Šalyje katastrofiškai trūkstant slaugytojų jau kuris laikas kalbama net apie galimą visos sveikatos sistemos krachą. Tiesa, konstatuojama, kad jų stokojama visame pasaulyje, mat gerėjant visuomenės gyvenimui slaugytojų poreikis tik auga. Apie slaugos situaciją Lietuvoje ir tai, kaip būtų galima pritraukti daugiau darbuotojų, diskutuota neseniai Seime Lietuvos medikų sąjūdžio organizuotoje konferencijoje.
Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Slaugos katedros vadovės prof. Nataljos Istominos, skaičiuojama, kad pasaulyje yra 29 mln. slaugytojų, o iki 2030 m. gali trūkti 4,8 mln. slaugos specialistų. „Aišku, tai yra tik prognozė, ar ji išsipildys, sunku pasakyti, nes slaugytojų trūkumą jaučia visas pasaulis. Jis šiek tiek didesnis Azijos ir Afrikos šalyse, kiek mažesnis - labiau išsivysčiusiose šalyse. Europos regione šiuo metu dirba apie 7,3 mln. slaugytojų, Europos Sąjungos šalyse - 3,9 mln. slaugytojų“, - nurodė ji.
Daugelyje pasaulio šalių slaugytojai sudaro pusę visų sveikatos priežiūros specialistų. Vis tik, specialistės teigimu, neretai slauga klaidingai asocijuojama vien su sunkiai sergančių ar mirštančių pacientų priežiūra. „Slauga apima labai platų paslaugų spektrą - tiek sveikų, tiek sergančių įvairių amžiaus grupių žmonių sveikatos, taip pat - ir neįgalių bei mirštančių žmonių priežiūrą“, - pastebėjo N. Istomina.
Lietuva ES Kontekste
2020 m. „Eurostat“ duomenimis, didžiausias tarp ES valstybių slaugytojų skaičius buvo Vokietijoje - jų buvo šiek tiek daugiau nei milijonas, Prancūzijoje - 764 mln., Italijoje - 373 mln., Ispanijoje - 289 mln. Pagal tai, koks slaugytojų skaičius tenka 100 tūkst. gyventojų, Lietuvoje rodiklis yra gana vidutinis ir siekia 780. Palyginimui mažiausi rodikliai fiksuojami Bulgarijoje (421), Latvijoje (418) ir Graikijoje (338).
Pasak N. Istominos, lyginant slaugytojų kiekį su 2015 metais, kai kur matomas ypač ryškus didėjimas - Austrijoje, Airijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Lietuvoje gi skaičius lieka panašus. Ji tvirtino, kad ten, kur slaugytojų kiekis didėjo, buvo pasiekti akivaizdžiai geresni rezultatai. „Daug komentuojamas Airijos atvejis, kai stipriai padidinus slaugytojų skaičių sveikatos sistema pradėjo veikti efektyviau. Šveicarija, Norvegija taip pat yra gerieji pavyzdžiai, kur slaugytojų skaičius auga nuolat. Ryškus mažėjimas stebimas Latvijoje, Bulgarijoje - šios šalys priskiriamos kaip turinčios pavojingai prastėjančias sveikatos sistemas“, - komentavo VU atstovė.
Taip pat skaitykite: Pasekmės po injekcijų
Slaugos katedros vadovė kartu N. Istomina pasidalino 2023 m. slaugytojų atlyginimo vidurkiais pasaulyje, kurie kelia nuostabą. Liuksemburge jis siekia 7,5 tūkst. eurų, Danijoje - 7,3, JAV - 6,5, Kanadoje - 5,5, Šveicarijoje - 5,3, Norvegijoje - 4,7, Airijoje - 4 tūkst. Lietuvoje gi vidutinis atlygis siekia tik apie 2 tūkst. eurų „ant popieriaus“.
Slaugytojų atlyginimų palyginimas 2023 m. (vidurkiai)
| Šalis | Vidutinis atlyginimas (eurais) |
|---|---|
| Liuksemburgas | 7,500 |
| Danija | 7,300 |
| JAV | 6,500 |
| Kanada | 5,500 |
| Šveicarija | 5,300 |
| Norvegija | 4,700 |
| Airija | 4,000 |
| Lietuva | 2,000 |
Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidento Mariaus Čiurlionio teigimu, priemonių sąrašas, kaip būtų galima pritraukti slaugytojus, netrumpas, tačiau visų pirma būtina turėti viziją, kokią apskritai slaugą norime turėti. Jis taip pat akcentavo, kad net ne atlygis, bet krūviai ir darbo sąlygos yra vienas esminių norą dirbti šiame sektoriuje „atmušantis“ veiksnys.
