Iš praeities stiprybę semiam 04-20



,,Iš praeities stiprybę semiam“

 

Šiais metais visi lietuviai, kuriame pasaulio kampelyje jie begyventų, švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ši sukaktis – visų mūsų sėkmės istorija. Ją kūrė signatarai ir diplomatai, sportininkai ir menininkai, mokslininkai ir mokytojai. Mums, dabartinei kartai, teks tęsti šį prasmingą darbą. Tačiau iš kur pasisemti stiprybės ir išminties? Gal iš tų, kurie šalia mūsų kantriai ir tyliai triūsia pamažu kaupdami dvasios turtus.

Todėl saulėtą penktadienio popietę ,,po darbų, ieškojimų ir atradimų“ susiėjome pabūti kartu, pasidalinti neblėstančiais širdies turtais. Vieni čia, į Slavikų mokyklą, sugrįžo tarsi į namus, kiti – labai laukti svečiai.

Didžiuojamės, kad mūsų mokyklą baigė Lietuvos karo akademijos absolventas, dabar karininkas -  leitenantas, Paulius Baršauskas.Už mokslo rezultatus ir laimėjimus Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis kaip kario garbės simbolį jam, geriausiam absolventui, įteikė suvenyrinį kardą. Paulius yra puikus vado lyderio pavyzdys kitiems kariūnams, gerai išmano ir puoselėja Lietuvos kariuomenės tradicijas, pasižymi profesionalumu ir tvirtai siekia užsibrėžto tikslo – garbingai tarnauti Lietuvos valstybei. Tai išties įkvepiantis pavyzdys ir mūsų mokiniams.

Dailininkė Ineta Vaškevičiūtė – taip pat mūsų mokyklos mokinė. Ji nesimokė akademijose, tačiau širdimi tapo nuostabaus grožio paveikslus. Į juos sudeda visa, kas gražiausia gimtinėje: ,,vaiskų skliautą beribės žydrynės“,  „laukus ilgūnėlių linų“,  „bangą žaliąją jūros plačios“. Juose ir džiaugsmas, ir nerimas, ir vis gimstančios svajonės.

Labai laukta viešnia mūsų mokykloje – audėja Rūta Bučinskaitė. Atvykusi pas mus į svečius, ji pirmiausia dosniai visus apdalino nuoširdžia šypsena ir, žinoma, papasakojo apie savo amatą bei pristatė zanavykės moters ir zanavyko  vyro tautinius kostiumus. ,,Ausdama atrandu save“ – sako Rūta. Tačiau kelias iki audėjos amato įvaldymo ilgas ir sunkus, reikalaujantis kantrybės, kruopštumo, o gal ir užsispyrimo. Juk rankšluostį tenka austi kelias valandas, o prijuostę – kelias dienas. Bet kai žiūri į ramybe ir gerumu spinduliuojantį audėjos Rūtos veidą, atrodo, kad viskas, ko ji imasi, sekasi lengvai ir greitai.

Tikrai laukta viešnia mūsų mokykloje – poetė Marytė Rastupkevičiūtė. Ji visą savo gyvenimą nesiskiria su knygomis. Iš pradžių dirbo knygyne, o vėliau – bibliotekoje. Ji, žinoma, ne tik skaito knygas, bet ir pati kuria. Kuria, nes ,,širdis diktuoja, o mintis paklūsta“. Kai klausai Marytės skaitomų eilių, iš pradžių nustembi, o po to susižavi, kaip susižavėjo jos kūryba Mamų ir dukrų kvartetas. Jis ir atliko dainą Marytės Rastupkevičiūtės žodžiais. Šią jaukią popietę dar skambėjo dainos apie lietuvišką žodį, mamos ir dukros vedė mus lino keliu, žydinčiomis pievomis, saulėtais gimtinės takais.

Nutilus posmams ir dainoms į namus dar neskubėjome, nes šurmuliavo rankdarbių mugė, gardžiai kvepėjo pasienietiška žirnių košė su spirgais.

Išsiskirstėme vildamiesi, kad gerumo angelas, mostelėjęs sparnu, suteiks tvirtybės dvasiai ir palaimins rankas tauriems darbams.

                                                                                                                                     Mokytoja Algima Špokienė