Neįgaliųjų padėtis švietimo įstaigose nėra nauja tema, tačiau net ir kintančioje, modernioje visuomenėje ji vis dar išlieka aktuali. Itin plati ir reikšminga J. Ruškaus (2002) negalios fenomeno analizė; J. Ruškaus, G. Mažeikio (2007) neįgalumo ir socialinio dalyvavimo tyrimai. Monografijoje kritiškai reflektuojamos neįgaliųjų socialinės integracijos ir socialinio dalyvavimo paradigmos, nurodomi socialinio dalyvavimo proveržio teoriniai modeliai, diegimo įvairiose praktikose metodai ir galimybės.
Knygoje pateikti teoriniai diskursai, praktinės patirtys, faktai ir argumentai rodo, kad socialinis dalyvavimas yra daugiamatis konceptas, galintis tapti proveržio, arba naujų galimybių neįgalumo situacijose kūrimo, metodologija. Neįgaliųjų ir jų šeimų socialinis dalyvavimas yra reflektuoto interesų konflikto sužadintas procesas, numanantis dalyvių tarpusavio supratimą ir lygiavertišką įsitraukimą į įgalinančio projekto konstravimą, socialinių neįgaliųjų tapatumų ir vaidmenų stiprinimą plėtojant neįgaliųjų individuaciją, aktualizuojant jų privalumus ir maksimizuojant jų potencialą.
Teorinis karkasas: socialinis laukas, habitus ir skilusio habitus samprata
Teoriniu straipsnio pagrindimu tampa prancūzų sociologijos klasiko Pierr’o Bourdieu lauko teorija, habitus ir skilusio habitus sampratos. Habitus čia suprantamas kaip socializacijos padarinys, t. y. įgytas per patirtis, tačiau tapęs tokia neatskiriama žmogaus dalimi, kad ją galima laikyti antrąja prigimtimi (Bourdieu, Wacquant 2003: 158). Habitus skilimas yra nulemtas egzistencinių sąlygų dramatiško pasikeitimo, kurios verčia keisti gyvenimo būdą iš esmės (Friedman 2015)1. Na, o lauką galima įsivaizduoti kaip erdvę, į kurią patekusiam objektui tenka prisitaikyti. Lauko ribos yra ten, kur baigiasi lauko veikmė (Bourdieu, Wacquant 2003: 135).
Mokykla, pasak P. Bourdieu ir J. C. Passeron’o (1990), veikia kaip didelė klasifikuojanti mašina, kuri ne tik suskirsto žmones į skirtingas socialines grupes, bet ir padeda įtvirtinti esamą socialinę struktūrą, paslėpdama galios santykių įtaką vykstantiems įtraukties ir atskirties procesams (Petrušauskaitė 2014: 14). Paauglystė straipsnyje apibrėžiama kaip tarpsnis, kuriame dominuoja „socialinės problemos“, apibūdinančios paauglio patiriamas individualias paauglystės laikotarpio krizes ir šeimoje bei mokykloje išgyvenamas kasdienes patirtis (Abercrombie et al.).
Introduction to Bourdieu: Habitus
Empirinė ašis: judėjimo negalią turinčių paauglių patirtys švietimo socialiniame lauke
Remiantis Pierre’o Bourdieu lauko teorija, fundamentaliomis laukas ir habitus sąvokomis, straipsnyje pristatomas judėjimo negalią turinčių paauglių patirčių tyrimas, analizuojamos švietimo socialinio lauko realijos. Vadovaujantis lauko teorijos samprata, straipsnyje analizuojamos judėjimo negalią turinčių paauglių patirtys švietimo socialiniame lauke. Siekiama išsiaiškinti, su kokiomis problemomis jie susiduria švietimo sistemoje. Tikslui pasiekti naudojamas pusiau struktūrizuoto interviu metodas.
