Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus.
Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas - keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.
Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę - į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai - juose ir užaugo jo senelis.
Žodis „ypatingas“ per silpnas šiai knygai apibūdinti. Jaunimo, paauglių literatūra (angl. Young Adult Literature) išgyvena renesansą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje: kaip teigia profesorė Rachel L. Wadham, šiuolaikinė paauglių literatūra yra visiškai kitokia, nei buvusi kad ir prieš penkiasdešimt metų, - dabar ji „yra itin gyvas ir inovatyvus žanras“.
Svarbu suvokti ir tai, kad paauglių literatūra nesiriboja vien ištisu grynu tekstu. Vaizdų romanai ir komiksai, populiarūs visame pasaulyje, sparčiai plečia skaitytojų ratą ir Lietuvoje, tad vis dažnesnį autorių pasirinkimą iliustruoti savo tekstus galima sieti su vizualiosios medijos įtaka.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Taip jaunimo literatūros kūrėjai priešinasi nusistovėjusiam įsitikinimui, kad iliustruoti kūriniai suponuoja prastesnę kokybę, ir iš naujo persvarsto iliustracijų ir teksto santykį.
Vienas iš tokių autorių, kurių pasakojime iliustracijų vieta ne mažiau svarbi nei teksto yra naujausia jaunimo literatūros žvaigždė Ransomas Riggsas ir jo „Ypatingų vaikų namų“ (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) trilogija.
Rašytojas ir filmų kūrėjas Ransomas Riggsas (g. 1979 m.) gimė ir užaugo Amerikoje, Floridoje. Kenjono koledže (Kenyon College) baigė anglų literatūros studijas, o Los Andžele ėmėsi filmų kūrimo studijų.
Pirmoji jo knyga Šerloko Holmso vadovėlis: žymiausio pasaulio detektyvo metodai ir paslaptys (The Sherlock Holmes Handbook: The Methods and Mysteries of the World’s Greatest Detective, Quirk Books, 2009) sulaukė pripažinimo tarp Arthuro Conano Doyle’io fikcinio personažo Šerloko Holmso gerbėjų.
Bet pripažinimą jam pelnė trilogija apie ypatingų galių turinčius vaikus, kurios pirmoji dalis - Ypatingų vaikų namai (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children, Quirk Books) - pasirodė 2011 m.
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Vos išleistas, kūrinys kaipmat tapo bestseleriu, o pernai sulaukė ir to paties pavadinimo filmo adaptacijos (rež. Timas Burtonas). Antroji dalis Kiaurymių miestas (angl. Hollow City) skaitytojus pasiekė 2014 m., o 2015 m. trilogiją užbaigė Sielų biblioteka (angl. Library of Souls; liet. 2016 m.).
Kaip Riggso sukurto ypatingų vaikų pasaulio dalis 2016 m. Riggso trilogija pasakoja apie Džeikobo Portmano, šešiolikmečio vaikinuko iš Floridos, gyvenimą, kurį jis pats skiria į dvi aiškias dalis - „Iki ir Po“.
Džeikobas augo klausydamasis senelio Abrahamo Portmano, žydų kilmės pabėgėlio iš Lenkijos, pasakojimų ir ypač mėgo tuos, kuriuose buvo kalbama apie ypatingus vaikus, tarp tokių ir pats senelis teigė kurį laiką gyvenęs.
Itin stiprus anūko ir senelio ryšys nenutrūksta ir tada, kai paaugęs Džeikobas ima laikyti girdėtus pasakojimus pramanais arba vaikystėje patirtos traumos maskavimu: „Mano seneliui vieninteliam iš visos jo šeimos pavyko ištrūkti iš Lenkijos dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią. Jam buvo dvylika, kai tėvai atidavė jį į nepažįstamų žmonių rankas <…>. Kai jis sulaukė šešioliktojo gimtadienio, nė vieno iš jų nebebuvo tarp gyvųjų, juos išžudė pabaisos, iš kurių nasrų jam pačiam tik per plauką pavyko ištrūkti“.
