Šioje apžvalgoje nagrinėjame dvi ryškias moterų kūrėjas - literatūrologę ir kritikę Viktoriją Daujotytę bei prozininkę Vandą Juknaitę - per motinystės, vaikystės, gimtinės ir šeimos temų prizmę. Abi autorės skirtingais žanrais ir stilistinėmis priemonėmis tiria žmogaus egzistencines problemas, atskleidžia motinystės sudėtingumą ir santykį su bendruomene bei atmintimi.
Viktorija Daujotytė: lyrikos sugrįžimas į šaknis ir vaikystės erdvės
Kritikas Vytautas Kubilius apie V. Daujotytę teigė, kad ji „pakreipė kritikos mintį bendrųjų žmogaus egzistencinių problemų link“. V.Daujotytė yra įvairiais aspektais tyrinėjusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, apmąsčiusi visą mūsų literatūros raidą, bet artimiausi jai, atrodo, yra poetai. „Labiausiai domiuosi lyrika, be galo sudėtinga, kintančia, o kartu pačia pastoviausia literatūros rūšimi“,- teigė dar jaunutė kritikė.
Ir štai - amžių sandūroje pasirodė pirmasis jos lyrikos rinkinys - „Perrašai“, pasirašytas jau Viktorijos Daujotytės pavarde garsios savo protėvių giminės garbei. Jame, greta kitų temų, labai jautriai atskleistas ir gimtinės, vaikystės pasaulis. Šias temas poetė plėtojo ir vėliau išleistuose savo lyrikos rinkiniuose, ir be galo nuoširdžiuose atsakymuose Marijui Šidlauskui dienoraštinėje knygoje „Vartai į abi puses“ (2015 m.).
Rinkinyje dažnai minimos gimtosios vietos: Keiniškė, Žemalė, Vembūtai, Varniai. Štai iš toli artėjama į šį kraštą: „Važiuoti Žemaičių plentu/ per lietų šiltą ilgai, lekiant/ pakele smilgoms birželio žalioms…“ Žemaičių plentas atrodo toks savas, net lietus - šiltas, jaukus, prikeliantis. Kitame eilėraštyje ji pamato jau rūdijančioje lentelėje rodyklę su brangiu tėviškės vardu: „Palauksiu, važiuosiu aplinkui,/ man reikia, kad pro Varnius…“ Talpus nutylėjimas gale iškalbingai liudija ryšį su gimtinės praeitim, būtinybę jo neprarasti.
V. Daujotytė rinkiniuose ir recenzijose ieško amžinųjų vertybių: jai svarbiausi dalykai - meilė, gerumas, santarvė. Ji negali būti tik objektyvi, šalta kritikė ar smerkianti teisėja. Savo kritikos, literatūros mokslo veikaluose kalba poetiškai, jautriai parinkdama žodį. Tai ir žavi jos moksliniuose tekstuose, kurie liudija ne tik apie didelį mokslininkės, bet ir poetės talentą.
Taip pat skaitykite: Apie Viktorijos Piscalkienės "Chirurginę Slaugą"
Rinkinio pabaigos žodyje ji prisipažįsta nuo vaikystės rašiusi, šalia kitų darbų, įvairius užrašus, prierašus, įrašus: ilgai abejojusi, dalį jų ryžosi išleisti. „Prierašai“ - tai neįpareigojantis pavadinimas, o pačius kūrinius knygos recenzentas T.Nemčinskas („Nemunas“. 2006-05-02) pavadino poetinių vaizdelių srautu, kitaip - skiautiniais. O kūriniai tikrai puikūs - čia girdisi ir kitų kūrėjų balsai, ir archajiški žemaičių tarmės žodžiai, ir tiesiog žavėjimasis kalbos garsų skambėjimu.
Autorė ne tik grįžta į savo šaknis, bet ir garsiai sako apie šių vietų saugojimo reikšmę: „Jei Lietuva eis žemyn, išnykimo link, tai Varnių, Pavandenės, Janapolės žemė ilgiausiai išsaugos Lietuvos dvasią. Neužmirškite šios žemės, likit čia, net jei ir tektų išvažiuoti!“
Vanda Juknaitė: motinystės dramų ir vaikystės traumų proza
Vandos Juknaitės (g. 1949) išskirtinumas - rašyti apie vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne perteklių ir sėkmę. Ji problemina motinystės misiją, gilinasi į beglobių ir negalią turinčių vaikų, visuomenės užribin nustumtųjų psichologiją. Etiškai angažuota prozininkė, eseistė, dramaturgė ieško priežasčių, kodėl aplink tiek daug nemeilės, apleistumo ir nesusikalbėjimo.
Juknaitė gimė 1949 m. lapkričio 28 d. Papiliuose (Rokiškio r.), Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas (1972), dirbo mokytoja, dėstytoja Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose, patyrė sunkią autoavariją, nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), išugdė ne vieną būsimų mokytojų kartą.
