1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais vadinami ne visi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o tik tie, kurie tos dienos vardinio balsavimo metu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Akto balsavo „už“ Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Iš viso „už“ balsavo 124 deputatai (jie ir laikomi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais), susilaikė 6, o prieš nebalsavo nė vienas.
Balsavimo rezultatai buvo paskelbti vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą - 22.44 val. Įdomu, kad trys Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai - Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius - negalėjo dalyvauti balsavime, nes tuo metu jau buvo išvykę į Maskvą.
1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Čepaitis akcentavo, kad ši data XX amžiaus Lietuvos istorijoje su svarbi kaip 1918 metų vasario 16-oji. Jis pasiūlė, kad šis Aktas būtų pasirašytas ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko ir sekretoriaus, bet ir visų balsavusių „už“ signatarų. Tačiau signataro vardas oficialiai atsirado ne iš karto.
1991-1992 m. signatarų vardas pirmą kartą buvo įteisintas teisės akte - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų Kovo 11 d. Akto signatarų“. Šiuo nutarimu buvo nuspręsta sukurti ir pagaminti signataro ženklelį, pažymėjimo knygelę bei garbės raštą. Šie atminimo ženklai signatarams buvo įteikti 1993 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo posėdžio metu, o apdovanotieji nuo to laiko pradėti vadinti 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarais.
Šiandien apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų mintis primena net Vilniaus miesto gatvėse puošti autobusai su jų citatomis, kurios tarsi žinutės iš praeities įkvepia vertinti ir puoselėti laisvę.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymas yra glaudžiai susijęs su istorine Vasario 16-osios data. 1918 m. vasario 16-oji buvo momentas, kai Lietuva drąsiai žengė laisvės keliu ir įkūrė nepriklausomą valstybę. Šis aktas - krauju ir darbu paliudytas tautos siekio laisvei rezultatas.
Įdomu, kodėl šis svarbus dokumentas buvo pasirašytas būtent Signatarų namuose? Lietuvos Taryba neturėjo nuolatinių patalpų ir posėdžius rengė vis įvairiose vietose. Viena iš priešpaskutinių susitikimų vietų buvo Lietuvos mokslo draugijos patalpos Aušros g. 21, kuriai pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Tačiau dėl šalčio ir ekonominių sunkumų posėdžiauti ten buvo neišmanoma, nes beveik nekūreno šildymo. Todėl paskutiniesiems posėdžiams buvo ieškoma „šiltesnės vietelės“, tokia tapo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpos, vadinamos šiandien Signatarų namais.
Vasario 16-osios aktas nebuvo vien dvidešimties vyrų parašyta deklaracija, bet visos tautos siekio nepriklausomybės paliudijimas. Lietuvos valstybės kūrimui vadovavo ištisos kartos lietuvių, tačiau pagrindinį vaidmenį atliko „Aušros“ ir „Varpo“ kartos, kurios ne tik svajojo apie valstybingumą, bet ir aktyviai dirbo dėl jo atstatymo.
Pirmą garsų lietuvių pareiškimą apie teisę patiems spręsti savo likimą išsakė 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo metu, kai 2000 atstovų pareikalavo autonomijos su savo Seimu Vilniuje. Ši idėja buvo tęsiama per Pirmąjį pasaulinį karą įvairių lietuvių susirinkimuose Europoje, Amerikoje, Rusijoje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje posėdžiavo 222 lietuvių atstovybė - Lietuvių konferencija. Joje buvo išrinkta 20 narių Lietuvos Taryba, įgaliota siekti nepriklausomos demokratinės valstybės, apimančios etnografinę Lietuvos teritoriją. Užsienio lietuviai greitai pripažino Lietuvos Tarybą kaip politinį lietuvių atstovų branduolį ir nepriklausomos Lietuvos valdžią.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, deklaravusį demokratijos ir parlamentarizmo principus. Nuo tada prasidėjo realus valstybės kūrimo laikotarpis, įvykdytas Steigiamojo Seimo rinkimų, teisės aktų kūrimo, diplomatinių ir ginklinių kovų siekiant valstybės nepriklausomybės.
1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiškos respublikos atkūrimą, o 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija įtvirtino Vasario 16-osios Akto valstybinę ir politinę viziją.
Nepriklausomybės kūrimo procesas ir iššūkiai XX a. pirmoje pusėje, kaip rašė poetas Algimantas Mackus 1960 m. emigracijoje, reikalavo nuolatinio ir beatsakingo darbo: „Nepriklausomybė kuriama be atvangos ir neretai be poilsio“. Vasario 16-ąją pasirašytas aktas reprezentavo visos tautos siekį ir atkaklumą kelyje į laisvę.
Nors apie Vasario 16-osios Lietuvos istorijoje dažniausiai kalbama per dvidešimties signatarų prizmę, jie buvo tik dalis plačiosios Lietuvos valstybės kūrėjų bendruomenės. Valstybę kartu kūrė įvairių profesijų, pažiūrų, tautybių ir konfesijų piliečiai, kurie stojo į kovas už Lietuvos laisvę.
2019-2020 m. Lietuvos Respublikos kūrimo ir įtvirtinimo istorija pristatoma parodoje, atskleidžiančioje XX a. pradžios moderniosios lietuvių tautos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą ir pristatančioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kolektyvinį portretą. Joje galima sužinoti apie signatarų gimimo vietas, amžių, išsilavinimą, profesijas ir politinę karjerą atkurtoje valstybėje.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
| Aspektas | Informacija apie signatarus |
|---|---|
| Gimimo vietos | Skirtingos Lietuvos etnografinės sritys |
| Amžius | Įvairus, dauguma - darbingo amžiaus |
| Išsilavinimas | Didelė dalis aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys |
| Profesijos | Politikai, teisininkai, mokslininkai, kultūros veikėjai |
| Politinė karjera | Aktyvi dalyvavimo atkurtos Lietuvos valstybės formavime |
Daugiau dėmesio parodos metu skiriama devyniems Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie vėliau tapo Lietuvos Respublikos Seimo nariais, taip pabrėžiant signatarų aktyvų politinį indėlį valstybės kūrime.
tags: #16 #kokios #socialines #kilmes #buvo #signatarai