Vis dėlto tragiška senelio mirtis ir susidūrimas su pabaisa tarsi iš vaikystės košmarų Džeikobo gyvenimą apverčia aukštyn kojomis: jo pasakojimą apie senelį nužudžiusį padarą laikydami patirtos psichologinės traumos padariniu, vaikino tėvai ima jaudintis dėl jo psichikos ir priverčia lankytis pas psichoanalitiką, o šis imasi kalbėtis su Džeikobu: „prireikė vos dviejų seansų mane įtikinti, esą tasai padaras tebuvęs mano perkaitusios vaizduotės sukurta regimybė“.
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
Bet Džeikobas negali pamiršti to, ką matė, ir norėdamas suprasti, ar tai, ką pasakojo jo senelis, yra tiesa, įtikina tėvus jį išleisti į netoli Velso esančią Kairnholmo salą, kur turėtų būti vaikų namai.
Kartu su tėčiu atvykęs į salą, Džeikobas randa tik griuvėsius: „Tai, kas dunksojo priešais mane dabar, buvo ne prieglobstis, sergstintis nuo pabaisų, o pati tikriausia pabaisa, su beminčiu alkiu žvelgianti nuo savo laktos kalvos viršūnėje“.
Tarsi paslaptingos traukos veikiamas, Džeikobas dar ne sykį grįžta į sugriautus vaikų namus ir netikėtai persikelia laiku į karo pradžią. Netrukus jis susitinka vaikų namų direktorę panelę Peregrinę, ir ji Džeikobui papasakoja apie ypatinguosius vaikus („garbinga mano protėvių kalba vadinami syndrigast, arba ‚ypatingos sielos‘“) ir apie laiko kilpą, kurioje amžinai yra 1940 metų rugsėjo trečioji.
Tokių kilpų, anot Peregrinės, yra ne viena, o jas saugo ymbrynės - ypatingų galių turinčios moterys, kurios gali pasiversti paukščiais (iš čia ir jų vardai, pvz., angl. peregrine - sakalas keleivis).
Panelės Peregrinės sukurtoje laiko kilpoje ant vaikų namų niekada nenukrinta ir jų nesunaikina vokiečių numesta bomba, todėl čia glaudžiasi ypatingieji, su kuriais Džeikobas susipažįsta, - „ugninė mergaitė“ Ema, nematomasis berniukas Milardas, skraidanti mergytė Oliva, Hjugas, kurio viduje gyvena bitės, Klerė, kurios pakaušyje - antra burna, ir kiti.
Buvimas su šiais vaikais, ypač su Ema, Džeikobui ima atrodyti patrauklesnis už realųjį pasaulį, tad jo ryšiai ima trūkinėti ir jis apsisprendžia likti su vaikais.
Netrukus gyvenimas kilpoje ima sparčiai tolti nuo idilės: vaikinukas sužino, kad čia yra nematomų kiauramėklių(angl. hollowgast), kurios kartu su joms patarnaujančiais padarais (angl. wight) naikinančios ypatinguosius.
Kita žinia (kurios kaip ir galima buvo tikėtis) - Džeikobo senelis Abrahamas, taip pat buvęs ypatingasis ir galėjęs matyti šias pabaisas.
Džeikobas supranta paveldėjęs senelio galias ir netrukus turi jas panaudoti: kiauramėklės su padarais, įsigudrinę patekti į laiko kilpas, ima grobti ymbrynes ir žudyti jų globojamus vaikus.
Knygos kulminacijoje pasikėsinama ir į Peregrinę, bet ją, nors ir suluošintą, pavyksta išgelbėti. Antrojoje knygoje tęsiama kelionė tampa pretekstu autoriui į pasakojimą įtraukti naujų personažų - juos vaikai sutinka kitose laiko kilpose.
Ypatingieji, pasirodo, gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, antilopės ir kiti žvėrys.