„Per pastaruosius 4-5 metus gavome visą puokštę analizių, kaip turėtume reaguoti į situaciją, kuri susijusi su slaugytojais. Ir visos tos analizės pateikia labai skirtingą informaciją. Vienos nurodo, kad jau šiandien trūksta 2-3 tūkst. slaugytojų, kitos prognozuoja, kad 2030 m. neturėsime 10 tūkst. slaugytojų ir ta amplitudė labai didelė. Bet detaliai pasiaiškinus tų analizių turinį, ko ten išties trūksta, tai turimas slaugytojų skaičius nelyginamas su europiniais standartais.
Ką rodo mūsų analizė, tai šiandien turime skyrių, kuriame dirba viena slaugytoja su 80 pacientų ir skaičiuojame, kad galbūt po 5 metų ar didesnio laiko tarpo tos slaugytojos nebus, nes ji išeis į pensiją“, - aiškino jis. Pranešėjo teigimu, žiūrint į Nyderlandus, Belgiją, situacija yra kiek kitokia - natūralu, kad ten nakčiai su tokiu skaičiumi pacientų lieka 4 slaugytojai.
„Taigi tos visos analizės nebando palyginti mūsų su ES vidurkiais ir standartais. Nelyginama situacija ir vertinant mūsų reformas - pavyzdžiui, šeimos medicinos, kuri reikalauja gerokai daugiau slaugytojų, dirbančių komandoje, tai praktiškai padvigubintų slaugytojų skaičių. Tai vėlgi neįtraukiama ir turime dar didesnę spragą. Taip pat visuomenė sensta, didėja poliligotumas, neanalizuojama situacijos, kad sulaukę senatvinio amžiaus tokie žmonės gyvens ilgiau ir juos gydyti reikės ilgiau. Mes tas projekcijas darome analizuodami ne visą situaciją“, - kalbėjo M. Čiurlionis.
Taip pat skaitykite: FMR slaugytojo atsakomybės
Pasak jo, sunku būtų apibrėžti skaičių, kiek tiksliai galėtų trūkti slaugytojų. „Bet jei imame dabartinį vaizdą, galėtume konstatuoti apie 2-3 tūkst. Ar 2030 m. mums trūks 10 tūkst. slaugytojų? Turbūt atsakymas „ne“. Jei norėtume siekti ES standartų, mums jų trūktų gerokai daugiau“, - konstatavo pranešėjas.
Pasak jo, vienas didžiausių iššūkių, apie ką kalbama šiandien, tai yra darbo užmokestis. Tačiau skirtingose gydymo įstaigose Lietuvoje galima turėti kardinaliai skirtingą situaciją. „Štai šiandien gavau žinutę, kad Pietų Lietuvoje po įkainio padidinimo slaugytojui siūlomas atlyginimas „į rankas“ yra 1020 eurų. Ir turime visai kitą situaciją sostinėje, kur vieno etato krūviu dirbanti slaugytojas gali gauti 2100 eurų „į rankas“. Turime labai skirtingą išsilavinimo kokybę, skirtingas slaugytojų patirtis“, - kalbėjo M. Čiurlionis.
