Socialinė pedagogika yra disciplina ir praktika, suteikianti pagrindą darbui susijusiam su įvairiomis paslaugomis teikiamomis vaikams ir jaunimui. Socialinė pedagoginė perspektyva yra grindžiama bandymais rasti edukacinius socialinių problemų sprendimus (Moss irr Petrie, 2019). Socialinis pedagogas yra suprantamas kaip socialinių pokyčių agentas, kuris koordinuoja socialines grupes per švietimo strategijas. Šios strategijos padeda vaikams integruotis į visuomenę (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018). Socialinių pedagogų veikloje yra išryškėja du pagrindiniai aspektai - mokymas ir gerovė bei rūpinimasis žmonėmis (Rothuizen ir Harbo, 2017). Taigi jų teikiama pagalba yra aktuali socialinės rizikos vaikams.
Mokslinėje literatūroje socialinės rizikos šeima yra suprantama kaip šeima, kurioje yra prielaidos užtikrinti sveiką vaikų vystymąsi nėra patenkinamos, t. y. pagrindiniai vaikų poreikiai (o taip pat ir emociniai poreikiai) nėra patenkinami, o biologinių tėvų praradimo tikimybės rizika yra nuolatinė (Doblniece, Millere ir Salmane-Kulikovska, 2015). Pažymėtina, kad vaikams turi būti garantuotos tokios gyvenimo sąlygos ir palanki socialinė aplinka, kuri skatintų jų sveiką vystymąsi. Prie to gali prisidėti socialinio pedagogo veikla. Socialinis pedagogas turi mąstyti kompleksiškai, o jo veikla apima įgūdžius, žinias, vertybes, mintis, kritinį mąstymą (Rimkus, 2015). Visa tai yra pritaikoma teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams.
Taip pat derėtų išskirti, kad socialinis pedagogas veikdamas vienas nepasieks efektyvių darbo rezultatų su vaiku, kaip bendradarbiaudamas su jo tėvais, auklėtojais, mokytojais ir kitais specialistais. Taigi socialinio pedagogo veikloje išryškėja ir bendradarbiavimo aspektas. Visa tai ir lemia pasirinktos darbo temos aktualumą.
Nors vaikų socialinės rizikos šeimose 2014-2018 m. ir mažėjo 11,37 proc. (Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2021 (Lietuvos statistikos departamente šiuo aspektu pateikiama statistika tik iki 2018 m.)), tačiau trūksta supratimo apie ugdymo įstaigos socialinio pedagogo veiklos teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams visumą, t. y. situacijos pasireiškimą, jos teikimą, socialinių pedagogų vaidmenį (Ratkevičienė, 2018). Dar viena problema išryškėja dėl COVID-19 situacijos šalyje. Uždarius ugdymo įstaigas, socialinės rizikos vaikams pagalba turi būti teikiama nuotoliniu būdu, tačiau kyla klausimas dėl geriausio būdo tai atlikti ir dėl pačios pagalbos veiksmingumo.
Taigi darbe keliamas toks probleminis klausimas: Kokia yra socialinio pedagogo veiklos teikiat pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose specifika?
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Tikslai:
- Išnagrinėti socialinio pedagogo veiklos teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose teorinius aspektus;
- Ištirti socialinio pedagogo pagalbos poreikį teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose;
- Atlikti socialinio pedagogo veiklos vertinimo tyrimą teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose;
- Ištirti socialinio pedagogo veiklos perspektyvas teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose.
Socialinio pedagogo veiklos teoriniai aspektai
Socialinė pedagogika yra labai glaudžiai susijusi su visuomene ir atspindi jos kultūrines nuostatas bei tradicijas. Ši sritis apima individo ir visuomenės santykius ir tai, kaip visuomenė palaiko nepalankioje padėtyje esančius ar socialiai atskirtus narius. Mokslinėje literatūroje (Moss ir Petrie, 2019) išskiriama, kad socialinė pedagogika apibūdina holistinį ir į santykius orientuotą darbo su žmonėmis priežiūros ir švietimo aplinką per visą jų gyvenimą. Ji turi senas tradicijas kaip praktikos ir akademinės disciplinos sritis, kurios tikslas yra spręsti nelygybę ir palengvinti socialinius pokyčius puoselėjant mokymąsi, gerovę ir ryšius tiek asmeniniu, tiek bendruomenės lygiu.
