Klaipėdos miesto savivaldybė 2015 metus paskelbė Senjorų metais - visuomenė kviečiama atsigręžti į garbaus amžiaus žmonių problemas bei padėti jas spręsti. „O pas mus senjorų metai yra kasmet, kiekvieną dieną“, - šypsojosi Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės slaugytojos, kurių pareiga - gydyti, slaugyti, rūpintis daugiau kaip pusantro šimto sunkiai sergančių žmonių. Šių slaugos profesionalių rankose - per pusantro šimto sunkiai sergančių pacientų gerovė: (iš kairės) Vera Klimenkova, Laima Petniūnienė, Laima Cvetkova. „Prie mirčių priprasti neįmanoma. Ypač gaila nuo onkologinių ir kitų ligų mirštančių jaunų žmonių. Užtat ir sakome, jog mūsų darbas yra sunkus ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Šiais laikais žmonės yra labiau ligoti, ilgėja amžius, daugėja senatvinių demencijų, kitų sunkių ligų.“
Slaugytojams tenka ne tik techniniai gebėjimai, bet ir stiprus psichologinis pasirengimas: „Skauda širdį, kai matai, kaip artimieji atstumia ligotus senukus, jais nesirūpina, atveža mums ir pasako: darykite ką norite. Ir apsisukę išvažiuoja atgal į užsienį. Arba vaikai atveža iš namų žaizdotus, seniai nepraustus, išsekusius senus savo tėvus. Tokie atvejai sukrečia.“ Daugelis slaugytojų čia dirba ne po vieną dešimtį metų, nes mėgsta savo darbą. O ir kolektyvas geras, dirbame ranka rankon, kaip viena komanda, į kurią įsilieja ir ką tik mokslus baigusios jaunos slaugytojos. Pas mus jos įgyja neįkainojamos patirties, paskui gali dirbti bet kurioje ligoninėje, net reanimacijoje, nes yra susipažinusios su visomis pagrindinėmis ligomis, pažįsta žmogų nuo galvos iki kojų“, - pasakojo Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Tatjana Litoš, baltą medikės chalatą vilkinti jau 40 metų.
Didžiosios pagalbininkės - trijų ligoninės skyrių vyresniosios slaugos administratorės Vera Klimenkova, Laima Petniūnienė, Laima Cvetkova ir Svetlana Kuliešė. „Anądien namiškiai atlydėjo pacientę, kurios diagnozė - paskutinės stadijos vėžys. Prižiūrėti patys namie negali, ligonei reikia specialistų pagalbos suvaldyti skausmą, specialios priežiūros - paliatyviosios slaugos. Palatą užpildo ne tik skausmas, bet ir emocinės reakcijos. Palatos palatų nestovi tuščios, kartais tenka palaukti, kol vieta atsilaisvins“, - apibūdino Litoš. „Jau prileidote vaistų, nes po pietų visi miega“, - kartais sako artimieji, tačiau slaugytojai aiškina: natūralu, jog po sotumo žmogus nori pailsėti, o pacientas vartoja tiekiamus vaistus kaip namuose.
„Vieną dieną aš labai mėgstu savo darbą, o kitą - jau nelabai, ir tai ne dėl medicininės mano darbo pusės. Tiesiog be galo sunku, kai iš namų atveža seną močiutę su pūti pradėjusiom žaizdom ant kūno arba su giliomis pragulų žaizdomis ant kulnų“, - prisimena slaugytojos. Sekantys pasakojo, kad „mes pacientus vartome ne rečiau kaip kas dvi valandas, tačiau to nepakanka: naudojame specialias slaugos priemones, vaistus. Ar nesusidarys pragulos, labai priklauso nuo odos tipo, kraujotakos, ligų.“
Autentiški prisiminimai apie artimųjų įsitraukimą ir įsipareigojimą dažnai kelia iššūkių: „Kartais sulaukiame nepelnytų priekaištų, dažniausiai iš tų žmonių, kurie patys prastai prižiūri savo mamą, tėtį ar sutuoktinį. Anot psichologų, tai reiškia, kad taip bandoma išpirkti savo kaltę prieš artimąjį: aš juo nesirūpinau, bet dabar pasirūpinsiu, „pašokdinsiu“ medikus ligoninėje. O patys bijo net prisiliesti prie ligonio. Tačiau tokie konfliktai išbalansuoja kolektyvą!“ - pridūrė Svetlana Kuliešė.
