Žmonių kalboje, ypač liaudies ir šeimos aplinkoje, kartais vartojami eufemizmai ar metaforiški posakiai, kuriais bandoma įvardyti mirtį ar jos aplinkybes. Vienas tokių išsireiškimų gali būti „vaia pasiėmė“ - frazė, kurią kartais girdime vietoj tiesaus sakinio „jis mirė“. Šiame straipsnyje aptarsime, ką reiškia tokių posakių vartojimas, kodėl jų reikėtų vengti kalbant su vaikais, ir kaip geriausia paaiškinti mirtį tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Ką reiškia „vaia pasiėmė“ ir panašūs posakiai
Nevienareikšmiai posakiai kaip „vaia pasiėmė“, „išėjo“, „užmigo“ ar „jį pasiėmė Dievulis“ yra bandymas sušvelninti mirties faktą ir sumažinti skausmą klausytojui. Tačiau specialistai pabrėžia, kad vartojant tokius eufemizmus vaikams formuojasi klaidingas supratimas apie mirtį. Nevartokite eufemizmų, tokių kaip: „močiutė išėjo“, „teta užmigo“, „jį pasiėmė Dievulis“. Tiesiogiai įvardinkite mirties faktą: „Jis mirė“.
Kaip vaikams aiškinti mirtį
Kalbėti apie mirtį su vaikais tėvams neretai tampa sunkia užduotimi. Suaugusieji vengia atvirų pokalbių šia tema arba griebiasi miglotų paaiškinimų, sukeliančių dar didesnę sumaištį vaikų dar tik besiformuojančioje pasaulėžiūroje. Nekalbėti apie mirtį, ypač po artimo žmogaus netekties, yra didžiausia klaida. Tokiu atveju vaikas suvokia, kad ši tema yra tabu, ir jam belieka pačiam rasti būdų, kaip susitvarkyti su gedulo procesu.
Vaikai iki septynerių metų mirtį prilygina miego ar kelionės būsenai, iš kurios įmanoma sugrįžti. Jie tiki, kad miręs žmogus gali prisikelti lygiai taip pat, kaip pasakoje prisikėlė miegančioji gražuolė. Nuo septynerių vaikai pamažu ima suvokti, kad mirtis reiškia baigtį. Aštuonerių-dvylikos metų vaikai ima giliau suvokti mirtį ir jos negrįžtamumą. Jie jau supranta, kad mirtis neišvengiama ir galutinė gyvenimo dalis.
Praktiniai patarimai pokalbiui su vaikais
- Tiesiogiai įvardinkite mirties faktą: „Jis mirė“.
- Leiskite reikšti vaikams kylančias emocijas - verkti, pykti. Paaiškinkite, kad taip jaustis netekties situacijoje yra normalu. Nesistenkite nuslopinti vaiko emocijų.
- Nevartokite eufemizmų, nes susiedami mirtį su miegu rizikuojate sukelti vaikui baimę eiti miegoti, o pasakymas, kad „Dievas pasiėmė žmogų“, gali sukelti Dievo baimę.
- Nevengkite su vaiku kalbėti apie mirusį asmenį. Pasidalinimas prisiminimais apie mirusįjį palengvina gedėjimo procesą.
- Ikimokyklinukams nerekomenduojama dalyvauti šarvojime, kur gali būti daug dramatiškų emocijų; mokyklinio amžiaus vaikams verta išsamiai paaiškinti, ko jie gali tikėtis, jei pasirinks dalyvauti laidotuvėse.
- Įvardinkite aiškią mirties priežastį: „močiutė sirgo“, „dėdė žuvo“. Vaikui svarbu išgirsti, kad jis nekaltas dėl artimojo mirties.
Gedėjimas ir ką suaugusieji gali duoti vaikui per netektį
Tėvai yra geriausias pavyzdys vaikui, kaip reikšti savo emocijas po netekties. Svarbu patiems tėvams išgedėti teisingai, vengiant dviejų kraštutinumų - pernelyg dramatiškų emocijų rodymo arba visiško užsiblokavimo, lyg nieko nebūtų įvykę. Jeigu rodote vaikui savo liūdesį, susiekite emociją su žodžiais: „Man labai liūdna, nes aš daugiau niekada nepamatysiu savo mamos“.
Taip pat skaitykite: Nedarbo išmokos gavimo sąlygos
Mirtis medicinos ir neurologijos požiūriu
Neurologai, tarp jų Tartu universiteto neurologas Raulis Vicente, atliko EEG tyrimą su 87 metų paciento mirtimi susijusiu atveju ir nustatė, kad EEG įrašas atskleidė maždaug 900 sekundžių žmogaus smegenų veiklos jam mirus. Išvados atskleidė, kad, žmogui mirštant, padaugėjo smegenų bangų, vadinamų gama svyravimais, kurie paprastai atsiranda sapnuojant ar atkuriant atminį, taip pat kitų, pavyzdžiui, delta, teta, alfa ir beta virpesių.
