Pasiteiravus moterų socialiniame tinkle, kaip dažnai jos sulaukia klausimų, kada bus vaikai, daugelis sakė, kad išties dažnai. Bene visos sutaria, kad toks klausimas yra netinkamas, nes niekas nežino, dėl kokių priežasčių pora neturi vaikų: negali ar nenori. „Tai ne kitų reikalas, bus laikas - bus ir vaikas“, „Atšaunu, kad vaikų nenoriu“, „Pasakau, kad dar nepasiruošusi su supermamytėmis apie vaikus diskutuoti“, „Turiu vieną ir užtenka“ - taip moterys paaiškina, kitiems, kodėl neturi vaikų.
Ką reiškia motinystės instinktas?
Motinystės instinktu vadinamas - stiprus noras susilaukti vaikų, gebėjimas juos auginti ir auklėti su begaliniu atsidavimu ir meile. Skaitant naujausius mokslinius straipsnius aiškėja, kad nėra motinystės instinkto, kuris automatiškai moterims sukeltų norą turėti vaikų. O moterys nėra išskirtinai emocingesnės ir geresnės vaikų auklėjime nei vyrai. Motinystės instinktą nulemia daugiau kultūra, kurioje gyvena moteris. Taip pat svarbus tėvų auklėjimas ir žaislų parinkimas vaikams. Natūraliai tėvai dažniau perka mergaitėms lėlytes, o berniukams mašinėles.
Kodėl vienoms moterims motinystės poreikis pasireiškia, o kitoms - ne?
Išskirčiau šias psichologines priežastis dėl ko moterys nenori turėti vaikų: Pirmoje vietoje išskirčiau baimę. Baimė gali kilti, kad nepavyks būti gera mama savo vaikui. Moteris taip pat gali bijoti net pačio nėštumo ir gimdymo. Baimės dažniausiai kyla iš nepsitikėjimo savimi ir neigiamų prisiminimų. Baimė turėti vaikų gali lemti ir žinojimas, kad yra didelė rizika susilaukti vaikų, kurie paveldėtų retas genetines ar psichines ligas.
Antroje vietoje išskirčiau tas moteris, kurioms dar nekilo noras turėti vaikų. Gali būti, kad jos dar nesutiko joms skirto partnerio, gal dar nepasiekė savo užsibrėžtų karjeros tikslų, o gal dar neaplankė visų šalių. Arba paprasčiausiai, draugės dar nesukūrė šeimų ir nejaučia gimtosios šeimos ar visuomenės spaudimo susilaukti vaikų.
Taip pat yra dalis moterų, kurios tiesiog nenori vaikų. Šias moteris erzina vaikų keliamas triukšmas, verkimas. Jos nesupranta, kaip galima mėgautis košių virimu ir pokalbiais apie kūdikio išmatų ar vežimėlių spalvas. Jos mėgaujasi gyvenimu, save realizuodamos moksle, ar siekdamos karjeros tikslų, ar kūrybingai leisdamos laisvalaikį. Moterims nepakeliama mintis, kad reiktų derintis prie vaiko neracionalių užgaidų.
Taip pat skaitykite: Išsami analizė: Utenos vaikų globos namai
Vaikystės ir ankstesni patyrimai
Pakalbėjus apie jų vaikystę, galimi keli variantai: arba jos būna jau išgyvenusios motinystės etapą, kai reikėjo rūpintis savo broliais/sesėmis ar savo sergančiais/alkoholikais tėvais. Arba vaikystėje buvo orientuojamos į savęs realizaciją, o ne į šeimą. Taip pat gali būti, kad šios moterys augo be brolių ir sesių ar neturėjo artimo, šilto santykio su mama.
Kultūros ir socialinės įtakos
Stipriausia įtaką vis gi daro kultūra, vakarietiškose kultūrose moterys gimdo vėliau arba iš vis atsisako gimdyti ir auginti vaikus. Vakarų kultūroje gausu populistinių, feministinių straipsnių, kad moteris nėra egoistė, jei neplanuoja gimdyti. Moteris yra laisva rinktis. Žinoma, moterys, užaugusios mylinčioje šeimose tiek tėčio ir mamos, turi stipresnį motinystės instinktą.
Tuo pačiu metu visuomenei atrodo keista ir egoistiška, jei moteris nori gyventi dėl savęs, o ne dėl vaikų. Žmonėms, atrodo normalu gyventi taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai. O tie, kas laužo nusistovėjusias visuomenės normas, visada pradžioje yra sutinkami priešiškai.
Kaip atlaikyti spaudimą ir ką atsakyti?