Vis tik akcentuota, kad vienas bazinių dalykų yra darbo sąlygos, bendravimo kultūra: „Ir būtent bendravimas ne paciento su slaugytoju ar gydytojo su slaugytoju, bet slaugytojo su slaugytoju. Pasirodo, didžiausias „priešas“ slaugytojui yra jo paties kolega. Be to, kalbant apie darbo krūvius, turime priėję lūžio tašką, kai naujoji karta nėra linkusi dirbti paromis, o vyresnioji karta labai to pageidauja.“
Pasak jo, dar vienas svarbus momentas - nuolat dėl tenkančios atsakomybės patiriamas stresas, problema yra ir aprūpinimas elementariomis priemonėmis: „Visai neseniai teko bendrauti su vieno stacionaro slaugytojomis, tai jos per vieną pamainą praleidžia maždaug 1-1,5 val. lankstydamos tvarsliavą. Klausimas, ar tai yra tos laiko sąnaudos, kur turime orientuoti slaugytojus? Jei pasidaryme auditą ir efektyvaus darbo valandas, tai galbūt ir tie baisūs skaičiai, kad tuoj mums trūks kelių tūkstančių slaugytojų nėra tokie baisūs.“
Pasak jo, tai, kodėl jaunimas labiau linkęs dirbti grožio industrijoje, kaip vienas argumentų įvardijama darbo aplinka. „Jei slaugytojų klausiama, ar sutiktų dirbti už 200 eurų mažesnį atlyginimą, bet jų darbo sąlygos būtų gerokai geresnės ir pritaikyta infrastruktūra, tai vis tik slaugytojai renkasi pastarąjį dalyką net už mažesnį atlyginimą. Taigi vien darbo užmokesčio didinimu problemų neišspręsime“, - teigė M. Čiurlionis.
Taip pat skaitykite: Apie naujos kartos slaugytojus
Pasak jo, kaip taisyti situaciją, nėra universalios priemonės - svarbi jų visuma, o sąrašas yra gana didelis: „Ką turime daryti pirmiausiai, yra keturi dalykai - slaugytojų įgalinimas, darbo sąlygų gerinimas, vidinių ir užsienio resursų pritraukimas ir, be abejo, darbo užmokesčio peržiūrėjimas. Tačiau, kaip minėjau, būtina turėti viziją, kokią slaugą norime turėti ir tik tada galime imtis priemonių“, - pabrėžė M. Čiurlionis.
Savo ruožtu 21-erių metų darbo stažą turinti ir Norvegijoje su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis apie 12 metų dirbanti slaugytoja Vaiva Jankienė, pasidalinusi darbo Skandinavijoje ypatumais pažymėjo, kad kai kurie dalykai yra net nelygintini. „Galiu pasidžiaugti, kad didžioji dauguma į Norvegiją atvykusių lietuvių slaugytojų yra vertinami kaip labai kompetentingi specialistai, ten atvykus nereikalaujama kažkokių papildomų kursų. Tai reiškia, kad ir Lietuvoje turime labai gerus specialistus. Nerodysiu skaidrių, kokias geras darbo sąlygas ir priemones čia turime, nes tai būtų nei teisinga, nei sąžininga - finansavimas yra labai skirtingas, Norvegijoje jis yra daug geresnis nei Lietuvoje ir tie dalykai kol kas yra nelyginami. Bet yra dalykų, kuriuos galime palyginti“, - kalbėjo ji konferencijoje.
Pasak V. Jankienės, visų pirma svarbus pats požiūris į slaugytoją - Norvegijoje slaugytojai yra labai gerbiami ir vertinami visuomenės. „Jiems skiriamas labai didelis centrinės ir vietinės valdžios dėmesys. Apie slaugytojus nuolat kalbama, rašoma, ieškoma sprendimų, kaip mažinti slaugytojų trūkumą, didinti jų darbo užmokestį. Norvegijoje yra numatytas metinis darbo užmokestis, priklausantis nuo stažo, išsilavinimo, kvalifikacijos ir įstaigų vadovai negali manipuliuoti nei atlyginimais, nei priedais ir atlyginimai yra keliami visiems. Lietuvoje slaugytojų darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įstaigos vadovo, neretas atvejis, kai skambiai žadamas darbo užmokesčio didinimas realiai lieka tik spaudos pranešimuose“, - vardijo slaugytoja.
Ji pasakojo, kad labai skiriasi ir pati slaugos politika. „Norvegijoje kiekvienam slaugytojui aišku, kokia slaugos padėtis, kokia ateitis, kodėl ir kokie sprendimai priimami, komunikacijos daug, viskas vieša. Aišku, bendruomenė yra girdima ir puikiai atstovaujama profsąjungos. Slauga yra svarbus valstybės prioritetas. Lietuvoje gi retas politikas supranta, kas yra slauga ir slaugytojai, jų žinios apsiriboja tuo, kad sveikatos sistema privalo gydyti, o kokia slaugos reikšmė, dažnam sunkiai suprantamas dalykas, todėl retai išgirsi politikus kalbant apie slaugytojus ir slaugą. Geriausiu atveju slauga suprantama kaip senų ligotų žmonių priežiūra“, - kalbėjo V. Jankienė.
