Teisė ir viešoji politika yra neatsiejamos viena nuo kitos, formuojančios mūsų kasdienį gyvenimą ir visuomenės struktūrą. Kiekvienas teisinis sprendimas gali turėti plačių pasekmių, kurios ne tik keičia įstatymus, bet ir paveikia žmonių teises bei pareigas. Teisės ir viešosios politikos sąveika apibrėžia, kaip teisiniai sprendimai veikia socialines normas ir įstatymus.
Valstybės teisinės struktūros funkcijos
Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškiančią aukščiausia valdžia piliečiams ir jų susivienijimams. Teisinė prievarta naudojama teisinėje valstybėje, kuri nesusilieja su visuomene ar kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Ji turi savo priemonių sistemą, kuri užtikrina tinkamą rinkos ekonomikos bei visuomeninių, socialinių santykių efektyvų valdymą.
Valstybės teisinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kontroliuojami, juos taipogi galima apskųsti teismui. Tačiau vien šių ypatybių neužtenka, norint sukurti demokratišką ir teisinę valstybę. Tam reikia, kad valstybės piliečiai pasiektų aukštą politinio ir teisinio sąmojingumo lygį, būtiną žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Todėl svarbu teisiškai ir politiškai šviesti visuomenę.
Valstybės organizaciniai požymiai ir funkcijos
- Pirmuoju valstybės požymiu galima laikyti ypatingo žmonių sluoksnio atsiradimą, kuris negamino jokių materialių dalykų, o užsiėmė vien valstybės (bendruomenės) valdymu.
- Atsirado nuolatiniai ginkluoti būriai, kurių paskirtis buvo valstybės teritorijos vientisumo gynyba nuo išorės priešų išpuolių ir kitų valstybių užkariavimas.
- Visuomenė ėmė skirstytis ne pagal giminystės ar kraujo ryšį, bet pagal administracinį teritorinį požymį.
- Ilgainiui valstybės interesai tapo politiniai, kuriuos valstybė turėjo pateisinti savo politika; tam tikslui buvo kuriami įstatymai, kurie reglamentavo valstybės veiklą ir atsakomybę už vykdomos politikos laikymąsi.
Teisinės ir socialinės funkcijos - teisės sociologijos vaidmuo
Šiame referate nagrinėjamas teisės vaidmuo teisinių socialinių normų sistemoje, šių normų rūšys bei veikimo sferos. Teisės sociologija suteikia sisteminį požiūrį į teisę kaip visumą, nes teisė - tai ne vien būdas, priemonė spręsti pavienius konfliktus. Teisės sociologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje: pirmia, poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir jo priežastis; antra, susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė - normų visuma.
Svarbu išsiaiškinti teisės sociologijos funkcijas, kurios turi didelę reikšmę formuojant ir kontroliuojant valstybės teisinę sistemą, teisės reikalavimų tinkamą vykdymą, šalinant esamus sistemos trūkumus ar stengiantis užkirsti kelią spragų teisinėje sistemoje atsiradimui bei bandant suderinti teisinį valstybės mechanizmą su visuomenėje priimtomis gyvensenos normomis.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Socialinės normos ir jų įtaka teisės formavimui
Yra žinoma, kad norint tinkamai reglamentuoti santykius tarp individų ar jų grupių, sudarančių visuomenę, turi būti suformuota sistema, kuri apibrėžtų numatytus ir visuotinai priimtinus standartus bei taisykles. Socialinės normos dažnai kyla iš teisinės sistemos reformų. Pavyzdžiui, įstatymai dėl socialinės lygybės skatina visuomenės požiūrio pokyčius į įvairias grupes, tokius kaip LGBTQ+ bendruomenė.
Teisiniai precedentai nulemia, kaip interpretuojami ir taikomi įstatymai. Teismų sprendimai, ypač aukštųjų teismų, tampa pavyzdžiais, kurie formuoja būsimas bylas. Pavyzdžiui, sprendimai dėl diskriminacijos situacijų gali lemti, kaip organizacijos elgiasi su darbuotojais, užtikrindamos teises ir lygybę.
