1922 m. Ukmergėje buvo įkurti žydų vaikų namai, kuriuose vienu metu galėjo būti priglausta apie 100 tėvų netekusių vaikų nuo 7 iki 14 metų amžiaus. Pasitaikė ir atvejų, kuomet į šiuos namus trumpam laikui buvo priimami ir vaikai turintys tėvus, bet gyvenantys ypač sunkiomis sąlygomis.
Šių namų įkūrimą ir veiklą finansavo Ukmergėje gimęs ir į JAV išvykęs žydas Solas Rozenbliumas, vėliau prie vaikų namų išlaikymo prisidėjo ir vietos žydų bendruomenė. Visą tarpukarį vaikų namus prižiūrėjo Rozenbliumo garbei įsteigta žydų našlaičių namų bendruomenė.
Žydų socialinės globos tradicijos ir infrastruktūra
Šioje „raudonų plytų gatvėje“ nuo XIX amžiaus pabaigos buvo kūriamos žydų labdaros įstaigos. Našlaičių prieglauda buvo name Nr. 15, o visa namų eilė, pasidedanti nusklembtu Smalininkų gatvės kampu (Grudžio g. 25/ Smalininkų g. 21- 29), kur šiandien įsikūrusi Kauno 1-oji muzikos mokykla, buvo užimta rabino Icchako Elchanano Spektoriaus (1817-1896) vardo našlaičių priglaudos, mokyklos, bei „Talmud-Tora“ vaikų darželio. Spektoriaus prieglaudos namas buvo dviejų aukštų, jo statyba buvo baigta 1910 metais.
Plačiai aprašyti (su iliustracija) baigti statyti žydų našlaičių globos rūmai Žaliakalnyje. Rūmai modernūs, su centriniu šildymu, pirtimis, voniomis, saulės vonia, balkonu, sodu, iš viso 120 vietų. Daug suaukojo Kauno žydai, valstybės taupomoji kasa suteikė paskolą.
Žydų vaikų namų architektūra ir funkcionalumas
Žydų vaikų namų, pastatytų pagal vokiečio architekto Hišfeldo projektą, pastato estetinė raiška iš esmės atspindi XX a. ketvirto dešimtmečio architektūros tendencijas, todėl objektas yra iškalbingas epochos pavyzdys, kai buvo balansuojama tarp funkcionalizmo ir redukuoto dekoratyvumo. XX a. ketvirto dešimtmečio Lietuvos architektūra pasuko modernėjimo keliu ir vis labiau atspindėjo vadinamojo „tarptautinio stiliaus“ tendencijas, kurios vakarų Europoje, taip pat ir Rusijoje, rėmėsi funkcionalizmu.
Taip pat skaitykite: Kompensacijos istorija
Skiriant daug dėmesio minėtoms modernistinėms architektūros vertybėms, kartu vengiama ir bereikalingos puošybos, architektūrinė estetika kuriama pasitelkiant tūrinę erdvinę kompoziciją, naudojamos metalinės lenktų balkonų tvorelių formos, vengiama simetrijos. Prasminga pacituoti žymaus to meto architekto Karolio Reisono žodžius apie Žydų vaikų namų pastato architektūrą: „Nors mažai prabangos, bet labai daug patogumų ir viskas kuo tiksliausiai išnaudota, be to, daug šviesos“.
Be to, priešais pastatą buvo suformuota santykinai didelė aikštelė „saulės vonioms“, taip pat numatytas sodas. 1932 m. iškilę Žydų vaikų namai Kaune svarbūs ir kaip socialinis kultūrinis reiškinys - tai pirmieji tokio masto žydų vaikų namai Lietuvoje, kuriuose numatyta 120 vietų.
