumą, raidą, iš kitos pusės.

Adaptacijos formos

Yra išskiriamos kelios adaptacijos formos:

• Bendroji adaptacija - fizinės aplinkos suvokimas.
• Asmeninė adaptacija - tai kai yra suvokiama laisvė nuo vidinių konfliktų, todėl ji apibūdinama kaip savo paties suvokimas, kuris iš esmės nėra nutolęs ir nuo įsivaizduojamo savęs suvokimo. Šios adaptacijos sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo asmenybės savybių ir socialinės aplinkos reikalavimų ir palaikymo. Atsižvelgiant į asmenines savybes, galimas reagavimo kryptis ir formas, galima teigti, kad kai kurios gynybinės reakcijos susiduria su asmeninėmis, o kitos su socialinės adaptacijos problemomis.
• Socialinė adaptacija - harmoningų santykių nustatymas su socialine aplinka ir jos atstovais bei apibūdinama kaip ugdytiniu harmoningi santykiai su socialine aplinka. Šioje adaptacijoje išskiriamas ontogenetinis ir situacinis aspektas. Pirmasis apibūdina socialinių poreikių realizavimą remiantis savo amžiaus galimybių adekvatumu. Socialinės adaptacijos sąvoka atspindi kokybines socialinių sistemų charakteristikas, kurios susijusios su darbu, kaip gyvenimo pagrindu bei gyventojų reprodukcija. Tos charakteristikos yra susijusios su socialine informacija ir programa, jų perėmimo įstatymais kartoms, socialinio patyrimo vystymasis ir tarpusavio ryšys.

Adaptacija vyksta būtent per mėginimus prisitaikius veikti, susivokti ir gyventi įgijus naujos patirties. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją. Asimiliacija įvardinamas naujos informacijos pridėjimas prie jau turimos patirties, žinių, reagavimo į problemas ir mąstymo modelius. Labai svarbi pusiausvyra tarp asimiliacijos ir akomodacijos, nes jų santykis užtikrina sėkmingą adaptaciją.

Taip pat skaitykite: Socialinės adaptacijos analizė

Asimiliacija ir akomodacija yra du pagrindiniai adaptacijos mechanizmai.

Enciklopediniame edukologijos žodyne (2007) adaptacija apibūdinama kaip individo ir aplinkos sąveikos pusiausvyra veikiant prieštaravimus. Tuo tarpu, psichologijos žodyne (1993) adaptacija įvardinama kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos.

Pasak G. Kvieskienės (2005), socializacija yra visuomenės kultūros perteikimo vaikams procesas, siekiant formuoti vaiko individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūrinėms tradicijoms ir socialinėms normoms.

Socializacija yra nuolatinis procesas žmogaus gyvenime, kuris neturėtų nutrūkti. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti socializacijos ir adaptacijos problemų tyrimus, ypač vyresnio amžiaus žmonių kontekste. Nagrinėjami įvairūs aspektai, susiję su šių žmonių socialine integracija, iššūkiais ir galimybėmis. Straipsnyje remiamasi moksliniais tyrimais ir ekspertų įžvalgomis, siekiant išryškinti pagrindinius socializacijos sunkumus ir galimus jų sprendimo būdus.

Socialinė adaptacija labiausiai nulemia tai, kad asmuo, patekęs į naują aplinką, pradeda priimti naujus jos narius kaip savo grupę, kuriai jis priklauso, taip pat išmoksta suderinti prieš tai buvusią aplinką su nauja. Šiai srityje vyksta labai lėtai. Vienas iš esminių asmenybės adaptacijos ir socializacijos procesų determinantų yra elgesys, kurio aktyvumo ir tikslingumo parametrai diagnozuojami įvertinant individo gebėjimus (negebėjimus) asmenine elgsena demonstruoti pasirengimą (nepasirengimą) konstruktyviai sąveikai su socialine aplinka.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Apibendrinant galima sakyti, jog dalis mokslininkų terminą „adaptacija“ vartoja siaurąja prasme, siedami jį tik su socialine adaptacija ir nurodydami, kad tai - sėkmingas prisitaikymas, harmoningų santykių su aplinka sukūrimas. Kiti autoriai apibrėždami adaptaciją pabrėžia, kad tai - poreikių kilimo ir jų patenkinimo procesas.

