Netoli Marijampolės, Avikilų kaime, įsikūrusi viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai veiklą pradėjo dar 1997 metais šviesaus atminimo kunigo monsinjoro Vytauto Kazlausko iniciatyva. Po daugiau nei keturiasdešimties metų ketindamas grįžti iš Italijos, monsinjoras galvojo, ką galėtų parvežti Lietuvai. Jo manymu, geriausia dovana tėvynei galėjo būti idėja - subrandinta, išmėginta Vakaruose ir pritaikoma Lietuvoje.
Įkūrimo istorija ir Avikilų kaimo kontekstas
Grįžęs iš Italijos, kur daugelį metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems Marijampolės vaiko tėviškės namams Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą. Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje.
Vytautas Kazlauskas - žmogus-legenda. Žmogus, besąlygiškai mylėjęs visus vaikus. Žmogus, atvežęs tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą. Žmogus, nepasirašinėjęs sutarčių - Garbės žodis jam buvo pati rimčiausia sutartis. Iš didelio tikėjimo žmonių padorumu ir sąžiningumu, pinigus vaikų namams atveždavo tiesiog kišenėse.
Dar 1992 metais tuometis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pašventino pirmųjų trijų namų Avikiluose pamatus, o 1997 m. birželio 21 d. toje vietoje, kur kadaise plytėjo tušti laukai ir vieniša monsinjoro V. Kazlausko šeimos sodyba, šurmuliavo susirinkusi minia. Kaip tik tą dieną Avikiluose vyko „Marijampolės vaiko tėviškės namų“ atidarymo iškilmės.
Struktūra, teisinė forma ir veiklos principai
Viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pelno nesiekianti Nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti našlaičių ir beglobių vaikų globa bei kurianti našlaičių globos ir ugdymo sistemą pagal natūralios šeimos modelį. Marijampolės vaiko tėviškės namai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais Respublikoje galiojančiais teisės aktais, steigėjų sprendimais.
Taip pat skaitykite: Vaiko Tėviškės Namai Avikiluose
Įstaiga įsteigta 1997 m. lapkričio 3 d. labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ nutarimu. Teisinė forma - viešoji įstaiga, privati nuosavybė, kurioje nėra užsienio investuotojų kapitalo. Įstaiga priskiriama namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui, jos pagrindinė veikla pagal EVRK kodą R.87.99.00 - kita, niekur kitur nepriskirta, stacionarinė globos veikla.
Gyvenamoji aplinka ir šeimyninis modelis
Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, netoli miesto, iškyla keturiolikos dailių namelių kaimas - tai Marijampolės vaiko tėviškės namai. Gana greitai buvo pastatyta 14 namelių, juose apsigyveno suburtos „šeimos“. Jaukiuose nameliuose vaikai gyvena šeimynomis, dažniausiai po 8-9 vaikus.
Šeimynų vaikai lanko mokyklas Marijampolėje ir Liudvinave. Į jas vyksta mokykliniais autobusais arba viešuoju transportu. Globos namuose gyvenantiems vaikams sukurta namų aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi reikalingas, mylimas, saugus šeimos narys, todėl gali išaugti visavertis asmuo.
Muziejaus idėja ir monsinjoro atminimo įamžinimas
Po to, kai monsinjoras iškeliavo Amžinybėn, pradėta galvoti, kaip įamžinti šio neeilinio mūsų krašto žmogaus, intelektualo, dvasininko, Marijampolės garbės piliečio atminimą. Darbas jau pradėtas - 2010 m. išleista Angelės Buškevičienės ir Valdo Kubiliaus knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: Tiesa padarys Jus laisvus“.