Taip pat skaitykite: Pasekmės po injekcijų
„Gyvenime nedirbę, mokesčių nemokėję, jie mums sako: jūsų pareiga mumis rūpintis, mes savo teises žinome, mums priklauso tas ir anas. Ir einame, gydome, slaugome… Požiūris į mediko profesiją yra, deja, pasikeitęs ne į gerąją pusę. Daugelis žmonių yra nusiteikę tik reikalauti paslaugų.“
„Sunkus tas mūsų darbas, bet pasitaiko tokių laimingų akimirkų. Ypač gera tada, kai pavyksta ant kojų pastatyti sunkius ligonius. Medicės prisiminė dukrą, kuri dėl mamos ištiko insulto aukojosi: ji metė darbą ir slaugė mamą iki mirties. Arba štai į paliatyviosios pagalbos palatą, kurioje po insulto ištikta komos slaugoma garbaus amžiaus moteris, kasdien ateina jos sutuoktinis. Ateina po du kartus per dieną: maitina, dainuoja dainas, glosto rankas, meldžiasi. „Kaip norėtųsi, kad tokie šilti tarpusavio santykiai šeimose būtų norma“, - sakė Litoš.
Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso slaugytoja Ana Kovalevska pasakoja apie jauno paciento patirtį: „Slaugytoja Ana važiuodavo pas vaikiną kasdien tris su puse mėnesius, perrišdavo žaizdą ir bendraudavo. Po kurio laiko, kai vaikinas pateko į ligoninę, lankė jį ir ten. Jis man pasakė: „Ana, kai aš numirsiu, prašau, palaikyk mano tėvus“, - priduria ji. Ana prisimena, kad slaugytoja Michaela ją į hospisą įvedė, o savo vaikų tyrinėjimus ji laikė nauja šeimos pradžia.
Namų hospisas ir paliatyvioji pagalba Lietuvoje
Ana teigia, kad namų hospiso komanda - gydytojas, socialinis darbuotojas ir slaugytoja - atvyksta į ligonio namus. Hospiso paslaugos visiems pacientams yra nemokamos. „Paprastai pagrindinės užduotys - medicininės, o po jų - kitos būtinosios paslaugos: psichologas, kineziterapeutas, dvasininkas.“
Hospiso komandos tikslas - visapusiškai įvertinti ligonio būklę ir užtikrinti nuo skausmo priklausomą pagalbą. Jei reikia infuzoterapijos, vaistų skyrimo, žaizdų priežiūros, įsijungia namų hospiso slaugytojos. „Šiuo metu turime dvi namų hospiso komandas, jos dirba savarankiškai. Pagal gydytojo nurodymus surenkame medicininį krepšį ir lankome pacientus, teikiame vaistus, perrišame žaizdas, konsultuojame.“
Taip pat skaitykite: FMR slaugytojo atsakomybės
Ana dalijasi, kad dauguma sunkumų kyla iš pirmojo vizito metu: „labiausiai liūdna rasyti pacientą, kuris savaitę jau nieko burnoje neturi, apleistas ir neprižiūrėtas.“ Todėl hospisas prioritetuoja ne tik mediciną, bet ir šeimos narių palaikymą. „Mūsų tikslas - kad ligonis jaustųsi kaip namuose, nebūtų vienišas bei gautų pagalbą, kol gali. Taip pat stengiamės, kad gydytojai daugiau žinotų apie paliatyviąją mediciną ir hospiso paslaugas.“
Nors pandemija pakeitė darbo organizavimą, hospisas nenutraukė veiklos: „Pandemijos laikotarpiu tyrimai poliklinikose tapo sunkesni, gydytojo apsilankymas pas ligonį namuose sudėtingesnis, bet hospiso paslaugos buvo teikiamos 7 dienas per savaitę.“
Paciento nusiteikimas ligos akivaizdoje - lemiamas veiksnys. „Paciento nusiteikimas, viltis dar pagyventi ir noras kovoti lemia jo savijautą,“ - sako Ana. Ji pabrėžia, kad gydytojų pareiga - pasiūlyti hospiso paslaugas su minimaliu bylinėjimosi formalumų kiekiu, o artimiesiems - būti šalia, mylėti ir palaikyti.
Namų hospiso tikslas - būti tikraisiais namais sunkiai sergantiems pacientams: „Stengiamės, kad mūsų hospisas būtų tikra šeima tiems, kurie kenčia skausmą. Mes padedame kiek įmanoma daugiau - kol tik galime.“ Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas teikia nemokamą profesionalią medicininę priežiūrą stacionare ir pacientų namuose nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems. Apsilankymai rodo, jog ši paslauga teikia viltį ir kokybišką gyvenimą net sunkiausiose situacijose.
Joje įkūrėjos, slaugytojai ir kiti specialistai nuolat kovoja už geresnę paliatyviąją pagalbą, o pacientų šeimos dažnai prisimena šventus momentus, kai viskas keičiasi jų gyvenime dėl švelnaus, atsidavusio artimojo prisilietimo.
Taip pat skaitykite: Apie naujos kartos slaugytojus
tags: #vyr #slaugytoja #maryna #zukovska