Šis straipsnis skirtas aptarti vasalo priklausomybės akto pavyzdį senjorui, pateikiant istorinį kontekstą ir svarbius aspektus.
Riterio investitūra - viduramžių ceremonija, kurios metu vasalas prisiekdavo ištikimybę senjorui.
Lietuva Iki Vytauto
Lyginamojo kalbų mokslo duomenimis lietuvių giminės tautos priskiriamos prie indoeuropiečių tautų šeimos, arijų šakos. Be to, žodynas rodo, kad lietuvių, latvių, jau išnykusių prūsų, kuršių ir jotvingių kadaise kalbėta viena kalba ir sudaryta vienas etnografinis vienetas.
Iš senovės rašytojų pirmasis aiškiai suminėjęs lietuvių giminės tautų gyvenamus kraštus yra I-jo amžiaus galo Romos istorikas Tacitas. Pasak jo, čia tada gyvenę „aisčių tautos“ (Aestiorum gentes). IV amž. tuose pat kraštuose aisčius gyvenus mini gotų istorikas Jornandis, o iš V a. yra žinomas ostgotų karaliaus Teodoriko D. aisčiams rašytas laiškas, kurį mums paliko Teodoriko sekretorius Cassiodorus.
Be daug kitų autorių IX amž. apie aisčius apščiai žinių duoda Anglų karalius Alfredas D. (871-901), kuris versdamas ispano Orossiuso knygą „Historiarum liber VII adversus paganos“ pridėjo joje nesančias žinias apie Baltijos jūrų pakraščių tautas, tarp kitko ir apie aisčius. Tas žinias jis sako gavęs iš kažkokio jūrininko Wulfstano, kuris tuose kraštuose lankęsis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos feodalizmas Europos kontekste
Tai yra vienas paskutiniųjų šaltinių, kurie rodo kraštuose nuo Vislos į rytus gyvenančius aisčius (aesti). Vėlesniais laikais pasitaiko šaltinių, kurie tuose kraštuose jau rodo gyvenus mums žinomas lietuvių giminės tautas. Ypač dažniau pradedama minėti prūsai, kuršiai ir lietuviai. Bet nei istorijos šaltiniai, nei archeologijos duomenys nerodo tuose kraštuose buvus tais laikais tautų pasikeitimo, ir dėl to visi mokslininkai sutinka, kad aisčiai ir buvo tos kalbamos lietuvių tautos.
Wulfstanas kalba aisčius (kiek galima suprasti iš viso jo pasakojimo, tai buvo prūsai) turint šiokią tokią organizaciją, turint miestų, pilių ir t. t. Bet visos žinios iki pat XIII amž. mini lietuviškųjų tautų tarpe tik smulkius organizacinius vienetus su kunigais rikiais priešaky. Tokių istorijos šaltinių įvairiais vardais vadinamų valdovų būta labai daug.
Taigi kraštas, matyt tebegyveno giminių gyvenimą, o kaimyninės tautos tuo tarpu jau buvo susiorganizavusios į gana stambius vienetus. Tai buvo atskiros lenkų kunigaikštijos. Volynijos-Haličo, Kijevo, Smolensko, Polocko, Naugardo ir kit. rusų kunigaikštijos.
Bet pasirodo, kad ir tos taip decentralizuotos lietuvių tautos turėjo tiek energijos, jog susijungę, atskiromis ekspedicijomis, pasiekdavo tolimų kaimyninių tautų. Yra likę daug žinių apie lietuvių žygius net į tolimąjį D.
