Socialinis draudimas Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, apimančią įvairius laikotarpius ir politines sistemas. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius etapus, pradedant tarpukario Lietuva ir baigiant šių dienų iššūkiais.
Tarpukario Lietuva: Socialinio draudimo užuomazgos
Lietuvoje socialinis draudimas atsirado 1926 m. kovo 23 d., kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba veikė prie Vidaus reikalų ministerijos.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų - teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto.
Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims, bei jų šeimų nariai. Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirbo daugiau kaip 400 litų per mėnesį. Kadangi dauguma žmonių tuo metu buvo žemdirbiai, socialinis draudimas apėmė gana nedidelę dalį gyventojų.
Taip pat skaitykite: VPB Oficialus Biuletenis
Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa. Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos: 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, 60 proc. - apdraustasis (nuo 1934 m. - 6 proc. algos: 3 proc. + 3 proc.). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos.
Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų.
1938 m. statistika rodo, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 proc. šalies gyventojų.
Tarpukario Lietuvoje nebuvo spėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Tad pensijas Lietuvos žmonės pirmąkart istorijoje pradėjo gauti tik sovietų laikais. Žinoma, pensijų sistemą būtų įdiegusi ir pati Lietuva.
Tarpukario Lietuvos etninė žemėlapis
Taip pat skaitykite: VSD įmokos kodas 313
Sovietinė sistema: Centralizuotas socialinis draudimas
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis - šias funkcijas vykdė profesinės sąjungos, valdžiusios ne tik socialinio draudimo lėšas, bet ir sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.
Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus.
Vietinių profsąjungų leidimu darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką (atlyginimas dažniausiai siekdavo 100-150 rublių). Laidojimo pašalpa (5-20 rublių) priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus.
Socialistinėje Lietuvoje pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, nustatytą laiką ėjusiems tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų - moterims. Senatvės pensija siekė pusę atlyginimo, tad kai kuriais laikotarpiais, kai stingant darbo vietų pensininkams būdavo uždrausta dirbti, jiems tikrai buvo nesaldu.
Nepriklausomybės atkūrimas ir sistemos pertvarka
Pertvarkos laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nėra pajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 m. Maskva planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms. Tai paskatino atsiskirti nuo centralizuoto biudžeto ir ieškoti savų finansavimo šaltinių.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo įmokų pavyzdžiai
1990-ųjų vasario 13 dieną tuometė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po nepriklausomybės atkūrimo, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
Šiuolaikinė socialinio draudimo sistema
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš pagrindinių socialinės apsaugos sistemos elementų šalyje. Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo santykius, apibrėžia draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką bei išmokų skyrimo sąlygas.
Įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 1 d. Jį priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Įstatymas buvo paskelbtas "Lietuvos aide" 1991 m. gegužės 31 d., Nr. 107-0, ir "Valstybės žiniose" 1991 m. birželio 20 d., Nr. 17-447.
Šis įstatymas apima įvairias socialinio draudimo sritis, užtikrinančias apsaugą įvairiose gyvenimo situacijose:
- Motinystės pašalpos: išmokos, skirtos motinoms auginant vaikus.
- Netekto darbingumo draudimas: kompensacijos asmenims, praradusiems darbingumą.
- Laidojimo pašalpa: parama artimiesiems mirusio asmens laidotuvių išlaidoms padengti.
- Socialinio draudimo įmokos: privalomi mokėjimai, užtikrinantys socialinio draudimo sistemos finansavimą.
- Socialinio draudimo išmokos: įvairios išmokos, mokamos apdraustiems asmenims įvykus draudiminiam įvykiui.
Įstatymas numato privalomąjį valstybinį draudimą, kuris užtikrina socialinę apsaugą visiems dirbantiems asmenims.
Pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994, įsigaliojo 1995, nauja redakcija 2018) socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus (šis amžius iki 2012 sudarė 62 metus 6 mėnesius vyrams ir 60 metų moterims, nuo 2012 kasmet laipsniškai didinamas, kad nuo 2026 ir vyrams, ir moterims sudarytų 65 metus), turintiems ne mažesnį kaip 15 metų pensijų socialinio draudimo stažą.