Šiame kontekste yra tikslinga aptarti socialinio pedagogo sampratą (žr. 1 lentelę).Tai pedagogas, kuris kurio veikla yra susijusi su individo integracijos į visuomenę klausimais (tiek teorijoje, tiek praktikoje), siekiant palengvinti socialinę atskirtį ir skatinti žmonių, kaip visuomenės narių, socialinį funkcionavimą, įtraukimą, dalyvavimą, socialinę tapatybę ir socialinę kompetenciją.
Socialinis pedagogas yra tėvųir vaikų socialinės aplinkos trečiasis dalyvis, turintis tikslą taip paveikti juos, kad pastarieji kuo sėkmingiausiai galėtų spręsti problemas ir integruotis į socialinę aplinką. Atsižvelgiant į šeimos nesutarimus, socialiniam pedagogui keliamas tikslas- padėti tėvams ir paaugliams spręsti iškilusių konfliktų problemas ir ieškoti sprendimų galimybių.
Kandangi konfliktą sunku išspręsti dviems šeimos pusėms, todėl reikalingas asmuo, kuris turi daug patirties, kompetencijos, bei yra įgijęs atitinkamą išsilavinimą.
Malonė vaikams iš socialinės rizikos šeimų – grįš į mokyklą, gaus maisto ir reikiamų priemonių
Paauglystė
Myers D.G. (2000, p.107) teigimu paauglystė - pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, trunkantis nuo lytinio brendimo pradžios iki savarankiško gyvenimo. Petrulytės A. (2003, p.31) teigimu, paauglystės emocinei raidai būdingas jausmų nepastovumas, padidėjęs jautrumas, jaudinimasis dėl nelabai svarbių dalykų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kaip teigia Navaitis G. (2001, p.10), paauglio „Aš” raidą lemia brendimo ir statuso kaita. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęsvaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas formuoja identiškumą. Anot Myers D.G. (2000, p.107) jis formuojasi plečiantis paauglio patyrimui iir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, vertinti įvykius ir reiškinius.
Kaip teigia Čiuladienė G. (2006, p. 106) vienas ryškiausių paauglystės bruožų yra konfliktiškumas. Tėvų ir vaikų konfliktai yra itin sena ir nuolatos aktuali problema, todėl jos tyrinėjimas yra ganėtinai ssudėtingas reiškinys. Plačiai paplitusi nuomonė, kad paauglystės laikotarpiu jauni žmonės linkę konfliktuoti su tėvais, priešintis jų pristatomiems gyvenimo reikalavimams. Paauglio elgesys šeimoje dažnai nagrinėjamas „konfliktų“ požiūriu.
Paauglių sąveika su aplinka yra vienas iš veiksnių, nulemiančių paauglių krizės pobūdį ir mąstą. Sėkmingai socializuodamasis bendruomenėje paauglys neišgyvena didelės įtampos, jaučiasi reikalingas - vertinamas „kaip žmogus, sugebantis savo veikla ir idėjomis praturtinti bendruomenės gyvenimą“ (Uzmonienė M., 2003, p. 30). Ir atvirkščiai, socializacijos nesėkmės lemia atstumtos, nereikalingos, savo elgesiu keliančios bendruomenės nariams baimę ir nepasitikėjimą asmenybės formavimąsi. Tada paauglys išgyvena įtampą, provokuoja konfliktus, kartu ir pedagogines problemas (Čiuladienė G., 2006, p. 106).
Tėvų ir vaikų konfliktas nuolatinis ir amžinas. Turbūt jis vyks tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienu laikmečiu tarp tėvų ir paauglių kylančių konfliktų ppriežastys yra skirtingos, ir yra sprendžiamos savaip, dažnai įsikišant ir socialiniui pedagogui.