Adaptacija Mokymosi Aplinkoje

Adaptacijos procesas mokymosi laikotarpiu yra itin svarbus, kadangi šiuolaikinė švietimo reforma kelia labai sudėtingus reikalavimus tiek švietimo įstaigoms, tiek ir mokymosi proceso dalyviams. Šis reikalavimų patenkinimas tampa įmanomas tik tinkamai suderinus visus veiksmus ir organizavus šio proceso eigą. Kuo efektyvi pagalba adaptacijos proceso metu yra įmanoma tik nuodugniai ir išsamiai išstudijavus adaptacijos procesą mokymosi įstaigose su jo ypatumais bei specifika.

Universitetuose turėtų būti ugdomas studentų kūrybiškumas, veiklumas, iniciatyvumas, moralė, mokoma atsakomybės, socialumo. Sudaromos sąlygos jų gabumų plėtotei, galimybės ieškoti savyje talentų, sudaryti sąlygas užsiimti užklasine veikla, lankyti saviveiklos seminarus, rūpintis jų fizine ištverme, diegti dvasines vertybes, ugdyti drąsą, pasitikėjimą visuomene, mokėjimą išsakyti, išreikšti savo nuomonę, jausmus, norus. Jiems bendrauti. Adaptacija yra būtent tas reiškinys, kuris padeda jaunam žmogui integruotis į jo pasirinktą mokymosi įstaigą.

Remiantis atliktų tyrimų rezultatais nustatyta, kad universitetuose didžiausias dėmesys yra skiriamas socialinei adaptacijai, prie kurios organizavimo daugiausia prisideda studentų atstovybės. Taip pat universitetai pirmo kurso studentų adaptacijai naudoja priemones, kurios skatina bendrąją adaptaciją, šias priemones dažniausiai kuria universiteto padaliniai. Mažiausiai dėmesio Lietuvos universitetuose yra skiriama asmeninei adaptacijai, nors tokio bendravimo svarba pabrėžta visuose tiriamuose universitetuose.

Didžiausi iššūkiai pirmakursiams yra mokymosi sistemos pakeitimas, neapibrėžtumas, nauja gyvenamoji aplinka, namų ūkis ir kt. Tyrimai taip pat parodė, kad dėstytojų įtraukimas į adaptacijos procesą Lietuvos universitetuose yra labai mažas.

Mokymosi aplinka yra vieta arba erdvė, kurioje vyksta mokymasis ir apima besimokantįjį bei erdvę, kurioje besimokantysis veikia, naudodamas įvairias priemones, patarimus, renka ir interpretuoja informaciją, bendradarbiauja su kitais ir t.t.

Palankiausia vaikui yra rami ir atsitiktinė aplinka, nes tada grėsmė jo raidai yra minimali. Svarbu, kad šie žmonių santykiai būtų pastovūs, o bendravimas natūralus, kad aplinkoje būtų kuo mažiau konfliktų bei stresinių situacijų. Kai santykiai tarp vaiko ir suaugusiojo yra normalūs, tada galima tikėtis, kad bus įtvirtintas jo socialinis statusas bei vaidmuo. Dėl to itin svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikui tapti asmenybe, kad suvoktų jį kaip žmogų bei pažadintų jo protą bei padėtų atsiskleisti jo sielai.

Adaptacijos Sunkumai

Poderienė ir Janonytė (2006) pabrėžia, kad adaptacijos įtakojamos problemos seka žmogų visą jo gyvenimą. Skiriasi tik šių problemų pobūdis įvairiais gyvenimo tarpsniais. Jos įgauna skirtingas formas bei įvairiais būdais veikia individo egzistenciją.

Tyrinėjant, kodėl vieni žmonės adaptuojasi, o kiti ne, teigiama, jog adaptacija yra autoreguliacijos forma. Taigi, siekiant adaptuotis, reikalingos vertybės arba standartai, kuriais remiantis iškeliami tikslai. Pagal šią teoriją, adaptacija nepavyksta, jeigu nepasiseka autoreguliacija, jei iškeliami nerealkūs adaptacijos tikslai, jei nekreipiama dėmesio į iš patirties gaunamą atgalinį ryšį arba pristingama lankstumo, reaguojant į atgalinį ryšį.

Pasak S. Burvytės (2003) mokyklinė dezadaptacija yra rimtas psichinės vaiko raidos sutrikimas. Tai ne tik ryškūs nukrypimai nuo normos, kurie trigdo vaikų mokymąsi mokykloje, bet ir laikini, praeinantys, menkai pastebimi trūkumai.

Vaikų raidoje įtaką daro šie socialiniai faktoriai: tėvų įgytas išsilavinimas, šeimos socialinis statusas, tarpusavio santykių kokybė šeimoje, auklėjimas, šeimyninio gyvenimo sąlygos bei tėvų ir vaikų bendravimo stilius.

