Socialinis darbas yra profesija, kylanti iš savanoriškos veiklos ir besiformuojanti vėlyvame XIX amžiuje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jo tikslas - atliepti urbanizacijos, migracijos, demografinių pokyčių ir industrializacijos sąlygotas socialines problemas. XX a. pradžioje socialinis darbas tapo profesionalia veikla ir išplėtė savo veiklos sritis švietimo, sveikatos, vaiko gerovės, pagalbos šeimos srityse.
Po II Pasaulinio karo augo valstybės vaidmuo atliepiant socialines rizikas. Tuo laikotarpiu socialinis darbas profesionalizavosi ir, prisiimdamas pagrindines atsakomybes už socialinių problemų sprendimą, tapo integralia socialinės politikos dalimi. Ši integracija, viena vertus, sudarė sąlygas socialinėms darbuotojoms įgyvendinti socialinę politiką, teikti sisteminę paramą, naudotis valstybės resursais, bet kartu, kaip pastebi kritinio socialinio darbo atstovai, profesija tapo įrėminta biurokratiniuose ir neoliberaliuose mechanizmuose, neretai prieštaraujančiuose socialinio darbo vertybėms, etikai ir veiklos principams.
Socialinio darbo profesija kilo iš savanoriškos veiklos ir formavosi vėlyvame XIX amžiuje Europoje ir Šiaurės Amerikoje siekdama atliepti urbanizacijos, migracijos, demografinių pokyčių ir industrializacijos sąlygotas socialines problemas. XX a. pradžioje socialinis darbas tapo profesine veikla ir išplėtė savo veiklos sritis švietimo, sveikatos, vaiko gerovės, pagalbos šeimos srityse.
Negana to, siekiant sukurti lankstų, tačiau sistemišką ir disciplinuotą požiūrį į aptarnaujamų gyventojų valdymą, neoliberalios reformos, tokios kaip decentralizacija, privatizacija ir veiklos rezultatų valdymas, imtos derinti su paternalistiniais politikos įrankiais, tokiais kaip sankcijos ar finansinės baudos reikalavimų nesilaikantiems paslaugų gavėjams. Tokiu būdu socialinėms darbuotojoms tenka dviguba užduotis: įgyvendinti valstybės socialinę politiką, bet kartu - priešintis sisteminėms, biurokratinėms, institucinėms kliūtims, įvairiuose (mikro, mezo ir makro) lygmenyse trukdančioms spręsti atskirų individų ar jų grupių problemas.
Jau žvelgiant į istorinę socialinio darbo raidą galima identifikuoti tiek dvigubo socialinio darbo mandato keliamas įtampas, tiek profesinio socialinių darbuotojų pasipriešinimo užuomazgas. Pirmasis požiūris, kurį palaikė Mary Richmond, akcentavo individualių atvejų analizę ir orientavosi į charakterio ugdymą ir asmeninę atsakomybę. Vadovaujantis šiuo požiūriu, socialinės problemos buvo vertintos kaip iššūkiai, kuriuos galima spręsti taikant tikslingas intervencijas ir profesionalų vadovavimą. Richmond (1917) sukūrė šio metodo pagrindus, susistemindama socialinio darbo praktikas ir pasiūlydama individualios atvejo vadybos sistemą. Jos požiūris rėmėsi įsitikinimu, kad individo įgalinimas ugdant įgūdžius ir moralę gali prisidėti prie visuomenės gerovės augimo.
Taip pat skaitykite: Vaidmenų pasiskirstymas šeimoje
Priešingai, Jane Addams ir kitos Hull Hauso socialinės gyvenvietės (Hull House Social Settlement) steigėjos teigė, kad individualių problemų negalima atskirti nuo visuomenėje įsišaknijusios struktūrinės nelygybės. Addams ir jos bendražygės pagrindine daugelio socialinių problemų priežastimi laikė socialines institucijas, kurios kuria sistemines kliūtis ir įkalina žmones užburtame skurdo ir atskirties rate. Jos siekė reformuoti šias institucijas ir tokiu būdu spręsti toksiškas socialines sąlygas, kurios palaiko nelygybę ir trukdo asmens raidai - netinkamą būstą, nesaugias darbo sąlygas ir ribotą prieigą prie švietimo. Šis požiūris, viena vertus, pabrėžė sisteminės reformos poreikį, be to, jame galima pastebėti ir profesinio pasipriešinimo užuomazgų, kai socialinės darbuotojos, siekdamos platesnių socialinių pokyčių, priešinosi represinėms institucijų praktikoms.