Naujas Priešas Ir Vienos Lietuvos Valstybės Sudarymas
XIII amž. pradžioje lietuviškosios tautos susilaukė sau naujo priešo - vokiečių. Pirmiausia tai buvo 1202 met. įsteigtasis „Kristaus kariuomenės brolių“ - „kardininkų“ ordinas. Jis turėjo tikslą garantuoti jaunutei krikščionių kolonijai (Rygoje ir apylinkėse) bei bažnyčiai saugumą ir pagelbėti dvasiškijai varyti apaštalavimo darbą karingų pagonų tarpe. 1230 met.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Taip lietuvių tautos įkliuvo tarp dviejų agresingų, stiprių ir karingų germanų organizacijų. Pakraščių tautos, kurios nespėjo susiorganizuoti į stambesnius politiškus vienetus, veikiai pakliuvo joms į nagus. Nežiūrint nepaprastų priešinimosi pastangų, per trisdešimt metų prūsai buvo pavergti ir amžiams bėgant išnyko be pėdsako. Per tiek pat maždaug laiko buvo pavergti ir latviai su kuršiais.
Bet čia veikusiam kardininkų Ordinui sekėsi prasčiau, nes jam gana anksti teko susidurti ir daug nukęsti nuo lietuvių, kurie už savo giminingas tautas politiškai buvo daug labiau subrendę. 1215 m. visų lietuvių vardu jau matome darant sutartis su kaimynais vos 20 kunigaikščių, o žygiai prieš kaimynus ima pasižymėti nepaprastu jėgų gausumu. Matyt, buvo jau tarpusavy tariamasi, tautoje susirūpinta bendru apsaugos reikalu ir morališkais ryšiais.
Prieš XIII amž. vidurį Lietuvoje kaip tik ir pasirodo vienas vyriausias valdovas - didysis kunigaikštis, kurio klauso visi kiti kunigaikščiai. Daugumas senesniųjų istorikų mano, kad lietuvius susijungti į stambų politišką vienetą paakinęs gresiančio germanų pavojaus akyvaizdoje apsisaugojimo instinktas. Bet tai ne visai tiesa. Viena, kad tolimų kryžiuočių pavojaus lietuviai jausti ir numatyti dar negalėjo.
O kad Ordinas pavergė latgalius su žemgaliais, su kuriais lietuviai taip pat negyveno geruoju, jiems negalėjo atrodyti bloga ir pavojinga. Iš antros pusės šaltiniai rodo, kad lietuvių būta jau susijungusių į gan stambius politiškus vienetus dar prieš atsirandant tiems abejotiniems akstinams.
Kaip vyko tas atskirų mažų vienetų jungimasis į stambesnius ir kaip galutinai atsirado, vienas politiškas kūnas, nėr žinios. Šaltinių liudijimu 1236 met. Mindaugo jau turėta Lietuvoje jei ne aukščiausia valdžia, tai bent pirmaujanti reikšmė, nes, kaip žinia, tais metais jis padaręs didelį žygį į Mozūrus. 1244 met., pasak eiliuotosios Livonijos kronikos, Mindaugas su 30.000 lietuvių nuteriojęs Livonijos Ordino žemes.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Jei iš pradžių jis buvo paprastas bendrų lietuvių kunigaikščių žygių karo vadas, tai vėliau, užgrobęs daugumos tų kunigaikščių turtus ir kraštus, liko visagalis Lietuvos valdovas, kurio visi kiti kunigaikščiai turėjo klausyti. Bet tas suvienijimo procesas buvo labai audringas ir Mindaugui sunkus.
Išvarytieji kunigaikščiai, pasikvietę sau pagalbon Livonijos Ordiną, lenkus ir Haličo kunigaikščius, vienu metu, rodos, jau buvo sunaikinę visą Mindaugo galybę. Buvo laikas, kad iš visos jo valstybės priešų neužgrobta buvo likusi tik viena Vorutos pilis (kur ji buvo, ligšiol nežinoma), kurioje buvo užsidaręs jis pats. Gelbėdamasis Mindaugas buvo priverstas taikintis su pavojingiausiu priešu - Livonijos Ordinu, o tas statė vieną sąlygą - priimti katalikų tikėjimą.
Ir 1250 met. Mindaugas apsikrikštijo; apkrikštijo ir daug savo didikų. Ordinui jis dovanojo žymią dalį Žemaitijos, o tas ne tik jį parėmė, bet ir išrūpino jam karališkąjį vainiką. Mindaugo broliavimosi su vokiečiais politika buvo nepatenkinta tautiškoji - pagoniškoji lietuvių partija. Dėl tos giminės nesantaikos 1263 met. ir padėjo galvą Mindaugas.