Socialinė, psichologinė ir pedagoginė mokyklos adaptacijos sunkumų diagnostikos raiška. Sudarė S. Burvytė (2004).

Pradinukui pradėjus lankyti mokyklą pastebimi trys sunkumų etapai:.

Pradinukų adaptacija mokykloje.

Adaptaciniu laikotarpiu vaikui labai svarbi ugdymo aplinka. Priprasti reikia ir prie mokytojo, ir prie ugdymo aplinkos. Rutina skatina vaiko pasitikėjimą savimi, užtikrintumą ir lengvesnį pereinamąjį laikotarpį. Pripratus prie ugdymo aplinkos, žinant nuolatinę, nesikeičiančią dienos eigą vaikas labiau pasitiki savimi.

Socializacija Ir Jos Svarba Vyresniame Amžiuje

Socializacija yra procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius, būtinus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Šis procesas prasideda nuo pat gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą, apimdamas įvairius amžiaus tarpsnius ir socialines aplinkas. Socializacija yra itin svarbi, nes ji padeda individui integruotis į visuomenę, formuoti savo tapatybę ir savivertę, bei plėtoti socialinius įgūdžius.

Vyresniame amžiuje socializacija įgauna naują reikšmę, nes žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip socialinių vaidmenų praradimas, sveikatos problemos, vienatvė ir ekonominiai sunkumai. Svarbu pabrėžti, kad socializacija vyresniame amžiuje nėra tik prisitaikymas prie naujų sąlygų, bet ir aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime, saviraiška ir naujų galimybių paieška.

Amžiaus Tarpsnių Įtaka Socializacijai

Žmogus suvokiamas kaip organizmas, kuris vystosi visą gyvenimą, o kiekviena raidos pakopa priklauso ir remiasi ypatinga ankstesnių pakopų patirtimi. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savitus socializacijos ypatumus ir iššūkius:

• Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė: Šiuo laikotarpiu svarbiausią vaidmenį atlieka šeima, kuri formuoja vaiko pagrindinius įgūdžius, vertybes ir požiūrį į pasaulį.
• Paauglystė: Paauglystę R. Žukauskienė (2012) apibūdina kaip savotišką perėjimą iš vaikystės į jaunystę - pirmają brandos pakopą. Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet ir nesuaugęs, paauglys turi atsakyti į klausimą „kas aš esu" įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos bei karjeros, vertybių, pasaulėžiūros bei kt. L. C. Johnson (2003) pabrėžia sąlygų, paaugliams spręsti augimo konfliktus, svarbą.
• Jaunystė: Šiuo laikotarpiu individas ieško savo vietos visuomenėje, kuria santykius, siekia karjeros ir įgyvendina savo tikslus.
• Vidutinis amžius: Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. L. C. Johnson (2003.) pažymi, jog suaugusiems reikia sąlygų, kuriomis jie jaustųsį visaverčiai, atliktų auklėjimo uždavinius, dalyvautų grupės ir visuomenės, kurioje gyvena, gyvenime. Pasak R. Žukauskienės (2012) sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, rūpintis šeima, namų židiniu - tai savotiškas menas. Pagal E. Eriksoną šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino ko gyvenime siekia, dažniausiai sūkuria darnią šeimą bei tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. (G. Matulionienė, 2012).
• Senatvė: Senėjimas dažnai apibūdinamas kaip biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma.

Senų ir Pagyvenusių Žmonių Socializacijos Problemos

Pagyvenusių ir senų žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, t. y. socialinių vaidmenų atsisakymas ar kaita, aplinkinių suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas (Naujanienė, 2002), patiems pagyvenusiems ir seniems asmenims sukelia ekonominių, psichologinių ir socialinių problemų.

Socialinė Atskirtis ir Laisvės Apribojimai

Yra nemaža dalis socialinės atskirties žmonių, kurie yra apriboti laisvės. Dažniausiai, tai yra asmenys, turintys menką išsilavinimą, neturintys arba praradę profesinę kvalifikaciją. Todėl svarbu, skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas įkalinimo įstaigoje, vykdyti nuteistųjų teisinį ir socialinį švietimą, suteikti pagalbą, formuojant socialiai reikšmingų gyvenimų įgūdžių, kad palengvinti nuteistiesiems sugrįžimą į visuomenę.

Pagyvenusių Žmonių Socialinės Problemos

Pagyvenusių asmenų socialinės problemos yra labai įvairios. Tai apima tiek ekonominius sunkumus, tiek psichologinius iššūkius.

