Valstybės samprata ir jos santykis su kolonijomis istorijoje apima įvairias politines, ekonomines ir kultūrines dimensijas. Žodis „kolonija“ vartojamas keliomis reikšmėmis. Tai gali būti politinio ir ekonominio savarankiškumo neturinti, neretai čiabuvių apgyventa, tačiau kitos valstybės valdoma teritorija. Taip pat kolonijomis vadinamos žemės, kuriose įsikuria išeiviai - iš vienos šalies į kitą persikėlę žmonės.
Istorinės valstybės ir gentybės perspektyvos
Rašytiniai šaltiniai (kalbame apie seniausių civilizacijų laikus) užčiuopia erdvės ir / ar chronologijos kaimynystės priešistorės visuomenes, kurios apibendrintai apibūdinamos genties sąvoka. Kova dėl būvio genties viduje reiškiasi per galią ir produkto skirstymą, išorėje - per jėgą ir laimikį.
Produkto skirstymo tęstinumas leido atsirasti tęstinėms jo sankaupoms, kas lėmė turto atsiradimą. Lyčių santykių ankstyvoji raida - priešistorės reikalas. Gentyje paprastai matome brandžias ar yrančias gimines, atsirandančias patronimijas. Šį procesą skatino turto atsiradimas. Kaip klostėsi pirmasis (žemdirbystės ir gyvulininkystės) bei antrasis (amato ir prekybos išsiskyrimo) darbo pasidalijimas, nagrinėja priešistorė.
Pirmieji žmonių bendruomeniniai išradimai - darbo įrankiai ir akmens amžiaus padargai - leidžia istorijos mokslui pažymėti kokybiško žmogaus poveikio gamtai pradžią. Daugelio kartų perrinkti grūdai, suberti į duobes ar maišus, ir suvarytos į aptvarus vaikštančios mėsos ar pieno atsargos leido galvoti ne apie rytojaus dieną, o apie kokį pusmetį. Šie pasiekimai, dažniausiai įvardijami kaip neolito revoliucija, ne tik priešistorei, bet ir istorijai laikytini žmonijos ir gyvūnijos, gyvavimo ir gyvenimo būdų virkštelės nutraukimu.
Valstybės atsiradimas: raštas, teritorija, architektūra
Čia priėjau prie valstybės slenksčio, o tai yra vėl ta pati kalba apie rašytinius šaltinius (neprieštarauju populiariai tezei, kad valstybę parodo trys dalykai - teritorija, architektūra, raštas). Valstybė žmonių bendriją paverčia politiškai organizuota visuomene, įprastinį sambūvį - aiškiai suvokiama visuomenine santvarka, tradicijų nusakomus papročius - visiems privalomomis nuostatomis, didžiausią buitiškai besireiškiančią galią - politine valdžia. Visuomenė gyvena žmogiškai.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Valstybės susidarymas kovos dėl būvio sąlygomis reiškė gyvenimo būdo pasiekimus išryškinančio susitelkimo atitinkančios etninės struktūros - tautos - atsiradimą. Istoristinis pozityvizmas apibrėžia tautą trimis parametrais - teritorija, kalba, kultūra. Marksizmas, kalbėdamas apie nacijos laikotarpį, dar prideda ekonominį bendrumą (į praeitį čia projektuočiau ūkio parametrą). Šitie vertybiniai parametrai suformuoja tautinį gyvenimo būdo modelį.
Valstybė ir socialinė struktūra: elitas, dauguma, vergovė
Valstybėje didelę reikšmę įgyja ekonominė nelygybė, kuri lėmė galią ir turtą turinčių gyvenimo persvarą prieš gyvavimą ir priešingą santykį jų neturinčių buityje. Genties vidaus santykiams būdingas elito - gyvenimo būdą užsitikrinusios terpės - išsiskyrimas. Išorėje gentys santykiavo gyvavimo lygiu, nugalėtų genčių belaisvius paversdavo savo vergais, kas leido nedirbti ir lavintis valdyti ginklą.
Marksizmas tokią visuomenę skirsto į produktą gaminančią daugumą ir jo negaminančią, bet didžiąją jo dalį pasisavinančią išnaudotojų mažumą. Arnoldas J. Toynbeeʼis čia mato valdančiąją mažumą ir dirbančiąją daugumą. Abu pasisakymai beveik sutampa, skiriasi tik pavartoti veiksmažodžiai (išnaudoti - valdyti).