Nors pagalbininkų ratas plečiasi, vaikai supranta, kad iš ieškotojų jie tampa bėgliais, ir yra priversti slapstytis, kas lemia, kad antroji knyga ima priminti veiksmo filmą.
Susidūrimas su padarais vaikų nesustabdo ir jie pasiekia Londoną. Riggso Londonas - karo niokojamas miestas, pilnas fantasmagorinių vaizdinių: „Ten kūpsojo piramidė galvų, pajuodusių, sudubusių, atvira burna, išgriuvusiomis akimis, išvarvėjusiomis į nutekamąjį griovį kaip kokios klaikios legendinės hidros. <…> Enochas <…> ramiai paspyrė vieną galvą bato galu ir pareiškė, jog tai tiesiog vaškiniai manekenai <…>. Nors ir netikros, galvos simbolizavo tai, kas glūdėjo aplink po griuvėsiais“.
Judėdami bombų išsprogdintomis gatvėmis vaikai suranda panelę Vren ir ši imasi gydyti Peregrinę. Londone taip pat atskleidžiama, kodėl gaudomi ypatingieji ir kas su jais daroma.
Trečiosios knygos siužetas dar įtemptesnis nei antrosios ir kelionę čia keičia rezistencijos tema: Džeikobas ir Ema ryžtingai imasi vadovauti vaikams ir bando priešintis Kolo planams surasti mistinę Sielų biblioteką, kurioje, pasak senų istorijų, buvo po mirties laikomos ypatingųjų sielos, kad vėliau jas galėtų perimti kiti.
Susidurdami su viena kliūtimi ir netikėčiausiose situacijose įgydami pagalbininkų (vienas iš jų - kitas Peregrinės brolis Bentamas), vaikai siekia išvaduoti įkalintas ymbrynes.
Visoje šių įvykių marmalynėje (nes veiksmas kuo toliau, tuo sparčiau rutuliojasi) Džeikobas supranta, kad jo galios stiprėja ir kad jis gali kiauramėkles ne tik matyti, bet ir valdyti.
Tačiau šis naudingas atradimas nesulaiko Kolo ir Sielų biblioteka surandama. Tipiška ir gana nuspėjama, kad atsidūrę prie tokio galios šaltinio Peregrinės broliai susipyksta ir ima kovoti tarpusavyje.
Tuo tarpu vaikai su ymbrynėmis, pasinaudodami sumaištimi, pabėga, o brolius įkalina toje erdvėje. Vis dėlto po tokio didvyriško pasipriešinimo taško šioje istorijoje autorius dar nededa: Džeikobas, suprasdamas, kad neteisingai elgiasi su savo tėvais, apsisprendžia grįžti į savąjį laiką, o būdamas namie stengiasi atlikti „gero vaiko ir paklusnaus sūnaus vaidmenį“.
Bet šioje realybėje jis pasijunta vienišas, ima nuobodžiauti, o jo tėvų nepalieka mintis, kad sūnaus psichika yra pavojingai pašlijusi.
Po kelių incidentų nusprendžiama Džeikobą išsiųsti į psichiatrijos kliniką, kuri, kaip mąsto vaikinas, „[n]e tokia vieta, kur galėčiau apsimesti, kad nuryju vaistus, ir vėliau juos išspjauti. Ne tokia, kur galėčiau apmulkinti daktarus pasakomis apie atminties praradimą. Jie šers mane neuroleptikais ir tiesos serumu tol, kol papasakosiu absoliučiai viską apie ypatingųjų pasaulį; tai bus įrodymas, kad aš nepagydomas beprotis“.
Žvelgiant į knygą iš pamatinių idėjų perspektyvos, matyti, kad jos yra palyginti klasikinės - draugystė, atsidavimas, pasiaukojimas etc., tad trilogiją daro naujovišką pats pasakojimo sumanymas. Gotikinis Riggso kūrinio aspektas sulaukia daug užsienio literatūrologų dėmesio.
