Lytinis švietimas yra būtinas kiekvienam jaunam žmogui, padedantis suprasti savo kūną, santykius ir priimti atsakingus sprendimus dėl savo lytinės sveikatos. Tačiau globos namuose augantiems vaikams, kurie dažnai neturi artimų ryšių su tėvais ar kitais suaugusiaisiais, tinkamas lytinis švietimas yra ypač svarbus. Šiame straipsnyje aptariama lytinio švietimo svarba globos namuose, programų tikslai ir turinys, įgyvendinimo rekomendacijos ir visuomenės nuomonė šiuo klausimu.
Lytinio švietimo svarba globos namuose
Globos namuose gyvenantys paaugliai yra ypač pažeidžiama grupė, kuriai reikia tinkamo lytinio švietimo. Jie dažnai neturi tėvų pavyzdžio, glaudaus ryšio su jais, todėl dažnai yra ne tokie atsparūs neigiamai įtakai, spaudimui, anksčiau pradeda lytinius santykius ieškodami artumo. Itin didelė dalis vaikų, priklausančių rizikos grupei, anot G. Kvieskienės ir V. Indrašienės (2008), yra netekę tėvų globos.
Lytinis švietimas globos namuose turėtų būti visapusiškas, apimantis ne tik biologinius aspektus, bet ir emocinius, socialinius ir etinius klausimus. Svarbu pabrėžti, kad lytinis švietimas nėra tik informacijos suteikimas.
Lytinio švietimo programos tikslai ir turinys apima:
- Brendimas ir kūno pokyčiai.
- Reprodukcinė sistema ir nėštumas.
- Kontracepcija ir šeimos planavimas.
- Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) ir ŽIV/AIDS.
- Sveiki santykiai ir komunikacija.
- Seksualinė prievarta ir jos prevencija.
- Lytinė orientacija ir tapatybė.
- Seksualinė teisė ir atsakomybė.
Programos įgyvendinimas
Svarbu, kad lytinio švietimo programa būtų įgyvendinama kvalifikuotų specialistų, kurie turi patirties dirbant su paaugliais. Programos turėtų būti interaktyvios ir įtraukiančios, naudojant įvairius metodus, pavyzdžiui, diskusijas, vaidmenų žaidimus, filmus ir kitas vizualines priemones. Taip pat svarbu užtikrinti, kad paaugliai turėtų galimybę užduoti klausimus ir gauti atsakymus į juos saugioje ir konfidencialioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Rekomendacijos
- Įtraukti globos namų darbuotojus į lytinio švietimo procesą.
- Bendradarbiauti su tėvais ar globėjais, jei tai įmanoma.
- Pritaikyti programą pagal paauglių amžių, brandą ir kultūrines vertybes.
- Kalbėkitės periodiškai, po truputį.
- Atsakykite į vaikui kylančius klausimus. Nesodinkite vaiko „rimtam“ pokalbiui, o tiesiog atsakykite į jam kylančius klausimus, neslopinkite jo smalsumo.
- Venkite perteklinės informacijos. Mažiems vaikams dažniausiai visiškai pakanka lakoniškų, labai konkrečių, jų suvokimą atitinkančių atsakymų.
- Neskatinkite gėdos jausmo. Ugdykite privatumo supratimą, nustatykite asmenines ribas. Vaikui jo lytis ir lytiniai organai neturėtų kelti gėdos, tačiau jis turi žinoti taisykles, kurių laikosi visi žmonės.
- Pasitelkite knygeles, filmukus. Lytiškumo ugdymą remkite savo vertybėmis.
Visuomenės nuomonė apie lytinį švietimą
Visuomenės nuomonė apie lytinį švietimą yra įvairi. Vieni kategoriškai tvirtina, kad vaikams žinių apie lytinius santykius ir kontracepciją mokykloje nereikia. Kiti aiškina, jog informaciniame amžiuje juokinga tai slėpti ir geriau pateikti faktus neiškraipytus.
Dauguma (69 proc.) lietuvių mano, kad lytinis švietimas mokymo įstaigose turėtų būti privalomas, tačiau 46,4 proc. įsitikinę, kad informaciją apie lytinį švietimą vaikai turėtų gauti iš tėvų. Tai rodo reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurią DELFI užsakymu atliko rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“.
