Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų ir jaunimo globos valdybos istorija Lietuvoje. Tik nuolatinis darbas archyvuose gali istorijai duoti naujų dalykų, todėl ši medžiaga, be abejo, nėra originali (medžiaga jau buvo surinkta anksčiau), negali būti tobulas.
TĖVAI PAPRASTAI. Įvaikinimas ir globa: kaip ryžtis ir nuo ko pradėti? Pokalbis su 18 vaikų mama Egle
Pedagogikos istorija
Pedagogikos istorija turi mokslo žymes ir bando mums atskleisti išvidinį jo kitimą ir išsivystymą amžiams slenkant. Pedagogikos istorija renkasi tiktai pedagoginę gyvenimo sritį, tačiau kitos sritys pedagoginiam išsivystymui turi tiktai netiesioginės reikšmės.
Ji nagrinėja tiktai tuos faktus, kurie tiesioginiu būdu susisiekia su ugdymu. Pedagogikos istorija pavaizduoja ugdomąsias praktikas ir pačius ugdytojus bei pedagogus. Pedagogikos istorija perteikia kitam amžiui kultūrą ir apsprendžia jo priemones bei tikslus.
Kultūros ir pasaulėžiūros sritys specialiai yra idėjų sritys, nes idėjos yra realizuojamos ir pasaulėžiūroje jos pasidaro gyvenimo normomis. Istorijai yra svarbus pasaulėžiūrinis pasikeitimas. Kiekvienas laikotarpis turi savą pedagogiką, ir kiekviena pedagogika turi savą pasaulėžiūrą. Kintant pasaulėžiūrai, kinta ir jo ugdymas.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Pedagogikos istorijos objektas ir uždaviniai
Pedagogikos istorijos objektas - pedagoginių idėjų atsiradimų, jų išsivystymu ir kitimu, pagrindinį veiksnį, kuris ugdymą apsprendžia. Pedagogikos istorijos uždavinys, bet dinaminis ugdymo aprašymas laiko eigoje. Ji bando atgaivinti praeitį, nes tik per šitą atgaivinimą įvyksta istorinis pažinimas.
Pagrindiniai aspektai
Tyrinėjant pedagogikos istoriją, esmingai yra susijęs su kultūriniu gyvenimu ir su pasaulėžiūra. Pedagoginiai pagrindai, kaip kultūrinio ir pasaulėžiūrinio gyvenimo išraiška, sudarys kiekvieno skyriaus bendriausią planą.
Svarbūs yra patys pedagogai veikėjai: teoretikai ir praktikai. Taip pat reikia stengiamasi iškelti ir aprašyti pedagogų gyvenimą, jų veikimą, jų pažiūras ir teorijas.
Didelės reikšmės turi pedagoginės asmenybės, tačiau biografija šiuo metu yra išsivysčiusi gana gerai. Ugdymo visumos istoriją aprašomas jų praktinis veikimas, kultūrinį jo charakterį, o praktikos turi didelės reikšmės ugdymo išsivystymui.
Pedagogikos istorijos padalinimas
Pedagogikos istorijos padalinimas yra gana keblus dalykas. Reikia surasti kokį nors aiškų ir visiems priimtiną pagrindą. Šitas padalinimas yra tik darbo hipotezė. Pedagogikos istorijai ši schema yra per daug plati, todėl ji turėtų būti savotiška kultūros istorija.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Pirmykštės kultūros ugdymas
Reikšmė yra suvokta tik labai neseniai, nes reikia praeiti pro pirmykščių tautų ugdymą. Viskas, kas primityvu, buvo laikoma netobula. Pirmykštis ugdymas yra savaiminga asimiliacija. Jokio įvedimo į gyvenimo formas ir jokio teorinės rūšies mokymo nėra. Pirmykščių žmonių vaikai išmoksta visko, ko moka ir suaugusieji.
Pirmykštis ugdymas yra praktiškumo linkme, nes primityvios pedagogikos principas yra išauklėti jaunimą gyvenimui, įvedant jį į gyvenimo darbo reikalavimus. Vaikai stebi suaugusius ir paskui juos pamėgdžioja. Būtent veiksmų kartojimu jie įgyja puikaus įgudimo.