Socialinės teisės: Antrosios kartos žmogaus teisės ir socialinė apsauga
Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan.
Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.
Teisė į darbą ir jos reguliavimas
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.
Taip pat skaitykite: Kodėl galėjote negauti pašalpos?
Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai. „Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“.
Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
Socialinė apsauga: esminė valstybės funkcija
Kaip minėta įžangoje, kieviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai. Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Taip pat skaitykite: Socialinė apsauga gerovės valstybėje: analizė
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Sveikatos, kultūros ir švietimo teisės kaip valstybės socialinės politikos dalis
Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo. Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai.
Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis).
42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Viešosios politikos formavimas ir teisinės normos
Viešosios politikos formavimas susijęs su teisinio sprendimo procesais ir teisinėmis normomis, kurios veikia visuomenę. Politinių sprendimų procesas apima keletą etapų, kurie lemia viešosios politikos kūrimą. Pirmiausia, politikos formuotojai tyrinėja visuomenės poreikius ir problemas. Antra, vyksta diskusijos tarp suinteresuotų šalių, įskaitant piliečius, ekspertus ir verslininkus.
Teisinės normos priklauso nuo viešosios politikos sprendimų. Politika lemia, kokios normos bus priimtos, o normos savo ruožtu reguliuoja visuomenės elgesį. Pavyzdžiui, socialinės politikos sprendimai gali paveikti darbo teisės normas, kurios vėliau įtakoja darbo rinkos dinamiką. Teisiniai aktai, susiję su aplinkos apsauga, gali atspindėti politikos sprendimus, kurie skirti aplinkos išsaugojimui.
Teisiniai aktai, priimti įstatymų leidėjų, formuoja teisines struktūras ir reguliacijas. Šie aktai apima įvairias sritis, tokias kaip sveikatos apsauga, švietimas ir aplinkos apsauga, ir turi tiesioginį poveikį piliečių gyvenimams. Kai įstatymai keičiasi, viešosios politikos strategijos dažnai reaguoja į naują teisinę aplinką. Šis procesas gali apimti viską, pradedant socialinėmis programomis ir baigiant ekonominėmis reformomis.
Iššūkiai ir galimybės
Teisės ir viešosios politikos sąveika susiduria su keliais iššūkiais, kurie gali paveikti sprendimų priėmimo procesus. Iššūkiai apima teisinės sistemos sudėtingumą, politinių interesų konfliktus ir visuomenės pasipriešinimą pokyčiams. Galimybės, pasirodančios šioje srityje, leidžia plėtoti įstatymų reformas ir viešąją politiką, atitinkančią visuomenės poreikius. Inovatyvūs teisės aktai gali skatinti socialinę lygybę ir aplinkosaugą.
Šiame procese būtinas bendradarbiavimas tarp įvairių suinteresuotų šalių, tokių kaip teisininkai, politikai ir pilietinė visuomenė. Bendradarbiavimas tarp teisininkų ir politikų yra būtinas siekiant užtikrinti, kad teisės normos atitiktų visuomenės poreikius.
Europos socialinės politikos kontekstas ir naujas socialinių taisyklių sąvadas
Manau, kad dabar, mums stengiantis įveikti pandemiją, rengiantis vykdyti būtinas reformas ir sparčiau įgyvendinti dvejopą ekologinę ir skaitmeninę pertvarką, atėjo laikas patvirtinti ir socialinių taisyklių sąvadą. Taisyklių sąvadą, kuriuo bus užtikrintas kartų solidarumas. Taisyklių sąvadą, pagal kurį verslininkams, besirūpinantiems savo darbuotojais, būtų atlyginama. Pagal kurį dėmesys būtų sutelkta į darbo vietų kūrimą ir galimybių atvėrimą. Pagal kurį įgūdžiai, inovacijos ir socialinė apsauga būtų vienodai svarbūs.
