Vaiko socializacija yra sudėtingas ir daugialypis procesas, turintis didelę įtaką jo vystymuisi. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl socializacija yra tokia svarbi, kokie veiksniai jai įtakos turi ir kaip tėvai bei ugdymo įstaigos gali padėti vaikams sėkmingai socializuotis.
Socializacijos Apibrėžimas ir Reikšmė
Socializacija - tai procesas, kurio metu individai perima žinias, vertybes, nuostatas ir elgesio normas, būtinas efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Tai yra „sukultūrinimo“ procesas, kurio metu vaikas išmoksta būti pilnaverčiu savo visuomenės nariu ir atsiskleisti kaip asmenybė. Socializacija padeda vaikui suvokti pasaulį, prie jo prisitaikyti ir išmokti elgesio normų, kurios leidžia jam sėkmingai funkcionuoti visuomenėje.
Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kas socializacijoje svarbiau - prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti - kitą, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių veiksnių sąveikos procesas. Vaikas gimsta su tam tikromis savybėmis ir charakteriu, tačiau aplinka, kurioje jis auga, turi didžiulę įtaką jo vystymuisi.
Socializacija apima du pagrindinius procesus:
- Mokymasis būti visuomenės nariu: Vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais, perimdami kultūrą, normas, vertybes ir idealus.
- Savęs atskleidimas: Socializacijos metu vaikas atsiskleidžia kaip asmenybė, suvokdamas savo individualumą ir vietą visuomenėje.
Ankstyvoji Socializacija Šeimoje
Šeima yra pirminė ir bene svarbiausia socializacijos aplinka. Čia vaikas gauna pirmąsias žinias apie vertybes, elgesio normas ir pasaulį. Ankstyvoji socializacija yra pati sparčiausia ir aktyviausia.
Taip pat skaitykite: Lietuvos vaikų socialinės padėties analizė
Tėvų Vaidmuo
Tėvai yra pagrindiniai socializacijos agentai, todėl jų vaidmuo vaiko vystymuisi yra itin svarbus. Tėvai turėtų būti pavyzdžiu savo vaikams, rodydami tinkamą elgesį ir puoselėdami vertybes. Svarbu, kad tėvai būtų nuoseklūs, mylintys ir palaikantys, kad vaikas jaustųsi saugus ir galėtų pasitikėti savimi.
Šeimos Įtaka
Šeimos, kaip socialinio darbo objekto, funkcionavimas ir jos narių tarpusavio santykiai turi didelę reikšmę vaiko socializacijai. Santykiai šeimoje, tėvų dėmesys ir meilė daro didelę įtaką vaiko emocinei būklei ir socialiniam elgesiui. Vaikai, kuriems šeimoje trūksta dėmesio ir meilės, dažnai jaučiasi nesaugūs ir gali turėti sunkumų bendraujant su kitais.
Deviantinės Šeimos
Deviantinės šeimos, kuriose yra problemų, tokių kaip priklausomybės, smurtas ar emocinis nepriežiūra, gali neigiamai paveikti vaiko socializaciją. Vaikai iš tokių šeimų dažnai jaučia nepilnavertiškumo kompleksą, turi sunkumų bendraujant ir gali būti linkę į deviantinį elgesį.
Tėvų Išvykimas į Užsienį
Šiuo metu populiarus tėvų išvykimas uždarbiauti į užsienį, paliekant vaikus auginti seneliams, taip pat gali turėti neigiamų pasekmių vaiko socializacijai. Nors seneliai gali suteikti vaikui meilės ir rūpesčio, jiems gali trūkti išteklių ir žinių, kad galėtų pilnai patenkinti vaiko poreikius. Be to, vaikas gali jausti tėvų ilgesį ir nesaugumą.
Pilnavertė Šeima
Pilnavertė šeima, kurioje pilnai dalyvauja abu tėvai, yra idealus variantas vaiko socializacijai.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Socializacija Ikimokyklinėse Įstaigose
Ikimokyklinės įstaigos, tokios kaip vaikų darželiai, yra svarbi socializacijos aplinka. Čia vaikas susiduria su naujais žmonėmis, mokosi bendrauti, dalintis ir spręsti konfliktus.
Adaptacija Darželyje
Darželis yra didelis išbandymas mažam vaikui. Atskirtas nuo mamos, namų ir patekęs į naują aplinką vaikas patiria naujas emocijas, stresą ir baimę. Taip pat tai yra savarankiškumo pamokos ir socializacija. Vaikų kolektyve mažylis sulaukia mažiau dėmesio, suaugusieji nepaiso jo užgaidų ir tenka pamiršti daugelį namuose įgytų įpročių.
Darželio Įtaka Imuninei Sistemai
Mama ir tėtis neturėtų pamiršti, kad patekusio į kolektyvą vaiko organizmą reguliuojančios sistemos - nervų ir imuninė sistema, labai apkraunamos. Stresas susilpnina imuninę sistemą, todėl darželį lankantys vaikai dažnai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis.
Tėvų Dalyvavimas Ugdymo Procese
Siekdami užkirsti kelią problemoms, ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys vaikų auklėjimo specialistai stengiasi į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Tėvų dalyvavimas įvairiuose socioedukaciniuose projektuose tiesiogiai priklauso nuo jų pačių iniciatyvos.
