Lietuvoje savanorystė dažniausiai siejama su jaunimo organizacijomis, nevyriausybiniais projektais ar vienkartinėmis iniciatyvomis, o socialinių paslaugų sektoriuje jos galimybės vis dar lieka neišnaudotos. Socialinis darbas yra ta sritis, kurioje savanorystė gali turėti ypatingą poveikį. Savanoriui čia svarbiausia ne profesionalūs įgūdžiai, o žmogiškas santykis - gebėjimas išklausyti, būti šalia, parodyti, kad žmogus rūpi. Įsivaizduokime senjorą, kuris gyvena vienas. Jam nereikia didelių dovanų - kartais pakanka, kad kas nors ateitų išgerti arbatos, paklausti, kaip jis laikosi. Arba vaiką iš globos namų, kuris laukia, kad kas nors kartu pažaistų futbolą.
Šio straipsnio tikslas - apžvelgti svarbesnius socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektus. Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas, pagrindiniai socialinio darbo komponentai. Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos, socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis.
Po to ieškoma atsakymų į tokius klausimus: kaip visą apžvelgtą aibę įvykių ir spartų kismą vertinti? Kokio masto socialinio darbo plėtra Lietuvoje jau įvyko? Kur judama? Kaip rasti kuo objektyvesnį socialinio darbo būklės Lietuvoje įvertinimo kriterijų? Straipsnio išvadose teigiama, kad dar anksti kalbėti apie lietuviškąjį socialinį darbą, bet socialinis darbas - kaip studijų sritis, kaip profesija ir praktinė veikla - Lietuvoje yra.
Savanorystės Samprata ir Apibrėžimas
Praktikoje ir mokslo darbuose savanorystė dažnai skirtingai įvardinama ir apibrėžiama. Susiduriama su šiomis sąvokomis: savanoriškas darbas, savanoriška veikla, savanorystė. Pirmosios dvi dažnu atveju vartojamos sinonimiškai, paskutinioji vartojama taikant platesnį apibrėžimą. Originalus lotyniškas žodis voluotas yra žodis - "laisva valia", "asmeninis pasirinkimas" arba "galimybė rinktis" sinonimas. Savanorystė - tai visuomeninės veiklos forma, jau daugelį metų egzistuojanti demokratinėse valstybėse, ji yra spontaniška, neformali, neturinti biurokratinės struktūros ir nesiejama su materialine nauda. P. Jordanas, M. Ochman savanorišką veiklą apibrėžia kaip galimybę kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, įgyti naujų įgūdžių, susirasti naujų draugų, įsitraukti į darbą ir pakeisti socialinį gyvenimą.
J. Fabisiak teigimu, savanorystė yra gyvenimo būdas: "padedu - nes noriu; tarnauju - nes privalau". Šis dviejų sąvokų sujungimas į vieną "tarnauju - nes noriu" galėtų būti pilnas savanorystės apibrėžimas. Ne padedu, bet tarnauju. Savanoriška veikla vykdoma laisva valia ir savo iniciatyva, ji jokiu būdu negali būti privaloma. Trys pirmiau minėti pagrindiniai kriterijai yra būtina sąlyga, pagal kurią veikla galėtų būti laikoma savanoriška veikla, nesvarbu, ar tai būtų savanoriškas darbas vietos bendruomenės labui ar organizuota savanorių tarnybos veikla.
Taip pat skaitykite: Savanorystė socialiniame darbe: analizė
Žodis savanoris nuo seno žinomas lietuvių kalboje. Jis reiškia: 1. pameistrį, nemokamai dirbantį savo meistrui, 2. kariuomenės savanorį. Šios gilias savanorystės tradicijas. Šiuo atveju savanoris atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudamas už tai atlygio. Daugeliui savanorių prasmingas laisvalaikio leidimas, socialinių gebėjimų vystymas, patirties įgijimas ir perdavimas yra patrauklūs savanoriškos veiklos privalumai.
Remiantis I. Jonutytės atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje išskirtos šios pagrindinės savanorių veiklos sritys: socialinis darbas su vaikais (jį atlieka 31 proc. savanorių), organizaciniai darbai (17 proc.), naujų savanorių rengimas (16 proc.), socialinis darbas su paaugliais (12 proc.), anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu (10 proc.), socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis (7 proc.). Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje nėra vieno bendrai vartojamo termino, kuris apibūdintų savanorišką veiklą, gana sudėtinga vienoje apibrėžtyje aprėpti įvairius savanoriškos veiklos aspektus.