„Mintis sukurti muziejų mums kilo tuomet, kai pamatėm, koks didžiulis yra monsinjoro dvasinis palikimas, kokia didelė jo meilė gimtajam Avikilų kaimui“ - pasakoja direktorius. Tęsdami monsinjoro misiją, muziejų norime sukurti vaikams. Jame bus ne tik žaismingai, kūrybingai, bet ir Lietuvos istorijos kontekste patraukliai bei inovatyviai pateikta Avikilų kaimo istorija ir įamžintas monsinjoro atminimas.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Istorinis Avikilų kontekstas
Avikilai yra vienas seniausių Liudvinavo krašto kaimų, minimas jau 1744 m. Vilniaus vyskupijos susirinkimo aprašyme. Pagal 1901 m. E. Voltero parengtą Suvalkų gubernijos gyvenviečių sąrašą, Avikiluose tuo metu gyveno 256 žmonės, iš kurių visi buvo lietuviai. Skaudžiausią smūgį kaimui sudavė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, atnešusi represijas, trėmimus, kolektyvizaciją. Avikilų istorija yra savita, įspūdinga čia gyvenusių žmonių istorijomis, kurias šiandien žymi išlikę laiko ženklai - paminklai, kryžiai, kapinės, partizanų žuvimo vietos.
Vadovybė, kolektyvas ir personalas
Septyniolika metų įstaigai vadovavo Vytautas Šulinskas, o jam pasitraukus 2019 metais direktoriaus pareigas perėmė Odeta Šteinienė, dirbusi šioje įstaigoje socialine pedagoge dar nuo 2007 metų. „Nebuvo lengva pasiryžti ir imtis vadovo pareigų. Ilgai svarsčiau, abejojau, nes gerai žinojau, kad laukia nelengvas darbas ir daug iššūkių“, - prisiminė O. Šiuo metu Marijampolės vaiko tėviškės namuose yra trys šeimyniniai namai, kuriuose pagal įstaigos turimas licencijas gali gyventi 24 tėvų globos netekę vaikai, vaikai su negalia, iš rizikos šeimų.
Dabar mūsų kolektyvas gana jaunas, dar besiformuojantis, yra 14 darbuotojų, kurie dirba tiesiogiai su vaikais. Iš ankstesniais metais dirbusių žmonių dauguma išėjo, kadangi jau galvota, kad įstaigą teks uždaryti. Dar tebedirba trys moterys, kurios čia darbavosi ir anksčiau, viena iš jų - nuo pat įstaigos įkūrimo.
Darbuotojų atsiminimai ir asmeninės istorijos
Ne vienas turbūt puikiai prisimena pirmąją Vaiko tėviškės namų „mamą“ Zinutę (Kuzmickaitę-Urbienę), kuri tuomet dar visiškai jauna mergina ėmėsi globoti 4 vaikus, gyveno su jais senajame Vytauto Kazlausko tėvų name. Vaikų kaimas su naujais namais susikūrė vėliau.
Nelinkusi atvirauti Reda sutiko papasakoti savo istoriją Marijampolės vaiko tėviškės namuose. „Pirmoji pažintis su Marijampole ir su Vaiko tėviškės namais 1996 m. vasario mėn. paliko neišdildomą įspūdį, kuris galutinai įtikino, kad privalau pasirinkti būtent šį darbą. Jau tais pačiais metais birželio 25 diena išliks atmintyje visam gyvenimui. Rugpjūčio mėnesį į mūsų šeimą atvyko dar 5 vaikai. Kartu gyvenome, žaidėme, dirbome. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Vaikai augo, rūpesčiai didėjo. 1998m. gegužės mėn. pas mus atvyko mažylis Ernestukas. Jo trys broliukai ir sesutė jau gyveno pas mus. Jis buvo toks mažytis ir bejėgis, kad nepamilti jo nebuvo galima. Nuo tos dienos Ernestas nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį iki pilnametystės. Jis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.“
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
