Visuotinai pripažintos asmens socialinės grupės ar visuomenės organizacijos įtaka

Organizacijų sociologija - tai speciali sociologinė teorija, aiškinanti organizacijų, kaip žmonių bendrijų, kūrimąsi, funkcionavimą ir plėtimąsi, toms bendrijoms įgyvendinant kokią nors programą ar tikslą bei veikiant remiantis tam tikromis procedūromis ir taisyklėmis. Dažniausiai išskiriami trys pagrindiniai termino "organizacija" vartojimo atvejai:

• Organizacija gali vadintis dirbtinis institucinio pobūdžio junginys, skirtas vykdyti daugiau ar mažiau apibrėžtą funkciją. Organizacija analizuojama kaip objektas.
• Organizacija suprantama kaip tam tikra struktūra bei ryšių tipas, kaip elementų sujungimas į visumą būdu, specifišką kiekvienam objektui. Organizacija tai objekto savybė, atributas.
• Organizacija gali reikšti tam tikrą organizacinę veiklą, kuri apima funkcijų pasiskirstymą, nuolatinių ryšių nustatymą, koordinavimą ir pan. Organizacija suprantama kaip procesas.

Pagrindinės organizacijos apibrėžimo kryptys:

1. C. Barnard teigia, jog organizacija - tai tokia žmonių kooperacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu.
2. D. March ir G. Simon nuomone, organizacija - tai labiausiai paplitusi visuomenėje tarpusavyje sąveikaujančių individų bendrija, turinti centrinę koordinuojančią sistemą.
3. P. Blau ir W. Scott, apibūdindami susiformavusią organizaciją, teigia, jog norėdami įgyvendinti specifinius tikslus, privalo turėti formalią struktūrą.
4. A. Etzioni teigia, jog organizacija - tai socialinis junginys, sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų.

Specifiniai bruožai, atskiriantys organizaciją nuo kitų socialinių grupių:

1. Organizacija - tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą.
2. Organizacija.

Organizacijų teorijos raida

Organizacijų teorijos raida skirstoma į keturis laikotarpius:

1. Pirmasis laikotarpis (1900-1925 m.). Priskiriamos klasikinės organizacijos teorijos. Pagrindiniai atstovai - A. Taylor - teorinio menedžmento pradininkas, A.Fayol - administravimo teorijos kūrėjas, M. Weber - biurokratinės teorijos atstovas.
2. Antrasis laikotarpis (iki 6 dešimtmečio). Priskiriamos bihevioristinės ar organizacijos elgsenos teorijos, kuriose buvo suformuluoti žmogiškųjų santykių koncepcijos pagrindai.
3. Trečiasis laikotarpis (6 dešimtmetis - 7 dešimtmečio pradžia). Priskiriamos sisteminės organizacijos teorijos ir atsitiktinumų teorija. Sisteminės organizacijos teorijos organizaciją analizuoja kaip sistemą, išryškinant joje du skirtingus aspektus: organizacija kaip uždara ir kaip atvira sistema. Atsitiktinumų teorijoje kalbama apie organizacijos ir aplinkos ryšį, tačiau pabrėžiama situacijos įtaka šiam ryšiui.
4. Ketvirtasis laikotarpis (7 dešimtmečio vidurys - iki šių dienų). Atsirado naujos organizacijos tyrimų kryptys - organizacijos ekologija, žinių organizacija.

Uždaros sistemos organizacija užsiima tik savo vidinėmis problemomis. Atviros sistemos organizacija orientuojasi į sąveiką su aplinka. Socialinė sistema nukreipta į žmones, jų poreikius, troškimus, elgesį. Techninė sistema apima darbo organizavimą, informaciją, biudžetą.

Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie įvaikinimą VSI Visų Šventųjų Šeimos Globos Namuose

Uždaroji techninė sistema:

• efektyvumas siejamas su stabilia aplinka, kuri arba egzistuoja pati savaime, arba sukuriama organizacijos;
• būdinga griežta biurokratinė sistema;
• darbuotojai pripažįsta nuolatinės kontrolės ir tvarkos būtinumą;
• darbuotojai orientuojasi į ekonominius apdovanojimus ir socialines garantijas.

Atviroji socialinė sistema:

• efektyvumas siejamas su greitu prisitaikymu prie aplinkos;
• kontrolei būdingas lankstumas ir demokratiškumas;
• sprendimo priėmimo procesas yra strateginio pobūdžio, sprendimai dažnai remiasi rizika ir intuicija;
• valdžios pagrindas ekspertizė ir informuotumas;
• individai turi didelę laisvę veikti ir daryti įtaką galutiniams veiklos rezultatams.