Prieš kelerius metus šnekėta apie Samuelio Huntingtono nurašymą. Suintensyvėjimo laikotarpiu Egėjo jūros baseine atsirado naujas civilizacijos tipas - vergovinė valstybė. Dirbančiąją daugumą čia sudarė vergai, valdančiąją mažumą - vergvaldžiai. Taikant Marxo klasių kovos formulę, reikia pasakyti, kad jokia kita visuomenė nežino aršesnės klasių kovos.
Imperijos ir valstybės tvarumas: dydis, struktūra, iššūkiai
Barbarų (šiuo atveju kaimyninių genčių) užkariavimai (hiksų Egipte, kasitų Mesopotamijoje) pasibaigia jų asimiliavimu ir išvarymu, suvokiant tai kaip atėjūnų kilmės dinastijos pakeitimą savąja. Tačiau kitos valstybės užkariavimas tokią valstybę dažnai sunaikina. Taip galima pasakyti apie Egiptą, Asiriją, Babiloniją, Elamą. O Kinija yra išgyvenusios ir visus išorinius bei vidaus poveikius įveikusios tokios visuomenės pavyzdys.
Taip pat skaitykite: Kodėl galėjote negauti pašalpos?
Vieną akivaizdžią to priežastį nesunkiai galima nurodyti: tai - Kinijos dydis. Tačiau kur kas didesnė mongolų imperija negrįžtamai suskilo vos susikūrusi. Zenonas Norkus parodė imperijos parametrus ir jie sako, kad, lyginant su valstybe, imperija yra antrinis reiškinys. Taigi vien dydžiu Kinijos patvarumo nepaaiškinsi.
Tipologiniu požiūriu Huanghė slėnį jau valdė Šangų dinastija, kai Eufrato ir Tigro krantuose subrendo tik atskirų miestų politiniai dariniai. Ir tarpupio miestus, ir Šango valdas supo agresyvi gyvavimo būdo aplinka, bet jos valdos plėtėsi, o šumerus užkariavo akadai, vėliau - amoritai. Nilo slėnį suvienijo aukštutinis Egiptas, užkariavęs žemutinį. Tai buvo labai artimi etnosai, o Mesopotamijoje semitai buvo visiškai svetimi šumerams.
Technologijos ir ideologijos reikšmė valstybės plėtrai
2 tūkstantmečio pabaigos-1 tūkstantmečio pradžios pr. Kr. geležies naudojimo lūžis beveik prilygsta neolito revoliucijai. Atėjęs į padargų, įrankių, įrenginių gamybą nelinkstantis ir nelūžtantis metalas neatpažįstamai palengvino darbą ir atnešė naujovių, padariusių gyvenimą daug patogesnį. Paskui beveik du tūkstančius metų neįvyko koks nors žymus technologinis perversmas, tačiau vyko kiekybinis technologinių procesų kaupimas ir jų pritaikymo erdvės didėjimas.
Kažkur nuo 1 tūkstantmečio pr. Kr. vidurio prasidėjo tikėjimo arba universalių religijų laikotarpis, pasižymintis ideologijų reikšmingumu. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, supriešinęs sielą ir kūną, atsirado dar prieš šias religijas kaip nenoras mirti. Norom nenorom tai buvo opozicija gyvenimo būdo taisyklėms ir ją daugiau ar mažiau įkūnijo universalių religijų atsiradimo realija.
Šių dviejų reiškinių (technologijos ir ideologijos) sureikšmėjimo chronologijai ne tiek jau daug skiriantis, galima kalbėti apie raidos suintensyvėjimo laikotarpį. Šiuo laikotarpiu valstybės išsiplečia, prisijungdamos kaimynines gentis, atsiranda naujos valstybės ir galime prisiminti pasiteisinusį Toynbeeʼio iššūkio ir atsako (challenge and response) dėsnį. Išorinis spaudimas suintensyvina išsivysčiusių genčių visuomeninių struktūrų (ypač karinių) raidą ir pagreitina valstybės susidarymą, neišsivysčiusias gentis pajungia, neleisdamas susidaryti valstybei.