„Laikas bėgo greitai. Vieni vaikai užaugo, pradėjo savarankišką gyvenimą. Juos pakeitė kiti. Keletą vaikų įsivaikino. Vilmantas ir Karolina šiuo metu gyvena Čikagoje. Visi vaikai, kuriuos auginau, jau sukūrė šeimas, augina savo vaikus. Džiugu, kad visi vaikai surado savąjį pašaukimą, eina gyvenimo keliu drąsiai ir tirtai. Per tuos metus teko patirti daug sunkumų. Kartais atrodė, kad nebepajėgsiu, nebegalėsiu toliau dirbti. Ir įvykdavo stebuklas. Aš visada stengiausi gyventi ir dirbti kaip mokė mama, močiutė. Nelaukiau pagyrimų, padėkų. Aišku, visada malonu, kai pastebi ir įvertina darbą. Bet didžiausia padėka yra vaikų dėmesys.“
„Prieš trejetą metų sulaukiau ypatingos dovanos. Dvi sesutės - Jūratė ir Sonata Leščinskaitės, gyvenančios Italijoje, nutarė padovanoti man atostogas Italijoje. O Jūratė pakvietė mane į savo vestuves. Buvau sutikta kaip karalienė. Tiek dėmesio nebuvau sulaukusi per visą savo gyvenimą. Atvirai kalbant, darbas su vaikais - tai ne darbas, o greičiau gyvenimo būdas, nes vaikai pareikalauja žymiai daugiau pastangų, negu tik buvimas šalia nuo 8 iki 17 valandos. Taigi, jau dvidešimtus metus įstaigoje skaičiuojanti Reda Stalnionytė kolegėms linki: „kantrybės, tikėjimo, meilės ir vilties, kad viskas bus gerai.“
Kultūrinė ir patriotinė veikla
Marijampolės vaiko tėviškės namuose reguliariai organizuojami kultūriniai renginiai ir patriotinės akcijos. Tarptautinę vaikų knygos dieną šiais metais minime Balandžio 5 dieną. 14 įvairaus amžiaus globos namų auklėtinių, lankančių Dailės terapijos užsiėmimus, lankėsi Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Kultūrinių renginių organizatorė Laimutė Kraukšlienė mums ne tik pristatė lietuvių ir užsienio autorių meninę kūrybą, bet taip pat skaitė ištraukas iš vaikiškų knygelių, meno knygų. O vaikai pasidalino savos kūrybos eilėraščiais apie meilę knygai. Susitikime skambėjo ir specialiai šiai dienai iš anglų kalbos išverstas Violetos Palčinskaitės eilėraštis "Skaitymo džiaugsmas". Vaikams suorganizavome mini viktoriną, kurios metu jie laimėjo naujų knygelių, žurnaliukų skaitymui.
Džiugių šv. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina kūrybingai ir prasmingai minėti Valstybės atkūrimo dieną ir prisijungti prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“. Artėjant iškilmingai dienai vaikai rašė laiškus Tėvynei. Štai 11 metų Darijus rašo: „Gerb. Tėvyne Lietuva, Aš labai džiaugiuosi, kad Tu esi laisva, linksma. Lietuvą aš myliu už tai, kad su Jos pagalba aš greitai augu ir gerai mokinuosi. Linkiu, kad Lietuvos vadovai būtų dosnūs vargšams. Ačiū visiems, kuriantiems mums ateitį“. O Skaistė, 15m., išsakė tokias mintis: „Man lietuve būti yra garbė. Didžiuojuosi mūsų gynėjais, kurie kovojo už mūsų visų laisvę, savo kalbą. Branginu viską, ką turiu, Lietuvos gamtą.“
Pagalba karo pabėgėliams iš Ukrainos
Nuo karo pabėgę ir ramaus gyvenimo ieškoję ukrainiečiai, čia įsikūrę 4 namuose - iš viso apie 30-40 žmonių. Nepaisant didelio ukrainiečių skaičiaus, vietos jiems čia netrūksta, nes gyvenamosios patalpos yra erdvios - kiekvienas namas yra virš 300 kvadratinių metrų ploto su visais patogumais: baldais, virtuvės įranga, vonios kambariais. Pirmieji gyventojai iš Ukrainos nameliuose apsigyveno vasario 28 d., prabėgus vos kelioms dienoms nuo karo pradžios.
Įstaigos direktorė džiaugiasi, jog ukrainiečių atvykimas ne tik, kad nesukėlė papildomų rūpesčių, bet atvirkščiai, visus džiugina. Pirmosiomis karo dienomis, čia sulaukta daugybė geros valios žmonių, kurie prisidėdavo prie pabėgėlių gerbūvio, kuo tik galėdami. Direktorė dėkinga visiems prisidėjusiems žmonėms, kurių buvo tiek daug, kad išvardinti visus būtų labai sudėtinga.
