Lietuva pasikrikštijo prieš 635 metus; daugybė žmonių pažino Kristaus Gerąją Naujieną ir ant jos pamatų kūrė savo gyvenimą. Tačiau dalis žmonių Dievo žodžio nepriėmė; jie būdavo nusiteikę nusilenkti bet kam, tik ne Kristui.
Anot visame pasaulyje garsaus literatūrologo, semiotiko, viduramžių estetikos ar komunikacijų teorijos autoriteto (etc.) Umberto Eco, baroko įkvėpimą galime laikyti bene pirmąja akivaizdžia moderniosios kultūros apraiška būtent todėl, kad čia žmogus pirmą kartą palieka įprastą kanoną (garantuojamą visatos tvarkos ir nekintamos esmės) ir susiduria - tiek meno, tiek mokslo srityje - su judančiu, išradingumo reikalaujančiu pasauliu.
Tačiau kokią gi paslaptį, leiskite iš karto paklausti, šis naujasis (mūsų dienų) žmogus galėtų sau atskleisti, jeigu, pavyzdžiui, įžengęs į Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią pamatytų suniokotą unikalią XVIII a., t. y. būtent barokinę, freską, o dar tiksliau sakant, sienų tapybos portretą? Negana to, nuo vandalų rankų šioje bažnyčioje nukentėjęs (tuomet, beje, kai čia buvo įrengiama signalizacija) vieno iš XVI-XVII a.
Dok. f. "Vilniaus Bernardinų bažnyčia.Architektūra ir restauracija" 2018m.
Be abejo, norint kuo aiškiau suvokti visą šią (tiesą sakant, gana fantasmagorišką) situaciją, visų pirma derėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius faktus - tiek istorinius, tiek ir visus kitus; t. y. Apie Vilniaus Šv.
Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir paskirtis
Taigi pradėkime nuo to, kad Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis yra išsidėstęs Vilniuje, prie pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų, tarp V. Kudirkos aikštės ir tilto bei K. Sirvydo gatvių. Šv. Jurgio bažnyčioje šiuo metu veikia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, šalia esančio vienuolyno patalpose - bibliotekos padaliniai ir skaityklos (2).
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos paveikslo reikšmė Lietuvai
Taip pat verta žinoti, kad ansamblis sukurtas XVI-XIX a. basųjų karmelitų vienuolių iniciatyva. Ne mažiau įdomus faktas, jog Šv. Jurgio bažnyčia XVI a. buvo už miesto sienų ir kartu su apylinkėmis priklausė Lietuvos didikams Radviloms: Radvilų funduota ir prieš 500 metų pastatyta bažnyčia Vilniuje iškilo po pergalės Klecko mūšyje; būtent šiam totorių nugalėjimui atminti Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila senosios regulos karmelitams (1506 m.) Vilniuje pastatė gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią bei vienuolyną.
Deja, 1749-aisiais bažnyčia sunaikinta gaisro. Tad nenuostabu, jog 1750-1755 m. Naugarduko vaivados iniciatyva ji pastatyta kone iš naujo. Beje, bažnyčia buvo ne tik perstatyta, bet įgavo ir vėlyvojo rokoko stiliaus formų.
Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis Vilniuje.
Šv. Jurgio bažnyčios freskos
Maždaug apie 1755 m., kai čia darbavosi ir minėtasis P. I. Hoferis (3), Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios skliautai bei vienuolių choro sienos buvo dekoruotos freskomis; t. y. bažnyčios sienos ir lubos išpuoštos kompozicijomis, kurios vaizduoja šv. Jurgio gyvenimo ir jo kančių scenas. Meniniu požiūriu šis interjero dekoras ypač vertingas - vargu ar kas šiandien išdrįstų tuo suabejoti.
Tiesa, be minėtų navos ir presbiterijos skliautų ir sienų tapybos kompozicijų, žiūrovo žvilgsnį Šv. Jurgio bažnyčioje gali patraukti ir kai kurie portretiniai sienų tapybos paveikslai (4). Pavyzdžiui, Marija Matušakaitė 2010-aisiais išleistoje ir puikiai iliustruotoje savo knygoje „Portretas Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje“ apie juos rašo: „Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje per XVIII a. renovaciją buvo nutapyti keli to meto geradarių portretai, įkomponuoti iki tol nepasitaikančiuose ovaluose.
Taip pat skaitykite: Dievo Globa: Priežiūra
Dabar būtų pats laikas skaitytojui atskleisti, kas yra tas paslaptingasis, pavaizduotas portrete, patekusiame į mūsų žiūros lauką. Taigi esu gana tvirtai įsitikinęs, kad vienoje iš čia pateikiamų iliustracijų (5 il.) matome Zigmantą III Vazą (1566-1632) - Vazų dinastijos Lietuvoje ir Lenkijoje pradininką.
Kita vertus, minėtoje M. Matušakaitės knygoje šio žinomo istorinio personažo - jo vardo arba atvaizdo - nerasime. Ir nežinia kodėl. Manding, čia būta kažkokio paradoksalus nesusipratimo… Sunku paaiškinti, kodėl tik anie trys (iš Radvilų) - mums svarbūs, iškilūs, o ketvirtasis (iš Vazų) nėra vertingas? Antrarūšis?.. Bet gal tiesiog gėdintasi, kad šis portretas buvo taip bjauriai išniekintas?
