Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Socialiniams darbuotojams būtina plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija, kurios kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų, kas daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Vertintojo vieta ir reikšmė socialiniame darbe
Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.
Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).
Žinių ir kompetencijų pagrindas
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Taip pat skaitykite: Apie vertintojo vaidmenį
Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių.
Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Atsakomybė ir autoritetas: vertintojo etiniai iššūkiai
Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso.
Daugeliu atvejų darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės.
Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų, tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią. Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vertinimo kompetencijos
Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybės raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę, patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę.
Darbas grupėse ir komandose: vertintojo funkcijos
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas, jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai: kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų.
Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus.
Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti. Grupei diskusija yra tas pats, kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės, sprendimo pasirinkimo.
Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė - grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas, kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.
Taip pat skaitykite: kaip vertintojo vaidmuo keičia socialinį darbą
Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą, priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai.
Socialiniai darbuotojai, būdami komandų nariai, gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti, kas trukdo efektyviai dirbti. Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą. Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais: gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją.
Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika - netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes. Primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti.
Socialinio darbuotojo vaidmuo gydymo įstaigose
Dirbdamas sveikatos priežiūros sistemoje, socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą, sprendžiant pacientų socialines problemas, susijusias su paciento sveikatos sutrikimais. Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad pacientų socialinių problemų sprendimas atima iš jų papildomą laiką, kuris galėtų būti skiriamas pacientų gydymui, be to jiems trūksta informacijos apie socialines paslaugas, specialiųjų poreikių nustatymą.
Pastebima, kad pandemijos laikotarpiu socialinio darbuotojo paslaugų poreikis išaugo, nes padaugėjo žmonių, kurie sunkiai susirgo ar susidūrė su krizinėmis situacijomis. Sergantys sunkiomis ar lėtinėmis ligomis pacientai, senyvi asmenys, negalintys patys savimi pasirūpinti žmonės dėl apribojimų neteko artimų žmonių pagalbos, apsunkinta tapo ir medicininė pagalba. Šiuo laikotarpiu socialinio darbuotojo teikiamos paslaugos tapo labai svarbios.
Dažniausiai į socialinį darbuotoją pacientai kreipiasi, kai dėl sveikatos problemų pasikeičia jų socialinis gyvenimas. Socialinių darbuotojų pagalba gydymo įstaigose skirstoma į dvi rūšis: pagalba pacientui ir jo šeimai bei pagalba gydytojui ir kitiems komandos nariams.
Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su pacientu ir jo šeima, ieško socialinių problemų sprendimo būdų, teikia pagalbą ir stengiasi užtikrinti, kad išėjęs iš gydymo įstaigos jis turėtų saugią aplinką. Dirbdamas su gydytojais ir kitais komandos nariais, socialinis darbuotojas renka ir teikia informaciją apie paciento problemas, organizuoja pacientų slaugą, globą, socialines paslaugas namuose ir paliatyvią pagalbą.
Gydymo įstaigose apie socialinės pagalbos poreikį informuoja gydytojai, slaugytojai ar kiti komandos nariai. Taip pat dėl šių paslaugų gali kreiptis ir pats pacientas, susidūręs su socialinėmis problemomis, ar jo artimieji.
Kauno klinikose socialiniai darbuotojai teikia paslaugas Reabilitacijos, Psichiatrijos, Onkologijos ir hematologijos, Neonatologijos, Akušerijos ir ginekologijos, Vaikų ligų, Šeimos medicinos klinikose, Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnyboje ir visuose Kauno klinikų filialuose. Profilinėse klinikose socialinis darbuotojas konsultuoja gavus gydančio gydytojo ar kito specialisto prašymą.
Darbo su psichikos sveikatos sutrikimais specifika
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę.
Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene.
Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.
Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę.
PSICHIATRINIS SOCIALINIS DARBAS | Socialinio darbo karjeros galimybės
Vaidmenys, funkcijos ir uždaviniai: apžvalginė lentelė
| Vaidmuo | Tikslas | Pagrindinės funkcijos |
|---|---|---|
| Socialinių paslaugų tarpininkas | Siekti paslaugų prieinamumo ir atitikties kliento poreikiams | Kliento situacijos įvertinimas, resursų įvertinimas, nukreipimas, advokatavimas, paslaugų sistemos sujungėjas |
| Mokytojas | Ugdyti kasdienio gyvenimo įgūdžius | Socialinių ir kasdieninio gyvenimo įgūdžių mokymas, elgesio keitimo palengvinimas, prevencija |
| Konsultantas | Teikti profesionalią pagalbą ir patarimus | Psichosocialinis įvertinimas, diagnozė, terapinės intervencijos pasiūlymas |
| Atvejo tvarkytojas | Koordinuoti paslaugų teikimą ir užtikrinti tęstinumą | Kliento nustatymas, įvertinimas, paslaugų plano sudarymas, koordinavimas, monitoringo vykdymas |
Funkcijų detalizacija (pagal E. Pilipavičienę)
E. Pilipavičienės (2006) manymu, socialinis darbuotojas atlieka 6 pagrindines funkcijas. Socialinio darbuotojo funkcijos apima platesnį spektrą, kuriame atsispindi tiek asmeninė atsakomybė, tiek komandinio darbo įgūdžiai, etiniai principai ir profesinė nuolatinė refleksija.
Profesija kaip pašaukimas: etika ir asmeninės savybės
Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo.
Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms.
Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.
tags: #vertintojo #vaidmui #socialiniame #darbe