Socialinis pedagogas yra tėvųir vaikų socialinės aplinkos trečiasis dalyvis, turintis tikslą taip paveikti juos, kad pastarieji kuo sėkmingiausiai galėtų spręsti problemas ir integruotis į socialinę aplinką. Atsižvelgiant į šeimos nesutarimus, socialiniam pedagogui keliamas tikslas- padėti tėvams ir paaugliams spręsti iškilusių konfliktų problemas ir ieškoti sprendimų galimybių.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Šiame darbe buvo atskleistos socialinio pedagogo papildomos galimybės konfliktinėje šeimoje, pritaikytos prevencinės priemonės, pozityvūs ugdymo ir auklėjimo metodai, dirbant su paaugliais ir jų ttėveliais.
Paauglystė - tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Tai - pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams. „Šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, kai nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, - jis ima gyventi savo asmeninį ggyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius (Myers D.G., 2000, p. 107).
Paauglystė - tai amžiaus tarpsnis, kai paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiame tarpsnyje formuojasi objektyvesnė autokoncepcija, paauglys objektyviau ima vertinti save ir kitus. Sėkminga identifikacija leidžia greičiau įveikti paauglystės krizę (Psichologijos žodynas, 1993, p.198).
Tarpsnį, kuriame vaikas bręsta, mokslininkai paprastai linkę įvardinti kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiuo laikotarpiu intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasipožiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę.
Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas (Barkauskaitė M., 2001, p. 40).
Kai kurie psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių,gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. 10 - ies vyresniųjų klasių moksleivių sutinka su teiginiu: „apskritai, esu savimi patenkintas“ (Myers D.G., 2000, p.108).
Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu kaitos tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus tarpsniu. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atliko ir atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija (Gučas A., 11990, p.211).
Sėkmingas bendravimas su bendraamžiais ir šeimoje, teigiamas jų vertinimas ir priėmimas dažniausiai lemia vaikų psichosocialinę sveikatą, o socialinis vaikų neprisitaikymas įgalina prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (mokyklos nelankymą, nusikalstamumą, psichopatologinius sutrikimus). Pastaraisiais metais šiems klausimams tyrėjai skiria vis daugiau dėmesio, tačiau mokslinių tyrinėjimų, kur būtų analizuojami paauglių tarpusavio ir jų šeimos santykiai, dar nedaug (Rimkienė J., Kardelis K., 2005, p. 522).
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įįsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbųvaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti ggautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. 11-14 m. vyksta spartus lytinis brendimas, 15 m. - pereinamasis laikotarpis, prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 m. paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (Gučas A., 1990, p.214).
Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės pradžiai būdingas nuotaikų nepastovumas, nervingumas, neramumas, jautrumas, seksualiniai potraukiai įgyja ryškesnes formas.
Buvo manoma, kad paauglystė prasideda lytiniu brendimu, yra jo sąlygojama ir pasireiškia audringaiskitimais augančio žmogaus psichikos struktūroje. Kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įtaka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai.
Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos ppriklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu, girdėti vienmečių balsą ir nelikti jam abejingu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas - tapatybės formavimasis. Tapatybė formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui, sudaromos savęs sąvokos, vertinami įvykiai bei reiškiniai. Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą (Žukauskienė R. 2008, p.309; Gučas A., 1990, p. 214).
Paaugliai dažnai į save žiūri kaip į unikalias ir integruotas asmenybes, turinčias savitą ideologiją. Dažnai jie painiojasi pprieš apsispręsdami, kokį gyvenimo kelią nori pasirinkti (Čiuladienė G., 2006, p. 107). Jų egocentrizmas pasireiškia tik apie 11-14 metus. Formalios operacinės mintys įgalina paauglį suvokti savo mintis bei leidžia jam suvokti kitų mintis.
Tai yra sugebėjimas suprasti kitų žmonių mintis, kas ir yra pagrindinis paauglių egocentrizmo požymis. Egocentrizmas iškyla paaugliams turint galimybę bendrauti, suvokti kitų mintis. Jie stokoja diferencijavimo tarp objektų prieš kuriuos yra nukreiptos kitų mintys. Tiksliai žinoma, kad dėl vykstančių pasikeitimų paauglys labai rūpinasi savimi. Atitinkamai diferencijuojama tarp akimirkos, kai kažkas buvo nesugebėta padaryti ir tarp to, ką kiti galvoja bei savo nuosavo protinioprasiblaškymo.
