Vaikų namų istorija - tai ne tik institucijų, skirtų globoti tėvų netekusius ar socialinės rizikos šeimose augančius vaikus, raida. Tai ir visuomenės požiūrio į vaikystę, šeimos politiką bei socialines problemas atspindys. Panagrinėsime vaikų namų istoriją Lietuvoje, atsižvelgdami į sovietinio laikotarpio ypatumus, pokyčius po nepriklausomybės atkūrimo bei šiuolaikinius iššūkius.
Šiame straipsnyje remiamasi istoriniais tyrimais, specialistų įžvalgomis ir asmeninėmis patirtimis, siekiant atskleisti visapusišką šios temos vaizdą.
Istorinis kontekstas: beglobystė sovietinėje Lietuvoje
Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir sovietinėje Lietuvoje, beglobystės problema buvo itin aktuali. Po Antrojo pasaulinio karo, reokupacijos ir trėmimų daugybė vaikų liko be tėvų globos. Šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daugelis vaikų tapo našlaičiais. Be to, migracija iš rytinių teritorijų, ypač 1946 m. bado metu, taip pat prisidėjo prie beglobių vaikų skaičiaus augimo.
Šiems vaikams reikėjo pasirūpinti, todėl buvo sukurta speciali institucijų sistema. Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą. Tuo metu pertvarkytose įstaigose turėjo būti įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai.
KGB pastatas Vilniuje, simbolizuojantis kontrolę ir priežiūrą sovietmečiu.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Vaikų namai kaip socializacijos įstaigos
Sovietmečiu vaikų namai atliko ne tik globos, bet ir socializacijos funkciją. Tai buvo uždaros, kontroliuojamos įstaigos, kuriose dirbantys žmonės buvo nuolat stebimi. Šių įstaigų tikslas buvo užauginti režimui palankią kartą.
Tačiau sąlygos vaikų namuose ne visada buvo geros. Trūko maisto, patalpų, personalo.
Vaikų namai kaip laikina prieglauda
Neretai vaikų namai buvo suvokiami kaip laikina prieglauda vaikams, kurių tėvai dėl įvairių priežasčių negalėjo jais pasirūpinti. Ypač ankstyvuoju laikotarpiu, kai buvo perorganizuota visa globos įstaigų sistema. Moterys buvo masiškai įtrauktos į darbą ir susidūrė su realybe, kad kiekvieną dieną turi dirbti ir neturi laiko bei galimybių auginti vaikų.
Taip, vienais atvejais vaikai paliekami kažkokiu laiku, darbymečiu, kai visi darbe ir niekas neturi laiko jų auginti. Taip vaikas gali būti paliekamas, pavyzdžiui, trims mėnesiams. Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, kol išsispręs reikalai ir pagerės situacija, tačiau tai kurdavo labai daug problemų. Toks vaikų palikimas vyko laisva forma, o tuo žmonės naudojosi. Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti - maždaug 14-15 metų. Kai šeimai iškyla išlaikymo problema, kai reikalinga materialinė pagalba, tada siekiama susigrąžinti vaiką iš įstaigos, nes jis prisidėtų prie šeimos išlaikymo.
Vaikų namų plėtra sovietmečiu
Vaikų skaičius vaikų namuose nuolat augo. Galiausiai 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst. 1944-1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų. O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Motinystės samprata sovietmečiu
Sovietinė motinystė turėjo savitų atributų, kuo motina turėjo pasižymėti ar kokias vertybes turėjo diegti vaikams. Buvo palaikyti aiškūs lyčių stereotipai, socialiniai vaidmenys šeimoje, sakyta, kokias psichologines savybes turi turėti motina, o kokias - vyras. Socialinės paslaugos buvo pateiktos kaip valstybės geranoriška dovana moterims, kurios jos neva neturi kitur.
Abortai ir vaikžudystės sovietmečiu
Abortai sovietmečiu tapo masišku reiškiniu ir viena labiausiai naudojamų reprodukcijos reguliavimo priemonių. Taip pat buvo registruojami ir vaikžudystės atvejai. Labai sunku pasakyti, koks buvo vaikžudysčių mastas, nes Sovietų Sąjungoje statistika buvo renkama šiek tiek kitaip nei Vakaruose. Vaikžudystes galima skirti į smurtines ir vadinamas netiesiogines ar pasyvias vaikžudystes, kai vaikas nevalgydinamas ar negydomas.