Svarbiausia yra atsakyti sau vienareikšmiškai į klausimą, kodėl aš apsisprendžiau neturėti vaikų. Priežastys gali būti pačios įvairiausios, nuo dalykų, ką tektų paaukoti, jei taptumėte mama, iki asmeninių savybių, kodėl būtumėte netinkama mama. Išsikelkite gyvenimo tikslus ir norus, kam skirsite savo laiką ir energiją. Jei jausite iš aplinkinių spaudimą, drąsiai galite atsakyti, kad tiesiog nenorite apie tai kalbėti.
Jei vis tik nuspręsite apie savo apsisprendimą kalbėti, nesmerkite ir nekritikuokite kitų žmonių, kurie augina vaikus. Geriau kalbėkite apie savo jausmus su pagarba ir supratimu. Taip pat nepamirškite, kad gyvenate visuomenėje, kur galima rinktis, kaip gyventi. Kuo jūs labiau abejosite savo sprendimu, tuo labiau jausite aplinkos spaudimą susilaukti vaikų.
Taip pat skaitykite: Smurto prevencija Vilties mokykloje
Vyrai ir dvigubi standartai
Bet niekas nesmerkia tokių vyrų? Vyrai nesmerkiami, nes tik nuo XX amžiaus pradėta tyrinėti tėvystės svarba vaikų auginime ir auklėjime. Tik XX-XXI amžiuje tėčiai daugiau pradėjo įsitraukti į vaikų priežiūra nuo kūdikystės iki suaugystės. Lietuvoje iki šiol vyrauja stereotipas, kad po skyrybų mama vaikais gali pasirūpinti geriau. Ir tuo labiau niekas nesmerkia vyrų, jei jie atsisako sutartu laiku pasiimti vaikus savaitgaliui. Visgi manyčiau didėja tendencija, kad tėčiai vis labiau ir labiau įsitraukia į vaikų auginimą ir džiaugiasi save realizuodami tėvystėje.
Psichologiniai pokyčiai motinystės metu
Gimus vaikui, moteriai suaktyvėja tos pačios smegenų sritys, kurios aktyvuojasi ir įsimylėjimo metu. Taigi jei moteris įsimyli savo gyvenimo žmogų ar vaiką vyksta panašūs pokyčiai smegenyse. Todėl mamoms savo kūdikiai kvepia skaniausiai ir yra patys gražiausi.
Būna ir atvirkščiai, kai noras tapti mama yra, bet ja tapus viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir vaikas neteikia tiek džiaugsmo, kiek tikėtasi. Labai dažnai moterims, kurios nusivilia motinyste ir savimi, pakiša koją per aukšti turėti lūkesčiai nėštumo metu. Kuo jos svajoja apie idealesnį buvimą mama - graži ir gerai besijaučianti mama, vaikas ramus tik miegantis ir besišypsantis, vyras ir visi kiti artimieji labai daug padedantys, bet ir nekontroliuojantys - tuo vaikas ir motinystė teikia mažiau džiaugsmo.
Kartais labai nusiviliama savimi kaip moterimi, kaip mama, jei nepavyko suplanuotas gimdymas, maitinimo pradžia. Tada išgyvenamas stiprus kaltės jausmas, kad nepavyko duoti savo vaikui visa ko geriausia. Taip pat po gimdymo hormoniniai pokyčiai, nemigo naktys gali išprovokuoti depresijos pradžią.
Kaip elgtis, jei motinystė sukelia sunkumų?
Jei vis tik taip laukta motinystė neteikia džiaugsmo ir moteris panyra į liūdesį ar savęs kaltinimą, pirmiausia reiktų išdrįsti paprašyti artimųjų pagalbos prižiūrėti mažylį ar padėti susitvarkyti namuose. Tada skirkite laiko tik sau - išsimiegokite arba užsiimkite malonia veikla. Antra, reiktų mažiau skaityti straipsnių ir mažiau sekti socialiniuose tinkluose tobulas mamytes, kurios švyti grožiu ir kelia nuotraukas su tobulai besišypsančiais kūdikiais ir idealiai sutvarkytais namais. Trečia, neišsigąskite, kad meilė vaikui gimsta ne iš karto, tai gali vykti ir po truputį. Mėgaukitės buvimu su kūdikiu ir nekritikuokite savęs, kad ką padarote netobulai. Su pirmu vaiku mokomės būti pakankamai gera mama.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Psichosomatika: ryšys tarp kūno ir emocijų
Motinystės transformacija: ką moteris praranda ir ką įgauna
Aš pati troškau turėti vaikų nuo mažumės. Augdama dažnai svajodavau, jog tapusi mama būsiu pati geriausia, pati meiliausia ir rūpestingiausia mama savo vaikui. Motinystę suvokiau kaip kažką panašaus į rausvai rožinį saldų, pienu ir vanile kvepiantį paauksuotą debesėlį. Pirmiausia tapus mama, mane lyg šaltas, nemalonus dušas visiškai netikėtai užgriuvo ypatingai keisti ir sunkūs bejėgiškumo, pažeidžiamumo, liūdesio, nevilties, milžiniškos atsakomybės ir priklausomybės nuo savo kūdikio išgyvenimai.