Visuomenės nuomonė apie lytinio švietimo pradžios amžių
39,2 proc. respondentų įsitikinę, kad vaikų lytinis švietimas turėtų būti pradedamas nuo 10-15 metų, 30,7 proc. mano, kad nuo 7-9 metų. 14,5 proc. apklaustųjų pasisakė už lytinį švietimą nuo 5-6 metų, 4,9 proc. - nuo 16-17 metų. Pasak tyrimo autorių, jaunesnį vaikų amžių (iki 9 m.) dažniau įvardijo jaunesnio amžiaus respondentai (iki 35 m.), aukštesnio išsimokslinimo, didmiesčių gyventojai.
Kas turėtų šviesti vaikus?
46,4 proc. respondentų mano, kad vaikai turėtų gauti lytinį švietimą iš tėvų, 35,1 proc. pirmenybę teikia pedagogams. 5,7 proc. nurodė, kad tuo turi užsiimti gydytojai, 4,2 proc. mano, kad vaikai gali gauti informacijos iš literatūros. Tyrimo rengėjai pastebi, kad tėvus, kaip informacijos šaltinį, dažniau įvardijo moterys, 26-35 m. amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo, didmiesčių gyventojai. Pedagogus - vyrai, 36-55 m, žemesnių pajamų, kaimo vietovių gyventojai. Gydytojams šią pareigą dažniau priskirtų vyriausio amžiaus respondentai, literatūrai - didmiesčių gyventojai, aukščiausių pajamų ir išsimokslinimo tyrimo dalyviai.
Ar lytinis švietimas mokyklose turėtų būti privalomas?
69 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad lytinis švietimas mokyklose turėtų būti privalomas, 13,8 proc. mano, kad ne. 17,2 proc. respondentų į šį klausimą neturėjo atsakymo. Už privalomą mokymą dažniau pasisako 26-45 m, aukštesnio išsimokslinimo, didmiesčių gyventojai.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Gydytojos ginekologės Vaivos Eringytės nuomonė
Gydytojos ginekologės Vaivos Eringytės nuomone, vaikus šviesti turi ir tėvai, ir pedagogai. Ji mano: „Visi teisūs. Ir tėvai, ir pedagogai turi šviesti, ir nuo 5 iki 6 metų, ir nuo 7 iki 9 metų, ir nuo 10 iki 15 metų. Mokiniai Lietuvoje ir yra šviečiami - tiek namuose, tiek mokykloje“.
Ji primena, kad mokyklose lytinio švietimo mokoma vadovaujamasi Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa. Ši integruota į kitas pamokas. „Seksualinis švietimas - procesas, neatsiejamas nuo viso žmogaus vystymosi. Manyčiau, kad atskiros pamokos nereikėtų, nes jos nebūtų kam dėstyti, ji būtų akcentuota į patį lytinio akto procesą ir mūsų mokykloms būtų netinkama“, - kalbėjo ginekologė.
V.Eringytės nuomone, Lietuvoje situacija jaunimo lytiniame švietime nebloga. „Lietuvoje dar neturime problemų, kurias turi pasaulis. Liberalizmas mums siūlo šiuo keliu eiti. Mes norime prieš juos atsilaikyti, nes jie, manyčiau, laužytų mūsų kultūros jaunus žmones“, - mano gydytoja. Be to, sako ji, vaikai informacijos gauna ir iš žiniasklaidos. „Per anksti užsiimdami seksualiniais dalykais žmonės nebesupranta, kas yra tėvynės meilė. Antraip „seksuoti“ išmoks, o mylėti tėvynės taip ir neišmoks. O tai turi būti išmokstama mokykloje“, - sakė V. Eringytė.
Vaikų lytiškumo raida
Vaikų psichologė Ramunė Narkevičiūtė teigia, kad kūnas yra arčiausiai mūsų, todėl visiškai normalu, kad jau labai ankstyvame amžiuje mažieji pradeda juo domėtis. Vaikai tyrinėja ne tik akimis ir ausimis - vienas iš svarbiausių (ypač mažų vaikų) pojūčių - lytėjimas. Jau pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai pradeda tyrinėti savo kūną. Tą jie gali daryti, liesdami savo ausis, kišdami į jas pirštus. Lygiai taip pat liesdami jie atranda savo lytinius organus.
Amžiaus tarpsniai ir elgesys
- Dvejų - penkerių metų amžiaus vaikai: Pradeda masturbuotis, tačiau šie veiksmai paprastai nėra seksualinio pobūdžio - jie atsitiktiniai, skirti nusiraminui. Tokio amžiaus vaikai pradeda domėtis ir kitų žmonių kūnais. Pavyzdžiui, jie gali pageidauti maudytis kartu su tėvais, liesti mamos krūtinę. Norėdami geriau pažinti žmogaus kūną, jie žaidžia „Gydytojus”, „Namus”, kelia tokius klausimus, kaip „Iš kur atsiranda vaikai?, „Kuo skiriasi berniukai ir mergaitės?”.