Paauglys jautriai priima užuominas, jam atrodo, kad kiti jį persekioja dėl jo elgesio ar išvaizdos, kai jis stengiasi būti savimi. Tai yra įsitikinimas, kad kiti nusiteikę prieš tavo išvaizdą ir elgesį, kas ir sudaro prielaidas paauglio egocentrizmui (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).
Vienas iš paauglių egocentrizmo padarinių yra tas, kad neišvengiamoje socialinėje situacijoje jaunas žmogus tikisi teigiamos reakcijos savo atžvilgiu iš kitų žmonių. Šie numatymai pagrįsti prielaidomis, kad kiti yra arba besižavintys arba kritikuojantys jį, kaip jis pats save. Paaugliai nuolatinai auga, vystosi ir sąveikauja su tariamais klausytojais. Tai yra “publika”, kuria paauglys tiki, ir siekia patraukti jos dėmesio. Dažniausiai tai yra įsivaizduojamos ssituacijos, kadangi aktualios socialinės situacijos, tai nėra tik atsitiktinumas.
Įsivaizduojamos “publikos” konstravimas lyg ir formuoja dalį tipinio paauglio elgesio ir patirties (Purnell R.F., 1999, p.121). Vaiko lytinis brendimas prasideda apie 9-11 metus ir tęsiasi iki 14-16 metų.Prasideda lytinis brendimas, daug įtakos daro muzika, mados ir draugai. Vaikas virsta suaugusiu (bent jau pats laiko save tokiu). Paauglys pradeda įsijausti į skirtingus vaidmenis, tai gali būti išreiškiama skirtingais rūbais, poelgiais ir t.t.; jis stengiasi išreikšti savo esybę, bando rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?“; „Kur aš einu?“ ir t.t.
Šis amžius dažnai vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“ amžiumi. Tai ne tik žmogaus organizmo, bet ir jo psichikos formavimosi etapas. Šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairiausių pakitimų, todėl labai svarbu, kad ir tėvai suprastų tą pasikeitusią situaciją. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).
Tapatybės vystymasis - tai procesas, kurio metu kiekvienas žmogus tampa individualia asmenybe. Šis procesas -sąlygos ir paaiškinimai, kuriuos nusako biologiniai ir psichologiniai faktoriai. Anot Erik`o Eriksono tapatybės vystymuisi paauglystėje svarbiausia nagrinėjama užduotis yra “tapatybės vystymasis ir sumaištis” aarba “kuo aš esu unikalus?” J. Marcia teorija įvardino šias stadijas darbais, kurie susideda iš“prisirišimo” ir “sumaišties”, į “moratoriumą”, į “tapatybės susikūrimą“.
Paaugliai gali parodyti kognityvinį disonansą dėl socialinių funkcijų, vertybių ir įsipareigojimų. Moratoriumas į savo eigą įtraukia įvairius eksperimentus, skatinančius tapatybės pasiekimus ir socialinių įsipareigojimų vykdymą. Erikson`o tapatybės rezultatų teorija sutelkiama ties penkiomis Erikson`o epigenetinio vystymosi teorijos stadijomis. Tapatybės vystymasis yra teigiamas rezultatas, o funkcijų persipynimas - neigiamas rezultatas.
Funkcijos susimaišo atsiradus netinkamam ar antisocialiniam elgesiui, tokiam kaip neištikimybė arba nesugebėjimas sustiprinti ištikimybės jausmus ar išsaugoti artimus tarpusavio santykius. Marcia tapatybės statuso tyrinėjimai grindžiami Erikson`o teorija (Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001, p.74).
Tapatybė vystosi vaikuiaugant ir tampant paaugliu. Tada pradedama rūpintis savo išvaizda, mąstyti apie tai, kuo tikėt, susivokti savo jausmuose. Jiems iškyla klausimas - „kas aš esu”. Erikson`as tiki, kad jauni žmonės privalo žinoti, kas jie tokie ir ko jie nori iš gyvenimo, prieš susiformuojant pastoviai suaugusiai tapatybei. Paaugliškos patirties atsiradimas, krizių peri...
Šiame skyriuje bus aptariama paauglių psicho-socialinė charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų priežastys, patariamos tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų teorinės galimybės.
tags: #socialinio #pedagogo #veikla #temos #aktualumas