Socialinis ugdymas Lietuvoje turi gilias šaknis, siekiančias tarpukario laikotarpį. 1918-1940 m. nepriklausomos Lietuvos laikotarpis suformavo šiuolaikinės, modernios, tautinės valstybės pagrindus su veiksminga socialinės apsaugos sistema.
Tarpukario Lietuva
Tarpukario Lietuva: socialinės apsaugos sistemos formavimasis
Socialinės apsaugos sistemos formavimuisi ypatingą reikšmę turėjo Bažnyčios socialinis mokymas, besiremiantis Popiežių enciklikomis ir vadintas Katalikiškąja Akcija. Šis mokymas formavo vertybinį socialinės politikos pamatą. Catholic organizations, providing not only material but also spiritual support, were carrying out a wide range of social activities. Tame laikotarpyje buvo teisiškai reglamentuojama ir socialinė apsauga.
Laikinosios vyriausybės deklaracijoje (1919) ir Lietuvos konstitucijose (1922, 1928, 1938) buvo įvardinti teisiniai socialinės apsaugos principai: rūpinimasis piliečių sveikata ir gerove, t. y. bežemiais ir mažažemiais, bedarbiais, dirbančiaisiais, ligos, senatvės ir nelaimingų atsitikimų atvejais. Analizuoti šaltiniai liudija, kad teisinė socialinės apsaugos sistema buvo kuriama įvairiomis kryptimis. Nemažas dėmesys buvo skiriamas pažeidžiamiausioms visuomenės narių grupėms.
The analyzed sources testify that the social security system was organized in three main directions: the support for the most vulnerable member groups of the society, work security (agricultural, industrial workers and officers) and social insurance. In the Declaration of the Temporal Government (1919) as well as in Lithuanian Constitutions (1922, 1928, 1938) the direct principles of social security were stated. These were as follows: taking care of citizenry‘s health and wealth, i.e. of the landless, the ones who had little land, the unemployed, the working people, in cases of illness, aging and accidents.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Irena Leliūgienė - socialinės pedagogikos pradininkė Lietuvoje
P. Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkė, socialinės pedagogikos pradininkė Lietuvoje prof. dr. Irena Leliūgienė Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už socialinės pedagogikos įtvirtinimą Lietuvos edukologijos moksle ir profesinėje veikloje; ilgametį pedagoginį darbą aukštojo mokslo sistemoje ir mokslinius pasiekimus.
Prof. dr. MRU afilijuota profesorė stebina energija ir aktyviai reiškiamomis idėjomis apie tai, kaip tobulinti švietimo sistemą, daugiau dėmesio skiriant socialiniam ir neformaliam ugdymui, kuris leistų socialiniams pedagogams atskleisti visapusiškus gebėjimus, padedant tiems vaikams, kuriems reikia padrąsinimo labiau pasitikėti savo jėgomis. Gryna kauniete save laikanti Irena Leliūgienė jau nuo vaikystės savo gimtuosiuose Žemuosiuose Amaliuose buvo labai aktyvi, greitai tapo viena iš lyderių, kurie skatina imtis įvairiausios veiklos.
Jos meninius ir organizacinius gabumus pastebėjo nusipelniusi Lietuvos mokytoja, tikra Petrašiūnų legenda Vanda Ambrazevičienė, kuri buvo pirmoji profesorės mokytoja, pavedusi rūpintis visais klasės reikalais. Toks mokytojos palaikymas įkvėpė Ireną pasirinkti pedagogo profesiją. Pokario metas nebuvo lengvas, tad mažajai Irenai teko patirti įvairių išbandymų, ne tik ugdant savo gabumus, bet ir įveikiant patyčias mokykloje.
1961 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros filologo, dėstytojo diplomą. Karjeros kelią pradėjo, dirbdama pedagoginį ir organizacinį darbą įvairiose švietimo įstaigose. Paskirta Kauno Palemono mokyklos direktore, ji sugebėjo uždegti mokyklos ir vietos bendruomenes, kartu organizuodama įvairią kultūrinę veiklą.