Beatrice Webb Jungtinėje Karalystėje ir Grace Abbott bei Edith Abbott Jungtinėse Amerikos Valstijose toliau plėtojo šias reformistines idėjas, pabrėždamos socialinį darbą kaip priemonę sisteminei advokacijai ir politikos reformoms. Jų veikla parodė, kaip profesinis pasipriešinimas gali mesti iššūkį esamai tvarkai, konfrontuoti su neteisingomis sistemomis ir siekti teisėkūros pokyčių, tokių kaip darbo apsaugos ir socialinės gerovės programos.
Dvigubo mandato sąvoka socialiniame darbe buvo plačiai nagrinėjama ir daugelio vėlesnių socialinio darbo tyrėjų, ypač tų, kurie domėjosi socialinio darbo etinių įsipareigojimų ir jo institucinių vaidmenų keliama įtampa.
Michael Lipsky (19802) analizavo „gatvės lygmens biurokratams“, prie kurių priskyrė ir socialines darbuotojas, kylančius iššūkius bandant suderinti sprendimų priėmimo laisvę ir institucinių taisyklių laikymąsi. Jo darbas iniciavo tolesnes mokslines diskusijas apie dvigubą socialinių darbuotojų kaip paslaugų gavėjų gynėjų ir tuo pačiu - valstybės atstovių vaidmenį.
Lena Dominelli (2017) tyrinėjo etinius iššūkius, kylančius socialinėms darbuotojoms derinant struktūrinius apribojimus, institucinius įpareigojimus ir pastangas įgalinti paslaugų gavėjus. Nigel Parton (1997) nagrinėjo istorines ir politines socialinio darbo šaknis vaiko teisių apsaugos srityje ir gilinosi, kaip dvigubas mandatas formuoja profesijos atsakomybę apsaugoti ir įgalinti pažeidžiamas gyventojų grupes. Jo teigimu, socialinės darbuotojos neretai susiduria su dilema tarp „pateisinamo sprendimo“ (griežto procedūrų ir teisinių standartų laikymosi) ir „teisingo sprendimo“ (pirmenybę teikiančio vaiko ir šeimos gerovei). Savo darbuose jis nagrinėja specialisčių pasipriešinimą prievartiniams ir sankcionuojantiems metodams bei pasisako už holistines intervencijas, kurios derina atvejo ištyrimo procesus su prevencinėmis ir paramos strategijomis.
Taip pat skaitykite: Apie socialinio darbuotojo profesiją
Mark Baldwin (2016) pabrėžė prieštaravimus tarp socialinio darbo, kaip socialinės kontrolės mechanizmo, ir jo įsipareigojimo siekti socialinio teisingumo. Šio autoriaus darbai nagrinėja kritines perspektyvas, kurios padeda spręsti dvigubo mandato keliamas įtampas, ypatingą dėmesį skiriant profesinės diskrecijos ir menedžerizmo, su kuriais socialinėms darbuotojoms tenka susidurti veiklos valdymo ir globos vadybos kultūrose, sankirtoms.
Sarah Banks (2016, 2020) - viena reikšmingiausių socialinio darbo etikos tyrėjų, nagrinėjusi dvigubo mandato iššūkius etinei praktikai. Šios autorės teigimu, profesinis pasipriešinimas socialiniame darbe kyla dėl įtampos tarp etinių įsipareigojimų ir institucinių apribojimų, apspręstų menedžerizmo ir veiklos rezultatų kultūros. Banks išryškino kolektyvinio etinio pasipriešinimo svarbą socialinėms darbuotojoms sutelktai kovojant su neteisingomis sistemomis.
Pastaraisiais metais socialiniam darbui patiriant naujų iššūkių, gausėjant atsakomybių ir veiklos sričių, neretai generuojančių įtampas ir neapibrėžtumą, ima formuotis diskursas apie trigubą socialinio darbo profesijos mandatą. Viena pirmųjų jį identifikavo ir su žmogaus teisių samprata susiejo Staub-Bernasconi (2016), toliau plėtojo Reynaert et al., 2018, du Plesis-Schneider (2024) ir kiti. Pasak Staub-Bernasconi (2016), pirmąjį mandatą socialinėms darbuotojoms suteikia paslaugų gavėjai, antrąjį - valstybė ar institucija, ir trečiąjį - pati organizuota profesija. Pastarasis mandatas socialinėms darbuotojoms suteikia teisę į santykinę profesinę autonomiją, t. y. sprendimų dėl moksliškai pagrįstų intervencijų priėmimą, taip pat dėl etinių sprendimų, grindžiamų profesiniu etikos kodeksu. Trečiasis mandatas integruoja empirinius, etinius ir profesinius standartus, pabrėžia žmogaus teisių laikymąsi ir profesinius etikos kodeksus. Neretu atveju tai gali sukelti nemažai papildomų įtampų, tačiau, pasak autorės, gebėjimas žongliruoti šiais trimis įgaliojimais yra kiekvienos profesijos kompetencijos dalis, be kita ko, reikšminga ir profesinio pasipriešinimo kontekste.