Finansavimas, rėmėjai ir tarptautiniai ryšiai
Po pašventinimo „Metropolyje“ žydų ponios suruošė labdaringą „thй dansant“ žydų vaikų namų naudai. Pagrindinė kalbėtoja Jadvyga Tūbelienė, ilgamečio ministro pirmininko žmona, pasidžiaugė, kad pastatyti tokie modernūs rūmai ir kad žydų vaikų namų yra veiklus Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos narys. Vidaus reikalų atstovas pareiškė, kad ministerija įstaigą rems, nes „dirbamas socialinės vaikų globos darbas yra naudingas ir svarbus visam mūsų kraštui“.
Žydų bendruomenės veiklos spektras
Iš tiesų žydai už lietuvius dirbo geriau: keturios prieglaudos, trys lietuviams ir viena žydams. Taigi gaudami tiek pat lėšų, žydai žmoniškiau susitvarko. Štai žydams pamišėliams remti draugija nutarė statyti koloniją. „Tam yra asignuota nemaža pinigų suma“.
Nuo caro laikų veikė žydų sveikatos apsaugojimo draugija „Oze“. Dviejų žydų lėšomis Karmėlavoje draugija pastatė vaikų kolonijai namus. Iškilmėse dalyvavo daug svečių, žydų ir lietuvių, tarp jų ir Karmėlavos klebonas.
Taip pat skaitykite: žydų vaikų namai Lietuvoje: kultūrinė ir istorinė reikšmė
Politinis ir socialinis kontekstas 1932-1933 m.
Kiekvienas bent kiek išmanantis istoriją žino, kad 1933 m. pavasarį Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Į rytus nuo jos neaprėpiamoje Sovietų sąjungoje viešpatavo Josifas Stalinas, o artimiausioje į vakarus valstybėje - Vokietijoje, ką tik prie valstybės vairo buvo stojęs Adolfas Hitleris. Galima manyti, kad tose valstybėse abiejų diktatorių įgyvendinama politika nepalietė Lietuvoje gyvenančių lietuvių, žydų, rusų ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau realybė buvo kitokia - Lietuvos žydai ne tik žinojo, kas vyksta Vokietijoje ir suprato kokie yra A. Hitlerio siekiai, bet ir betarpiškai patyrė nacizmo grėsmę.
Priminsime gal kažkam pamirštą faktą - nacių lyderis A. Hitleris paskirtas Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio 30 d. Praėjus nuo tos dienos vos dviem mėnesiams, 1933 m. balandžio 1 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnis dideliu šriftu: „Vokietijos žydai paskelbti už įstatymų“. Kaip į tokią žinią reagavo Kaune ir kitose Lietuvos miestuose gyvenantys žydai? Dar tą pačią dieną (balandžio 1 d.) Kauno žydų bendruomenės iniciatyva įvyko Lietuvos žydų prekybininkų organizacijų ir akademinių sąjungų atstovų susirinkimas, kuriame tartasi, kaip reaguoti į žydų persekiojimą Vokietijoje.
Buvo nutarta visoje Lietuvoje pradėti protesto akciją: uždaryti parduotuves, susirinkti Kauno choralinėje sinagogoje ir surengti mitingą. Mitingus numatyta surengti Klaipėdoje ir pasienio su Vokietija miestuose - Šakių Naumiestyje, Kybartuose ir kt. Balandžio 1 d. Panevėžyje vykusio žydų mitingo metu buvo priimta rezoliucija, kviečianti boikuotuoti visas vokiečių prekes ir visas parduotuves, kuriose pardavinėjami Vokietijos gaminiai, raginama nežiūrėti vokiečių kino filmų, nesinaudoti vokiečių garlaiviais, nesilankyti Vokietijos kurortuose.
Reakcijos Lietuvoje: boikotas, susirinkimai, institucijų sprendimai
Dėmesį patraukia padidintu šriftu straipsnis pavadinimu „Didelis žydų mitingas prieš hitlerininkus“. 18 val. buvo uždarytos parduotuvės. Dar gerokai prieš skirtą mitingui pradėti laiką prisirinko pilna choralinė sinagoga. Greit aptvino visa Ožeškienės g-vė ir įspindo, užtvenkė [Laisvės] alėjos galą. Policijai teko daryti tvarką. Mitinge kalbėjo „Idiše Štime“ [redaktorius] Rubinšteinas, „Volksblato“ [redaktorius] Markas ir rašytojas Grinbergas.