Vaikų namų reforma po nepriklausomybės atkūrimo
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pradėta vaikų globos sistemos reforma. 2014 metais pradėta naikinti vaikų namų įstaigas, pradėta kurti šeimynas.
Lietuvos vaikų globos namai tarptautiniame kontekste
Kaip Lietuvos vaikų globos namai atrodo tarptautiniame kontekste? Apie tai kalbamės su Stokholmo universiteto Socialinio darbo katedros profesore, knygos ir daugelio akademinių straipsnių autore Marie Sallnas. Švedijoje specialiose globos įstaigose atsiduria iš esmės vien paauglystės sulaukę vaikai. Apskritai sistema yra orientuota į socialines paslaugas šeimoms. Mažus vaikus visais įmanomais būdais siekiama ugdyti šeimose. Jei toks vaikas praranda globą, jis nelaikomas globos įstaigoje ilgiau nei kelias dienas - paprastai tuoj pat patenka į globėjų šeimą.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Švedijoje globos įstaigos labai mažos - dažniausiai skirtos keturiems ar penkiems to paties ar labai panašaus amžiaus vaikams. Beje, toks pat principas taikomas ir suaugusiems.
Daugiau nei prieš pusšimtį metų Švedijoje taip pat veikė didelės vaikų globos įstaigos. Vadinamoji deinstitucionalizacija prasidėjo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Tada daugelis tokių įstaigų buvo uždarytos, o likusios suskaldytos į mažesnes. Reformą skatino įvairios priežastys. Akademiniuose sluoksniuose ir visuomenėje yra įsivyravęs susitarimas, kad ugdymas įstaigose stipriai žaloja mažo vaiko asmenybę. Tokiam vaikui būtina turėti kuo daugiau pastovumo ir svarbiausia - išugdyti emocinio prisirišimo jausmą.
Visuomenės požiūris į našlaičius yra susijęs su šalies kultūra ir istorija. Aš manau, kad švedai neteikia ypatingos svarbos kraujo ryšiui. Šiandien turime įvairiausių šeimų modelių, o įvaikinimas yra labai įprastas ir normalus dalykas. Vis dėlto didelį vaidmenį vaidino visuomenės švietimas, svarbių tyrimų viešinimas - pavyzdžiui, tyrimais pagrįstas faktas, kad tik labai nedidelis procentas alkoholikų vaikų patys tampa alkoholikais.
Jei nėra alternatyvos ir tenka mažus vaikus laikyti globos įstaigose, svarbu, kad jos būtų ypatingai mažos - maždaug šeimos apimties. Maži vaikai privalo patirti kuo mažiau streso ir turėti kuo daugiau stabilumo, suformuoti emocinį prisirišimą. Tokių įstaigų personalas turėtų būti gerai parengtas, turėti psichologijos žinių, būti nuolatos konsultuojamas.
Blogiausių institucijų bruožai visada tie patys - jos yra didelės, uždaros, anonimiškos, iš esmės izoliuotos nuo visuomenės. Joms būdingas griežtas muštras, kaltės akcentavimas, ypatingai griežta hierarchija. Paprastai tokių įstaigų personalo išsilavinimas ir pasirengimas yra menkas ir senamadiškas. Vaikai atvirai skirstomi į gerus ir blogus, baudžiami, psichologiškai žeminami.
Vaikų globa institucijose visada kainuoja daug brangiau. Net jei įskaičiuosime socialinių darbuotojų paslaugų įkainius, ugdyti vaikus globos įstaigose valstybei kainuoja daug daugiau nei šeimose. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Švedija prieš pusšimtį metų ėmėsi keisti vaikų globos sistemą.
Šiuolaikiniai iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nepaisant teigiamų pokyčių, Lietuvoje vis dar išlieka nemažai iššūkių, susijusių su vaikų globa. Vis dar pasitaiko atvejų, kai vaikai patiria smurtą ir nepriežiūrą tiek šeimose, tiek globos įstaigose. Būtina toliau tobulinti globos sistemą, užtikrinti tinkamą finansavimą ir personalo kvalifikaciją, taip pat skatinti visuomenės įsitraukimą į vaikų globos procesą.
Svarbu atkreipti dėmesį į prevenciją, t. y. teikti pagalbą socialinės rizikos šeimoms, kad vaikai iš jų nepatektų į globos įstaigas. Taip pat būtina užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą ir socializaciją globos įstaigose, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę.