Taip pat skaitykite: Neigaliųjų integracija: problemos ir sprendimo būdai
Duomenys surinkti naudojant pusiau struktūrizuoto interviu tyrimo metodą. Apklausti 12-18 metų amžiaus (26) judėjimo negalią turintys paaugliai. Iš jų 14 judėjimo negalią įgijo po traumų, nelaimingų atsitikimų autoįvykiuose ar patyrė sunkias traumas sportuodami. Likusieji 12 jau gimė su judėjimo negalia. Norint įsigilinti į judėjimo negalią turinčių mokinių socialines patirtis švietimo įstaigose, apklausti ir papildomi informantai: socialinė pedagogė, dirbanti kartu su judėjimo negalią turinčiais ir sveikais paaugliais (1); judėjimo negalią turinčių paauglių tėvai (1) ir (2) įgimtą judėjimo negalią turintys 29 metų asmenys. Jie tapo savotiškais ekspertais. Dabartines paauglių patirtis buvo galima įvertinti pasitelkus retrospektyvų suaugusio asmens požiūrį. Tyrimas atliktas 2015 m. Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje (Vilnius) ir šios ligoninės filialo reabilitacinėje sanatorijoje „Saulutė“ (Druskininkai).
Politinis ir teisinis kontekstas
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešime spaudai2 skelbia, kad Pasaulio švietimo forume, vykusiame Incheone, Pietų Korėjoje, 2015 m. gegužės 21 d. patvirtinta deklaracija „Švietimas 2030: siekiant įtraukaus, teisingo, kokybiško švietimo ir mokymosi visą gyvenimą visiems“. Naujoji deklaracija apibrėžia bendrą pasaulio švietimo bendruomenės poziciją dėl ateities švietimo gairių, tikslų ir pagrindinių uždavinių 2015-2030 metams. 2010 m. priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, pripažįstanti lygias neįgaliųjų teises gyventi bendruomenėje ir savarankiškai pasirinkti gyvenamąją vietą ar mokslo įstaigą, tarsi priminė, kad reali situacija Lietuvoje neatitinka teisės dokumentuose įtvirtintų normų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013- 2019 metų programos patvirtinimo“4 10.4. punkte rašoma, kad mokyklų (bendrojo ugdymo, specialiųjų, aukštųjų) ir kitų švietimo įstaigų aplinka nepritaikyta neįgaliesiems, trūksta metodinės pagalbos švietimo įstaigoms ir tėvams ugdant neįgalius (specialiųjų ugdymosi poreikių) vaikus. 2007-2013 m. Europos Sąjungos SF pararamos lėšomis Lietuvoje renovuota apie 300 mokyklų, tačiau jų aplinka nebuvo pritaikyta neįgaliųjų poreikiams, didžiausias dėmesys buvo skiriama stogo dengimo darbams, apšiltinimui (LRV nutarimas „Dėl Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013-2019 metų programos“).
Alternatyvioje ataskaitoje dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje pristatomas 2011-2015 m. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos organizuotas projektas „Be slenksčių“. Duomenys atskleidė, kad iš 109 aplankytų įvairiuose Lietuvos miestuose esančių gimnazijų, progimnazijų, mokyklų, aukštųjų mokyklų tik 16,5 % visiškai pritaikytos judėjimo negalią ar sutrikimų turintiems asmenims, 32,2 % - iš dalies pritaikytos ir net 52,3 % - iš viso nepritaikytos. Didžiausias iššūkis yra pasiekti, kad bet kokią negalią turintys vaikai pagal savo galimybes ir gebėjimus įgytų kokybišką išsilavinimą5. Deja, net ir šiuolaikinėje, mokslo ir technologijų pažanga besididžiuojančioje visuomenėje, to nėra.