Klemensas Graužinis Kaunas, apie 1936 m. Fotografas Mejeris Smečechauskas.
Klemensas Graužinis ir jo veikla
Klemensas Graužinis (1880-1939) buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Baigęs mokslus grįžo į tėvų dvarą Marciniškiuose (Martyniškiuose). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsitraukė į lietuviškų organizacijų veiklą, skatino lietuvybę gimtosiose apylinkėse, giedojo lietuvių inteligentų suburtame Giedraičių bažnyčios chore.
1917 m. buvo išrinktas į Giedraičiuose įsteigtos Lietuvių vaikų globos draugijos valdybą pirmininko pavaduotoju. Finansiškai rėmė Molėtų lietuvių švietimo draugijos „Mūsų Dirva“ knygyną.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
1932-1939 m. buvo renkamas į Kurklių valsčiaus tarybą, ėjo šio valsčiaus atstovo pareigas Ukmergės apskrities taryboje. 1936 m. rugsėjo 1 d. - 1939 m. rugpjūčio 7 d. - Lietuvos Respublikos IV Seimo (1936-1940) narys.
Socialinė politika Lietuvoje
Lietuvoje nuoseklesnė socialinė politika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą valstybę. Galime fiksuoti bent porą generalizuotų gerovės valstybės atsiradimo istorinių scenarijų. Pirmuoju atveju dažniausiai konstatuojama, kad šis reiškinys prasidėjęs antrosios industrinės revoliucijos metu, XIX a. pabaigoje, su Vokietijos imperijos socialinėmis reformomis ir vis labiau plitęs pasaulyje (pirmiausiai Europoje), ypač po Pirmojo pasaulinio karo.
Vėliau šis minimalus socialinės pagalbos įsipareigojimų paketas buvo vis labiau plečiamas, unifikuojamas ir demokratizuojamas. Antruoju atveju fiksuojama, kad gerovės valstybė galutinai išsirutuliojo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai griuvėsiuose paskendusi Europa ėmėsi plačių ir įvairių socialinių reformų.
Po Antrojo pasaulinio karo suklestėjusios gerovės valstybės nenukrito iš dangaus - jų atsiradimui daug įtakos turėjo ikikarinės reformos. Tad, ieškodami gerovės valstybės šaknų Lietuvoje, pirmiausia turėtume atsigręžti į tarpukarį ir pamėginti išsiaiškinti, kaip 1918-1940 m. Tačiau problema yra ne modelis, o ištakos, nuo kurių atsispiriama.
Lietuvos administracinis suskirstymas 1923-1939 m.
Demokratija ir kultūra
Demokratijos vykdymas kultūros ir religijos srityse valstybėje yra pats svarbiausias. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti.
Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Tačiau sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis.
Socialinė demokratija
Socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą.
Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui
SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, prasidėjo Lietuvos gyventojų genocidas, kalinimas, sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas, trėmimai. Su SSRS okupacine valdžia kolaboravo nepartiniai sovietiniai aktyvistai; tai lėmė lietuvių tautos laisvės kovos pobūdį.
Jau 1940 07 pradėjo kurtis organizuotos nelegalios rezistencijos branduoliai. Pogrindininkai nepajėgė pasipriešinti 1941 06 14-18 masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui į Sibirą.
Lietuvoje nuoseklesnė socialinė politika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomą valstybę. Negalime teigti, kad savosios valstybės neturėjimas automatiškai galėjo reikšti socialinės politikos nebuvimą. Išties Vokietijos ar net Austrijos-Vengrijos imperijų XIX a. pabaigos - XX a. Telieka pastebėti, kad XX a. trečiam dešimtmetyje Lietuva turėjo mažiau, nes Rusijos imperijos palikimas socialinės politikos srityje neturėjo itin tvirtų pamatų.