Atviroji techninė sistema:

• tarpinė sistema tarp uždarosios techninės ir atvirosios socialinės sistemų;
• efektyvumo kriterijus - gamybinių išteklių naudojimas ir optimalus produkcijos bei paslaugų paskirstymas;
• puikiai suderinamas trumpalaikis ir ilgalaikis planavimas;
• derinami technologijos reikalavimai ir supanti aplinka;
• stengiamasi planuoti ir keisti aplinką su palankia kryptimi;
• organizacijos aplinka yra valdoma;
• sprendimams įtakos turi individualūs poreikiai ir motyvai, bet įtaka priklauso nuo kompetencijos ir profesionalumo.

Uždaroji socialinė sistema:

• akcentuojami tarpasmeniniai santykiai ir lojalumas;
• efektyvumo kriterijus - socialinės integracijos formavimas ir kolektyvo narių troškimas įgyvendinti organizacijos.

Socialinės grupės

Visuomenė - tai skirtingų grupių - didelių ir mažų, realių ir nominalių, pirminių ir antrinių - visuma. Išskiriami trys pagrindiniai grupės bruožai:

Taip pat skaitykite: Plačiau apie Vilniaus arkivyskupiją

• tam tikra grupės narių sąveika;
• narystė - priklausymo grupei jausmas;
• identiškumas - žmonės, kurie įeina į grupę, ir kitų laikomi tos grupės nariais.

Grupės funkcijos:

• socializacijos;
• instrumentinė;
• ekspresyvi grupės formavimo;
• palaikymo.

Socialinių grupių klasifikacijos:

• Nominalinės grupės. Jas išskiria tik darant statistinę gyventojų apskaitą ir todėl jas dar vadina - socialinėmis kategorijomis. Jos laikomos didelėmis socialinėmis grupėmis.
• Realios grupės. Jos gali būti didelės ir mažos. Taip vadinamos todėl, kad jų išskyrimo kriterijumi laikomi požymiai, kuriuos žmonės suvokia kaip realiai egzistuojančius požymius, kurių yra žymiai mažiau negu statistinių. Realių grupių tarpe išskiriami trys pagrindiniai tipai:
  • stratifikacinės - kastos, luomai, klasės;
  • etninės - rasės, tautos, gentys, klanai;
  • teritorinės - miestiečiai, kaimiečiai.
• Agregatai - tai visuma žmonių išsiskiriančių tam tikrais elgesio bruožais.
• Pirminė grupė. Ją sudaro nedidelis skaičius žmonių, tarp kurių nusistovi tarpusavio santykiai, besiremiantys jų individualiomis savybėmis, kurios nariai susiję patvariais emociniais ryšiais.
• Antrinė grupė. Socialiniai santykiai yra beasmenio, vienpusio ir utilitarinio pobūdžio. Tokio tipo grupes sudaro žmonės, tarp kurių beveik nėra emocinių santykių, jų tarpusavio sąveika susijusi su tam tikrų tikslų siekimu. Tokiose grupėse daugiausia dėmesio skiriama ne asmeninėms individo savybėms, o gebėjimui atlikti tam tikras funkcijas.
• Maža grupė - tai nedidelė žmonių grupė, kurios nariai gerai vienas kitą pažįsta ir pastoviai tarpusavyje sąveikauja.

Mažos grupės požymiai

• ribotas narių skaičius. Ribos 2-20 žmonių. Optimali maža grupė - 7 ir mažiau žmonių;
• sudėties stabilumas, Grupės paremta narių individualumu ir nepakeičiamumu;
• vidinė struktūra. Ji apima neformalius vaidmenis ir statusus, socialinės kontrolės mechanizmą, elgesio normas;
• kuo mažesnė grupė, tuo intensyvesnė joje sąveika;
• grupės dydis priklauso no veiklos pobūdžio;
• priklausymas grupei.

Mažos grupės formos

• Diada - sudaro du žmonės, tarp kurių formuojasi pastovūs tarpasmeniniai santykiai, kurie remiasi visų pirma jausmais - meile, neapykanta, geranoriškumu, šaltumu, pavydu, pasididžiavimu. Santykiai remiasi ekvivalentiniais mainais ir priklausomybe.
• Triada - aktyvi trijų žmonių tarpusavio sąveika.