Ekonominiai sunkumai:

• Nepakankamos pajamos dėl mažų pensijų.
• Didelės išlaidos sveikatos priežiūrai ir vaistams.
• Būsto išlaikymo problemos.

Psichologiniai iššūkiai:

• Vienatvė ir socialinė izoliacija.
• Depresija ir nerimas.
• Prasmės gyvenime praradimas.
• Baimė dėl ateities.

Socialiniai iššūkiai:

• Diskriminacija dėl amžiaus.
• Stereotipai ir neigiamas požiūris į senatvę.
• Ribotos galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime.
• Transporto ir mobilumo problemos.

Socializacijos Problemų Įveikimo Būdai

Lietuvių literatūroje taip pat galima rasti įvairių socializacijos problemų įveikimo būdų pavyzdžių, kurie gali būti naudingi sprendžiant realias socialines problemas. Svarbu atkreipti dėmesį į švietimo, socialinės paramos ir individualių pastangų svarbą sėkmingai socializacijai.

• Švietimo svarba: Švietimas atlieka svarbų vaidmenį socializacijos procese, nes jis padeda individui įgyti žinių, įgūdžių ir vertybių, būtinų sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Literatūroje dažnai pabrėžiama švietimo svarba vaikų ir paauglių socializacijai, siekiant užtikrinti jų sėkmingą integraciją į visuomenę.
• Socialinės paramos svarba: Socialinė parama, įskaitant šeimos, draugų ir bendruomenės paramą, yra itin svarbi socializacijos procese, ypač susiduriant su įvairiais sunkumais. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie įveikia socializacijos problemas dėka artimųjų ir bendruomenės pagalbos.
• Individualių pastangų svarba: Sėkminga socializacija priklauso ne tik nuo socialinės aplinkos ir paramos, bet ir nuo individualių pastangų. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie aktyviai siekia įveikti socializacijos problemas, ugdydami savo socialinius įgūdžius, savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Praktinės Rekomendacijos

• Skatinti aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje: Pagyvenę žmonės turėtų būti skatinami dalyvauti įvairiose bendruomenės veiklose, tokiose kaip klubai, būreliai, savanoriškos organizacijos ir kt. Tai padeda jiems išlaikyti socialinius ryšius, susirasti naujų draugų ir jaustis reikalingiems.
• Užtikrinti prieinamumą prie švietimo ir mokymosi galimybių: Pagyvenę žmonės turėtų turėti galimybę mokytis naujų dalykų, tobulinti savo įgūdžius ir įgyti naujų žinių. Tai padeda jiems jaustis aktyviais ir įsitraukusiais į visuomenės gyvenimą.
• Teikti psichologinę pagalbą ir konsultacijas: Pagyvenę žmonės dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip vienatvė, depresija ir nerimas. Svarbu užtikrinti, kad jie turėtų galimybę gauti psichologinę pagalbą ir konsultacijas, kurios padėtų jiems įveikti šiuos sunkumus.
• Skatinti tarpusavio pagalbą ir savitarpio paramą: Pagyvenę žmonės gali padėti vieni kitiems įveikti įvairius sunkumus. Svarbu skatinti tarpusavio pagalbą ir savitarpio paramą, kuri padeda jiems jaustis stipresniems ir labiau pasitikintiems savimi.
• Kova su diskriminacija ir stereotipais: Svarbu kovoti su diskriminacija dėl amžiaus ir stereotipais, kurie neigiamai veikia pagyvenusių žmonių savivertę ir socialinę integraciją. Reikia skatinti teigiamą požiūrį į senatvę ir pabrėžti pagyvenusių žmonių indėlį į visuomenę.

Nuteistųjų Socializacijos Problemos

Darbo tikslas - išnagrinėti asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemas ir pateikti pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Tyrimo objektas - asmenys, kalintys Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tyrimo dalykas - asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemos.

Hipotezės

• Kvalifikuotų specialistų bei profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose;
• Finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimas - tai pagrindiniai veiksniai, kurie dažniausiai lemia nusikalstamumą.

Tyrimo metodai

• Literatūros šaltinių analizė;
• Teisinių dokumentų analizė;
• Anketinės apklausos tyrimas.

