Lietuvos pensininkai jau gavo pirmąsias pensijas, todėl pasidomėkime, kiek iš tikro padidėjo gyventojų pensijos ir ar pakilo bent 9 proc.
Štai Aldona (vardas pakeistas) džiaugėsi, kad jos pensija paaugo 80 eurų, kaip ir buvo prognozuojama. „Anksčiau gaudavau apie 650 eurų, o šiemet jau pervedė 750 eurų“, - dalijosi ji. Jai paantrino ir Druskininkuose gyvenanti Nijolė (vardas pakeistas). Anot moters, jos pensija praėjusiais metais siekė 700 eurų, o šiemet - 780 eurų.
Tuo metu alytiškių Romo ir Rūtos (vardai pakeisti) pensijos paaugo kiek mažiau. Rūtos pensija padidėjo 54 eurais, o Romo - 60. „Anksčiau gaudavau 490, o sausį jau pakilo iki 544 eurų. Vyro šiek tiek daugiau pakilo. Gaudavo apie 520 eurų, o dabar jau bus apie 580“, - nurodė Rūta.
Moteris pasakoja, kad apie pensijas kalbėjosi su giminaičiais ir labiausiai jos kilo tiems, kurie ir taip gaudavo daugiau pinigų. „Mano sesės visada gaudavo didesnę pensiją nei aš, tai joms ir pakilo labiau. Bandėme net padauginti mūsų buvusias pensijas iš tų žadėtų 12 proc. Tai tikrai panašus padidėjimas ir įvyko“, - pasakojo ji.
Marytė (vardas pakeistas) pasakojo, kad su paprasta pensija ji papildomai gauna našlės pensiją, kuri pakilo per kiek daugiau nei 4 eurus. Praėjusiais metais ši išmoka siekė 42,29 euro, o šiemet - 46,46 euro. Tiesa, našlių pensija yra fiksuota ir visiems vienoda. Tuo metu įprasta pensija, anot moters, padidėjo 48,69 euro. „Paskutinį kartą praėjusiais metais gavau 452,84 euro, o šiemet jau 501,53 euro“, - dalijosi moteris.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos magistro programos
Planuojama, kad „Sodros“ biudžeto išlaidos bus didesnės nei ankstesniais metais. Didžiausią „Sodros“ išlaidų dalį sudarys išlaidos socialinio draudimo pensijoms.
Prognozuojama, kad senatvės pensininkų bus vidutiniškai 640 tūkst. Pensijų indeksavimo koeficientas sieks 9,87 proc. Šiuo koeficientu bus indeksuojama tiek bendroji, tiek individualioji pensijų dalys.
Be to, numatoma dar skirti lėšų papildomam pensijų individualios pensijos dalies indeksavimui. Vidutinė senatvės pensija ūgtels 80 eurų (12 proc.) ir pasieks 750 eurų. Vidutinė senatvės pensija tiems, kurie turi būtinąjį stažą, padidės 90 eurų (12,5 proc.) ir sieks 810 eurų. Vienišo asmens išmoka ir socialinio draudimo našlių pensijos bazinis dydis pasieks 46,46 euro (šiemet - 42,29 euro).
Socialinio draudimo principai ir finansavimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Nemažai žmonių vis dar mano, kad pensija žmogui mokama iš socialinio draudimo įmokų, kurias nuo savo atlyginimo jis sumokėjo „Sodrai“. Ir, kuo daugiau per karjerą sumokėta, tuo didesnė pensija laukia. Tačiau tai nėra tiesa.
Pensijos mokamos ne iš praeityje sukauptų lėšų. Joms pinigai paimami iš šiuo metu dirbančių, dabar įmokas ir mokesčius mokančių žmonių. Kuo daugiau darbuotojų yra ir kuo daugiau jie sumoka, tuo labiau didinamos pensijos. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių.
„Nauja diena“: ar ministerijų siūlymai destabilizuos pensijų sistemą?
Lietuvos pensijos ES kontekste
Bet mūsų šalis išsiskiria tuo, kiek mažai lėšų skiria vyresnių žmonių pajamoms užtikrinti. Kaip rodo oficialioji statistika, pagal šį rodiklį Lietuva yra trečia nuo galo visoje ES. Mažiau pinigų senatvės pensijoms skiria tik Airija ir Vengrija.
Siekiant gauti palyginamų duomenų apie pensijas, dažnai vertinama, kiek pinigų joms skiriama bendrai visos šalies mastu. Tam yra skaičiuojamas išlaidų pensijoms santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP).
Paprastai kalbant, taip patikrinama, kiek pinigų „prasisuka“ visoje šalies ekonomikoje ir kiek jų skiriama pensijoms. „Eurostat“ duomenimis, visoje ES išlaidos senatvės pensijoms sudarė vidutiniškai 12,9 proc. BVP. Tačiau, priklausomai nuo šalies, kartais skiriasi.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas: kas tai?
Daugiausia pensijoms išleidžia Italija, Austrija ir Suomija - atitinkamai po 17 proc., 16,2 proc. ir 15,2 proc. BVP. Tuo metu mažiausiai pinigų senatvės pensijoms skiria Airija ir Malta - atitinkamai po 3,7 proc. ir 6,7 proc. BVP. Iš karto po jų, trečia nuo galo, yra Lietuva.
Išlaidos senatvės pensijoms mūsų šalyje pernai siekė 7,3 proc. BVP. Taigi pensijoms išleidome kone dvigubai mažiau nei ES vidurkis. Tiesa, Lietuva bene vienintelė niekaip neapmokestina net didžiausių pensijų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pabrėžė, kad pensijos yra kiekvienos valstybės vidaus dalykas, todėl kiekviena valstybė jas reguliuoja pagal vidaus teisės aktus bei turimus finansinius išteklius.
„Atitinkamai, ir išlaidos pensijoms priklauso nuo šių veiksnių bei ekonominės, demografinės situacijos, pasirinkto pensijų sistemos modelio ir svyruoja nuo 3,7 proc. BVP Airijoje iki 17 proc. BVP Italijoje. Su kaimynine Estija šia prasme atrodome panašiai“, - pabrėžė ministerija.
Tiesa, 0,6 proc. nuo 78 mlrd. eurų pernykščio BVP (tiek mažiau pinigų pensijoms skiria Lietuva) būtų 468 mln. eurų. Padalijus juos 600 tūkst. pensininkų, kas mėnesį išeitų po 65 eurus papildomai. Ir daugeliui Lietuvos pensininkų tai būtų nemaži pinigai.
Išlaidos senatvės pensijoms ES šalyse (proc. nuo BVP)
Socialinės apsaugos sistemos Lietuvoje raida
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo.
Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Pensijų kaupimo schema
Socialinės apsaugos sistemos iššūkiai ir raida
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų.
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų. Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju.
Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais.
Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant.
Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos).
Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos.
Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant).
Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
tags: #valstybinis #social #draudimo #pensiju #skyrimo #dydziai