Per šešiolika darbo metų, kartu su inovacijoms jautriais mokytojais, mokiniais, jų tėvais ir vietos bendruomene, jai pavyko nuošalią, nuo miesto centro nutolusią mokyklą paversti traukos centru, kuriame vyko kultūros ir sporto renginiai, bendruomenės susitikimai, talkos ir kt. Dirbdama mokyklos direktore, Irena Leliūgienė 1989 m. apgynė daktaro disertaciją, kuri susijusi su mokyklos ir aplinkos socialine pedagogika.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Tais pačiais metais ministro prof. dr. Šio eksperimento metu I. Leliūgienei teko stažuotis JAV Mičigano universitete. Tai paskatino sukurti moksliniais tyrimais pagrįstą pirmąją socialinės pedagogikos bakalauro studijų programą Lietuvoje ir socialinio pedagogo pareigybę bendrojo ugdymo mokyklose.
„Per tris dešimtmečius socialinė pedagogika, kaip edukologijos mokslo šaka, akademinė disciplina ir konkreti pagalbos vaikui sritis, įsitvirtino aukštojo mokslo sistemoje ir ugdymosi institucijose, nepaisant skaudaus fakto, kad per paskutinius dešimtmečius Lietuvoje dvigubai sumažėjo mokyklų skaičius, o socialinių pedagogų bendruomenę sudaro tik per tūkstantį aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose. Mūsų valdžia nepakankamai supranta plataus spektro socialinio pedagogo vaidmens svarbą mokykloje, bendruomenėje ir neformalaus švietimo institucijose. Manau, kad lėšų taupymas socialinių pedagogų sąskaita yra politiškai nepadorus ir netoliaregiškas. Juolab dabar, po pirmųjų COVID-19 karantino metų, kai vaikų psichiatrai ir medikai įspėja apie labai pablogėjusią tiek vaikų, tiek ir pagyvenusių žmonių psichinę sveikatą“, - teigia profesorė dr. I.
Jos nuomone, „šiuolaikinį universitetinį išsilavinimą įgijęs specialistas turėtų būti visos mokyklos socialinio ugdymo veiklos vadybininkas, tiesiantis tiltus ne tik tarp mokyklos ir vietos bendruomenės, bet ir tarp tolimesnių kultūros ar mokslo organizacijų. Socialinis pedagogas, bendradarbiaudamas su mokyklos administracija, turėtų sudaryti sąlygas mokiniams po pamokų mokytis realaus gyvenimo, savanoriaujant bendruomenių centruose, rengiant bendruomenės šventes ir sporto renginius drauge su vietos gyventojais, bendradarbiauti su socialinėje aplinkoje esančiomis įstaigomis, organizuojant praktines ir spaudos konferencijas, diskusijas, atvirų durų dienas.
Profesorės pastangomis socialinė pedagogika giliai įsitvirtino Lietuvos edukologijos moksle ir profesionalioje veikloje. Mokslininkė parengė pirmąjį konceptualų socialinės pedagogikos vadovėlį ir aktyviai prisidėjo prie socialinio darbo bei socialinės pedagogikos profesijų plėtotės Lietuvoje: Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai parengė pirmąjį Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksą, dirbo nacionalinėse ir tarptautinėse darbo grupėse prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, padėdama rengti Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacinius dokumentus.
Prof. dr. I. Leliūgienės pedagoginio darbo aukštojo mokslo sistemoje stažas - 25 metai. Ji dirbo įvairiuose Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose: VU, KTU, dėstytoja ir kviestine profesore LŽU, Utenos kolegijoje, KU, LEU (buvusiame VPU), LKKA, ŠU ir MRU. Buvo ilgametė Europos socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos narė. Šiuo metu aktyviai dalyvauja tokiose tarptautinėse asociacijose, kaip: IFS (Tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija); TISSA (Tarptautinis socialinio darbo mokslininkų aljansas „Socialinis darbas ir visuomenė“); LETA (Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija).