Taip pat skaitykite: Socialinė apsauga gerovės valstybėje: analizė
Kolonializmo atvejai ir Lietuva
Lietuva niekada nebuvo kolonijinė valstybė kaip Ispanija, Prancūzija ar Anglija. Vis dėlto kelias užjūrio kolonijas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo. Kalbant apie istorines Lietuvos užjūrio teritorijas, pirmiausia turimos galvoje Kuršo kunigaikštystės kolonijos. Kuršo kunigaikštystė kadaise buvo pavaldi LDK. Kolonijas XVII a. įsteigė Kuršo kunigaikštis Jokūbas Ketleris.
Norėdamas konkuruoti su pasaulinėje prekyboje dominavusiais Nyderlandų pirkliais, J. Ketleris 1650 m. įkūrė prekybinę Gvinėjos bendrovę ir išsiuntė du karo laivus į Afrikos pakrantę ieškoti prekybos uostui tinkamos vietos. 1651 m. kunigaikštis už nedidelę sumą iš vietos genčių nupirko negyvenamas Šv. Andriejaus ir Bandžulo salas. Šv. Andriejaus saloje pastatytas fortas - 4 bastionų tvirtovė. Ji tapo kolonijos centru, iš kurio organizuota prekyba.
Dar viena LDK kolonija - Tobago sala Karibų jūroje. Galima sakyti, kad šią salą J. Ketleris gavo dovanų: teises į Tobago salą kunigaikščiui 1639 m. perdavė prasiskolinęs Anglijos karalius Karolis I. Saloje puikiai augo cukranendrės ir tabakas, taigi Kuršo prekybiniai laivai į Europos uostus gabeno kolonijose išgaunamus cukrų, tabaką, kavą, medvilnę. Taip pat imbierą, indigą, romą, kakavą, vėžlių kiautus, egzotinius paukščius ir kitas prabangos prekes.
Kuršo sėkmę kolonijose sustabdė tik karas Europoje: 1658 m. J. XIX a. pradžioje kolonizaciją pakeitė emigracija - lietuviai savanoriškai vykdavo į svečias šalis tikėdamiesi užsidirbti. Taip formavosi lietuvių kolonijos. Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Kazys Pakštas pasiūlė neorganizuotą emigraciją pakeisti planinga kolonizacija. Profesoriaus manymu, nuo XIX a. lietuviai masiškai vyko į užsienį, nes Lietuvos miestai per maži, kaimo gyventojai nesugeba juose įsikurti, rasti darbo. Be to, K. Pakštas tikėjosi išsaugoti Lietuvą nuo grėsmingų kaimynų - Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Sujungęs kolonizacijos ir gelbėjimosi nuo priešų idėjas, K. Pakštas siūlė kurioje nors užjūrio šalyje įsteigti atsarginę Lietuvą.
Kolonizacija, asimiliacija ir akultūracija: Mažoji Lietuva ir Prūsija
Kristijonas Donelaitis kūrė Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei; nuo 1923 m. tik jos dalis - Klaipėdos kraštas - priklausė Lietuvai. Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas; ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. - kaip Lenkijos lenas), 1701-1871 m. - Prūsijos karalystei, 1871-1945 m.
Išskyrus miestus, kai kuriuose apskrityse, pvz., Tilžės ar Klaipėdos, baltiškas pavardes turėdavo 95-100 % valstiečių. Tačiau XVIII a. lietuvių gyventas arealas Prūsijoje pradėjo mažėti. Viena iš priežasčių buvo tai, kad per 1709-1711 m. marą išmirė maždaug pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, iškart netekęs didelės natūrinių prievolių ir pajamų dalies, šią netektį norėjo greitai kompensuoti, todėl į Prūsų Lietuvą iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai, vadinamieji zalcburgiečiai.
1710-1736 m. Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikūrė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių (santykinai jie sudarė apie 10 % Lietuvos provincijos gyventojų). Kolonistų atsikėlimas aktyvino lietuvių poreikį bendrauti vokiečių kalba, be to, sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais, nuo XVIII a. Prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius.
Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų.