Išankstinę senatvės pensiją turi teisę gauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko ne daugiau kaip 5 metai, kai jie turi ne mažesnį kaip 35 metų pensijų socialinio draudimo stažą ir negauna kitų rūšių pensijų.
Senatvės ir netekto darbingumo pensijas sudaro bendroji dalis (jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo trukmės ir Vyriausybės nustatomos bazinės pensijos, kuri nuo 2018 lygi 152,92 euro) ir individualioji dalis (jos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų dydžio, jų mokėjimo trukmės ir šalies vidutinio darbo užmokesčio).
Apdraustajam asmeniui mirus ir jo šeimai netekus maitintojo, mirusiojo vaikams mokama socialinio draudimo našlaičių pensija, sutuoktiniui - našlių pensija. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
2017 pabaigoje Lietuvoje buvo 591 532 socialinio draudimo senatvės, 6 776 išankstinės senatvės, 199 100 netekto darbingumo ir invalidumo, 251 268 maitintojo netekimo (našlių ir našlaičių) pensijų gavėjai. Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija sudarė 287,04 euro, netekto darbingumo - 198,18 euro, našlių - 22,30 euro, našlaičių - 109,52 euro. Išlaidos socialinio draudimo pensijoms 2017 sudarė 2,8 mlrd. eurų.
| Pensijos rūšis | Gavėjų skaičius (2017 m. pabaiga) | Vidutinė pensija (eurais) |
|---|---|---|
| Socialinio draudimo senatvės | 591 532 | 287,04 |
| Išankstinės senatvės | 6 776 | - |
| Netekto darbingumo ir invalidumo | 199 100 | 198,18 |
| Maitintojo netekimo (našlių ir našlaičių) | 251 268 | Našlių: 22,30 Našlaičių: 109,52 |
Socialinio draudimo pensijų statistika Lietuvoje (2017 m.)
Slėpynės su laiku
Ilgus amžius žmonija apsiėjo be socialinio draudimo, nes žmonės dėl prastų gyvenimo sąlygų ir ligų gyvendavo gana trumpai.
Net O. fon Bismarkas, įžvalgusis socialinio draudimo pradininkas, norėdamas nukreipti darbininkų dėmesį nuo tuo metu Europoje klaidžiojusių K. Markso ir F. Engelso šmėklų, pensiją nutarė mokėti nuo 60 metų, kai vidutinis darbininkų amžius buvo 45 metai.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje įsitvirtinus vadinamosioms gerovės valstybėms, žmonės įsigudrino vidutiniškai gyventi net iki 80 metų, t. y. dar 20 ir daugiau metų po pensijos. O vaikų neskubėjo gimdyti, nors tokiomis sąlygomis, kokias Europa turi dabar, jų beveik kiekviena šeima gali išauginti nors ir dešimtį.
Be to, vaikai ankstesniais metais buvo gimdomi „su atsarga“, jei dalis jų mirtų kūdikystės amžiuje (kūdikių, kaip ir gimdyvių, mirtingumas buvo didžiulis), jei žūtų kare, mirtų nuo ligų, kurių dar nesugebėta gydyti, ir t. t. Šiais laikais vaikų „atsargos“ nebereikia.
Tačiau ramybės žmonės turbūt niekada neužsitarnaus: kartu su vidutine gyvenimo trukme palaipsniui ėmė ilgėti ir pensinis amžius - pensija lėtai, bet užtikrintai slenka 70 metų link. Kol galiausiai viskas baigsis taip pat, kaip buvo viduramžiais, - žmogus turės dirbti beveik iki mirties...
Akivaizdu, kad nauja realybė Europoje dar nėra iki galo suvokta, tad kol kas valstybės, taip pat ir Lietuva, tik „pudruoja“ senąsias sistemas, tikėdamosi jas išlaikyti, tačiau esminių pokyčių nesiima.
tags: #valstybinio #socialinio #ir #privalomo #draudimo #istatymas