SOS vaikų kaimas Lietuvoje - moderni vaikų globos forma.
Man, daug metų dirbusiai vaikų namuose, buvo pasiūlyta pasidalinti savo praktiniais patyrimais. Taip. O man labai norėjosi išskirti ir papasakoti apie Italijos šeimų savanorystę mūsų Lietuvos vaikų atžvilgiu. Dėstydama ilgamečio projekto gimimą, vykdymą, įspūdžius, pasiekimus ir sėkmę paliečiau Italijos savanorių šeimų gyvenimą, įpročius, tradicijas, akivaizdų vaiko kultą, tik italams būdingas emocijas, nenuginčijamą pasididžiavimą savo šalimi, miestu, vietove, bažnyčia, parku, gėlynu ar šiaip kokiu aplinkos objektu. Kaip jie moka priimti svečius ir džiaugtis išgirdę vieną kitą svečio ištartą itališką žodį.
Prieš pat šventes TV3 žiniasklaidos grupės laidą „TV pagalba“ papildys naujas narys, kurį pirmąkart išvysime jau šį pirmadienį. Tai - buvęs kunigas Gintaras Vitkus, kurio laidoje laukia ypač jautri ir svarbi misija. Kartu su labdaros ir paramos fondu „Tu tuk širdele“, laida rengia specialų ciklą, kurio tikslas - labai kilnus: padėti kiekvienai vaiko netekusiai mamai. Fondas kuria bendras mamų stovyklas, renka lėšas ir padeda mamoms tarpusavyje dalintis savo skausmo našta ir taip gydyti širdies žaizdas.
Pati žinia, kad jos sūnus turi autizmo spektro sutrikimą stipriai nešokiravo, tuo metu atrodė, kad visi keistumai gal tiesiog yra vaiko charakterio ypatumai. Ar šeimos gyvenimas sukasi pagal Džiugą, kai šeimoje auga dar du neurotipiniai broliai, moteris dalijasi atvirai.
Kai Džiugui buvo tik dveji metukai, jis niekaip nepradėjo kalbėti. Moteris pamena, kad jos mama pradėjo įkalbinėti, kad pasirodytų gydytojui. Inesa sutiko, nes jai ir pačiai kilo įtarimų dėl vaiko vystymosi raidos. Autizmo diagnozė ir patiriami iššūkiai apsunkino Džiugo kelionę ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Taip berniukas atsidūrė specializuotame „Čiauškučio“ darželyje ir visą jame sūnaus praleistą laiką Inesa vadina pačiu nuostabiausiu laikotarpiu jų gyvenime. „Džiugas ten buvo mylimas, prižiūrimas, greitai pradėjo kalbėti, visas jo vystymasis sparčiai pajudėjo į priekį.
Dabar jau dvylikametis Džiugas žino, kad yra kiek kitoks vaikas, ir kartais net kyla įtarimų, jog sūnus pasinaudoja tuo žinojimu, pagudrauja. Sūnui labai svarbu, jog visi gyvenimo įvykiai suktųsi pagal jo susidėliotą planą. Ir pagal tą planą sukasi ir visas mūsų šeimos gyvenimas.“
Mokykloje susitvarkyti su stipresnėmis emocijomis ar užplūstančiomis baimėmis padeda nuostabus mokytojo padėjėjas, kuris išties yra mano ir sūnaus dešinioji ranka. Labai esame už tai dėkingi. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai. Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai - keliems mėnesiams, kol, pavyzdžiui, baigsis darbymetis. Apie tėvų globos neturinčius vaikus sovietinės okupacijos metais, vaikų namus ir šeimos politiką - portalo LRT.lt interviu su Lietuvos istorijos instituto istorike dr.
Tyrime rašote, kad „Sovietų Rusijoje, o vėliau Sovietų Sąjungoje beglobių vaikų reiškinys buvo milžiniško masto problema“.