- Penkerių - aštuonerių metų vaikai: Pradeda masturbuotis, siekdami malonumo. Jie taip pat gali sakyti nešvankius juokelius apie kūno dalis, žaisti anksčiau minėtus arba sudėtingesnius vaidmeninius žaidimus.
- 6-7 metai: 6-7-erių metų vaikų lytiškumui būdingas latentinis periodas, kuomet vaikas tarsi nustoja domėtis savo lytiškumu, nebeklausinėja, nebeteikia jam reikšmės, tampa kuklus.
Kaip elgtis tėvams?
- Vienerių - dvejų metų vaikams: Leisti tyrinėti savo kūną.
- Dvejų metų ar šiek tiek vyresnius vaikus: Pradėti mokyti kūno dalių pavadinimus. Lytinių organų pavadinimus. Lyčių skirtumus. Mergaitės ir berniukai yra panašūs - jie turi plaukus, akis, nosį, lūpas ir t.t. Kūno funkcijas. Kūnų skirtumus. Pavyzdžiui, visi berniukai turi varpas, bet jų visų kūnai truputį skiriasi. Higienos taisykles. Lytiniais organais reikia rūpintis taip pat, kaip ir visu kūnu. Privatumo sąvoką. Niekas (ypač vyresni vaikai ir suaugusieji) neturi teisės lįsti prie vaiko kūno, prašyti nusirengti arba liepti žiūrėti į savo nuogą kūną. Padorumo taisykles. Savo kūno nereikia gėdintis, tačiau turėtume būti apsirengę. Asmenines ribas. Lytinius organus įprasta vadinti pačiais įvairiausiais žodžiais, išskyrus jų anatominius pavadinimus. Pratindami vaiką nuo mažens varpą, sėklides, vulvą, makštį ir kt. Be to, aiškus lytinių organų įvardinimas ir jų pažinimas padeda vaikui apsisaugoti nuo seksualinio išnaudojimo - specialistų teigimu, vaiko apsišvietimas ir savo paties kūno suvokimas gąsdina potencialius išnaudotojus, juos atbaido.
- Pastebėję besimasturbuojantį keturmetį ar penkiametį: Turėtume jam paaiškinti, kad ši veikla yra privati ir jis tą gali daryti, būdamas vienas.
- Tokio amžiaus vaikams liečiant mamos krūtinę arba prašant eiti kartu maudytis: Galime paaiškinti, kad mūsų kūnas priklauso tik mums, kiekvienas turime privačių kūno dalių, kurias galime liesti tik mes patys, išskirtiniais atvejais - gydytojas.
- Išgirdę vaiką sakant „kakučiai”, „pimpaliukas”: Pasistenkime nekreipti į tai dėmesio.
- Trejų metų vaikams: Vienas iš atsakymų variantų - „Iš meilės”. Šis atsakymas yra tinkamas dar ir todėl, nes vaikams svarbu žinoti, kad jų tėvelių vienas kitą labai mylėjo, taip pat, kad vaiko atsiradimas neatsiejamas nuo meilės.
- Keturių arba penkerių metų vaikui: Tokio atsakymo gali nepakakti arba kilti neaiškumų. Tuomet jam gali reikėti paiškinti, KAIP visa tai vyksta. Ketverių - penkerių metų vaikui galime paaiškinti, kad užaugę tėvelis su mamyte vienas kitą labai myli, susiglaudžia, tuomet tėvelis perduoda savo sėklytę mamytei, tėvelio sėklytė / spermatozoidas susijungia su mamytės sėklyte / kiaušialąste ir mamytės pilvelyje atsiranda vaikutis.
Visgi, ne visi vaikai atvirai užduoda jiems rūpimus klausimus. Dalis vaikų, pastebėję, kad suaugusiems nepatogu apie tai kalbėti, gali vengti tą daryti. Todėl vaikų lytiniam ugdymui naudinga išnaudoti realias situacijas - maudymąsi vonioje, knygelių skaitymą ir kitos. Dar viena iš tokių mokymuisi palankių situacijų - broliuko ar sesutės laukimas ir gimimas.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Vaikų elgesio pokyčiai atsiradus naujam šeimos nariui
Gimęs mažylis, atima didelę dalį tėvelių dėmesio - ankstesnių žaidimų, pasakų skaitymo, valgio gaminimo laiko ir kitų drauge praleistų akimirkų. Pirmagimiui reikia laiko, kad jis suprastų, kas įvyko, integruotų naują patyrimą ir priimtų pokyčius, todėl natūralu, kad, atsiradus naujam šeimos nariui, vyresniojo vaiko elgesys pasikeičia.