Suteikdamas socialinėms darbuotojoms teisę priimti etinius sprendimus, pagrįstus profesinėmis vertybėmis ir etikos kodeksu, trečiasis mandatas sudaro prielaidas priešintis instituciniam ar valstybės spaudimui, jei jis prieštarauja profesijos etiniams principams (pvz., žmogaus teisėms, socialiniam teisingumui, orientacijai į paslaugų gavėją). Taip pat pabrėžiamas moksliniais tyrimais pagrįstų intervencijų taikymas kvestionuojant praktikas ar politiką, kurios neturi pagrįstumo ar daro žalą. Įsipareigojimas spręsti struktūrinius neteisingumus ir siekti sisteminių reformų glaudžiai siejasi pasipriešinimu instituciniame lygmenyje įtvirtintai represyviai politikai ar praktikai. Trečiasis mandatas skatina socialinių darbuotojų refleksiją ir kritinį požiūrį į profesinę praktiką ir institucinius apribojimus, o pastarieji gali tapti pasipriešinimo varikliu, leidžiančiu socialinėms darbuotojoms kritiškai vertinti savo vaidmenį engiančiose sistemose ir imtis į pokytį orientuotų veiksmų.
Atlikę kokybinių tyrimų profesinio pasipriešinimo lauke sisteminę analizę, Pascoe et al. (2023) nustatė neigiamą biurokratijos poveikį socialinėms darbuotojoms ir profesijai mezolygmenyje. Autorių teigimu, standartizuotų vertinimų, rezultatyvumo priemonių, griežtesnių registravimo procedūrų ir detalizuotų protokolų įvedimas keičia paslaugų teikimo ir organizacinių prioritetus, stiprina paklusnumo bei biurokratijos kultūrą. Beje, šie autoriai pastebėjo ir neigiamą technologijų vaidmenį stiprinant biurokratijos dominavimą, aukštos kvalifikacijos darbo jėgos nuvertinimą ir didėjantį darbo nesaugumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmenų analizė
Kiti autoriai - pvz., Levesque ir Negura (2021) gilinasi į makrolygmens prielaidas profesiniam pasipriešinimui, tokias kaip valstybės vykdoma socialinė politika, neoliberalumo ideologija, naujosios viešosios vadybos diegimas ir pan. Jų atliktas tyrimas parodė socialinių darbuotojų pasipriešinimą neoliberalioms iniciatyvoms bei instituciniams lūkesčiams ir nuoseklias pastangas užtikrinti gerovės valstybės įsipareigojimus. Susidūrusios su raginimu prisitaikyti prie naujos viešosios politikos, socialinės darbuotojos suvokia jį kaip grėsmę savo profesiniam identitetui. Šiame konflikte socialinės darbuotojos pirmenybę teikia ne administraciniams prioritetams ar, jų nuomone, neetiškiems reikalavimams, o savo profesinėms vertybėms, pasitelkdamos tokius pasipriešinimo būdus kaip taisyklių nesilaikymas, advokacija organizacijos viduje, atvira konfrontacija neetiškų taisyklių atžvilgiu. Šis pasipriešinimas, nors ir suteikia santykinę praktikos nepriklausomybę, turi savo kainą.
Kaip matyti iš šių tyrimų apžvalgos, socialinių darbuotojų pasipriešinimas pasaulyje nėra nauja tema nei socialinio darbo praktikoje, nei akademiniame lauke. Dominuoja tyrimai, atlikti Vakarų Europoje, Skandinavijoje, anglosaksiškose šalyse, kur socialinis darbas turi ilgas tradicijas, o socialinės darbuotojos kritiškai reflektuoja ir apmąsto savo profesiją, jos vaidmenį, identifikuoja problemines ir tobulintinas praktikos puses, o taip pat - nevengia prisiimti atsakomybės už pokyčius.