Galiausiai tik mano pačios psichoterapija man padėjo įsivardinti tai, kas iš tiesų vyko su manimi. Suvokiau, kad tokia trapi ir pažeidžiama jaučiuosi dar ir dėl to, kad tik gimus pirmajam savo vaikui iš tikrųjų pagaliau tapau mama. Vėliau teko patirti ir tai, jog motinystė absoliučiai ir neatšaukiamai susijusi su liūdesiu. Tapusi mama jokiais būdais negali išvengti tam tikrų sunkių, juodų akimirkų, o kartais ir iš esmės tikra giliai depresyvių būsenų.
Moterys ilgėjosi savo ankstesniojo, dabar jau prarastojo „Aš“ arba savasties. Kuo daugiau analizavau šiuos jausmus su savo pacientėmis, tuo labiau keitėsi pirminis saldus ir rausvas motinos su kūdikiu vaizdinys. Kūdikis iš tiesų mums atneša labai daug džiaugsmo, laimės, euforijos ir pripildo gyvenimą meilės. Tačiau pripažinkime ir tai, kad vaikai mūsų gyvenime taip pat labai daug ir atima, ir maža to, dar daug ir sugriauna.
Transformacijos mechanizmai
Pirmiausia sugriauna jau minėtą gyvenimo vientisumo jausmą, kada visa rutina, dienos ir laiko struktūra ima suktis vien tik aplink kūdikį. Kitas labai svarbus procesas, kuris vyksta motinystės metu moters sieloje, - tai moters „Aš“ arba savasties esminiai pokyčiai. Dabar, kada moterys vis dažniau gimdo vaikus vyresniame amžiuje, būdamos jau įsitvirtinusios gyvenime ir nemažai pasiekusios karjeroje, šie vidiniai procesai tampa tik dar skaudesni ir sunkesni.
Motinystėje irgi reikia paleisti idealizuotus vaizdinius. Narcizmo teorija mums kalba apie „idealios mamos“ ir „idealaus kūdikio“ koncepcijas. Kaip atsvarą narcizmo teorijai, mes turime tikrai genealią D.W. Winnicott „pakankamai geros mamos“ koncepciją. Mūsų vaikai išmoko mus, kad nėra idealių mamų, ir klaidų augindamos vaikus pridaro visos.
Pagalba, terapija ir bendruomenė
Psichoterapija didele dalimi ir yra mokslas apie vidinį keitimąsi ir transformaciją. Visa gydymo teorija pagrįsta tuo, kad net ir suaugęs žmogus gali iš esmės viduje pasikeisti, pasinaudodamas savo įžvalgomis ir profesionalo pagalba. Tai neretai būna išgyvenama kaip tam tikros migla apgaubtos, chaotiškos sąmonės būsenos, kurių metu neretai būna jaučiamas stiprus nerimas, įtampa, arba panika, o kartais ir derealizacija bei depresonalizacija.
Mūsų laukia kova su savo pačių aikštinga ir išlepinta persona. Senoji kinų išmintis sako, kad kiekviena, net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Kad galėtume jį žengti, nepaprastai svarbu yra suvokti, kad šiuo keliu visiškai nebūtinai turime eiti vienos. Juo galime keliauti kartu su draugėmis/pakeleivėmis.
Socialinis projektas „Būti mama“ kviečia visas moteris, susiduriančias su motinystės sunkumais pasidalinti savo išgyvenimais bendraminčių/bendrakeleivių psichoterapinėje grupėje. Grupės tikslas pirmiausia yra palaikyti ir paremti, būti ta auginančia aplinka kiekvienai dalyvei, aiškiai ir iš tiesų pažinti save.
Tėvo vaidmuo ir šeimos dinamika
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime. Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tačiau atsakymas į klausimą: kokio tėčio reikia vaikui, nėra toks paprastas. Kokios tėvo savybės ir elgesys vaikams turės teigiamos įtakos? Ar vaikui reikia tėvo, kuris jam būtų tarsi antra mama? Draugu? Mokytoju? Koks yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime?
Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius.
Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“. Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukra, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą!
Vėlyva tėvystė ir jos privalumai bei rizikos
Tačiau šeimos planavimą atidedant vėlesniam laikui reikėtų turėti omenyje, kad moterims nuo 35-40 m. pastoti gali būti sunkiau, nes senstant mažėja kiaušinėlių kiekis ir prastėja jų kokybė, didėja genetinių ligų ir sveikatos problemų rizika. Vyresnėms nei 35 m. moterims reikėtų apsilankyti pas gydytoją genetiką. Vyrų, sulaukusių 35 m., reprodukcinė sveikata taip pat po truputį pradeda prastėti.
Tačiau vėlyva tėvystė turi ir daug privalumų, ypač turint omenyje emocinę būseną ir socialinį statusą. Vyresnio amžiaus tėvai jau žino, ko tikėtis iš tėvystės, todėl yra brandesni, ramesni, tolerantiškesni, taikantys nuoseklesnius ir pozityvesnius auklėjimo metodus. Daugiau dėmesio šeimai nei finansinei gerovei. Daugelis vyresnio amžiaus tėvų yra pasiekę finansinę gerovę, jiems nebereikia „plėšytis“ studijuojant, dirbant keliuose darbuose.
Galimos išeitys ir pagalba tiems, kurie nesijaučia pasiruošę
Motinystės instinktas išties yra įgimtas - jis dar vadinamas giminės pratęsimo instinktu. Nenorinčių vaikų moterų visuomet buvo, tik šiuo metu jos jaučiasi laisvesnės ir nebijo garsiai pasakyti: taip, būti mama ne mano kelias. Šiaip sau šis nenoras neatsiranda, jį gali užblokuoti tam tikri įvykiai, nutikę moters vaikystėje.
Vyro noras tapti tėvu, taip pat pačios jausmas, kad kažkas yra ne taip. Kaip minėjau, priežastys slypi vaikystėje, tad pirmiausia tokiai moteriai, padedant specialistui, būtina jas išsiaiškinti ir suprasti, kas sukėlė tokį didžiulį vidinį pasipriešinimą susilaukti kūdikio. Tikrai ne visos ieško pagalbos, kai kurios nenori gilintis, aiškintis, keistis - jos sako, kad puikiai gyvena ir be vaikų.
Kalbu apie giluminę psichoterapiją, kuri tęsiasi kelerius metus. Per tą laiką įveikiamos vaikystėje patirtos psichologinės traumos, ir žmogus jau niekuomet nebegrįžta į ankstesnę savo būseną. Per psichoterapiją atkuriami natūralūs poreikiai, jausmai, norai, kuriuos žmogus turėtų, jeigu vaikystėje nebūtų padaryta auklėjimo klaidų. Geriausia būtų kreiptis pagalbos į psichoterapeutą ar psichiatrą dar iki pastojant, nes pats nėštumas, gimdymas ir pirmieji metai, praleisti su kūdikiu, nušvis visai kitomis spalvomis.
Pasirinkimo ir atsakomybės prasmė
Save pakeisti įmanoma tik pačiai moteriai to norint, nes mes visi save galime keisti tik dėl savęs, bet ne dėl kitų. Po kurio laiko, besilankydama seansuose, ji įgauna tą vidinę motyvaciją ir tuomet ima keistis. Išsiaiškina, kas trukdo norėti vaikų, mylėti juos, ir tampa gera mama.
| Veiksnys | Stiprinantis poveikis | Slopinantis poveikis |
|---|---|---|
| Kultūra | Remia motinystę, tradicijos | Individualizacija, feministinės idėjos |
| Šeimos patirtis | Mylinčią, palaikančią šeimą | Smurtas, prisilietimų trūkumas |
| Asmeninės priežastys | Atsakomybės priėmimas, noras | Baimė, traumos, karjera |
| Medicininis amžius | Brandesnė emocinė būsena (vėlyva tėvystė) | Sumažėjusi vaisingumo kokybė (po 35 m.) |
Motinystėje irgi labai daug vienišumo. Gimus kūdikiui daugelis moterų pačios jaučiasi žiauriai pasiilgusios savo motinos dėmesio, meilės ir rūpesčio bei lepinimo. Gerai, jeigu mūsų laukia toks motiniškas ir palaikantis glėbys. Gerai, jei šioje kelionėje galime eiti drauge su bendrakeleive - vyresne moterimi - vedle.
tags: #vilties #teorija #motinysteje