Ji pridūrė, kad didžiausias dėmesys skiriamas dabar dirbantiems norvegų slaugytojams, o ne planams pritraukti kuo daugiau emigrantų: „Ją skatinami studijuoti kiti sveikatos priežiūros darbuotojai, yra specialus projektas pritraukti daugiau vyrų į slaugą. Be abejo, neįmanoma išsiversti be atvykstančiųjų, bet tai yra antrinis ar net tretinis klausimas sprendžiant specialistų trūkumo problemą.“
Be to, ji akcentavo, kad licenciją slaugytojas Norvegijoje gauna visam gyvenimui ir jokio privalomo valandų rinkimo ir licencijos pratęsinėjimo. „Bet yra mechanizmas licenciją sustabdyti arba panaikinti. Jokios privalomai renkamos valandos dėl licencijos negali užtikrinti kompetencijų ir kokybės. Specialistai nuolat siunčiami tobulintis į kursus ir tai apmoka darbdavys, kuris privalo užtikrinti kokybę“, - atkreipė dėmesį ji.
Slaugytoja konstatavo, kad su geresniu visuomenės gyvenimu slaugytojų poreikis tik augs, tad sprendimas yra vienas: „Būtinas pakankamas atlygis už darbą, kurio daugelis nedirbtų už jokius pinigus.“ Be to, slaugytojo prestižą reikia auginti ne didinant darbo krūvį prisidengiant kompetencijų praplėtimu, bet sukuriant aiškią slaugos politiką.
#LaisveErdveVeikti Socialinis darbas
Jau kurį laiką slaugytojų trūkumas - didelis galvosūkis tiek ligoninių vadovams, tiek sveikatos sistemos valdininkams. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2030 m. Lietuvoje gali trūkti per 3 tūkst. slaugytojų.
Atėję slaugytojais dirbti jauni žmonės susiduria su realybe: sudėtingas darbas su sergančiais pacientais, didžiulis krūvis, prastas atlyginimas. „Slaugytojo darbas yra sunkus, o pripažinimo ir pagarbos šiai profesijai trūksta, - sako Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Aušra Volodkaitė.
A.Volodkaitės teigimu, slaugytojai turi atlaikyti ne tik didelį fizinį, bet ir emocinį krūvį. Įvairios kritinės situacijos ir akistata su žmogaus mirtimi gali smarkiai atsiliepti psichologinei darbuotojų sveikatai. „Taip pat veikia ir įvairūs bendravimo niuansai. Sergantis žmogus būna irzlesnis, dirglesnis, jo artimieji irgi, neatsižvelgdami į nieką, reikalauja maksimalaus rezultato. Ne visuomet harmoningi santykiai klostosi ir komandose: jaučiamas bendravimas iš aukšto, nepagarba, - pasakoja organizacijos vadovė ir priduria, kad sisteminės pagalbos, susidūrus su psichologiniais iššūkiais, mobingu, slaugytojai dar nesulaukia. - Nėra vieno taško, kur darbuotojas galėtų saugiai, anonimiškai pranešti ir pasikalbėti apie susiklosčiusią situaciją, todėl įvykiai dažniausiai ignoruojami ir nuslepiami.
Neseniai slaugytojos profesiją įgijusi 22-ejų Gražina Rabkovskaja sako, kad ją dirbti slaugos srityje motyvuoja įgimtas noras rūpintis kitais, tačiau mergina neneigia, kad iššūkių slaugytojo kelyje - gausu. „Didelė problema yra atlyginimai. Norint oriai gyventi ir planuoti ateitį, reikia dirbti per dvi ar daugiau darbovietes, o esant slaugytojų trūkumui, didesnis krūvis tenka esamiems darbuotojams, kurie ir taip pervargę. Tokia situacija didina žmogiškų klaidų tikimybę. Kaip iššūkį slaugos specialistė įvardija ir darbinius santykius su vyresniais kolegomis.