Juknaitė parašė nedaug (jeigu padalytume trims dešimtmečiams, po naują knygą išeitų maždaug kas penkerius metus), bet visos jos knygos labai pastebimos, o lietuvių moterų prozos raidoje - etapinės. Kiekvienas Juknaitės žodis ir net skiemuo - ypač gerai pasvertas. Debiutavusi apsakymų rinkiniu Ugniaspalvė lapė (1983), vėliau išleido romaną Šermenys (1990), apysaką Stiklo šalis (1995), esė rinkinį Išsiduosi. Balsu (2002), pokalbius su sudėtingo likimo vaikais Tariamas iš tamsos (2007), dvi pjeses, sudėtas į knygą Ponios Alisos gimtadienis (2010).
Taip pat skaitykite: Kėdainių „Ryto“ progimnazijos iniciatyvos
Juknaitę ypač išgarsino trumpas kūrinys Stiklo šalis, kuriame kalbama apie motinystės komplikuotumą, moters depresiją, vienatvę, baimę dėl ligoto kūdikio gyvybės. Dviejų vaikų motina palikta viena su savo problemomis, ji nebejaučia nei bendruomenės solidarumo, nei tradicinių papročių saugos, kuriuos jos vaikystės kaime jausdavo moterys. Apysakos veikėja yra bejėgė ir nelaiminga, kaip ir jos namuose priglausta kalė, kurios šuniukus moteris priversta nuskandinti (psichoanalitinis vaikžudystės motyvas), bet, pamynusi nelygstamą gyvybės principą, moteris ir pati nori nusižudyti.
Per moters buities konkretiką Juknaitė skleidžia moteriškos būties metafiziką. Stiklo šalies stilius - skalsus, asketiškas - rodo prozininkės brandą, kai be jokių puošmenų kalbama apie esminius dalykus. Pagal apysaką Stiklo šalis sukurtas meninis kino filmas (rež. Janina Lapinskaitė, 2004).
Apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (2021) prasidėjo iš netikėto, bet ir tikėto impulso - po ilgo tylėjimo. Tekstas krypo į savo vagą - į patirtinį savojo gyvenimo kalbėjimą, sugrąžinantį prie ribinių momentų. Rašyta knyga sunkiai, ne puslapiais, o sakiniais, kartais ir atskirais žodžiais. Galima tai jausti - teksto mažai, o gyvenimo daug. Pradėjo sakiniu, kuris ir ant knygos viršelio: „Ta kvepianti ir dūzgianti liepa yra mano autobiografija.“
V. Juknaitė kuria literatūrą „be pridėtinio cukraus“, kaip skelbiama lietuviškos ruginės duonos receptūroje. Iš drąsiai ištariamo anapus tekstų kyla sąmoningas atsakomybės prieš gyvenimą jausmas: V. Juknaitės pasirinkimuose (visur ir visada pirmiausia gyvenimas) aiškus asmeninės atsakomybės principas. Patirties būdais (ir prozoje, ir eseistikoje, jų neatribodama) ji yra pasiekusi ir būtį kaip žydėjimą, ir būtį kaip žaizdą.
Motinystės tematikos centre: vaikas, silpnumas, globa
V. Juknaitė problemina motinystę kaip egzistencinę misiją: „Ryšys su kitu žmogumi yra svarbiausias dalykas“, - sako Vanda Juknaitė. Ji gilinasi į beglobių ir negalią turinčių vaikų, visuomenės užribin nustumtųjų psichologiją. Iš esmės jos prozoje vaikas tampa ne tik auka, bet ir moraliniu veidrodžiu, kuris ragina suaugusiuosius prisiminti atsakomybę.
Taip pat skaitykite: socialinio darbo bendruomenėje raida Lietuvoje: pagrindinės autorės
V. Juknaitės pokalbių knyga „Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais“ (2007) parodė netikėtą vaikų gebėjimą reikšmingai samprotauti svarbiais būties klausimais. Vis dėlto čia ne reikšmingi samprotavimai svarbu, o svarbiųjų, žvarbiųjų žmogaus klausimų budėjimas ir vaikuose, jų aštrumas, skaudumas.
Autoreguliacija, pasitikėjimas ir empatija tekste dažnai atsiskleidžia per paprastus veiksmus: „Paimi knygą. Nežinai, kaip kreiptis. O taip norėtum rašyti, Gailestingosios seserys, kurios mane prausėte, rengėte, vartėte, keitėte sauskelnes…“ (V. Juknaitė). Šie žodžiai parodo, kad globa ir gailestingumas yra ne tik socialinės politikos, bet ir literatūrinės etikos dalis.
V. Daujotytė ir V. Juknaitė: lyginamosios linijos
- Abi autorės gręžiasi į vaikystės ir gimtinės motyvus: V. Daujotytė - per lyriką ir atminties vaizdus, V. Juknaitė - per prozą, kurioje aiškiai artikuliuojama motinystės atsakomybė ir jos trūkumai.
- V. Daujotytė ieško amžinųjų vertybių literatūroje, ji yra jautri kalbos garsams ir tarmes atmenanti poetė; V. Juknaitė - etiškai angažuota prozininkė, kuri rašo apie pažeidžiamus žmones ir visuomenės atstūmimą.