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Profesore aktyviai dalyvauja doktorantūros studijose kaip disertacijų vadovė, komitetų narė ir oponentė, recenzuoja kitų universitetų mokslininkų parengtas monografijas, vadovėlius, mokslo studijas. Ji yra Lietuvos mokslo tarybos ekspertė. Už savo aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą profesorė yra pelniusi daug apdovanojimų. Socialinės pedagogikos programos absolventai I.
Baigus akademinę karjerą, Mykolo Romerio universiteto Senato nutarimu prof. dr. I. Leliūgienei suteiktas afilijuoto profesoriaus statusas, atvėręs galimybes ir toliau reprezentuoti MRU įvairioje mokslinėje, visuomeninėje ir švietėjiškoje veikloje. Profesorė dalyvauja akademinėje veikloje kaip kviestinė dėstytoja, mylima ir gerbiama studentų, su kuriais dalijasi ne tik per 25 metus darbo įvairiuose Lietuvos universitetuose sukaupta patirtimi, bet ir praktiniais pavyzdžiais, diegiant švietimo sistemos inovacijas.
Specialusis ugdymas Lietuvoje
Lietuvoje specialiuoju ugdymu imta rūpintis 1931 m., įsteigus pirmąją Lietuvoje pagalbinę mokyklą intelekto negalių turintiems moksleiviams. Pokario metais mokykla nepajėgė priimi visų vaikų, kuriems buvo reikalingas specialus ugdymas.
1948 m. Lietuvių kalba, skaičiavimas ir gamta buvo mokami pagal specialią, o likusieji dalykai pagal bendrojo lavinimo programą. 1949 m. Deja, pirmiesiems auklėtojams trūko patirties, o mokyklai būtinų lėšų. Mokytojai ir auklėtojai tobulinosi kursuose, kuriuose dėstė J. Laužikas, V. Karužienė, M. Striupavičiūtė, A.
6 deš. Dvylikamečiai ir vyresni buvo mokomi amato (siuvimo, batsiuvio, staliaus, pynėjo), atliko praktiką įmonėse, buvo įdarbinami fabrikuose ir gamyklose. Mokinių daugėjant, dirbta ir dviem pamainom. Mokyklos vieta Kaune daug kartų keitėsi. 1961 m. mokyklai įsikūrus dabartiniame pastate Tunelio g.
Trūkstant mokymo priemonių, mokytojai patys jas gamino, praturtindami mokamuosius kabinetus ir sukurdami saugias darbo vietas - kūrybines laboratorijas. Moksleivių ir pedagogų kūryba buvo demonstruojama vaizdinių priemonių ir mokinių darbų parodose, o patirtimi pasidalinti konferencijose.
Mokykloje organizuoti renginiai, sukurti tautiniai rūbai saviveiklininkams, įvairūs badymo technika išausti kilimai - paveikslai, kuriais išpuošta mokykla, mokytojo nutapytas Vytauto Didžiojo portretas, medžio darbai ir jais išpuošta, kaimo sodybos dvasią atspindėjusi lietuvių tautinė svetainė. Pastarojoje vykdavo mokinių, mokytojų, svečių susibūrimai, seminarai, švenčių paminėjimai, etnokultūros pamokos vaikams ir mokinių darbų parodėlės.
Minint mokyklos 60-metį, monsinjoras kun. J. 2010 m. Kauno Jono Laužiko mokyklos mokytojai, vesdami pamokas, rengdami mokinių darbelių parodas kitose mokyklose ir institucijose, prisidėjo prie to, kad visuomenė priimtų neįgalų vaiką ir suaugusį žmogų tokį, koks jis yra.
Mokykloje moksleiviai mokosi 1-10 specialiosiose ir 1-13 lavinamosiose klasėse nuo 6 iki 21-erių metų. Pagal gydytojų rekomendacijas moksleiviai lanko koreguojamosios kūno kultūros arba specialiosios medicininės grupės pratybas. Visi moksleiviai yra specialiosios olimpiados dalyviai. Individualios ir grupinės logopedinės pratybos rengiamos visų klasių moksleiviams. Mokyklos auklėtinių sveikata rūpinasi psichiatrė, pediatrė ir bendrosios praktikos slaugytoja.
tags: #socialinio #ugdymo #istorija #lietuvoje