Kalbėtojai nušvietė žydų būklę Vokietijoj, suminėjo daug žiaurių ir baisių žydų persekiojimo faktų, pabrėžė hitlerininkų nekultūringumą ir fanatišką rasinę neapykantą. Priimta rezoliucija, kuria reiškiama pasipiktinimo ir protesto dėl hitlerininkų pastangų Vokietijoje išmarinti žydus.
Taip pat skaitykite: žydų teisių ir autonomijos raida XIX amžiuje
Lietuvos žydai ne tik organizavo mitingus, kuriuose smerkė Hitlerio politiką prieš žydus, bet ir ėmėsi kai kurių veiksmų prieš Lietuvoje gyvenusius vokiečius. Balandžio mėn. pabaigoje jie pradėjo atleisti iš darbo vokiečius, kuriuos iki tol samdė. Buvo manoma, kad tokių vokiečių galį būti Lietuvoje apie 500.
Kauno vokiečių gimnazija ir jos žydų mokiniai
Vokiečių gimnazija buvo įsteigta Kaune 1920 m. Ją galėjo lankyti ne tik vokiečių tautybės vaikai, bet ir kitų tautybių - žydų, lietuvių, rusų. Iš kitų tautybių žydų vaikų buvo daugiausia. Apskritai paėmus, maždaug tik pusė mokinių buvo vokiečių tautybės. Kadangi tai buvo privati gimnazija, už vaikų mokslą visų vaikų tėvai mokėjo nustatytą mokestį.
1932-1933 mokslo metų pradžioje Kauno vokiečių gimnaziją lankė 279 mokiniai, iš kurių buvo: vokiečių - 130, žydų - 118, lietuvių - 23, rusų - 6, latvių - 1, kt. tautybių - 1. 1933 m. Balandžio 22 d. žydų draugijos „Oze“ salėje susirinko, kaip rašoma „Lietuvos žiniose“, daugiau kaip 180 žydų tėvų, kurių vaikai mokėsi minėtoje gimnazijoje. Jie priėjo bendro nutarimo, kad reikia neleisti vaikams mokytis vokiečių gimnazijoje.
Tėvai sudarė kelių asmenų komisiją, kuri turėjo sudaryti iš gimnazijos išstojančių mokinių sąrašą ir privalėjo pateikti patarimus, kur tiems mokiniams toliau mokytis. Buvo nutarta 1932-1933 mokslo metus užbaigti minėtoje gimnazijoje, o nuo kitų metų pradžios vaikus siųsti į kitas mokyklas. Beje, buvo paskaičiuota, kad Kauno vokiečių gimnazija iš žydų mokinių už mokslą surenkanti iki 200 000 litų per metus.
1933 m. gegužės 9 d. Kauno žydai susirinko dar kartą ir vėl sprendė, ką daryti su vokiečių gimnazijos mokiniais žydais. Jų žiniomis minėtoje mokykloje mokėsi 258 žydų tautybės vaikai (jų duomenys nesutampa su Kauno Vokiečių gimnazijos pateiktais duomenimis Švietimo ministerijai - jų buvo mažiau). Susirinkimo metu buvo informuota, kad žydų delegacija lankėsi pas švietimo ministrą Konstantiną Šakenį su prašymu leisti steigti žydams gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. Ministras tokai minčiai pritaręs.
Švietimo sprendimai ir žydų mokyklų persitvarkymas
Kaune yra žydų tėvų grupė, kuri negali nurimti. Nors besimokančiųjų vokiečių gimnazijoj žydų mokinių tėvų susirinkime griežtai nutarė nesteigti gimnazijos žydų vaikams lietuvių kalba, toji įžūlioji grupė tebetriukšmauja. Vaikščioja į Švietimo Ministeriją, teikia memorandumus ir prašymus, siunčia net lietuvius nuotaikai pakelti ir prašosi: Duokite mums gimnaziją lietuvių kalba.