„Jaunimas vis dėlto daugiau domisi, skaito naujus straipsnius, atliktus tyrimus, stengiasi kuo dažniau pritaikyti įgytas žinias ir atrasti būdų, kaip atlikti tą patį darbą greičiau, kokybiškiau, sukeliant kuo mažiau neigiamų emocijų tiek personalui, tiek pacientams. Anot pašnekovės, daugelis jos studijų draugų slaugos srityje dirbti neplanavo, o studijas rinkosi vien tam, kad gautų licenciją: „Daug pažįstamų studijavo slaugą norėdami dirbti kosmetologijos srityje.
„Vieša paslaptis, kad injekcinė kosmetologija, arba estetinė medicina, yra gerokai patrauklesnė sritis finansiškai. Valanda darbo - keli šimtai eurų… - komentuoja Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Kosmetologijos katedros vedėja Žaneta Mickienė. - Lietuvoje galioję įstatymai injekcijas anksčiau leido atlikti tik gydytojams dermatologams ir jų pavestiems slaugytojams. Todėl tikrai nemaža dalis jaunimo stodavo į slaugą, tik kad gautų licenciją. Šiandien reglamentavimas dar griežtesnis: jokių injekcijų slaugytojas daryti nebegali, bet, žinote, viskas dar vyksta iš inercijos.
Jau penktą dešimtmetį Elektrėnų ligoninėje dirbanti slaugytoja Ona Antanavičienė sako kitoje srityje savęs neįsivaizduojanti. Moteris tikina visuomet buvusi rūpestinga ir empatiška. „Jūs įsivaizduokite, ką reiškia padėti žmonėms, išgelbėti gyvybes… Atvežė vaiką, apsinuodijusį žibalu, jis jau nekvėpavo, bet man pavyko jį išgelbėti. Išgelbėjau ir vyrą, nusipjovusį ranką. Daug kam gyvenime padėjau.
Į dažnai girdimus komentarus apie jaunų darbuotojų trūkumą ligoninėse slaugytoja Ona Antanavičienė reaguoja ramiai: „Jei atsirastų, kas norėtų mane pakeisti, užleisčiau vietą. Bet norinčių nėra, jaunimas renkasi dirbti kitose srityse arba važiuoti į užsienį. O ši kol kas Onutei kojos nekiša: 75-erių slaugytoja daug juda, kasdien daro mankštą, į darbą ir iš jo keliauja pėsčiomis.
„O ir darbe nėra kada sėdėti - reikia apeiti visus pacientus ir dar po keletą kartų. Pašnekovės teigimu, vyresnio amžiaus slaugytojai atidūs, kantrūs, pacientams skiria daug dėmesio. „Jaunimas kitaip reaguoja, gali „prabėgti“ pacientus greičiau. Mėgstu pabendrauti su žmonėmis: pasiteirauti, kur skauda, patarti, kur kreiptis, šiaip pasikalbėti. Mūsų kabinete per dieną apsilanko iki devyniasdešimties pacientų. Bet kai darbas patinka, dirbi, džiaugiesi, ir viską padarai gerai“, - sako O.Antanavičienė.
Šiemet Medicinos darbuotojų dieną Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius Onutei įteikė apdovanojimą ir padėkojo už nuoširdų, profesionalų ir nepriekaištingą medicinos darbuotojo darbą.
Slaugytojo profesija, kaip ir gydytojo, yra labai atsakinga ir reikalinga šiandieniniame pasaulyje. Slaugytojai yra tie asmenys, kurie slaugo pagyvenusius, neįgalius pacientus, kuriems reikia ypatingos priežiūros ir jie nebesugeba patys savimi pasirūpinti. Šie specialistai padeda namų ruošoje, parenka tinkamą pacientams maistą, juos pamaitina, rūpinasi, kad laiku išgertų vaistus, maudo, taip pat atlieka kitas higienos ir sanitarijos paslaugas. Slaugytojai gali dirbti tiek slaugos ligoninėse, tiek privačiai namuose pas ligonį.
Apibendrinant, slaugytojo darbas Lietuvoje ir JAV skiriasi atlyginimu, darbo sąlygomis ir visuomenės požiūriu. Lietuvoje būtina gerinti darbo sąlygas, didinti atlyginimus ir kurti aiškią slaugos politiką, kad pritrauktume ir išlaikytume kvalifikuotus specialistus.