Prieinamumo spragos ir mokymosi namuose pasekmės
Žmonėms su judėjimo negalia nepritaikytos ne tik švietimo įstaigos, bet ir viešosios kultūrinės erdvės. Tai kelia rūpestį ir JT Neįgaliųjų teisių komitetui, kuris savo požiūrį išsakė 2016 m. balandžio 20 d. bendrosiose pastabose dėl pirminės Lietuvos ataskaitos. Komitetui susirūpinimą kelia pranešimai, kad viešosios kultūrinės erdvės, tokios kaip UNESCO pasaulio paveldo vietos, vis dar iš esmės neprieinamos asmenims su negalia. Trūksta valstybės, Konvencijos šalies, dokumentų, įrodančių, kaip Europos Sąjungos SF padeda šalinti minėtas problemas.
Taip pat skaitykite: Pilietinis ugdymas ir propaganda
Judėjimo negalią turintiems asmenims nepritaikyta aplinka išstumia juos iš įprastos švietimo sistemos. Jie priversti mokytis namuose, kur ir gyvena, t. y. priversti izoliuotis nuo švietimo sistemos ir realių kasdienių, mokykloje patiriamų, gyvenimiškų situacijų. Visas socializacijos procesas yra įrėmintas tarp kambario sienų. Teisę į mokslą turime visi - tiek sveiki, tiek negalią turintys asmenys. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja sudaryti sąlygas mokytis bendrose mokyklose ir bendrose klasėse tiek sveikiems, tiek negalią turintiems mokiniams7.
Švietimo sistema siekia, kad žmonės dalyvautų socialiniame gyvenime. Jei mokykloje mokysis vaikai su įvairiais poreikiais, tikėtina, kad jie įpras vieni prie kitų. Tai leistų ir tolimesniame gyvenime paisyti skirtingus poreikius turinčių asmenų interesų. Tačiau dažnai judėjimo ar kitas negalias turintys ar jas įgiję paaugliai yra priversti mokytis namuose. Mokymasis namuose yra diskriminuojanti praktika neįgaliųjų atžvilgiu. Vaikas ar paauglys dėl judėjimo ar kitos negalios patiria sveikatos problemų ir emocinių išgyvenimų, o mokymasis namuose jį izoliuoja. Negalia nėra indikacija skirti mokymąsi namuose.
Kasdienės patirtys ir patyčios: habitus skilimo kontūrai
Judėjimo negalią turinčių paauglių patirčių analizė švietimo sistemoje atskleidžia įvairius, dažnai skaudžius išgyvenimus. Būtent patirčių sklaida ir pažinimas leidžia geriau suprasti kylančias problemas ir ieškoti jų sprendimų būtų. Šis tyrimas rodo, kad būtent mokyklose judėjimo negalią turintys paaugliai sulaukia patyčių. Patiriantiems patyčias informantams galima priskirti nuolankios aukos rolę. Būdami nuolankios aukos pozicijoje, paaugliai nenori eiti į mokyklą, yra nervingi tiek joje, tiek namuose (Girdvainis 2012: 9).
Mano judėjimas yra sutikęs ir ranką skauda dabar. Juokėsi iš manęs. Su manim niekas nenorėjo bendraut… kad aš invalidė. Visą laiką viena būnu... Kai kurie informantai pabrėžia, kad jie yra ne tik kitų nuvertinami, bet dauguma neįgalumą vis dar suvokia medicininiu požiūriu, vartoja „invalido“ sąvoką. Čia įdomus klausimas [mikčioja]. <...> Na, buvo, buvo tokių variantų. Tai buvo sprendžiama. Socialinė darbuotoja pasikvietė tuos vaikus. Kvietė ir mane į pokalbius, aiškino <...>. Stengiasi padėti specialistai tokiais atvejais. O mano klasės draugai... jei kažkas nepasiseka, tai iškart: „Ai, tu čia nieko nemoki.“ Iš karto parodo savo neigiamą požiūrį [mikčioja] <...> žodinis, žodinis [mikčioja] tas dalykas <...> - tas nuvertinimas stiprus <...> [mikčioja], bet dabar lyg ir geriau jau kiek.