Valstybės vidaus transformacijos: LDK pavyzdys
Monografija skirta esminių Lietuvos visuomenės ir valstybės permainų laikotarpiui. Pusantro šimto metų laiko tarpas gana ilgas, bet drauge ir vientisas, tad įmanoma jį suvokti kaip vieną epochą. Knygos autoriai siekia apibūdinti svarbiausius šio istorinio laikotarpio bruožus, aprėpti tautų, visuomenės grupių, individų, dvasinės ir materialinės istorijos visumą, atskleisti Lietuvos valstybės sandaros ir politinių struktūrų kitimą, jos tapsmą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir šios etnokonfesine ir kultūrine prasme dvinarės politinės bendrijos žengimą į vakarietiškos krikščioniškosios Europos erdvę.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės modernizacija tarp vėlyvųjų Vidurinių amžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų rodo naujus sociokultūrinius pavidalus: raštas keičia kraštovaizdį, etninių ir kalbinių procesų dinamika, politinės tautos gimimas, ideologinis valstybinės erdvės įprasminimas. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė vėlyvųjų viduramžių Europoje: kultūrinės refleksijos apraiškos ir istorinės savimonės genezė.
Elito europėjimas ir kultūriniai ryšiai
Tarp Lietuvos didikų nuo XVI a. vid. susiformavo tradicija studijuoti Vokietijoje ir Italijoje, vėliau lankytinų valstybių sąrašuose atsirado Prancūzija ir Ispanija. Pagrindinis tikslas buvo išmokti kalbų. Šimtmečio pradžioje Europa dažniau įvardijama kaip mažiau žinomi „krikščioniški kraštai“, o amžiaus viduryje konstatacija tampa konkretesnė. Galimybės betarpiškai pažinti Europą padidėjo išsiuntus vaikus mokytis į užsienio universitetus.
Diduomenės spartesniam europėjimui kliudė istorine tradicija ir ekonominis šalies atsilikimas. Lietuvos elitas nuolat jautėsi įpareigotas įrodinėti Europai, kad yra ne blogesnis už ją, o LDK - ne barbariška Maskva. Kompleksus rodo užsienio pasiuntinių, net pravažiuojančių pirklių pompastiški priėmimai.
Valstybės kaip valdytojos ar globėjos dilemma
Valstybė, plėsdama savo teritoriją ir įtaką, gali veikti kaip kolonijos valdytoja arba globėja priklausomai nuo jos tikslų, pajėgumų ir tarptautinio konteksto. Kai kurios valstybės užkariavimas sukėlė sunaikinimą (Egiptas, Asirija, Babilonija), kitos - išliko ir adaptavosi (Kinija). Zenonas Norkus parodė imperijos parametrus ir jie sako, kad, lyginant su valstybe, imperija yra antrinis reiškinys.
Gyvenimo būdo plėtimosi viduje kaina yra gyvavimo būdo plėtimasis išorėje. Toynbeeʼis valstybių dirbančiąją daugumą ir gentis apibūdina kaip natūralius sąjungininkus. Galbūt reikėtų sakyti - potencialius sąjungininkus, nes ši sąjunga labai priklauso nuo aplinkybių. Galima pridurti, kad vienas svarbiausių pasiekimų technologijų srityje yra laivybos įsisavinimas. Tai paspartino pasaulio pažinimą. Pirmieji jūrininkai finikiečiai apiplaukė Afriką. Atsirado civilizacijų „susilietimai“.
Kultūros ir civilizacijos samprata
Šioje temoje pažymėtina, kad XIX-XX a. prancūzų literatūroje vyravo civilizacijos, o vokiečių literatūroje kultūros įvardijimas. Ši skirtis, bent jau netiesiogiai, nubrėžia socialinės ir kultūros istorijos, vokiečių Lamprechto-Weberio ir šveicaro Burckhardto paraleles. Gyvenimo nepašalino gyvavimo, o tik atsirado greta jo, kaip žmogus atsirado greta gyvūnijos, nes abu šie reiškiniai pavaldūs kovos dėl būvio dėsniui. Omnia mutantur ir santykis tarp gyvenimo bei gyvavimo būdų keičiasi gyvenimo būdo naudai, ką galima pavadinti žmoniškėjimu ar žmogėjimu.