Savanorystės Raida Lietuvoje ir Pasaulyje
JAV ir Vakarų Europos valstybėse savanorystė pradėjo plisti nuo dvidešimto amžiaus pradžios. Lietuvoje ji savo vietą rado ir įsitvirtino po nepriklausomybės atkūrimo. A. Išskiriami veiksniai, kultūra, palankios ar nepalankios valstybės politikos. Išskiriamos krikščioniškas tradicijas, kurios skatina nesavanaudišką pagalbą sau ir artimui. Šiais, bet ir kaimynais, kitais bendruomenės nariais. Šiuo atveju daug nuveikė savanoriai, dalyvaujantys parapijos socialiniame gyvenime. Tačiau buvo pažeistas esminis principas - savanoriškumas. Tuo metu savanoriškumas buvo pakeistas visuomeniniu darbu, kuris skatino priverstinę pagalbą visuomeninio gyvenimo srityse. Šis valands visuomenės labui. Šiems jungtis į savanoriškas organizacijas, laisvai reikšti savo nuomonę.
Nuo 1989 metų Lietuvoje buvo priimti svarbūs įstatymai, kurie suteikė teisines garantijas šalies gyventojams dalyvauti viešajame gyvenime ir gynė asmens laisves bei teises. Lietuvos įstatymų leidėjai padarė didelę pažangą, įteisindami savanorystę. LR Vyriausybė 2001 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą "Dėl savanoriško darbo organizavimo tvarkos patvirtinimo". Šiame nutarime reglamentuotos savanorio ir savanoriško darbo organizatoriaus teisės, pareigos. Taip pat LR Vyriausybės buvo priimtas svarbus nutarimas 2002 m. gegužės 24 d. "Dėl asmens išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimo", kuris numatė, kad savanoriai už patirtas išlaidas turi teisę gauti kompensacijas. Šis su savanoriais, darbą. Tačiau priimti savanoriškos veiklos reglamentavimo dokumentai. Dabar savanoriška veikla nėra niekaip įteisinta. Pasiekta tik tiek, kad palankiai interpretuojant Civilinį kodeksą, ji nėra draudžiama.
Neatsirado galimybės savanorius apdrausti valstybės lėšomis, apmokėti su savanoryste susijusias keliones, mokymus ir panašias išlaidas. Nepaisant JTO rekomendacijų ir geros kitų šalis praktikos, Lietuvoje vis dar negalima savanoriškos veiklos įskaityti į darbo stažą. Šis ypatumus. M. P. Čaulauskas, analizuodamas socialinės kaitos pobūdį, skiria du socialinės kaitos periodus, du pilietinės visuomenės raidos etapus: revoliucinį ir evoliucinį. Pirmasis, revoliucinis, etapas truko nuo 1988 iki 1992 metų. Visuomenės struktūra keitėsi nežymiai, vyko ideologinis (konstitucinis, teisinis, ekonominis, kultūrinis moralinis ir kt.) principų vertybių paieška bei formavimas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo padėjėjo profesija
Šios fazės pradžioje, iki 1991 metų. Spontaniškas nevyriausybinių organizacijų kūrimas pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, revoliuciniu laikotarpiu, pasižymėjo daugiau kiekybine nei kokybine išraiška. Šiuo atveju neegzistavo arba buvo marginalinės - verslininkai, intelektualai, specialistai. Evoliuciniu periodu keitėsi teisiniai ir ekonominiai valstybės pagrindai - socialinės kaitos tūris tapo maksimalus, kito klasinė, profesinė, kultūrinė visuomenės struktūra bei moralinės normos. Šiuo periodu prasidėjo nuoseklesnis bei efektyvesnis nevyriausybinių organizacijų raidos etapas, nes šiame etape kuriama nevyriausybinės organizacijos įstatyminė bazė, įtvirtinamos naujos vertybinės nuostatos bei normos.