Imitacija ir Identifikacija
Vaikystėje socializacijos mechanizmas yra imitacija ir identifikacija. Vaikai sąmoningai stengiasi mėgdžioti artimiausius savo aplinkos žmones, dažniausiai tėvus.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Socializacija Mokykloje
Mokykla yra dar viena svarbi socializacijos aplinka. Čia vaikai mokosi ne tik akademinių dalykų, bet ir socialinių įgūdžių, tokių kaip bendradarbiavimas, konfliktų sprendimas ir lyderystė.
Mokytojų Vaidmuo
Mokytojai atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijoje. Jie ne tik moko vaikus, bet ir formuoja jų elgesį, vertybes ir nuostatas. Mokytojai turėtų būti pavyzdžiu savo mokiniams, rodydami pagarbą, toleranciją ir empatiją.
Bendraamžių Įtaka
Bendraamžiai taip pat turi didelę įtaką vaiko socializacijai. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perimdami elgesio normas, vertybes ir nuostatas. Bendraamžių grupė gali būti tiek teigiama, tiek neigiama įtaka vaiko vystymuisi.
Kalba yra pagrindinė socializacijos priemonė. Ji įgalina žmones galvoti apie tai, ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes ir požiūrius. Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetetingo visuomenės nario.
Kalbos Mokymasis
Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių. Kuo anksčiau pradėsime bendrauti su kūdikiu, tuo lengviau jam bus pritapti prie mūsų bendruomenės.
Emocijos ir Socializacija
Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija - tai branduolys, apie kurį vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti, kurie jausmai yra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti.
Elgesio Normos ir Socializacija
Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti.
Elgesio Nukrypimai
Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų, esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais: ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos, kurie elgiasi gerai - juos skatiname.
Socialinės Vertybės ir Socializacija
Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją: gerina arba blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška.
Vaidmenys - tai teisės, pareigos ir elgesio normos, būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje.
Smegenų Sinchronizacija ir Socializacija
Elgesio sinchronizacija tarp tėvų ir vaikų lemia lengvesnę vaikų socializaciją, empatiją, emocijų reguliavimą ir net geresnę psichologinę sveikatą ateityje. Smegenų sinchronizacija yra platesnio reiškinio - žmonių fiziologinės ir elgesio sinchronizacijos - dalis.
Jautrus, atliepiantis, šiltas mamos bendravimas su vaiku siejamas ir su didesne jų smegenų sinchronizacija. Atliepiantis mamos bendravimas su vaiku jautriausiu jo vystymosi etapu lemia sėkmingą jo vadinamųjų „socialinių smegenų“ brendimą, kuris intensyviausiai vyksta maždaug 6-12 mažylių gyvenimo mėnesiais.
Smegenų Sinchronizacijos Nauda
Smegenų sinchronizacija reikšmingiausiai padeda už socialines funkcijas atsakingų vaiko smegenų dalių vystymuisi.
Yuko Munakata: Mokslas, pagrindžiantis tėvų įtaką vaiko raidai | TED
Socialinės Rizikos Vaikai
Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys įvairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai įžūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, įsitempę, nervingi, greitai įsižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.
Socialinės rizikos vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį, gautų sau naudos.
Priežastys ir Pagalba
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų.
Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas. Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose. Patarti ir rekomenduoti, kur kreiptis pagalbos dėl socialinės rizikos vaiko, gali Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.
Vaiko Teisės: Universali Apsauga
Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis kūrimas. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą.
Specifinę vaiko padėtį visuomenėje lemia būtinybė aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui. Vaiko teisių išskyrimas į ypatingą žmoniškumo pažinimo ir visuomeninės veiklos sritį prasidėjo praėjus keliems šimtams metų.
Vaiko Apibrėžimas Teisės Požiūriu
Vakas, asmuo, kilęs iš tėvų (susituokusių ar nesusituokusių) ar įvaikintas (įvaikis). Teisės literatūroje vaiko samprata dažniausiai tapatinama su nepilnamečio ir paauglio sampratomis (nepilnamečiai). Tėvai privalo auklėti ir išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pilnamečiai vaikai privalo rūpintis tėvais ir teikti jiems paramą, t. p. Vaikai yra tiesiosios žemutinės linijos pirmojo laipsnio giminaičiai.
Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją vaikai turi neatimamą teisę gyventi, teisę į vardą ir pilietybę, pažinti savo tėvus ir jais rūpintis, išlaikyti savo individualybę (įskaitant pilietybę), vardą ir šeimos ryšius, t. p. laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, nuomonę, teisę į minties, sąžinės ir religinę laisvę. Valstybė privalo garantuoti vaikams galimybę gyventi ir sveikai vystytis, nesiskirti su savo tėvais prieš savo norą, imtis priemonių, kad vaikai nebūtų neteisėtai perkeliamas ir negrąžinamas iš užsienio, t. p.
Nepilnametis, sulaukęs 16 m., jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo pripažintas visiškai veiksniu (emancipacija), jei yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta nuostata, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymai, t. p.
Vaikystės Samprata ir Požiūris
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaikus yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Šiais laikais "vaiko" sąvoka kelia daugiausiai problemų dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Žirinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais.
Psichologiniai Aspektai
Psichologų nuomone, "Vaiko" sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose.
Šiais, raidos psichologija sukūrė "psichologinį vaiką", kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Sociologinė Perspektyva
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Amžiaus Kriterijus
Labiausiai mokslišku požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje.
Šiuo bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų. Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme.
Teisinis Veiksnumas
Šiuo atveju jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiuo CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. "Šiuo, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs a šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento" teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Brandos Kriterijus
Trečiasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šiais straipsniais komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritišku, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.