Diados ir triados skirtumai

• Vieno nuomonė gali būti vienodai laikoma ir neteisinga, ir teisinga. Pirmą kartą atsiranda skaičiaus dauguma. Triadoje gimsta daugumos fenomenas, o drauge gimsta ir tikri socialiniai santykiai.
• Diada labai nepatvarus junginys. Stiprūs abipusiai jausmai ir prisirišimas greitai pereina į savo priešingybę. Triada yra stabilesnė. Joje mažiau intymumo ir emocijų, bet geriau išvystytas darbo pasidalijimas. Triadoje pakaitomis visi keičiasi rolėmis ir rezultate niekas nedominuoja.
• Diadoje tik viena sąveikos linija. Triadoje - keturios.

Pagrindiniai organizacijos elementai

1. Socialinė struktūra. Organizacijos struktūra skiriasi pagal formalizacijos lygį. Formali socialinė struktūra - tai tokia struktūra, kurioje socialinės pozicijos ir jų tarpusavio sąveika aiškiai specializuotos ir nustatytos neatsižvelgiant į asmenines organizacijos narių, užimančių tas pozicijas, charakteristikas. Neformalią struktūrą sudaro pozicijų ir tarpusavio ryšių, besiformuojančių asmeninių charakteristikų pagrindu ir besiremiančių prestižu bei pasitikėjimu, visuma.
2. Tikslai. Tikslų rūšys:
   1. Tikslai uždaviniai. Šie tikslai yra prioritetiniai. Į jų įgyvendinimą nukreipta visų organizacijos narių veikla.
   2. Tikslai orientyrai - tai tikslų, įgyvendinamų per organizaciją, visuma.
   3. Tikslai sistemos - tai organizacijos siekimas išlikti savo aplinkoje, jos integracija tarp kitų organizacijų.
3. Technologija - tai vieta, kurioje dirbamas tam tikros rūšies darbas, kur organizacijos narių energija paverčiama į medžiagas arba informaciją. Išskiriamos trys sąvokos “technologija” reikšmės:
   1. technologija dažnai suprantama kaip fizinių objektų, sudarančių organizacijos sistema;
   2. technologija suprantama siaurai: tai fiziniai objektai, susieti su žmonių aktyvumu;
   3. technologijos terminas vartojamas norint parodyti žinių visumą apie procesus, vykstančius tam tikroje organizacijos veiklos srityje.
4. Dalyviai. Organizacijos dalyviai - tai visuma individų, kurių kiekvienas turi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių jam užimti tam tikrą vietą organizacijos socialinėje struktūroje ir vaidinti atitinkamą socialinį vaidmenį.
5. Išorinė aplinka. Kiekviena organizacija egzistuoja fizinėje, technologinėje, kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Pagrindiniai išorės veiksniai, kurie daro įtaką organizacijai:
   1. valstybė ir politinė sistema;
   2. rinka;
   3. ekonomika;
   4. socialiniai bei kultūriniai veiksmai;
   5. išorinė technologija.


Formali organizacija

Kad antrinę grupę galima būtų vadinti formalia organizacija, reikia, jog ta grupė atitiktų tam tikrus reikalavimus:

• bent du žmonės laikytų save grupės nariais;
• bent vienas tikslas būtų pripažintas kaip bendras visiems grupės nariams;
• būtų grupės narių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis.

Formali organizacija - tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota, siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge.

Formalios organizacijos bruožai:

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?

1. Ištekliai. Pagrindiniai organizacijos ištekliai - žmonės, kapitalas, medžiagos, technologija, informacija.
2. Priklausomybė nuo išorės aplinkos. Terminas “išorinė aplinka” apima:
   1. ekonomines sąlygas;
   2. visuomenės santykių visumą;
   3. visuomenės nuomonę;
   4. įstatymų leidybą;
   5. techniką ir technologiją;
   6. vartotojus;
   7. profsąjungas;
   8. konkrečias organizacijas.
3. Tikslinė organizacija. Ji apima oficialių santykių, kuruos reguliuoja nuostatai, instrukcijos, taisyklės, įstatymai, techniniai normatyviai, pareigybinės instrukcijos, sistemą:
   1. horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją; paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių;
   2. pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją;
   3. komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga bei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija;
   4. įvairių rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius organizacijos veiklą.
4. Padaliniai. Padaliniai atlieka konkrečius specifinisu uždavinius ir siekia konkrečių specifinių tikslų.
5. Valdymo būtinumas.

Formalios organizacijos ypatybės:

• racionalumas;
• beasmeniškumas.

Formalių organizacijų tipai

1. Savanoriškos organizacijos. Savanoriškos organizacijos yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Pagrindiniai bruožai, būdingi savanoriškoms organizacijoms:
   • organizacijos sudaromos norint apginti bendrus jos narių interesus;
   • narystė yra savanoriška;
   • dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką;
   • organizacijos nesusijusios su vietiniais valstybiniais ar vyriausybiniais organais.