Informanto (J. 16) motina taip pat neslėpė nuoskaudų dėl klasėje patiriamų patyčių ir ignoravimo. Pamenu, kai tarp klasės tėvų internetinėje erdvėje sukurtume forume užvirė diskusija, kad mano vaikui nereiktų leisti fotografuotis bendroje kalėdinėje klasės nuotraukoje. Aš turėjau tvirtą savo nuomonę, tai man tos patyčios pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Dar atkerti ką nors, nepasimeti toj situacijoj. Būdavo tokių atvejų, kai mėgdavom pasportuot visi. Juokdavosi iš manęs, jei geresnį pažymį gaudavau. „O, durnė gavo dešimt!“ <...> Labai kirsdavo per pasitikėjimą savimi, atrodė, kad tikrai man iš gailesčio tuos pažymius rašo. Nors turėjau ir blogų pažymių, priklausė nuo dalyko. <...> Žeisdavo ir užgauliojimai - „durnė, invalidė“; ar palinkėjimai - „blogų atostogų“. Net raminamųjų vaistų reikėjo. Nerimas, baimė, košmarai, mintys apie savižudybę, depresija... Tai tęsėsi, galima sakyti, iki 10 klasės. <...> Kartais ir dabar, net daug metų praėjus, dar jaučiuosi juokinga kitiems žmonėms. Atrodo, kad nemoku bendrauti (J.).
Taip pat skaitykite: kaip Žilvinas Mažeikis telkia bendruomenes per „Socialinį suflerį“
Apibendrinant galima teigti, kad patyčios yra itin skaudi patirtis, lemianti habitus skilimą. Tai pasireiškia ne tik augančiu nepasitikėjimu savimi ir savo fizinėmis galimybėmis. Patyčias patiria tiek įgimtą, tiek įgytą judėjimo negalią turintys paaugliai. Patyčios veda judėjimo negalią turintį paauglį prie socialinės izoliacijos, mokyklos keitimo ir mokymosi namuose.
Institucinių spragų kartografija: struktūrinės kliūtys ir atskirtis
Stebina tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje neįgaliųjų integracijos švietimo sistemoje problemos dažniausiai siejamos tik su aplinkos pritaikymo neįgaliesiems trūkumu. Bendrojo lavinimo mokyklos yra orientuotos į sveikus mokinius, neretai pamirštami judėjimo ir kitas negalias turintys moksleiviai. Bendrojo lavinimo mokyklose trūksta pagalbinių judėjimo priemonių: nuožulnių įvažiavimų, kad laisvai būtų galima patekti į mokyklą, liftų, kad būtų galima pasiekti skirtinguose aukštuose esančius kabinetus, neįgaliesiems pritaikytų tualetų. Įgijus negalią paaugliui net reikia keisti mokyklą.
Yra tikrai buvę atvejų, kad atsisako priimti direktorius, <...> motyvuoja tuo, kad nėra pritaikyta aplinka, nėra lifto ar keltuvo, bet tai yra padaroma, reikia tik geranoriškumo. Turėjom vieną berniuką po traumos, vaikas buvo sveikas, važiuodamas su keturračiu patyrė stuburo traumą. Protingas vaikas, jis mokosi fizikos, chemijos ir norėtų žinias gilinti, mokytis gimnazijoj. Tai jo miesto gimnazija atsisakė priimt dėl to, kad jis juda vežimėlyje. O vaikas <...> tikrai galėtų mokytis aukštojoje mokykloj, galėtų baigti gimnaziją. Tai buvo didžiulė trauma ir tėvams, ir vaikui <...> psichologinė <...> tokie atvejai mus šokiravo. Būna, kad vaikai, net ir mokytojai, o kartais ir administracija kažkaip negeranoriškai žiūri.
Dažnai tokiems mokiniams netgi patariama nelaikyti brandos egzaminų, tada jie negauna atestato, o tik mokymosi pasiekimų pažymėjimą, su kuriuo netenka galimybės siekti nemokamo aukštojo mokslo (Plaisance 2007: 3).