Komisijos pirmininkė U. von der Leyen: Siekiant perėjimo prie žalesnės, teisingesnės ir įtraukesnės ateities bus patirta trumpalaikių sąnaudų ir kils iššūkių. Todėl labai svarbu stebėti pokyčius ir padėti bendruomenėms bei asmenims prisitaikyti prie naujojo pasaulio. Šiuo tikslu reikės skirti daug dėmesio socialiniams klausimams.
Europos socialinės rinkos ekonomika grindžiama konkurencingu tvarumu siekiant sukurti tvaraus integracinio augimo modelį, kuris padėtų pasiekti ir žmonėms, ir planetai geriausių rezultatų. Europiečiai brangina šį unikalų socialinį ir ekonominį modelį ir tikisi, kad pagal jį galimybių atsivers visiems, nepriklausomai nuo lyties, rasės, etninės kilmės, religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.
ES tikslai ir priemonės
Toks pat pažadas įtvirtintas ir 2017 m. Europos socialinių teisių ramstyje. Dvidešimt Europos socialinių teisių ramsčio principų yra mūsų švyturys, rodantis kelią tvirtos socialinės Europos link ir padedantis apibrėžti mūsų naujojo socialinių taisyklių sąvado viziją. Juose išdėstyti esminiai teisingose, sklandžiai veikiančiose XXI amžiaus Europos darbo rinkose ir gerovės sistemose taikomi principai ir teisės.
Ryžtingas nacionalinio ir ES lygmens politikos atsakas į COVID-19 pandemiją padėjo sėkmingai apriboti pandemijos padarinius užimtumui ir socialinius padarinius. Labai vieningai, koordinuojant veiksmus ir vadovaujantis Europos solidarumo principu valstybėms narėms buvo skirta parama, kad jos galėtų įgyvendinti trumpalaikes užimtumo rėmimo priemones ir imtis panašių darbo vietų išsaugojimo priemonių, kad sveikatos krizės akivaizdoje neimtų smarkiai augti nedarbas.
Iššūkiai ES lygmenyje
Būsimi iššūkiai yra panašūs visose valstybėse narėse, skiriasi tik jų mastas. Turime stengtis parengti tokį naują socialinių taisyklių sąvadą, pagal kurį būtų užtikrinamas kartų solidarumas, visiems būtų suteikiama galimybių, savo darbuotojais besirūpinantiems verslininkams būtų atlyginama, dėmesys būtų sutelkiamas į darbo vietų kūrimą, būtų kuriamos geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos, investuojama į aukštos kokybės, įtraukų švietimą, mokymą, įgūdžius, inovacijas ir visiems būtų užtikrinama tinkama socialinė apsauga.
Devyni iš dešimties europiečių mano, kad socialinė Europa jiems yra svarbi ir kad joje turėtų būti sukurtos lygios galimybės ir teisės dalyvauti darbo rinkoje, teisingos darbo sąlygos ir socialinė apsauga. Komisija siūlo tris pagrindinius ES užimtumo, įgūdžių ir socialinės apsaugos sričių tikslus (derančius su JT darnaus vystymosi tikslais), kuriuos reikia pasiekti iki šio dešimtmečio pabaigos.
Istorinė perspektyva: valstybės raida ir socialinės struktūros
Iš istorinės patirties matyti, kad valstybės raidos ir jos atsiradimo priežastys toli gražu ne moralė ar religija - jos glūdi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Pavyzdžiui prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų plėtrą, skatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybei palaikyti ir savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapo ekonomiškai naudingas.
Vėliau prasidėjo ir turtinis visuomenės sluoksniavimasis - atsirado turtingieji ir neturtingieji. Turtinė nelygybė ilgainiui pradėjo lemti ir socialinę nelygybę. Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių išsiskyrė didikai. Šie žmonės, naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo grobio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amatininkų dirbinių, darbo įrankių.
Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradėjo išstumti valstybinio pobūdžio organizacija. Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Pilietinė visuomenė pradėjo formuotis naikinant luominę santvarką ir nelygybę, išlaisvinant visuomenės interesus nuo valstybės diktato. Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struktūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parlamentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimti norminius aktus bei įstatymus).
Valstybės įtakos priemonės: įtikinimas ir prievarta
Įtikinimas - aktyvus poveikis žmonių valiai ir sąmonei idėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiūrį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funkcijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologinių individualios ar grupinės sąmonės poveikio priemonių, kurių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių vertybių įsisąmoninimas ir priėmimas.
Prievarta - psichologinis, materialus ir fizinis įgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant priversti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės interesais. Tai griežta organizuota poveikio priemonė, pagrįsta organizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdančiojo objekto valios svyravimą. Prievarta riboja žmogaus laisvę ir įstumia jį į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik siūlomas valstybės primestas elgesys.
Praktiniai iššūkiai: užimtumas, įgūdžiai ir socialinė įtrauktis
2020 m. gruodžio mėn. duomenimis, darbo neturėjo 16 mln. žmonių, jaunimo nedarbas sudarė 17,8 proc. - buvo daug didesnis už bendrą nedarbo lygį. Dėl COVID-19 protrūkio pirmieji darbo neteko žemos kvalifikacijos, mažai apmokami darbuotojai, taip pat laikinieji darbuotojai. Pandemija neproporcingai paveikė ir migrantų dalyvavimą darbo rinkoje.
Įgūdžiai yra itin svarbūs tam, kad žmonės būtų pasirengę naujoms žaliosioms darbo vietoms ir darbo vietas skaitmeniniame sektoriuje, be to, jie apsaugo nuo nedarbo, tačiau įvairiuose mokymuose kasmet dalyvauja mažiau negu 40 proc. suaugusiųjų ir vis dar pernelyg daug jaunimo turi menkus įgūdžius arba nesimoko toliau, kad įgytų vidurinį išsilavinimą. Mokymuose kasmet turėtų dalyvauti bent 60 proc. visų suaugusiųjų.
Moterims ir toliau tenka didžiausia priežiūros našta, joms yra sudėtinga patekti į darbo rinką ir joje likti, tai taip pat turi padarinių moterų pensijoms, o moterų darbo užmokestis 2018 m. duomenimis vis dar buvo vidutiniškai 14 proc. mažesnis už vyrų. Iki pandemijos su skurdo arba socialinės atskirties rizika susidūrė 91 mln. žmonių, 22,2 proc. vaikų gyveno skurdžiuose namų ūkiuose.
Trijų ES tikslų santrauka (iki 2030 m.)
| Tikslas | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| Užimtumas | Darbą turėtų turėti ne mažiau kaip 78 proc. darbingo amžiaus gyventojų. |
| Įgūdžiai | Mokymuose kasmet turėtų dalyvauti bent 60 proc. visų suaugusiųjų. |
| Skurdo mažinimas | Sumažinti žmonių, patiriančių skurdą arba socialinę atskirtį, skaičių. |
Baigiamosios mintys
Teisės ir viešosios politikos santykiai apibrėžia, kaip teisiniai sprendimai veikia socialines normas ir įstatymus. Teisiniai sprendimai tiesiogiai veikia visuomenės struktūrą ir asmens teises. Teisiniai precedentai ir teisės aktai neša didelę atsakomybę už socialinius pokyčius ir mūsų vertybes. Bendradarbiavimas tarp teisininkų ir politikų yra būtinas siekiant užtikrinti, kad teisės normos atitiktų visuomenės poreikius. Šiuo metu, siekiant atsakyti į ekologinės ir skaitmeninės pertvarkos iššūkius bei atsigauti po pandemijos, ypač svarbu suderinti teisines priemones ir socialinę politiką, kad būtų užtikrintas teisingas, įtraukus ir tvarus visuomenės vystymasis.
tags: #valstybe #kuria #teisines #ir #socialines #strukturas