Mokslininkai spėja, kad mirštantis žmogus galėjo „paskutinį kartą prisiminti savo gyvenimą“. Generuodamos su atminties atgavimu susijusius virpesius, smegenys gali paskutinį kartą prisiminti svarbius gyvenimo įvykius prieš pat mirtį, panašiai kaip per artimos mirties patirtį. Tai pirmasis toks tyrimas su žmonėmis, nors panašūs gama svyravimų pokyčiai buvo pastebėti žiurkėms. Tačiau reikia daugiau atvejų ir atsargaus rezultatų vertinimo.
Istorijos ir paslaptys: „vyro iš Somertono“ bylos pavyzdys
Kartais apie mirtį sklando didelės paslaptys ir neatsakyti klausimai. Vienas iš garsiausių pavyzdžių - „vyro iš Somertono“ byla Australijoje, kai 1948 m. Somertono paplūdimyje rastas nežinomo vyro lavonas ilgus dešimtmečius liko neišspręsta mįslė. Vyras buvo tvarkingai apsirengęs, drabužiai sausi, etiketės nupjautos, kišenėse nebuvo dokumentų. Skrodimas parodė vidinį kraujavimą ir didelę blužnies patinimą; teismo medicinos ekspertas nurodė, kad mirties priežastis galėjo būti nuodai, tačiau kokių nuodų pėdsakų rasta nebuvo.
Po kelių mėnesių rastas lagaminas su panašiai apipjaustytomis etiketėmis ir galiausiai aptiktas aptrintas popieriaus lapelis su persiškais žodžiais „Tamam Shud“ („viskas baigta“) - išplėštas iš Omaro Chajamo „Rubajatų“. Knygos vidiniame viršelyje buvo užrašytas keistas tekstas, primenantis kodą, ir telefono numeriai. Kriptografai nesugebėjo iššifruoti kodo; vienas telefono numeris priklausė Jessie Thomson, o tai dar labiau suintrigavo tyrimą. Nors daugelis liudininkų mirė, byla vis dar atvira ir šiandien.
Ar DNR tyrimas gali išspręsti bylą?
Buvo atlikta plaukų genetinė analizė, kuri parodė, kad vyro motina buvo kilusi iš Europos, tačiau duomenys neatskleidė visko. 2018 m. valstijos institucijos sutiko su ekshumacija ir DNR testu, jei jį apmokės privatūs rėmėjai; entuziastai, mokslininkai ir giminės tyrėjai ėmėsi surinkti lėšas. Net jei galiausiai paaiškėtų giminystė su tam tikrais asmenimis, vis tiek liks klausimų apie vyro kilmę, jo gyvenimą ir mirties priežastis.
Taip pat skaitykite: J. Morkūno šeimos istorija su prieglaudos šunimi
Kaip kalbėti apie mirtį plačiau visuomenėje
„Mirties tema - sudėtinga ir daugeliu atveju netgi tabu. Žmonės nelinkę apie tai kalbėtis, nes mirtis - nežinomybė, o nežinomybė kelia nerimą. Kita vertus, suaugusieji dažnai nežino, kaip kalbėtis šia tema su vaikais.“ Todėl svarbu skatinti atvirus, tiesioginius pokalbius, vengiant miglotų frazių. Svarbu suprasti, kad mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, o atviri pokalbiai padeda vaikams ir suaugusiesiems geriau pergyventi netektį.
Kur kreiptis pagalbos?
Jeigu išgyvenate netektį ar ieškote, kaip paaiškinti mirtį vaikui, vertinga kreiptis į specialistus: psichologus, krizių centrus, pagalbos organizacijas. Lietuvoje yra organizacijų, teikiančių pagalbą šeimoms, patyrusioms netektį. Jei reikia skubios psichologinės pagalbos, kreipkitės į specialistą jo budėjimo laiku arba į Krizių įveikimo centrą. Pagalba teikiama telefonu, internetu ar susitikus su specialistu.
Santrauka: ko reikia vengti ir ką daryti
- Venkite eufemizmų ir miglotų paaiškinimų vaikams.
- Tiesiogiai ir aiškiai įvardinkite mirtį: „Jis mirė“.
- Leiskite vaikams išreikšti emocijas ir dalytis prisiminimais apie mirusįjį.
- Jeigu reikia, kreipkitės į specialistus - psichologus ar paramos grupes.
- Atviri pokalbiai apie mirtį mažina baimę ir padeda sveikai išgyventi gedėjimą.
J. Kierė patarė, kaip apie mirtį kalbėti su vaikais: turi įsitraukti ir draugų tėvai bei mokykla
Apibendrinant: frazė „vaia pasiėmė“ arba panašūs posakiai dažnai reiškia bandymą sušvelninti mirties faktą, tačiau specialistai ragina kalbėti aiškiai ir tiesiai, ypač su vaikais. Tiesus, empatiškas pokalbis, prisiminimų dalijimasis ir profesionali pagalba - tai, kas padeda peržengti netekties skausmą ir išmokti gyventi toliau.
Taip pat skaitykite: Trakų Dievo Motinos paveikslo reikšmė Lietuvai