Valstybinis socialinis draudimas yra viena svarbiausių Lietuvos socialinės apsaugos sistemos dalių, kurios pagrindinis tikslas - garantuoti pajamas apdraustiesiems įvykus draudiminiams įvykiams. Socialinio draudimo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo ekonominės situacijos, darbo rinkos ir teisės aktų reguliavimo. Lietuvos istorijoje ši sistema ne kartą patyrė krizes, kai negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų.
Socialinio draudimo reikšmė ir principai
Sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami socialinio draudimo įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Draudimas turi labai didelę ir įvairiapusę reikšmę. Netikrumo dėl savo ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą jis leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugumo jausmu. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmogaus gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumu tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę.
Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo daugumos projektų tektų atsisakyti, vargu, ar bankai ryžtųsi juos kredituoti. Tiek valstybinis tiek privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų draudiminių įvykių atsiradusį poreikį. Kadangi valstybinio ir privataus draudimo veiklos rezultatai yra panašūs, tai griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nėra. Dažniausia sutinkamas atvejis, kai privatus draudimas papildo valstybinį.
Valstybinio socialinio draudimo rūšys
Lietuvoje įteisintos šios tradicinės privalomojo valstybinio socialinio draudimo rūšys: Pensijų draudimas, kai draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms gauti. Nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama nedarbo socialinio draudimo išmokoms. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Sveikatos draudimas, kai draudžiama sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms.
Apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi: asmenys, kurie ar už kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos; valstybės lėšomis draudžiami asmenys. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, nuo 2010-01-01 VMI administruoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokamas šių asmenų.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos magistro programos
Pensijų socialinis draudimas
Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, senatvės pensija skiriama nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams, kuriems sukanka įstatymo nustatytas pensijos amžius ir jie turi minimalų 15 m. socialinio pensijų draudimo stažą. Vyrų pensijos amžius yra 62,5 m., moterų - 60 m. Senatvės pensija skiriama, jei įvykdomos šios sąlygos: asmuo sulaukia pensinio amžiaus; asmuo turi minimalų draudimo stažą. Senatvės pensijos amžius - 60 metų moterims ir 62 metai ir 6 mėnesiai vyrams. Minimalus draudimo stažas yra 15 metų, būtinasis draudimo stažas 30 metų.
Invalidumo pensijų skyrimo sąlygos: asmeniui suteikiama invalidumo grupe; asmuo turi minimalų draudimo stažą. Skiriamos trys invalidumo grupės: I, II ir III. Invalidumo grupes, atsiradimo laiką ir terminą nustato Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos, vadovaudamosi savo nuostatais, patvirtintais LR Vyriausybės.
Netekto darbingumo pensija skiriama asmenims, kuriuos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažino nedarbingais arba iš dalies darbingais ir kurie pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais dieną turi įgiję minimalų pensijų draudimo stažą, kurio reikalavimas nustatomas atsižvelgiant į asmens amžių jo pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną. Norint gauti viso dydžio netekto darbingumo pensiją, reikia turėti būtinąjį pensijų draudimo stažą, kurio reikalavimas priklauso nuo asmens amžiaus tą dieną, kurią jis pripažintas nedarbingu arba iš dalies darbingu. Kuo asmuo jaunesnis, tuo minimalaus ir būtinojo stažo reikalavimai mažesni, kuo vyresnis - tuo stažo reikalaujama daugiau, bet ne daugiau nei kad reikalaujama skiriant senatvės pensiją.
Istorinis kontekstas - nuo tarpukario iki nepriklausomybės
Socialinio draudimo istorija Lietuvoje skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš III-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa. 1937 m. pradėjo veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa.
Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. pakeitė okupacija - pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto. Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo.
Nepriklausomybės laikotarpis ir reformos
Jau praėjo 14 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
1991 metų gegužę įsigalioja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. 1991 m. lapkričio 21 d. “Sodra” buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties. 1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje.
Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės. 1994-1995 mm. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas: kas tai?
Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos - 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt. 1995 metų laikotarpis į “Sodros” istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos.
Sistemos modernizacija ir kaupimo elementas
1996 - 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas “Phare parama “Sodrai”. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai. 1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš “Sodros” perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas. 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų “Sodrai” gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. - tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojų, arba 36,6 proc.
Sistemos kaita: politiniai ir ekonominiai veiksniai
Valstybino socialinio draudimo fondo valdyba (toliau - VSDF valdyba) yra vykdomoji institucija, kuri įgyvendina įstatymais ir kitais teisės aktais jai pavestas valstybinio socialinio draudimo srities funkcijas ir uždavinius bei vykdo šioje srityje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos politiką. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo sistemą sudaro darbo rinkos sistema, socialinio draudimo sistema ir socialinės paramos sistema. Šios sistemos yra viena su kita labai susijusios, todėl vienoje sistemoje vykstantys pokyčiai turi įtakos kitų sistemų stabilumui ir funkcionavimui.
VSDF valdybos ir jos įstaigų veiklai įtakos turi įvairios valstybinio valdymo institucijos ir organizacijos: Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Respublikinė darbo birža ir jos teritoriniai skyriai, Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija, Valstybinė ligonių kasa, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, savivaldybės, asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir kitos institucijos bei organizacijos.
VSDF valdybos ir jos įstaigų vykdoma veikla yra veikiama šalies makroekonominės aplinkos pokyčių. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais augo spartėjančiais tempais. 2001 metais bendrasis vidaus produktas padidėjo 6,5 proc., 2002 metais - 6,8 proc., o 2003 metais Lietuvos ekonomika buvo viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje - bendrasis vidaus produktas padidėjo 9 proc.
Svarbūs ekonominį vystymąsi lemiantys veiksniai yra nedarbo ir darbo užmokesčio pokyčiai. Pastaruosius dvejus metus nedarbas Lietuvoje mažėja. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis sumažėjo nuo 13,8 proc. 2002 metais iki 12,4 proc. 2003 metais. Tikimasi, kad panaši tendencija išliks ir situacija darbo rinkoje toliau gerės. Dėl vis didėjančios darbo jėgos paklausos ir darbo jėgos lankstumo nedarbo lygis šalyje mažės nuo 12,4 proc. (užimtumo tyrimo duomenimis) 2003 metais iki 9,7 proc. 2007 metais.
Manoma, kad darbo jėgos paklausos didėjimas, produktyvumas, stiprėjantys optimistiniai ūkio dalyvių lūkesčiai esant Europos Sąjungoje turės teigiamą įtaką darbo užmokesčio didėjimui. Pirmi žingsniai, susiję su darbo užmokesčio pokyčiais, buvo žengti. Nuo 2004 m. gegužės l d. minimali mėnesinė alga buvo padidinta iki 500 litų, o bazinė mėnesinė alga iki 115 litų. Numatoma, kad šalyje vidutinis darbo užmokestis per mėnesį didės vis sparčiau.
Prognozės ir iššūkiai
Remiantis esama darbo rinkos situacija ir atsižvelgiant į prognozes, galima įžvelgti teigiamus veiksnius, galinčius turėti įtakos valstybinio socialinio draudimo sistemai, taip pat VSDF valdybos ir jos įstaigų veiklai. Mažėjant nedarbui ir dėl didėjančios darbo jėgos paklausos augant darbo užmokesčiui, tikimasi į VSDF biudžetą ateityje surinkti vis daugiau valstybinio socialinio draudimo įmokų. Tačiau taip pat prognozuojama, kad kylant kainų lygiui, demografiniams pokyčiams ir teisės aktų kaitai gali kilti rizikos fondo tvarumui, o įmokų nemokėjimas bei nepakankamas socialinio draudimo naudos suvokimas išlieka reikšmingomis problemomis.