Ruvimas Rubinšteinas pašiepė tuos žydus, kurie iki tol leido savo vaikus į vokiečių gimnaziją. R. Rubinšteino priekaištus galima suprasti - būdamas vienu iškiliausių Lietuvos sionistų organizacijos nariu, jis siekė, kad žydų vaikai mokytųsi hebrajų kalba Kauno žydų gimnazijose, tuo pačiu būtų auklėjami tautiškumo dvasia.
Kuo baigėsi ši istorija? Švietimo ministras 1933 m. davė leidimą steigti žydų vaikams gimnaziją Kaune mokomąja lietuvių kalba. Nedidelė dalis vaikų perėjo mokytis į hebrajų gimnazijas. Tuo tarpu Kauno vokiečių gimnazijoje mokinių skaičius ženkliai sumažėjo: 1933-1934 m. m. pradžioje liko 175 mokiniai. Pagal tautybes jų sudėtis buvo tokia: vokiečių - 146, lietuvių - 18, rusų - 6, žydų - 3, latvių - 1, kt.
Vokiečių gimnazijoje susiklosčiusi atmosfera stipriai paveikė žydų bendruomenę ir žydų gimnazijų mokytojus. Dėl tos priežasties Kauno žydų realinės gimnazijos pedagogai 1933 m. nusprendė atsisakyti vaikus mokyti vokiečių kalbos. Gimnazijos vadovybė savo nutarimą Švietimo ministerijai taip paaiškino: „dėl įvykusių paskutiniuoju laiku liūdnų įvykių, mūsų tarpe kilo klausimas ar tikslinga yra palikti vokiečių kalbą privaloma pirmąja svetima kalba ir anglų kalbą - antrąja neprivaloma kalba“.
Tautiniai ir ekonominiai santykiai tarp bendruomenių
1932 m. spalio 8 d. „Lietuvos aidas“ paskelbė pokalbį su sąjungos pirmininku, knygų leidėju Adomu Dundzila (1882-1951): „Žinoma, mes esame lietuviai. Tokie ir norime būti. Dar taip daug yra darbo ir vietos visose verslo šakose, kad duonos visiems ilgai pakaks. Kai žydai nori būti žydais, ekonominiu atžvilgiu stipriais, kai jie rūpinasi žydų reikalais, juk niekas jų nevadina antilietuviais.“
Tačiau tuo pačiu metu buvo ir įtampų: žydų tėvų interesus ėmusio ginti Danieliaus Rozenblato, mokestis jiems už pusmetį išaugo nuo 200 iki 525 litų. Tuo tarpu vokiečiai už vaikus mokėjo tik apie 40 proc. tos sumos. Nepaisant patiriamos diskriminacijos, minėtą mokyklą vis viena lankė gausus būrys žydų vaikų.
Rastenis argumentavo, kad lietuviams būtina veržtis į verslą, nes kol nebus turtingų lietuvių, tol lietuvių kultūra stokos ekonominio pagrindo. Žydai piktinasi, kad lietuviai naudojasi šūkiu „savieji pas savuosius“. Bet ir žydai gali tą patį daryti ir „faktiškai [...] nuo neatmenamų laikų jie tylomis to principo laikosi praktikos gyvenime“.
Konfliktai, antisemitizmas ir teisės aktų poveikis
Ta šmėkla užklydo į Lietuvą ne 1941 m. su nacistinės Vokietijos okupacija Antrojo pasaulinio karo metu, o jau 1933 m. pavasarį pasirodė laikinojoje Lietuvos sostinėje. Kaip į tokią žinią reagavo Kaune ir kitose Lietuvos miestuose gyvenantys žydai? Lietuvos žydai ne tik organizavo mitingus, kuriuose smerkė Hitlerio politiką prieš žydus, bet ir ėmėsi kai kurių veiksmų prieš Lietuvoje gyvenusius vokiečius.