Vaiko emocinis amžius nuolat svyruoja. Kiekvienas keturmetis kartu yra ir trimetis, ir dvimetis, vienmetis, ir kūdikis, ir naujagimis, ir vaikas įsčiose. Sulaukęs brolio arba sesės, vaikas gali „padidėti” arba „sumažėti”. „Sumažėjęs” vaikas pradeda elgtis kaip kūdikis - prašyti tėvelių, kad jį pamaitintų, gultis į naujagimio lovelę. Tėveliams svarbu suprasti ir patenkinti šį vaiko poreikį, leidžiant jam pasėdėti ant kelių, gerti iš buteliuko ir atlikti panašius dalykus.
„Padidėjęs” vaikas elgiasi kaip vyresnis vaikas - gali tapti savarankiškesnis, daugiau laiko praleisti žaisdamas vienas, ką nors tvarkytis. Pastebėjus vaiko pakitusį elgesį, reikėtų su vaiku apie tai kalbėti, pamėginti įvardyti kilusius jausmus ir padėti suprasti, kas vyksta.
Pirmagimis tikrai pasijus svarbesnis, jeigu bus įtrauktas į naujagimio priežiūrą (žinoma, nepaverčiant jo antra mama arba tėčiu) - pavyzdžiui, keičiant kūdikiui sauskelnes, rengiant. Tuo pat metu tėveliai turės galimybę su juo praleisti daugiau laiko. Apibendrinant vyresniems broliams ir seserims svarbu žinoti, kad jie yra reikšmingi, vertinami ir mylimi.
Stereotipai ir lytinis tapatumas
Vis dar esame kupini įvairiausių išankstinių nuostatų, įsitikinimų, stereotipų, kurie neišvengiamai veikia mūsų mąstymą, emocijas bei elgesį. Vienas iš mūsų stereotipinio mąstymo pavyzdžių - su lyčių vaidmenimis susijęs vaikų elgesys, išvaizda. Visuomenėje vis dar paplitęs požiūris, kad berniukai yra aktyvesni, sunkiau sutelkiantys dėmesį į veiklas, turi žaisti su mašinėlėmis, rengiasi mėlynos spalvos drabužiais, mergaitės - paklusnesnės, ramesnės, santūresnės kruopštesnės, turi žaisti su lėlėmis, rengiasi rožinės spalvos drabužiais.
Kad galėtume geriau suprasti vaikus, padėti jiems save geriau pažinti ir formuoti lytinį tapatumą galima vaikams pasiūlyti didelę žaislų įvairovę, neakcentuojant, su kokiais iš jų turėtų žaisti berniukai, o kokiais - mergaitės (pavyzdžiui, žaisliniai kūdikiai, įvairios transporto priemonės, įvairios filmukų veikėjų figūrėlės ir kiti), knygelės, naudojami plakatai ar kitos vaizdinės priemonės turėtų būti neutralios, vaizduojančios su lyčių vaidmenų stereotipais nesusijusį elgesį (pavyzdžiui, moterys policininkės, vyrai auklėtojai ir panašūs).
Dar vienas svarbus dalykas - skatinkime vaiką užsiimti jam patinkančia veikla, o pastebėję, kad mergaitė domisi mašinėlėmis, motociklai, nupirkime jų ir leiskime žaisti. Taigi lytinis tapatumas apima kur kas daugiau negu tik savęs pavadinimą berniuku arba mergaite, - tai apima vidinį savo lytinio tapatumo suvokimą, kuris gali atitikti biologinę lytį arba jos neatitikti.
Lytinis ugdymas ir vertybės
Lygiai taip pat reikšminga saugiai jaustis visuomenėje, kurioje gyvename, išlikti savimi, realizuoti savo tikslus ir norus, išsaugoti savo individualumą, kartu kuriant pagarbų santykį su kitais žmonėmis. Visa tai formuoja vaiko nuostatų, įsitikinimų, vertybių sistemą, skatina vientisą savęs kaip asmenybės suvokimą ir priėmimą.