   Kas skatina žmones burtis į savarankiškas organizacijas?:

   • bendra veikla;
   • politiniai interesai;
   • noras sau pagelbėti, pasidalyti savo problemomis;
   • noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems;
   • religiniai įsitikinimai;
   • noras surasti asmeninį pašaukimą.

   Nevyriausybinėms organizacijoms būdingi bruožai:

   • formali sąranga;
   • principinė nepriklausomybė nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų;
   • ne pelno paskirstymas;
   • savanoriškumas.
2. Prievartos organizacijos. Drausmė ir priežiūra yra šių uždarų organizacijų veiklos pagrindas. Priežiūros organizacijos tipai:
   • ligoninės, namai ir sanatorijos, skirtos žmonėms, kurie negali patys apsitarnauti;
   • kalėjimai ir koncentracijos stovyklos, skirtos žmonėms, kurie laikomi pavojingais visuomenei;
   • kareivinės, jūrų laivai, uždaros mokymo įstaigos, sukurtos tam tikram tikslui pasiekti.
3. Naudingos organizacijos. Šiam organizacijos tipui priskiriami:
   • valstybinės įstaigos;
   • universitetai;
   • korporacijos;
   • ūkinės bendrijos;
   • įvairios sąjungos.

Neformali organizacija

Neformali organizacija - tai spontaniškai susidariusi grupė žmonių, kurie reguliariai, betarpiškai bendrauja, siekdami tam tikrų tikslų.

Svarbiausios jungimosi į neformalias organizacijas priežastys:

1. Vidinių socialinių veiksnių įtaka. Vidinių socialinių veiksnių įtaka:
   • asmeniniai veiksniai, nulemiantys individo socialinį elgesį formalioje organizacijoje;
   • kolektyvo socialinė psichologinė organizacija;
   • refleksiniai ryšiai, leidžiantys kiekvienam individui savo sąmonėje imituoti kitų žmonių mąstymo logiką bei elgesį;
   • neformalios organizacijos erdvė, kurioje individo elgesys neturi socialinių prielaidų.
2. Priklausomybės jausmas.
3. Tarpusavio pagalba ir suinteresuotumas.
4. Tarpusavio gynyba.
5. Glaudus bendravimas.

Neformali organizacija gali padėti formaliai:

• pripažinti, kad egzistuoja neformali organizacija ir suvokti jog ją sunaikinti reiškia pradėti formalios organizacijos naikinimą.
• išklausyti neformalių lyderių ir šių organizacijos narių nuomonę, bei į ją atsižvelgti.
• prieš imdamiesi bet kokių veiksmų vadovai turi pagalvoti apie jų įtaką neformaliai organizacijai.
• siekiant susilpninti neformalių organizacijų pasipriešinimą permainoms, reikia leisti jų nariams dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
• operatyviai pateikti informaciją ir tokiu būdu sustabdyti gandų plitimą.

Organizacijose paprastai matoma demografinė jos narių sudėtis, nes kiekvieną organizaciją gali sudaryti:

• vyrai ir moterys;
• jaunimas, senimas;
• turtintieji šeimas ir viengungiai.

Dvi pagrindinės mikro grupių rūšys:

1. Administracinės grupės - tai pirminiai organizacijos padaliniai, kurie formuojami kaip tikslinės grupės, tam tikriems organizacijos uždaviniams spręsti.
2. Socialinės, psichologinės grupės - jos sudaromos laisvų organizacijos narių pasirinkimu.

Organizacijos patologija - organizacijos funkcionavimo sutrikimai, jos disfunkcija.

Organizacijos patologijos formos:

• struktūros, o ne funkcijų dominavimas;
• tikslai tampa priemonėmis, o priemonės - tikslais;
• sprendžiamų problemų rato susiaurėjimas.

Organizacijos nekonkretumas pasireiškia kai siekiai, kuriuos nori įgyvendinti organizacija ir priemonėms, kuriomis jei įgyvendinami, gali būti nekonkretūs.

Organizacijos sociologijos tyrinėtojai išskiria keletą sąvokos “biurokratija” reikšmių:

• semantiniu požiūriu biurokratiją galima apibrėžti kaip valdžios sistemą, kurioje dominuoja tarnautojai;
• ši sąvoka taip pat gali reikšti elgesio būdą, paremtą bendrųjų taisyklių, laikymusi;
• “biurokratijos” sąvoka gali būti siejama su tais žmonėmis, kurie dirba administracinį darbą;
• biurokrati.

tags: #visu #pripazinta #asmens #socialines #grupes #ar