- Abi autorės netoleruoja paviršutiniškumo: Daujotytė - literatūrinio, poetiško žodžio reikšmės, Juknaitė - gyvenimo tiesos ir moralinės atsakomybės kūryboje.
Gamtos, vietos ir šeimos ryšys
Gamtos artimumas - abu autorių tekstuose svarbus formuojant motinystės ir vaikystės patirtis: V. Daujotytės eilėraščiuose - ąžuolų šeimynos, beržynėliai, linų laukai; V. Juknaitės prozoje - žemdirbiška kultūra, grūdai, liepa kaip autobiografinė metafora. Abi autorės rodo, kad vietos dvasia (genius loci) ir šeimos atmintis yra kertiniai veiksniai asmens tapatume ir motinystės patyrime.
Motinystės įdubos: iššūkiai ir literatūrinės reprezentacijos
Motinystė šių autorčių tekstuose nėra idealizuota. Juknaitė atskleidžia dramatiškas, kartais traumuotas motinystės formas, kai moteriai trūksta palaikymo, o visuomenė neaptarnauja silpniausiųjų. Stiklo šalis - vienas ryškiausių pavyzdžių, kur motinystė susiduria su depresija, vienatve ir egzistenciniu pavojumi. Daujotytė per lyriką primena, kad motinystė ir vaikystės atmintis glaudžiai susietos su gimtine, kuri gelbsti arba palaiko asmens tapatumą.
Abi autorės teigia, kad nėra situacijų, nuo kurių vertėtų slėpti vaikus: „Nėra temos, apie kurią nebūtų galima kalbėtis su vaikais“ - tai pozicija, kurią gali pripažinti V. Juknaitė. Ji pabrėžia, kad vaikai turi patirti svarbiųjų žmogaus gyvenimo akimirkų aukštį, kad nebijotų atsiklaupti, išgyventi, jausti.
Etikos ir estetikos sankirta
V. Juknaitė kartais savo estetiką glaudžia prie etikos, rizikuodama, bet tuo pat metu stiprindama kūrinio moralinį svorį. V. Daujotytė savo moksliniuose tekstuose - poetiška, jautri; ji rodo, kad literatūros analizė gali būti ir jausminga, ir intelektuali. Abi autorės demonstruoja, kad literatūra apie motinystę turi ir estetinių, ir etinių iššūkių, ir vienas kitą papildo - lyrika gali įamžinti amžinas vertybes, proza gali atverti socialines rakas ir traumas.
Stereotipus griaunanti Justė Unguraitytė-Pinkevičienė: „Galima suderinti motinystę bei karjerą“
Istorinė konteksto įtaka moterų rašysenai
Tarpukario, sovietmečio ir posovietinio laikotarpio sąlygos formavo moterų kūrybos galimybes ir tematiką. Tarpukario Lietuvoje moterų kūrėjų buvo daugiau negu amžiaus pradžioje, tačiau jų balsas bendrame diskurse dažnai buvo silpnesnis. Kai kurios rašytojos telkėsi į moterims skirtas erdves, tačiau tai ne visada reiškė laisvę: dažnai atsiskyrimas į atskirus ratukus tapdavo ir marginalizacijos ženklu.
Sovietmečiu moterų kūryboje susiformavo savi „laukelyje“ veikiantys dėsniai; devintojo dešimtmečio pradžioje moterų klausimas literatūroje ėmė įgauti naują aktualumą. Abiejų autorčių kūrybiniai keliai taip pat susikerta su šiais epochiniais poslinkiais: V. Daujotytė kaip literatūrologė ir kritikė aktyviai dalyvauja akademiniame ir mokslo diskurse, V. Juknaitė - kaip prozininkė, kuri savo darbuose atspindi post-sovietinės realybės disonansus.
Trumpa analizės lentelė
| Aspektas | Viktorija Daujotytė | Vanda Juknaitė |
|---|---|---|
| Žanras | Lyrika, literatūros kritika | Proza, esė, dramaturgija |
| Motinystės vaizdavimas | Per vaikystės atmintį, gimtinę, švelnūs vaizdai | Kompleksinė, traumuota, socialiai angažuota |
| Kalbos ypatybės | Poetiška, tarmiška, garsų skambesys | Lakoniška, asketiška, faktografinė įtampa |
| Etikos akcentas | Universalios būties problemos, meilė, santarvė | Gyvenimo atsakomybė, globos etika, socialinė kritika |
Baigiamosios pastabos (be „Išvados“ žymėjimo)
V. Daujotytė ir V. Juknaitė - dvi kitos, bet viena kitą papildančios perspektyvos motinystės temoje: lyrinė atmintis ir gimtinės šviesa bei prozinė, etinė refleksija apie motinystės ribas, krizes ir atsakomybę. Jų kūryba rodo, kad motinystė literatūroje nėra vien simbolinė funkcija - ji yra gyva, sudėtinga, dažnai dramatiška patirtis, kurios analizė atveria platesnius klausimus apie kultūrą, bendruomenę ir žmogaus vietą pasaulyje.
tags: #viktorija #daujotyte #vanda #juknaite #motinystes #idubos