Mindaugas žuvo, bet jo darbas nežuvo. kng. Liutavėro sūnus karingas Vytenis, pirmasis jau gana gerai žinomas naujos ilgai Lietuvą valdžiusios dinastijos atstovas. Kaip Vytenis buvo nenuilstamas kovotojas ir tolimų ekspedicijų organizatorius bei vadas, taip po jo viešpatavęs jo brolis Gediminas (1316 - 1341) buvo didelis politikas, tikrasis Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos organizatorius.
Lietuvos ekspansija rytuose prasidėjo dar prie Mindaugo. Jau jis prijungė Lietuvai trikampį plotą tarp Gardino, L. Brastos ir Naugarduko, t. y. vad. Juodąją Rusiją. Tuo pat metu Lietuvos valdžia plito ir Baltojoj Rusijoj. Polocke įsigyveno Mindaugo sūnėnas Tautvilas, Drutske antras sūnėnas Edividas, o Vitebske jų dėdė, motinos brolis, Vikintas.
Bet tos sritys vėliau vėl perėjo rusų kunigaikščių valdžion, ir Polockas galutinai Lietuvai buvo prijungtas tik Vytenio (1307), o Vitebskas Gedimino laikais, kai po vietinio kunigaikščio mirties kunigaikštiją paveldėjo jo žentas. Gedimino sūnus Algirdas (1320).
Apskritai reikia pasakyti, kad gausingų savo sūnų ir dukterų vedybomis Gediminas laimėjo gana daug. Jo politikos sistemoje tai buvo vienas pagrindinis ramstis. Taip pat kaip Algirdui dar „gerą partiją“ jis surado Liubartui, kuris vedė vienturtę Volynijos kunigaikščio įpėdinę. Išleidęs vieną dukterį už Moz...
Romėnų Teisės Šaltiniai Ir Pirmosios Kodifikacijos
Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai. Laikui bėgant įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Ypač svarbūs buvo V a. pr. Kr. viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai - sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių lentelių, kurios buvo išdėst...
Vasaliniai Santykiai Ir Žemės Nuosavybės Teisė
Skirtingai nuo vergų jie besąlygiškai nepriklausė šeimininkui, jų negalima buvo pirkti ir parduoti, turėjo tam tikrų teisių į namą, žemę ir turtą. Tačiau skirtingai nei laisvieji valstiečiai, jie buvo prirašyti prie žemės, todėl negalėjo jos palikti be dvarininko sutikimo ir buvo perduodami kartu su žeme, turėjo atlikti įvairias prievoles, griežtai ribotos jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui.
Taigi vykstant turtinei diferenciacijai susiformavo dvarininkų (žemvaldžių) ir nuskurdusių pusiau laisvų valstiečių (litų) visuomeniniai sluoksniai. Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis.
Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją su sąlyga, kad priglaudusiam jo žemę magnatui atliks tam tikras prievoles (dirbs dvarininko laukuose) ir mokės duoklę (atiduodamas dalį derliaus).
Kita žemės perdavimo didikui forma buvo komendacija - sutartis, kuomet valstietis, “neturėdamas lėšų maitinimuisi ir apsirengimui”, atsiduodavo asmeninei magnato bbažnytininko ar pasauliečio globai. Asmuo, atidavęs savo turtą ir pats atsidavęs magnato globai, virsdavo savo senjoro “žmogumi”, o savo žeme galėjo naudotis jau tik kaip laikinas sąlyginis laikytojas, įsipareigodamas iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti bei per visą likusį savo gyvenimą sutikdamas būti valdomas jam taikomos valdžios. Panašūs feodaliniai santykiai ir žemės nuosavybės teisė formavosi ir Britų ssalose.