Lietuvoje socialinis darbas yra sąlyginai jauna profesija, kuri vis dar siekia įsitvirtinimo, pripažinimo ir daugiau vadovaujasi dialogo, konsensuso, o ne konfrontacijos principais.
Siekiant ištirti profesinio pasipriešinimo raišką tarp socialinių darbuotojų, buvo pasirinkta kiekybinio tyrimo strategija, internetinės apklausos metodas, kai respondentės savarankiškai užpildo klausimyną internetu. Tyrimo instrumentas buvo sudarytas iš 25 uždarų klausimų, kurie buvo suskirstyti į kelias grupes: klausiama apie (1) naudotas pasipriešinimo formas, (2) kieno atžvilgiu buvo priešinamasi, (3) pasipriešinimo motyvus ir (4) šio veiksmo pasekmes. Naudota tikslinė respondenčių atranka. Sukurtos anketos nuoroda pagrindžiant temos aktualumą buvo el. paštu išsiųsta į visus Lietuvos Socialinių darbuotojų asociacijos skyrius.
Kaip teigia A. Giddens (2005) iš funkcionalizmo požiūrio visuomenė matoma kaip visuma socialinių institucijų, kurios atlieka specifines funkcijas, kad užtikrintų tęstinumą ir darną. Pagal šį požiūrį, šeima atlieka reikšmingas užduotis, kurios atliepia svarbiausius visuomenės poreikius ir padeda amžiams išsaugoti socialinę tvarką.
Anot Leonavičiaus V. (2003) struktūrinio funkcionalizmo teorija pabrėžia socialinės sistemos ir atskirų jos dalių tarpusavio priklausomybės aspektą. Atskiros sistemos dalys atlieka tam tikras funkcijas, kurios užtikrina visos sistemos funkcionavimą ir socialinę tvarką. Makrosocialinės struktūros pokyčiai daro įtaką šeimyninio gyvenimo formų kitimui. Makrosocialinėje perspektyvoje šeima yra analizuojama kaip bendrosios sistemos dalis, o egzistuojanti šeimos struktūra palaiko tos sistemos funkcionavimą. Mikrosocialinės analizės lygmenyje šeima yra maža visuomenė, kurios dalys gali būti analizuojamos santykyje su šeimos sistemos funkcionavimu.
Struktūrinio funkcionalizmo teoretikai išskiria šias universalias šeimos funkcijas: vaikų globa ir socializacija, seksualinės veiklos legitimavimas, reprodukcija, emocinė parama, socialinė padėtis.
Parsons teigė, jog kiekviena visuomenė turi poreikių. Jei poreikiai netenkinami - visuomenė žlunga. Visuomenei padeda adaptuotis aplinkoje - ekonominės institucijos. Užtikrinti sprendimų priėmimą - politinės institucijos. Integruoti skirtingas institucijas - kultūra, religija, švietimas, teisinė sistema. Visuomenės narių psichologinius poreikius patenkinti - pačių narių noras (savipagalba).
Parsonsas teigė, kad bet kuri sistema, siekdama išlaikyti ir sustiprinti savo struktūrines ribas, privalo atliepti keturis funkcinius poreikius. Visoms sistemoms būdingi keturi funkciniai imperatyvai: adaptacija, tikslų siekimas, integracija ir latencija.
- Adaptacija. Sistema turi reaguoti į išorinės aplinkos suvaržymus, prisitaikydama prie aplinkos ir bandydama pritaikyti aplinką prie savo poreikių;
- Tikslų siekimas. Sistema privalo apibrėžti savo esminius tikslus ir siekti jų;
- Integracija. Sistema privalo reguliuoti savo sudedamųjų dalių tarpusavio santykius ir prižiūrėti santykius tarp kitų trijų funkcijų imperatyvų.
- Latencija (pavyzdžių įtvirtinimas). Tai - sistemos poreikis pagrįsti ir atnaujinti pamatinius kultūros pavyzdžius kaip esminį individų motyvacijos šaltinį.