Tai buvo didelė problema ir Lietuvoje. O sovietinėje Rusijoje revoliuciniu laikotarpiu ir po pilietinio karo buvo priskaičiuojama per 7 milijonus tokių paliktų vaikų. Sovietinėje Lietuvoje, ypač po reokupacijos, po 1944 metų, beglobių vaikų problema taip pat buvo. Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų - Rusijos ir Baltarusijos. Tokia migracija suintensyvėjo 1946 metais, kai tuose kraštuose buvo badas. Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai - pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai. Taip pat veikė karo ir pokario seksualinių nusikaltimų banga, kuri paliko nereikalingų vaikų, kuriais niekas nepasirūpindavo. Vykstant visiems šiems reiškiniams, beglobių vaikų buvo nemažai - buvo tūkstančiai vaikų, kuriais reikėjo kažkam pasirūpinti.
Įdomu, koks buvo valstybės požiūris į beglobius vaikus. Tyrime rašote, kad „ypatingą ir nemažą elgetaujančių, migruojančių dalį sudarė būtent tėvų nekontroliuojami vaikai, kurie iš esmės buvo traktuoti kaip lygiaverčiai kitiems elgetoms ir valkatoms.“ Beglobiai vaikai tam tikra prasme buvo suvokiami kaip našta?
Nebuvo taip, kad valstybei nerūpėtų, nes jai reikėjo užsiauginti režimui palankių žmonių kartą. Beglobiai migruojantys vaikai tarsi sudarė atskirą grupę - tam, kad jais būtų pasirūpinta, kad jie būtų auklėjami ir ugdomi, buvo sukurta visa atskira institucijų sistema. Istorikė Regina Laukaitytė rašo apie apskritai valkataujančių žmonių, vadinamųjų duoneliautojų, reiškinį pokariu, kai žmonės keliavo prašydami maisto.
Į pagalbą atėjo ir globos institucijos. Kaip veikė ta sistema?
Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą. Tuo metu sovietams reikėjo pertvarkyti įstaigas, kad jose būtų įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai. Tas masinis darbuotojų pakeitimas tuo metu turėjo labai didelės įtakos tam, kaip atrodė vaikų namai. Tai buvo socializacijos įstaigos - uždaros, kontroliuojamos, o ten dirbantys žmonės buvo po padidinamuoju stiklu. Matyti daug įskundimų, kai aprašoma, kad tam tikruose vaikų namuose vis dar pasitaiko auklėtojų, kurie vaikus moko eilėraščių apie Dievą, bet vaikai nežino eilėraščių apie Staliną. Tuo metu visuomenei pokario laikas buvo gana sudėtingas, todėl ir globos įstaigose trūko maisto, patalpų.
Nebūtinai - ten patekdavo visi, kurie buvo įvertinami kaip reikalingi perauklėti. Galėjo būti labai platus spektras priežasčių, kodėl vaikai patekdavo į koloniją. Ir 7-8 deš. Kaip elgiamasi su vaikais, priklausė nuo kiekvienos įstaigos personalo - galima rasti ir gerų, ir blogų atvejų. Vilniaus Žolyno kūdikių namai turėjo ilgametę vadovę, kuri buvo labai atsakinga, sąžininga, o jos paliktose išsamiose ataskaitose matyti, kad įstaigoje tragiškai trūksta personalo, dirbti su kūdikiais priimamos moterys, kurios pačios paliko savo vaikus, kurios turi priklausomybių...
Tyrime rašote, kad tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip valdžia jas ir pristatė visuomenei - perimančios vaikų priežiūrą motinų darbo metu, o įstaigos net imtos apibendrinamai vadinti „naktiniais vaikų darželiais“.
Taip buvo ypač ankstyvu laikotarpiu, kai buvo perorganizuota visa globos įstaigų sistema. Yra likusių motinų laiškų, rašytų 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Kai moterys buvo masiškai įtrauktos į darbą, jos susidūrė su realybe, kad kiekvieną dieną turi dirbti ir neturi laiko bei galimybių auginti vaikų.
Taip, vienais atvejais vaikai paliekami kažkokiu laiku, darbymečiu, kai visi darbe ir niekas neturi laiko jų auginti. Taip vaikas gali būti paliekamas, pavyzdžiui, trims mėnesiams. Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, kol išsispręs reikalai ir pagerės situacija, tačiau tai kurdavo labai daug problemų. Toks vaikų palikimas vyko laisva forma, o tuo žmonės naudojosi. Buvo atvejų, kai vaikus norėta susigrąžinti ne kūdikius, o tada, kai jie gali pradėti dirbti - maždaug 14-15 metų. Kai šeimai iškyla išlaikymo problema.
tags: #vaiku #namai #sovietmeciu