Įtraukiosios mokyklos kryptis: nuo paradigmų iki praktikos
Gausu mokslo darbų, nagrinėjančių įvairias negalią turinčių asmenų patirtis švietimo įstaigose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Belgijos mokslininkai (Ajoulat, Doumond 2009) tyrė organų transplantaciją patyrusių paauglių integraciją į švietimo lauką. Negalią turintiems asmenims mokykloje kylančias problemas analizavo įvairių šalių tyrėjai (Hallahan, Kauffman 2003; Lanners, Lanners 2008). Ši tema nesvetima ir Lietuvos mokslininkams. Negalia, kaip tyrimo objekto samprata, įvairiais rakursais atsispindi ir kitų Lietuvos tyrėjų darbuose.
Remiantis mokslinės literatūros analize ir interviu analizės medžiaga, straipsnyje siekiama atskleisti ir išanalizuoti švietimo įstaigų pritaikymo judėjimo negalią turintiems paaugliams problematiką; įvertinti mokymosi namuose privalumus ir trūkumus; atskleisti judėjimo negalią turinčių asmenų problemas švietimo įstaigose. Remiantis mokslinės literatūros analize ir empiriniu tyrimu, galima patvirtinti visuomenėje kartais sklandančias nuostatas, kad integruotas sveikų ir negalią turinčių mokinių ugdymas sumažintų patyčių problemą, nes negalią turintis mokinys sveikų mokinių terpėje ilgainiui taptų natūraliu toleranciją skatinančiu reiškiniu.
Introduction to Bourdieu: Habitus
Duomenų suvestinė
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Apklaustų paauglių skaičius | 26 |
| Įgyta judėjimo negalia | 14 |
| Įgimta judėjimo negalia | 12 |
| Pilnai pritaikytų mokyklų dalis | 16,5 % |
| Iš dalies pritaikytų mokyklų dalis | 32,2 % |
| Nepritaikytų mokyklų dalis | 52,3 % |
Švietimo sistema siekia, kad žmonės dalyvautų socialiniame gyvenime. Tačiau realus švietimo laukas ir patirtys jame visada bus pranašesni už „saugią“ namų aplinką. Sparti naujųjų, išmaniųjų technologijų plėtra suteikia galimybių mokytis net neišėjus iš namų, dirbti nuotoliniu būdu. Tačiau dažnai judėjimo ar kitas negalias turintys ar jas įgiję paaugliai yra priversti mokytis namuose.
R. ir G. Mažeikio tyrimų (2007) reikšmė socialinio dalyvavimo proveržiui
Kokios neįgalumą nusakančios paradigmos, visuotinio žinojimo ir socialinių vaizdinių, elgsenos ir sąveikos modeliai dominuoja Lietuvoje? Kodėl socialinės integracijos idėja tik iš dalies tesuaktyvino neįgaliųjų dalyvavimą visuomenėje, jų įtaką viešosios politikos sprendimams? Kodėl dar labai ryški negalę turinčių asmenų ir kitų socialinės integracijos dalyvių santykių asimetrija, vaidmenų nelygiaver-tiškumas? Kokios yra neįgaliųjų asmenų dalyvavimo bendruomenių, institucijų, visuomenės gyvenime proveržių galimybės ir galimi modeliai? Kaip pasiekti, kad neįgalieji ir jų šeimos taptų aktyvesni, dalyvaujantys, kuriantys, o socialinės aplinkos - atviresnės, empatiškesnės, įgalinančios? Kas sudaro neįgaliųjų socialinio dalyvavimo teorinius, metodologinius ir praksiologinius pagrindus?
Monografijoje kritiškai reflektuojamos neįgaliųjų socialinės integracijos ir socialinio dalyvavimo paradigmos, nurodomi socialinio dalyvavimo proveržio teoriniai modeliai, diegimo įvairiose praktikose metodai ir galimybės. The theoretical discourses, practical experience, arguments and facts, presented in the book show that social participation is a multidimensional concept, able to become the methodology for development of new possibilities in disability related situations.