Parsonsas išplėtoja socialinės sistemos koncepciją. Tai - sudėtinga statuso vaidmenų visuma, kurią kontroliuoja normos ir vertybės. Sudėtinė statuso-vaidmens sąvoka yra pagrindinis socialinės sistemos vienetas. Tai struktūrinis socialinės sistemos komponentas. Statusas nusako struktūrinę padėtį socialinėje sistemoje, o vaidmuo įvardija tai, ką veikėjas daro, užimdamas tokią padėtį. Socializacijos proceso laikotarpiu pagrindinės visuomenės vertybės yra internalizuojamos. Sėkmingas socializacijos procesas rodo, kad normos ir vertybės yra internalizuojamos, t.y. jos darosi veikėjų „sąžinės“ dalis. Taigi, siekdami savo interesų, „aktoriai“ iš tikrųjų tarnauja sistemos kaip visumos interesams.
Šeima yra kultūriškai universali, t.y. bet kurios visuomenės kultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas fiziškai ir psichiškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir joje susilaukti vaikų. Šeima yra jungiamoji grandis tarp individo ir visuomenės.
Viduriniosios klasės šeima aprūpinama vyrui tėvui dalyvaujant darbo rinkoje, tuo metu žmona-motina lieka namuose tenkinti šeimos narių emocinius poreikius. Parsonsas manė, kad tokia lyčių diferenciacija būtina, nes sutuoktinių varžybos dėl profesinio statuso ardytų santuokinių ryšių solidarumą. Vaikai ilgai gyvena šeimoje, nuo jos yra priklausomi, mažai padeda motinai, nes pagrindinė jų užduotis - įgyti formalų išsilavinimą. Esant tokiam vaidmenų šeimoje pasiskirstymui šeima kaip socialinė institucija glaudžiai sąveikauja su ekonomine (darbo rinka potencialiai užpildyta) ir švietimo (vaikams suteikiama galimybė mokytis, kad taptų produktyviais darbo rinkos nariais) sistemomis.
Profesinis pasipriešinimas paprastai suprantamas kaip socialinių darbuotojų veiksmai, nukreipti prieš teisinį reguliavimą, programas, politikas, trukdančias etiškai, sėkmingai ir saugiai vykdyti profesinę misiją (žr., pvz., Strier ir Breshtling, 2016) arba opozicija nepalankiems, neteisingiems teisės aktams ar praktikai, dėl kurių socialinės darbuotojos1 imasi veiksmų, prie kurių priskiriamas ir atsisakymas veikti (žr., pvz., Weinberg ir Banks, 2019). Socialinių darbuotojų profesinio pasipriešinimo motyvas jau kuris laikas domina socialinio darbo tyrėjus Lietuvoje ir pasaulyje.
Lee at al. (2013), Reamer (2018), Banks (2020); Ife at al. (2022) nagrinėjo pasipriešinimą, kuris pasireiškė kaip socialinių darbuotojų atsisakymas įgyvendinti politikas ir praktikas, kurios žalingos paslaugų gavėjams arba pažeidžia jų teises. Švedaitė-Sakalauskė ir Gevorgianienė (2011), Berg-Weger (2019), Jansson et al. (2005), De Corte ir Roose (2020) analizavo advokaciją už paslaugų gavėjų interesus teismuose, žiniasklaidoje, sprendimų priėmimo lygmenyje. Strier ir Bershtling (2016) bei Schiller ir Wet (2019) gilinosi į alternatyvių arba priešpriešinių (angl. counter) praktikų, labiau atitinkančių socialinio darbo vertybes ir principus, vystymą. Dalyvavimas socialiniuose judėjimuose, socialinėse kampanijose, nukreiptose prieš išnaudotojiškas struktūras ar sistemas domino Noble (2007), Adams (2003), Marsiglia et al. (2021). Stanfield et al. (2017), Staempfli et al. (2016), Fook (2022) ir Švedaitė-Sakalauskė et al.
Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti Lietuvos socialinių darbuotojų profesinio pasipriešinimo prielaidas ir apraiškas. Pirmojoje straipsnio dalyje aptariamos profesinio pasipriešinimo socialiniame darbe tyrimų ištakos ir raida bei padedamas teorinis profesinio socialinių darbuotojų pasipriešinimo analizės pagrindas, kurį sudaro Staub-Bernasconi (2016) pasiūlyta triguba socialinio darbo profesijos mandato koncepcija. Empirinėje dalyje pristatomi 181 socialinių darbuotojų anketinės apklausos rezultatai apie jų naudojamas pasipriešinimo formas, priešintis motyvuojančius veiksnius ir su tuo susijusias pasekmes.