Kita vertus, Lietuvos Respublika pirmuosius savarankiškos socialinės politikos žingsnius žengė kaip tik tuomet, kai Vakarų pasaulį apėmė socialinių reformų bumas, o tarpvalstybiniu lygmeniu atsiradusi Tarptautinė darbo organizacija (TDO) ėmėsi šiuos procesus koordinuoti. Nors gerovės valstybės sąvoka tuo metu nevartota, neabejotina, kad tarpukario socialinės politikos lenktynės vėliau turėjo reikšmingą įtaką jos atsiradimui.
Lietuvos moterų taryba
Lietuvõs móterų tarýba, Lietuvos moterų visuomeninė organizacija, vienijusi ir atstovavusi 17 smulkesnių draugijų. 1928 09 Lietuvos moterų organizacijų atstovės buvo pakviestos Kaune susitikti su Tarptautinės moterų tarybos (angl. International Council of Women; įkurta 1888) generaline sekretore Luise van Eeghen. Ji ragino Lietuvos moteris kurti organizaciją ir su ja įstoti į Tarptautinę moterų tarybą.
Steigiamajame susirinkime 1928 12 09 dalyvavo 20 organizacijų atstovės, Lietuvos moterų tarybą nutarė sudaryti 17 organizacijų: Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjunga, Karininkų šeimų moterų draugija, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvių moterų globos draugija, Gailestingųjų seserų sąjunga, Kalinių globos draugija, Lietuvos abolicionisčių draugija, Mergaičių bičiulių draugija, Moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, draugija Žiburėlis, draugija Lietuvos vaikas, Lietuvai pagražinti draugija, Klaipėdos moterų labdaros draugija Globa, Raudonojo Kryžiaus Jaunuomenės kuopelė, studenčių korporacija Filiae Lithuaniae (Lietuvos dukterys), studentės skautės ir šaulių moterų būrio Kauno skyrius.
Lietuvių katalikių moterų draugija, didžiausia tuometinė moterų organizacija, į Lietuvos moterų tarybą nestojo, nes jau priklausė skėtinei organizacijai - Lietuvių katalikių moterų vyriausiajam sekretoriatui. Į Tarybą t. p. neįėjo Lietuvos moterų sąjunga. Lietuvos moterų tarybai galėjo priklausyti ir mišrios organizacijos, jei jų valdybose buvo nors viena moteris.
Lietuvos moterų taryba siekė visas moterų organizacijas suvienyti sėkmingam kultūros darbui ir palaikyti ryšius su Tarptautine moterų taryba (tarptautinis bendradarbiavimas su užsienio moterų organizacijomis buvo vienas tarybos prioritetų). 1929 Lietuvos moterų taryba įstojo į Tarptautinę moterų tarybą.
1933 03 26 Lietuvos moterų tarybos iniciatyva Kaune oficialiai atidarytas klubas Moterų seklyčia. Klubas turėjo periodinės spaudos bibliotekėlę, veikė lietuviškų produktų kavinė ir audimo kursai, turėję propaguoti lietuvišką meną ir pramonę. Dėl lėšų trūkumo greitai teko klubą uždaryti (vėl atsidarė 1937). 1937 Taryba organizavo antrąjį lietuvių moterų suvažiavimą. Nuo 1937 03 leido mėnesinį žurnalą Moteris ir pasaulis.
Lietuvos moterų tarybai pavyko pasiekti, kad būtų moterų policininkių, kurios rūpintųsi moterų apsauga - 1938 vidaus reikalų ministras S. Leonas paskyrė dvi policininkes, kurios turėjo surinkti gatvėse elgetaujančius, vagiliaujančius vaikus ir globoti jaunas mergaites. Svarbiausias Lietuvos moterų tarybos darbas buvo aktyviai ginti ištekėjusių moterų teisę į apmokamą darbą.
Lietuvos moterų tarybos pirmininkės: O. Mašiotienė (1929-34), V. Matulaitytė‑Lozoraitienė (1934-39), P. Pikčilingienė (1939-40).
| Pirmininkė | Valdymo metai |
|---|---|
| O. Mašiotienė | 1929-1934 |
| V. Matulaitytė-Lozoraitienė | 1934-1939 |
| P. Pikčilingienė | 1939-1940 |