Atviros mokyklos kaip socialinio lauko transformacijos sąlyga
Teisę į mokslą turime visi - tiek sveiki, tiek negalią turintys asmenys. Jei mokykloje mokysis vaikai su įvairiais poreikiais, tikėtina, kad jie įpras vieni prie kitų. Tai leistų ir tolimesniame gyvenime paisyti skirtingus poreikius turinčių asmenų interesų. Remiantis mokslinės literatūros analize ir empiriniu tyrimu, galima patvirtinti visuomenėje kartais sklandančias nuostatas, kad integruotas sveikų ir negalią turinčių mokinių ugdymas sumažintų patyčių problemą, nes negalią turintis mokinys sveikų mokinių terpėje ilgainiui taptų natūraliu toleranciją skatinančiu reiškiniu.
Bendrojo lavinimo mokyklos yra orientuotos į sveikus mokinius, neretai pamirštami judėjimo ir kitas negalias turintys moksleiviai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013- 2019 metų programos patvirtinimo“4 10.4. punkte rašoma, kad mokyklų (bendrojo ugdymo, specialiųjų, aukštųjų) ir kitų švietimo įstaigų aplinka nepritaikyta neįgaliesiems, trūksta metodinės pagalbos švietimo įstaigoms ir tėvams ugdant neįgalius (specialiųjų ugdymosi poreikių) vaikus. 2007-2013 m. Europos Sąjungos SF pararamos lėšomis Lietuvoje renovuota apie 300 mokyklų, tačiau jų aplinka nebuvo pritaikyta neįgaliųjų poreikiams, didžiausias dėmesys buvo skiriama stogo dengimo darbams, apšiltinimui.
Introduction to Bourdieu: Habitus
Intervencijos kryptys ir praktiniai akcentai
- Stengiasi padėti specialistai tokiais atvejais. Socialinė darbuotoja pasikvietė tuos vaikus.
- Mokymasis namuose yra diskriminuojanti praktika neįgaliųjų atžvilgiu.
- Negalia nėra indikacija skirti mokymąsi namuose.
- Yra tikrai buvę atvejų, kad atsisako priimti direktorius, <...> motyvuoja tuo, kad nėra pritaikyta aplinka, nėra lifto ar keltuvo, bet tai yra padaroma, reikia tik geranoriškumo.
- Jei mokykloje mokysis vaikai su įvairiais poreikiais, tikėtina, kad jie įpras vieni prie kitų.
Santraukinės įžvalgos: lauko realijos ir dalyvavimo proveržis
Neįgaliųjų padėtis švietimo įstaigose nėra nauja tema, tačiau net ir kintančioje, modernioje visuomenėje ji vis dar išlieka aktuali. Judėjimo negalią turinčių paauglių patirčių analizė švietimo sistemoje atskleidžia įvairius, dažnai skaudžius išgyvenimus. Būtent patirčių sklaida ir pažinimas leidžia geriau suprasti kylančias problemas ir ieškoti jų sprendimų būtų. Remiantis mokslinės literatūros analize ir interviu analizės medžiaga, straipsnyje siekiama atskleisti ir išanalizuoti švietimo įstaigų pritaikymo judėjimo negalią turintiems paaugliams problematiką; įvertinti mokymosi namuose privalumus ir trūkumus; atskleisti judėjimo negalią turinčių asmenų problemas švietimo įstaigose.
The theoretical discourses, practical experience, arguments and facts, presented in the book show that social participation is a multidimensional concept, able to become the methodology for development of new possibilities in disability related situations. Neįgaliųjų ir jų šeimų socialinis dalyvavimas yra reflektuoto interesų konflikto sužadintas procesas, numanantis dalyvių tarpusavio supratimą ir lygiavertišką įsitraukimą į įgalinančio projekto konstravimą, socialinių neįgaliųjų tapatumų ir vaidmenų stiprinimą plėtojant neįgaliųjų individuaciją, aktualizuojant jų privalumus ir maksimizuojant jų potencialą.