Nors ir formuojasi palankios aktyvaus pilietinio dalyvavimo sąlygos, kita vertus, susiduriama su naujomis problemomis (ekonominiais nepritekliais, nedarbu ir pan.), kurios nepalankiai veikia visuomeninio aktyvumo augimą. Ryškėja skirtumai tarp socialinių grupių gyvenimo kokybės. Įprastai žmonės pirmenybę teikia asmeninės ekonominės gerovės užtikrinimui, o ne savirealizacijai visuomeninėje veikloje. Šios visuomenės sąlygomis išskirtinis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms. Jų teikiamos paslaugos pigesnės nei valstybinėse įstaigose, jos gali atkreipti valdžios institucijų dėmesį į aktualias visuomenės problemas bei skatinti žmones aktyviai dalyvauti nagrinėjant socialines problemas, įtraukti juos į savanorišką veiklą. Šios realijos, kai dauguma žmonių stengiasi išgyventi, atsilaikyti konkurencinėje kovoje, kuri stiprina netikrumo ir egzistencinio nerimo pajautimą, neskatina savanorystės. Apžvelgus savanorystės raidą istoriniame ir socialiniame valstybės kontekste, galima daryti išvadą, kad jai įtvirtinti ir skatinti nebuvo palankios sąlygos.
Žmonėms vis mažiau laisvalaikio skiriant neatlygintinai savanoriškai veiklai, praktiškai nėra teorinio tokio elgesio pagrindimo. Įčiuopiama bei materialiai nevertintina veika, t. y. šis mainų sąvoka iš esmės skiriasi nuo ekonomikos teorijoje naudojamo termino. Tai yra vieno individo dovana sukuria poreikį kitam individui atsilyginti tuo, ko norėtųsi duodanti mainų šalis. Šiuo atveju nei viena iš šalių nežino, kokia verte ir kada bus atsilyginta. Tokiuose mainuose neegzistuoja derybos, t. y. Socialiniai mainai grindžiami teisingumo principu. Šiosios šalies pozicijos. maksimali nauda mažiausiomis sąnaudomis. abipusė nauda.
P. Blau, aiškindamas socialinių mainų teoriją, rėmėsi kiek labiau ekonominiais atlygio bei kaštų terminais. Remiantis P. Blau, socialiniai mainai yra savanoriška veikla, motyvuota noru gauti tikėtiną naudą iš kitos mainų šalies. Šiuo atveju atlygis iš anksto nėra apsprendžiamas bei negali būti nustatomas. Diapazonas, atsižvelgiant į organizacijos poreikiams, turi keistis ir atlygis savanoriui už jo indėlį. Ši teorija pabrėžia atlygio materialinės formos nebuvimą. Tad užtikrint iš savanorio pozicijos, atlygis jam gali būti apskritai nesąlygotas organizacijos indėlio. Šios srities profesionalais. Sunku įvertinti ir įgūdžius, kuriuos savanoris pats įgyja (ar atnaujina) veikdamas organizacijoje. Apibendrinant socialinės mainų teorijos reikalavimus savanoriškos veiklos vadybai organizacijose galima teigti, kad viena iš savanorių vadybos funkcijų - identifikuoti, ko savanoris tikisi iš organizacijos ir koks "atlygis" jam yra priimtinas. Tad siekdama išlaikyti ilgalaikius mainų santykius su savanoriu, organizacija privalo atsižvelgti ir į socialinių mainų teorijos aspektus, t. y.
Savanorystės Nauda ir Poveikis
Tyrimais nustatyta, kad penktadaliui Lietuvos gyventojų vis dar trūksta informacijos apie savanorystės galimybes. Dauguma įsitraukia tik trumpam, o veikla neturi tęstinumo. Tai reiškia, kad savanorystės kultūra dar nėra pakankamai įsišaknijusi. Jei norime pokyčio, būtina kryptinga nevyriausybinių organizacijų, valstybės institucijų ir socialinių paslaugų darbuotojų partnerystė. Savanorystė naudinga ne tik tiems, kurie gauna pagalbą, bet ir patiems savanoriams. Ji stiprina pasitikėjimą savimi, ugdo bendravimo ir komandinio darbo įgūdžius, padeda atrasti naujus pomėgius ar net profesinį kelią. O ir darbdaviai vis dažniau savanorystės patirtį vertina kaip brandos ir atsakomybės ženklą. Savanorystė pripažįstama ir oficialiai - nuo 2024 m.