Perfrazuojant dviejų XIX a. vidurio komunizmo mąstytojų plačiai žinomą frazę, būtų galima sakyti, kad 1933 m. po Europą pradėjo klaidžioti šmėkla - nacizmo šmėkla. 1933 m. balandžio 18 d. prieš pat Velykas Kaunan atvyko vienas žydas iš Karaliaučiaus, kuriam hitlerininkai padarė net 29 žaizdas: rankoje išdegino hakankreucą, peiliais subadė šonus, pečius, nuspaudė panages ir kitaip žiauriai kankino.
Spaudoje atsispindėjo ir vidiniai konfliktai: pavyzdžiui, kai kuriuose verslo sluoksniuose kilę ginčai, Prekybos ir pramonės rūmų 1933 m. kovo 23 d. posėdis, plačiai diskutuotas Lietūkio memorandumas vyriausybei. Ir tarp lietuvių matosi skirtingų nuomonių, bet aštriausiai priešinosi du žydai, vienas jų - „žinomas stambus eksporteris“.
Kasdienybės incidentai ir bendruomenių santykiai
Pasistumdymo ir muštynių būdavo. Štai sumuštas „Idiše štime“ redakcijos bendradarbis „p. I. P.“ - turbūt žydas. Platesnio masto incidentas įsižiebė Šiauliuose, 1934 m. rugpjūčio 15 d. - neramumai tęsėsi kelias dienas. Matosi antisemitizmo, primetant visam būriui keleto padarytą nusikaltimą, bet ryškesni abiejų pusių jautrūs nervai ir polinkis vienytis tautiniu pagrindu.
Neramumai tęsėsi kelias dienas - matosi „iš svetur atnešto nusistatymo prieš žydus elementas ne lietuvių tautybės“. Panašiai ir Telšiuose, kada lietuvė šešiolikmetė kelis žydus apkaltino, neva jie ją išžaginę. Tikriausiai kai kurių žinučių nepastebėjau, bet kaltesnis turbūt Lietuvos aido polinkis mažai vietos skirti kriminalinei kronikai. Šiaip ar taip, visais minėtais atvejais įsikišo policija ir riaušininkus areštavo.
Statistinė ir demografinė situacija
Veikia septyni rajoniniai šalpos komitetai, 1931 m. juose įregistruoti 8477 asmenys: 5605 krikščionys, 2872 žydai, - žydų procentas gal šiek tiek didesnis negu jų procentas mieste. Panašios proporcijos ir antros bei trečios kategorijos miesto šelpiamų beturčių. (Yra ir duomenų pagal rajonus - Senojo miesto rajone daugiau žydų - 1360, negu krikščionių - 1237.) Miesto lėšomis ligoninėse gydytųjų skaičiai panašūs. 1932 m. pirmąjį pusmetį gydyti 762 krikščionys ir 342 žydai.
| Metai / Rodiklis | Skaičius / Pastaba |
|---|---|
| Ukmergės žydų vaikų namai (įkūrimas) | 1922 m., apie 100 vaikų |
| Žydų našlaičių globos rūmai Žaliakalnyje | 120 vietų, modernūs patogumai |
| Kauno vokiečių gimnazija (1932-1933 m.) | 279 mokiniai: vokiečių 130, žydų 118, lietuvių 23 ir kt. |
| Kauno vokiečių gimnazija (1933-1934 m.) | 175 mokiniai: vokiečių 146, žydų 3, lietuvių 18 |
Refleksija apie žydų vaikų namų reikšmę
Skiriant daug dėmesio minėtoms modernistinėms architektūros vertybėms, kartu vengiama ir bereikalingos puošybos, todėl objektas yra iškalbingas epochos pavyzdys. Šio pastato statyba buvo grįsta ir pilietinės integracijos principais: „Žydų našlaičių ir vaikų aprūpinimo centro instituto Lietuvoj veikėjų tikslas esąs siekti brolybės ne tik tarp žydų varguomenės ir turtingųjų sluoksnių, bet ir apskritai tarp visų tautybių Lietuvos gyventojų bendros tėvynės ir valstybės labui“.