Klasikiniai naratyvai ir istorijos mokslo raida
Pietvakarių Azijoje tik VII a. pr. Kr. Grožinis (pasiskaitymo) naratyvas virto istorijos mokslu XVIII a. pabaigoje-XIX a. I pusėje. Čia reikia nusiimti kepures prieš Edwardą Gibboną, Georgą Niebuhrą, Ernstą Curtiusą, Theodorą Mommseną, bet apie klasių kovos fenomeną kalbama tik nuo Karlo Marxo ir Friedricho Engelso. Tais pačiais Komunistų manifesto pasirodymo metais Prancūzijos darbininkų sukilimas tapo nugalėsiančios proletarinės revoliucijos, panaikinsiančios klases, pranašyste.
Marcas Blochas ar Georgesʼas Duby kalba apie riterių gyvenimo būdą, užsimindami apie juos kaip apie fiziškai išlavėjusius gyvūnus. Gyvenimas nepašalino gyvavimo, o tik atsirado greta jo, kaip žmogus atsirado greta gyvūnijos, nes abu šie reiškiniai pavaldūs kovos dėl būvio dėsniui. Darbas ir mąstymas yra šito proceso varikliai.
Kaip kolonializmas formuoja pasaulį, kuriame gyvename? | „The Stream“
Technologijų, ideologijų ir karo įtaka valstybės formavimuisi
Darbas atsitiktinį laimikį pavertė gaminamu produktu. Gyvūnų banda virto žmonių bendrija. Kuo labiau plėtėsi gamyba, tuo pastovesni darėsi šitie junginiai. Jėga, laimikio dalis ir jas keičiantys galia, produkto skirstymas buvo grupę vienijančių ryšių pavidalas. Pirmoji pora formavo gyvūnų bandą, antroji - žmonių bendruomenę.
Nuolatinė karinė parengtis, be abejo, veikė visuomenės struktūrą. Rašydamas apie sėkmingai kariaujančią svebų gentį, Cezaris nurodo, kad vienais metais pusė jų dirba žemę, kita pusė plėšia kaimynus, o kitais metais šios pusės apsikeičia užsiėmimais. Gentyje kiekvienas vyras buvo karys, ir reikia kalbėti apie besikuriančios vergovinės valstybės visuotinę karo prievolę.
Santrauka - svarbiausi argumentai
- Valstybės ir kolonijos santykis istorijoje yra daugiasluoksnis: kolonija gali būti valdyta arba įtakojama kultūriškai ir ekonominiu būdu.
- Valstybės tvarumas priklauso ne tik nuo dydžio, bet ir nuo vidaus struktūrų, bendruomeninių gamybinių vienetų paprastumo ir gebėjimo prisitaikyti prie išorinių iššūkių.
- Technologinės permainos (neolitas, geležis, laivybos plėtra) ir ideologijų vystymasis (universalių religijų atsiradimas) stipriai lemtų valstybės plėtrą ir kolonizacijos formas.
- Lietuvos istorinis patyrimas rodo, kad valstybė gali turėti kolonijų (Kuršo kolonijos, Tobago), bet taip pat išgyvena akultūracinius procesus ir priklausomybę nuo didesnių geopolitinių centrų.
- Klasikiniai istorijos naratyvai ir modernūs požiūriai (Marksizmas, Toynbeeʼis) siūlo skirtingus, bet papildančius paaiškinimus apie valdžią, klases ir kolonizaciją.
| Temos aspektas | Istorinis pavyzdys | Poveikis |
|---|---|---|
| Valstybės požymiai | Egiptas, Kinija | Teritorija, raštas, architektūra - stabilumas vs. sunaikinimas |
| Kolonijinė ekspansija | Kuršo kunigaikštijos kolonijos | Prekyba cukrumi, tobaku, prabangos prekėmis |
| Technologinis lūžis | Geležies amžius | Darbo palengvėjimas, valstybės stiprėjimas |
| Kultūrinė integracija | Prūsijos akultūracijos pavyzdys | Kalbos ir ištikimybės pokyčiai |
Šiame straipsnyje remtasi istorijos mokslo naratyvais ir konkrečiais Lietuvos istoriniais pavyzdžiais, kad išryškintume valstybių ir kolonijų santykių kompleksiškumą bei istorinius dėsningumus.