Kitas svarbus šios trilogijos aspektas - Holokausto tema. Ji Riggso kūriniuose yra ne tik tiesioginė (fikcinė Abrahamo Portmano patirtis realiame istoriniame kontekste), bet ir perkeltinė: tai, kas vyksta ypatingųjų vaikų pasaulyje (jų grobimas, naikinimas etc.), skaitytojo pasąmonėje pradeda sietis su XX a. įvykusia tragedija.
Tokių tragiškų ir traumuojančių temų gvildenimas vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje nėra tabu: „dabar beveik reikalaujama, kad jauni žmonės susidurtų su trikdančiomis praeities istorijomis“.
Tikrais įvykiais grįsti fikciniai naratyvai neretai būna pirmas jauno žmogaus susidūrimas su traumine patirtimi. Jeigu šeimose tokia patirtis ne(be)cirkuliuoja, literatūra tampa vieta, kur šie pasakojimai gali išlikti.
Personažai tampa trūkstama grandimi tarp trauminės patirties ir jaunosios kartos skaitytojų.
Vis dėlto derėtų pridurti, jog „Ypatingų vaikų namų“ trilogija nėra kokybiškai lygiavertė: iš trijų dalių meniškai stipriausia ir labiausiai nugludinta atrodo pirmoji knyga. Antrojoje ir trečiojoje dalyse viršų imant nepertraukiamo veiksmo kūrimui, susidaro paviršutiniškumo įspūdis.
Refleksijos, kurių nemaža būta pirmojoje knygoje, užleidžia vietą įvykių lavinai.
„Ypatingų vaikų namų“ trilogijos išskirtinumą jaunimo literatūros kontekste lemia pasirinktas iliustravimo būdas - Riggso knygos pilnos antikvarinių nuotraukų.
Istorija apie panelę Peregrinę ir jos ypatingų vaikų namus gimė Riggsui pradėjus kolekcionuoti antikvarines nuotraukas. Rausdamasis sendaikčių turgelių nuotraukų šūsnyse ir keisdamasis jomis su kitais kolekcininkais, jis ėmė pastebėti, jog „<…> tarp visų mano rastų nuotraukų keisčiausios ir labiausiai intriguojančios buvo vaikų. Pradėjau galvoti, kas tokie galėjo būti šie keistai atrodantys vaikai, kokios buvo jų gyvenimo istorijos, bet nuotraukos buvo senos ir bevardės, tad nebuvo kaip to sužinoti. Tada man toptelėjo: jeigu negaliu žinoti jų tikrųjų istorijų - aš jas sugalvosiu.“
Riggsui šios nuotraukos tapo daugiau nei įkvėpimu: „Gera nuotrauka galėjo užvesti ant kelio, įkvėpti daugiau siužetinių linijų ar personažų.“
Gotikiniame pasakojime, apie kurį jau kalbėta anksčiau, itin svarbiai tamsos, paslapties, siaubo atmosferai nuotraukos suteikia ir vizualųjį lygmenį.
Riggsas pasakojo, kad jo dėmesį patraukdavusios nuotraukos, kurias pamačius nugara nueidavo pagaugais, vėliau jos dar ir prisisapnuodavusios.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, toks entuziastingas kaip Riggso kūryboje nuotraukų įtraukimas į pasakojimą nėra dažnas.
Kaip teigia Upsalos universiteto profesorė Danuta Fjellestad, literatūros ir fotografijos santykiai (nuo pat pastarosios atsiradimo XIX a. pirmojoje pusėje) dažniausiai pasižymėjo įtampa: „susižavėjimas ir baimė, įtarumas ir entuziazmas <…> yra vieni iš jausmų, figūruojančių rašytojų komentaruose apie fotografiją.
Į fikcinę istoriją įsiterpusios nuotraukos gali kelti dvilypius jausmus dėl to, kad fotografija nuo pat savo atsiradimo buvo traktuojama kaip realybės atspaudas ir visada buvo siejama su objektyvumu ir tiesa, tuo tarpu grožinės literatūros tekstas suvokiamas kaip išskirtinai autoriaus vaizduotės rezultatas.