Nuskurdusiai valstietijai tampant priklausomai nuo savo globėjo žemės magnato greta laisvųjų valstiečių ir dar išlikusių negausių vergų ir kolonų atsirado priklausomų valstiečių sluoksnis - servai.
Karalių valdžią silpnino ir tai, kad po Romos imperijos žlugimo, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta ir turėjo nemažą`įtaką visuomeninių santykių formavimesi, kuri ilgainiui peraugo į didelę pasaulietinę valdžią. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas.
Karolis Martelis konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir šitaip susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalino laikinam naudojimuisi žmonėms su sąlyga, kad šie įsipareigos tarnauti karaliui ir prireikus atsives būrį karių. Toks žemės valdymas galėjo tęstis žemės valdytojo tarnavimo karaliui laikotarpiu.
Atsisakydamas tarnybos ar išdavystė, - reiškė žemės netekimą. Tokia feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama beneficija. Tačiau beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams, o jjau IX a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, - čia ilgiausiai galiojo taisyklė, draudžianti perleisti tokias žemes.
Nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Kaip tarp beneficijos, taip vėliau ir feodo teikėjo ir jo gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, vadinamieji siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Stambiųjų feodalų politinę vertę ir galią feodalinėje visuomenėje lėmė ne žemės plotų dydis, o turimų vasalų skaičius. Todėl tuo metu egzistavo dviejų tipų žemės nuosavybė.
Siuzereno ir vasalo santykiai pagal paprotį buvo nustatomi tam tikra sutartimi. Jai teikta didžiulė reikšmė, todėl paisyta viešumo ir laikytasi tam tikros iškilmingos ceremonijos. Pirmiausia, atliekant tam tikrą ritualą, būsimasis vasalas turėjo prisiekti senjorui ištikimybe.
Ši procedūra buvo vadinama omažu. Po jos senjoras dažnai atlikdavo leno perdavimo vasalui juridinį aktą su simbolinėmis apeigomis - investitūrą, t.y. įteikdavo jam kokį nors ddaiktą - vėliavą, kryžių ir kt. Tai rodo, kad lenų ir dvarų teisė kūrėsi ne įstatymų, o papročių teisės pagrindu. Jiems išsiskirti į savarankiškas viduramžių teisės šakas didelę reikšmę turėjo XI - XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas, iš pradžių įgavęs chartijų ir privilegijų raštų vasalams pavidalą, kuriais senjorai įtvirtindavo vasalų ir valstiečių teises ir pareigas.
Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijoje teisės normos, reguliuojančios vasaliteto, lenų santykius, galiojo glaudžiai susijusios su kitomis feodalinės teisės normomis. To išimtį šiuo atžvilgiu sudarė Vokietija, kur lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės.
Kiekvienas senjoras galėjo turėti daugybę vasalų, o vasalas galėjo turėti tik vieną senjorą.Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose - grafystėse (hercogai, grafai).
Ilgainiui abiejų kategorijų didikams susiliejus, apie XIII a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai, kurie skirtingai nuo klasikinės vasalinės hierarchinės priklausomybės, su imperatoriumi buvo susiję tik minimaliais siuzereniteto ir vasaliteto ryšiais, faktiškai naudodamiesi visiška politin...
Lentelė: Svarbiausi Istoriniai Faktai Ir Datos
| Data | Įvykis |
|---|---|
| I a. | Tacitas mini aisčių tautas. |
| IV a. | Gotų istorikas Jornandis mini aisčius. |
| V a. | Ostgotų karalius Teodorikas D. rašo laišką aisčiams. |
| IX a. | Anglų karalius Alfredas D. aprašo aisčius. |
| 1202 m. | Įkurtas „Kristaus kariuomenės brolių“ ordinas. |
| 1236 m. | Mindaugo žygis į Mozūrus. |
| 1250 m. | Mindaugas apsikrikštija. |
| 1253 m. | Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi. |
| 1263 m. | Nužudomas Mindaugas. |
| 1316-1341 m. | Gedimino valdymas. |
tags: #vasalo #priklausomybe #senjorui #aktas