Kad ir kaip ten būtų, atidžiau pažvelgus į vieną iš čia pateikiamų iliustracijų nesunku suprasti, jog tai yra būtent Zigmantas III, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, kitų žemių valdovas ar paveldėtojas etc. Juoba kad ir po portretu matomo įrašo apatinėje eilutėje aptinkame (be to) lotynišką skaičių MDXCVI, kuris, išverstas į arabiškąjį, būtų 1596, t. y.
Taigi neabejotina - mus dominančioje Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios freskoje pavaizduotas Zigmantas III Vaza. Beje, jo tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronas, tačiau motina - savo tikėjimui itin ištikima katalikė. (7) O ir bene visi artimi jo patarėjai - katalikai, dauguma kurių - jėzuitai. Todėl nieko stebėtino, jog Zigmantas III Vaza buvo itin karštas katalikas.
Jo vardas tapatinamas su (XVI-XVII a.) bandymais nugalėti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę stačiatikius. Taigi jam rūpėjo sunaikinti protestantizmą bei kitas religijas, savo valdose palikti tik katalikų tikėjimą. Tačiau jo valdymo laikotarpis buvo audringas, o kartu ir nesėkmingas.
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos istorija
Zigmantas III Vaza.
Vazų barokas
Svarbu pažymėti, jog ši Zigmanto III Vazos meninį skonį įkūnijusi meninė srovė arba, tiksliau, šis vėlyvojo renesanso, itališkojo Romos baroko ir Šiaurės Europos manierizmo elementų mišinys XVI-XVII a. įsigalėjo ir Lenkijos bei Lietuvos valdovo - švedų dinastijos atstovo - dvare, ir, be to, Abiejų Tautų Respublikos sakralinėje ir pasaulietinėje dailėje bei architektūroje.
Beje, panašūs meniniai-kultūriniai procesai kone lygiagrečiai rutuliojosi ir kitose Europos vietose, pavyzdžiui, Šv. Taigi kai kalbame apie Vazų baroko stilių, dar vadinamą jėzuitų baroku arba antruoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvojo baroko etapu, turime omenyje ypač įdomų ir nepaprastai savitą XVI-XVII a.
Noriu pastebėti, kad tam tikru požiūriu viena iš čia pateikiamų fotografijų yra tiesiog stulbinamai makabriška - manyčiau, štai šitokią „instaliaciją“ padaryti galima tik su nežmonišku sadisto pasimėgavimu, esant apdujusio maniako būsenos.
Į Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią šiaip ne taip įsiprašiau, kad galėčiau atlikti vieną iš teorinių tyrimų - tada rinkau medžiagą doktorantūros darbui (VDA). Buvau pasiėmęs būtiniausią tokiam atvejui techninę įrangą - fotoaparatą, jo stovą ir pan. Pakliuvau į šią bažnyčią, vertingą sakralinį statinį, dabar paverstą knygų saugykla / sandėliu, ir galėjau veik nekliudomas landžioti po pačius tamsiausius užkaborius, fotografuoti bei filmuoti sienų ir skliautų tapybą. Čia ir aptikau šį kūrinį - valdovo portretą - taip ne itin pagarbiai saugomą. Tačiau tada jis dar nebuvo „papuoštas“ tais baltais bjauriais laidais.
Kultūros paveldas ir vandalizmas
Nepametant iš regos lauko šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, čia vis dėlto reiktų pasikartoti ir pasakyti, jog tai, kas nutiko Vilniaus Šv. Bet kodėl visa tai vyksta? Ir būtent dabar, mūsų dienomis, kai gyvename nepriklausomoje, ir, regis, teisinėje valstybėje?.. Apskritai ką norėta tuo pasakyti, paskelbti visuomenei?
Analizuojant šį itin skaudų atvejį, nereikėtų pamiršti, kad senieji mūsų sienų tapybos paveikslai yra tarsi istorijos bei tam tikros civilizacijos evoliucijos liudininkai, kuriuos paminklų apsaugos, konservavimo bei restauravimo priemonėmis privalome išsaugoti ateities kartoms. Štai ir 1964 m.
Regis, save gerbiantys, normalūs žmonės net neįsivaizduotų, jog kas nors galėtų imti ir taip „patobulinti“ Zigmanto III Vazos atvaizdą - unikalų baroko laikotarpio kūrinį, beje, ir vieną iš valstybingumo simbolių!.. Nors kas ten žino, kiek pas mus likę tų save, tiksliau, savo kultūros paveldą gerbiančiųjų?
Bet, antra vertus, šioje situacijoje šiek tiek guodžia faktas, kad jau išdžiūvęs rašalas ant įsakymo, kurį pasirašiusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, ir kuriuo iš pareigų atleistas KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas. Anot oficialios KPD informacijos, sprendimas priimtas „dėl jo bandymo nuslėpti asmenis, kurie sužalojo unikalią barokinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a.
(1) Umberto Eco. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p.
(2) Kol kas ši bažnyčia, kaip ir šalia e...