Specialios draudimo grupės ir valstybės lėšų apmokėjimas
Nesukakę Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatyto socialinio draudimo senatvės pensijos amžiaus ir neturintys draudžiamųjų pajamų, valstybės tarnautojų, Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė, žvalgybos pareigūnų ir profesinės karo tarnybos karių bei deleguotų asmenų sutuoktiniai arba partneriai draudžiami valstybės lėšomis pensijų, motinystės, nedarbo socialiniu draudimu. Šioje dalyje nurodyti asmenys draudžiami valstybės lėšomis atitinkamai nuo profesinės tarnybos kario pareiginės algos ar žvalgybos pareigūno tarnybinio atlyginimo arba valstybės tarnautojo, specialiojo atašė ar pagal delegavimo sutartį deleguoto asmens darbo užmokesčio, arba Respublikos Prezidento darbo užmokesčio, o kai pareiginės algos, tarnybinio atlyginimo ar darbo užmokesčio suma nesiekia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, - nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos.
Šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki 3 metų, draudžiami valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Šioje dalyje nurodyti asmenys draudžiami valstybės lėšomis tik tuo atveju, jeigu jie tuo laikotarpiu neturi draudžiamųjų pajamų, socialinio draudimo įmokas skaičiuojant nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, arba jų pajamos mažesnės negu atitinkamą laikotarpį Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma.
Nesukakęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš asmens su negalia, kuriam nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos pirmo ar antro lygio poreikis ar trečio ar ketvirto lygio poreikis, tėvų (įtėvių) arba asmuo, paskirtas šio asmens su negalia globėju, rūpintoju ar aprūpintoju, slaugantys ar nuolat prižiūrintys namuose šį asmenį su negalia (teikiantys jam pagalbą namuose), draudžiami valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Šioje dalyje nurodyti asmenys draudžiami valstybės lėšomis tik tuo atveju, jeigu jie tuo laikotarpiu neturi draudžiamųjų pajamų, socialinio draudimo įmokas skaičiuojant nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, arba jeigu jų pajamos mažesnės negu atitinkamo laikotarpio Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma.
Tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir vienuoliai valstybės lėšomis draudžiami pensijų socialiniu draudimu. Meno kūrėjo statusą turintys darbingo amžiaus asmenys draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu valstybės lėšomis nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos tuo atveju, jeigu jie neturi draudžiamųjų pajamų.
Problemos ir sritys tolesniems sprendimams
Esminės problemos kyla ir dėl įstatymų kaitos, ir dėl ekonominio nestabilumo, įmokų nemokėjimo bei nepakankamo socialinio draudimo naudos suvokimo. Socialinio draudimo įmokų ir išmokų rūšys bei dydis dažniausiai yra ties normomis bei įstatymais griežtai reglamentuotos. Rizikinio draudimo veikla vykdoma vadovaujantis kolektyvinio poreikio tenkinimo principu, t.y. kaupiamojo draudimo pagrindas yra kapitalo finansavimo sistema.
| Problema | Pasekmės | Galimi sprendimo būdai |
|---|---|---|
| Įmokų nemokėjimas | Mažėja biudžetas išmokoms | Pagerinti administravimą, griežtinti atsakomybę |
| Demografiniai pokyčiai | Augantis pensininkų skaičius | Kauptinės sistemos plėtra, darbo rinka aktyvinimas |
| Teisės aktų kaita | Neapibrėžtumas ir finansinės spragos | Stabilūs ilgalaikiai teisės aktai, viešas konsultavimas |
Dažnai praktikoje socialinio draudimo sistema reikalauja suderinti solidarumo principą su fiskalinio atsparumo ir ilgaamžiškumo reikalavimais. Todėl valstybės politika socialinio draudimo srityje turi atsižvelgti tiek į trumpalaikius ekonominius ciklus, tiek į ilgalaikes demografines tendencijas.
tags: #valstybinis #socialinis #draudimas #diplominis #darbas