Patys ukrainiečiai gyvenimo sąlygomis čia patenkinti - aplink ramu, netoli miestas, didžioji dalis jame ir dirba, išskyrus mamas, su mažamečiais vaikais, kurių čia taip pat yra. Berniukams neatitrūkti nuo mylimos ir laikinai paliktos gimtinės, padeda ir nuotolinės pamokos su jų mokyklomis Ukrainoje. Dabar, anot direktoriaus, Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pasirengę ir ateičiai - čia dar likę keletas laisvų namų, iš kurių trys yra numatyti išskirtiniams atvejams - vaikams, kurie atvyktų iš Ukrainos be jokių artimųjų.
Finansiniai rodikliai ir iššūkiai
| Rodiklis | Reikšmė (2024 m.) |
|---|---|
| Pajamos | 211,7 tūkst. EUR |
| Grynasis nuostolis | 93,1 tūkst. EUR |
| Pelningumo marža | -44 % |
| Nuosavybės grąža (ROE) | -15,5 % |
| Turto grąža (ROA) | -15,0 % |
| Nuosavo kapitalo dalis | 96,7 % |
| Įsipareigojimų santykis | 0,03 |
| Darbuotojų skaičius | 13 |
| Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis | 1 342,54 EUR |
| Numatomos metinės darbo sąnaudos | 209,4 tūkst. EUR |
„Išsilaikyti nėra lengva. Mūsų misija yra padėti žmogui, o ne siekti kažkokio pelno. Mes stengiamės išgyventi, stengiamės toliau kurti ir plėsti mūsų įstaigą, turime minčių pasiūlyti įvairesnes socialines paslaugas.“ Už vieno vaiko globą ir išlaikymą šiuo metu gauname po 2500 eurų.
Veiklos pasiekimai ir socialinė įtaka
Per beveik tris dešimtmečius šie namai išgyveno daug permainų, įvairių reformų vėjų. Monsinjoro V. Kazlausko tuomečiai pamąstymai apie namus, kuriuose tėvų apleisti, palikti vaikai augtų drauge su savo broliais ir seserimis, prižiūrimi mamomis vadinamų auklėtojų, daugeliui atrodė neįgyvendinami ir keistoki. Tačiau laikui bėgant Vaiko tėviškės namai įrodė, jog šeimyninis globos modelis gali būti gyvas ir efektyvus.
Direktorė pasakoja, kad, kai artėja laikas palikti Avikilus, dalis auklėtinių trokšta kuo greičiau išeiti ir kurti asmeninį gyvenimą, o kiti nenori išeiti, neskuba. Ar būna atvejų, kai kažkada čia gyvenę ir dabar jau suaugę buvę globotiniai atvažiuoja į Avikilus, nori susitikti buvusius darbuotojus? „Tikrai būna, ir tos akimirkos mums yra geriausias atlyginimas už darbą. Buvo ir tokių tėčių, kurie atvažiuoja ir mums girdint pasakoja savo vaikams ir žmonoms, kaip čia gyveno. Sulaukiame gražių žodžių, nes prabėgus metams, jau suaugę buvę globotiniai neretai kitaip žiūri į gyvenimą ir jo vertybes. Jie dovanoja gėlių, dėkoja už tuos metus ir tokiomis akimirkomis labiausiai suvoki, kad ne veltui dirbi šį labai nelengvą darbą.”
Kvietimas prisidėti ir dalintis prisiminimais
Norėtume, kad Jūsų dėka informacija apie Avikiluose kuriamą muziejų ir čia esančius „Marijampolės vaiko tėviškės namus“ pasiektų tuos žmones, kurie galbūt kažkada šiame kaime gyveno ir galėtų pasidalinti savo prisiminimais, žiniomis apie jo istoriją, čia gyvenusius žmones… Gal pažinojote monsinjorą ar pažįstate jo bičiulių, kurie būsimam muziejui galėtų padovanoti kokių nors su šiuo žmogumi-legenda susijusių relikvijų, fotografijų, prisiminimų. Galbūt Kanadoje, Italijoje, Australijoje turite pažįstamų, su kuriais jis bendravo.
Mums svarbus kiekvienas sakinys, kiekviena smulkmena, sena nuotrauka… Jūsų piniginė auka šiam muziejui paspartintų jo įkūrimo darbus. Laukiame visokios su Avikilais ir monsinjoru Vytautu Kazlausku susijusios informacijos - iš anksto esame Jums už tai dėkingi. Rašykite, skambinkite mums, atvažiuokite pas mus. El. (8343) 92932, mob.