Taip pat skaitykite: Panevėžio gyvūnų globos namai: prisidėk
Tyrimai rodo, kad savanoriai patiria didesnį pasitenkinimą gyvenimu, jaučia mažesnį stresą, rečiau susiduria su depresijos simptomais ir ugdo pilietinį sąmoningumą. Europos Sąjungoje savanoriška veikla plačiai pripažįstama kaip esminė darnaus vystymosi dalis, o jos reikšmė nuolat akcentuojama tarptautiniuose dokumentuose. Europos Parlamentas ir Europos Komisija dar 2007 m. paskelbė deklaraciją, kurioje pabrėžiama savanorystės reikšmė socialinio kapitalo formavimui ir visuomenės sanglaudai. Globali statistika rodo, kad pasaulyje nuolat savanoriauja apie 970 mln. žmonių, o jų indėlis vertinamas 335 mlrd. eurų. Tai prilygsta vienos didžiausių Europos valstybių - Vokietijos - metiniam biudžetui.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kurią gyventojai nurodo, kodėl nesavanoriauja, yra laiko stoka. Papildoma laisva diena galėtų tapti galimybe atrasti naują būdą prisidėti prie bendruomenės, stiprinti socialinius ryšius ir kurti visuomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi reikalingas. Laimės tyrimų išvados - nenuginčijamos: žmonės, kurie savanoriauja, yra laimingesni. Jei nuspręsite tapti savanoriu, pirmiausia apsispręskite, kurioje srityje norėtumėte prisidėti. Socialinis darbas apima labai įvairias veiklas - nuo pagalbos senjorams ar negalios žmonėms iki vaikų užimtumo ar paramos krizę patiriantiems asmenims.
Iš patirties matyti, kad jaunimas dažniau renkasi savanorystę gerai žinomose organizacijose, kur rezultatas yra aiškiai matomas. Kartais tai daroma dėl mokyklos reikalavimo surinkti socialines valandas, tačiau neretai ši patirtis tampa pirmu žingsniu į gilesnį įsitraukimą. Pradėti nėra sudėtinga - tereikia išsirinkti veiklą, kreiptis į organizacijoje už savanorius atsakingus asmenis ir susitarti dėl susitikimo. Galima susisiekti su organizacijomis, kurios koordinuoja savanorius. Lietuvoje tam sukurtos specialios platformos, tokios kaip SAVA, Jaunimo savanoriška tarnyba ar „Savanoriauk Vilniuje“. Savanoriauti galima įvairiose srityse: vieni mato prasmę gyvūnų prieglaudose, kiti - rūšiuodami maistą sandėliuose, dar kiti - bendraudami su senjorais, vaikais ar žmonėmis, turinčiais negalią.
Sakoma, kad stipri visuomenė gimsta ne iš didelių planų ar deklaracijų, o iš paprastų, kasdien puoselėjamų ryšių. Kai rūpinamės silpnesniais, kai kiekvienas žmogus gali gyventi oriai ir saugiai, atsiranda pasitikėjimas, kuris jungia bendruomenes.
Savanorystė hospise: patarimai, kaip pradėti
Savanoriškos veiklos sritys Lietuvoje
Remiantis I. Jonutytės tyrimais, Lietuvoje populiariausios savanoriškos veiklos sritys:
- Socialinis darbas su vaikais (31%)
- Organizaciniai darbai (17%)
- Naujų savanorių rengimas (16%)
- Socialinis darbas su paaugliais (12%)
- Anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu (10%)
- Socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis (7%)
Šios sritys atspindi poreikį įvairiapusėje pagalboje skirtingoms visuomenės grupėms.
Savanorių Motyvacijos Funkcijos
E. G. Clary ir M. Snyder išskiria kelias pagrindines savanorių motyvacijos funkcijas:
- Vertybių išraiškos funkcija: Rūpintis kitų gerove.
- Socialinio prisitaikymo funkcija: Socialinis prisitaikymas, kurį nulemia draugai ir šeima.
- Asmeninių problemų sprendimo funkcija: Tikisi išspręsti savo problemas padėdami kitiems.
- Žinių funkcija: Siekis įgyti naujų žinių ir patirties.
Šios funkcijos padeda suprasti, kodėl žmonės pasirenka savanorišką veiklą ir kokią naudą jie iš jos gauna.
tags: #savanoryste #socialiniame #darbe