Rezultatai

Darbo pradžioje iškelta hipotezė, kad kvalifikuotų specialistų ir profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose, pasitvirtino. Išanalizavus dabartinę padėtį Lietuvos įkalinimo įstaigose, paaiškėjo, kad šiuo metu labai trūksta kvalifikuotų specialistų, ypač psichologų, socialinių bei įkalinimo įstaigos darbuotojų. Asmenys, nepritapę visuomenėje ir patekę į įkalinimo įstaigą, dažniausiai patiria emocinius bei psichologinius sukrėtimus. Tik deja šių problemų nėra kam padėti išspręsti. Todėl nuteistasis, būdamas įkalinimo įstaigoje ir nesulaukęs tinkamos specialistų pagalbos, negali normaliai adaptuotis bei neužtikrinama asmens sėkminga socializacija. Atlikti tyrimo rezultatai parodė, kad apie 40 proc. nuteistųjų jaučia psichologinės pagalbos trūkumą ir būtent psichologai yra vieni iš pagrindinių specialistų, su kuriais nuteistieji dažniausiai bendrauja. Apklausus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojus, įsitikinome, kad tikrai labai trūksta darbuotojų dirbti įkalinimo įstaigoje, o to rezultatas - dirbantys darbuotojai su per dideliu darbo krūviu, negali užtikrinti kokybiškos ir efektyvios pagalbos nuteistiesiems. Antra hipotezė, kad nusikalstamumą dažniausiai lemia finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų vartojimas, taip pat pasitvirtino. Tai patvirtino tyrime dalyvavę kalintys asmenys bei įstaigoje dirbantys darbuotojai.

Adaptacijos Sistemos Organizacijose

Personalo vadybos žžinių reikia vadybininkui, organizuojančiam ir nukreipiančiam kolektyvo darbą reikiama linkme, tačiau jos nemažiau svarbios ir eiliniam specialistui. Visi žmonės turi įgimtų savybių, gabumų, kurie, jiems sąveikaujant su aplinka, kinta ir vystosi. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir tik su didelėmis išlygomis galima žmones jungti į grupes, turinčias bendrus siekius, interesus. Priklausomai nuo charakterio, kiekvienas darbuotojas toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Žmonių poreikiai, psichologinis darbo klimatas yra galinga darbo našumą įtakojanti jėga. Priimtas į darbą darbuotojas turi prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų. Jei sunkiai sekasi prisitaikyti, veikiama darbuotojo psichika, jis negali pasiekti įprasto darbo našumo. TTodėl įmonė yra suinteresuota trumpinti prisiderinimo - adaptavimosi laikotarpį. Rinkos konkurencijos sąlygomis personalo atranka ir naujų darbuotojų adaptacija tapo vienu iš svarbiausių faktorių, kuris apsprendžia smulkių įmonių išgyvenimą bei ekonominę padėtį.

Adaptacijos Sistemos Tikslai

• Išsiaiškinti, kokios darbuotojų adaptacijos sistemos bei kokie metodai naudojami organizacijose.
• Nustatyti, kuri iš įmonės taikomų adaptacijos sistemų yra efektyvesnė.
• Išsiaiškinti, kaip kinta darbo kokybė per pirmuosius darbo mėnesius.

Šiandien smulkios įmonės rimtai dirba rinkdamos personalą, adaptuodamos jį, didindamos jo kvalifikaciją bei praktinį pasiruošimą nebijoti prisiimti didžiulę atsakomybę. Ir vis gi, organizacijose dažnai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Visais atvejais manoma, kad kiekvienam darbuotojui ar specialistui, kiekvienai pareigybei turi būti konkurencinga pamaina, t.y. į vieną vietą turi būti keletas kandidatų. Norint užtikrinti efektyvų personalo darbą, būtina sukurti tokią bendradarbiavimo atmosferą, kurioje kiekvienas kolektyvo narys būtų suinteresuotas išnaudoti visas savo galimybes bei sugebėjimus. Šios socialinės-psichologinės atmosferos sukūrimui būtina skirti daug dėmesio renkant bei adaptuojant naują personalą, kurio politika susideda iš darbuotojų atrankos principų, metodų, kriterijų ir tolimesnės jų adaptacijos. Visa tai reikalinga kokybiškam numatytų užduočių atlikimui, metodologijos užtvirtinimui, profesionaliam personalo vystymuisi.

Adaptacijos Sunkumai

Darbovietės keitimas - stresinė situacija daugumai žmonių. Nežinomybė, kas bus ir kaip seksis, kaip pavyks susitvarkyti su darbu bei susidraugauti su naujaisiais bendradarbiais, kelia įtampą. Pareigų pakeitimas liekant toje pačioje darbovietėje taip pat stresą kelianti situacija. Yra paplitusi nuomonė, kad geras naujas darbuotojas jį “įmetus į vandenį” “išplauks”. Jei naujas darbuotojas nesusitvarkys su darbu, vadinasi jis paprasčiausiai netinkamas darbui. To...

tags: #adaptacijos #socialines #prie #aplinkos