Štai keletas socialinio darbo metodų:
- Konsultavimo metodas
- Atvejo vadybos metodas
- Žaidimo terapija dirbant socialinį darbą su vaikais
- Psichodrama, saviraiškos terapija, dramos terapija
- Sokrato dialogas
Socialinio darbo kryptys:
- Socialinio darbo kokybė
- Supervizija socialiniame darbe
- Socialinės mentorystės įsidarbinimo srityje modelis
- Socialiniai partneriai
- Socialinio darbo etiniai aspektai
- Asmenybės savybių reikšmė socialinio darbuotojo veikloje
- Socialinio darbuotojo kaip organizacijos nario vertybės
- Neteisėtų veiksmų atskleidimas ir demaskavimas socialiniame darbe
- Demaskavimas / Skundimas - kaip moralinė problema du požiūriai į skundimą
- Komandinio darbo strategija
Švedaitė-Sakalauskė et al. (2011), Berg-Weger (2019), Jansson et al. (2005), De Corte ir Roose (2020) analizavo advokaciją už paslaugų gavėjų interesus teismuose, žiniasklaidoje, sprendimų priėmimo lygmenyje. Strier ir Bershtling (2016) bei Schiller ir Wet (2019) gilinosi į alternatyvių arba priešpriešinių (angl. counter) praktikų, labiau atitinkančių socialinio darbo vertybes ir principus, vystymą. Dalyvavimas socialiniuose judėjimuose, socialinėse kampanijose, nukreiptose prieš išnaudotojiškas struktūras ar sistemas domino Noble (2007), Adams (2003), Marsiglia et al. (2021).
Siekiant ištirti profesinio pasipriešinimo raišką tarp socialinių darbuotojų, buvo pasirinkta kiekybinio tyrimo strategija, internetinės apklausos metodas, kai respondentės savarankiškai užpildo klausimyną internetu. Tyrimo instrumentas buvo sudarytas iš 25 uždarų klausimų, kurie buvo suskirstyti į kelias grupes: klausiama apie (1) naudotas pasipriešinimo formas, (2) kieno atžvilgiu buvo priešinamasi, (3) pasipriešinimo motyvus ir (4) šio veiksmo pasekmes. Naudota tikslinė respondenčių atranka. Sukurtos anketos nuoroda pagrindžiant temos aktualumą buvo el. paštu išsiųsta į visus Lietuvos Socialinių darbuotojų asociacijos skyrius.
Socialinio darbo teoriniai modeliai:
- Struktūrinis funkcionalizmas
- Bihevioristinis socialinio darbo modelis
- Kognityvinė teorija
- Krizės intervencijos teorinis modelis
- Sisteminis socialinio darbo modelis
Klasikiniai socialinio darbo metodai:
- Socialinis darbas bendruomenėje
- Kas yra bendruomenė?
- Kas yra bendruomenės plėtra?
- Bendruomenės plėtros ištekliai
- Bendruomenės plėtros proceso planavimas ir vykdymas
- Lietuvos kaimo bendruomenių plėtros tendencijos
- Bendruomeniškumo samprata ir formos
- Bendruomeniškumo ugdymo būdai ir priemonės
- Socialinis darbas su grupe
- Socialinio darbo su grupe metodo istorinė raida
- Grupių modeliai ir klasifikacija
- Bendrasis ir specialusis pasirengimas darbui su grupe
- Grupės proceso dinamika
- Savitarpio pagalbos grupės
- Savigalbos grupių savybės
- Savitarpio pagalbos grupių organizavimas
- Savitarpio pagalbos misijos apibrėžtis
Socialinio darbo metodai:
- Socialinio darbo intervencijos pagrindai
- Konsultavimo metodas
- Atvejo vadybos metodas
- Žaidimo terapija dirbant socialinį darbą su vaikais
- Psichodrama, saviraiškos terapija, dramos terapija
- Sokrato dialogas
Etikos dilemos socialiniame darbe
Socialinio darbo kryptys:
- Socialinio darbo kokybė
- Supervizija socialiniame darbe
- Socialinės mentorystės įsidarbinimo srityje modelis
- Socialiniai partneriai
- Socialinio darbo etiniai aspektai
- Asmenybės savybių reikšmė socialinio darbuotojo veikloje
- Socialinio darbuotojo kaip organizacijos nario vertybės
- Neteisėtų veiksmų atskleidimas ir demaskavimas socialiniame darbe
- Demaskavimas / Skundimas - kaip moralinė problema du požiūriai į skundimą
- Komandinio darbo strategija
tags: #vaidmenu #teorija #socialiniame #darbe