Socialinis darbas apibūdinamas kaip profesija, kuri skatina socialinius pokyčius ir socialinę sanglaudą. Norint užtikrinti sanglaudą (arba dar vadinamą socialinę inkliuziją), artėjantys globalūs ateities pokyčiai verčia socialinio darbo specialistus plėsti savo žinojimo ribas ir praktikas. Tikėtina, kad profesija nebetilps į tradicinį profesijos rūbą.
Šio straipsnio tikslas - aptarti socialinio darbo profesinio lauko pokyčius bei socialinio darbo žinojimo vaidmenį ateities visuomenėje ir pristatyti Lietuvos socialinių darbuotojų požiūrį į ateitį. Straipsnyje siekiame pristatyti kiekybinį socialinių darbuotojų nuomonės tyrimą, atliktą 2022 m. Tyrimu buvo siekiama atskleisti darbuotojų požiūrius į technologijų ir socialinių inovacijų įtaką bei ateities socialinio darbo kompetencijas.
Socialinis darbas kaip profesija Lietuvoje yra jauna trisdešimtmetė, tačiau pasaulyje skaičiuoja solidžius šimtą metų. Amerikos socialinio darbo asociacija siūlo socialinio darbo pradžia laikyti 1893 m., kai Čikagoje įvyko tarptautinė labdaros, pataisos ir filantropijos konferencija. Įdomus faktas, kad 1895 m. Londono Karališkojoje laisvojoje ligoninėje pirmą kartą buvo įdarbinta socialinė darbuotoja Mary Stewart (Healy ir Thomas, 2021).
Ateities Visuomenės Scenarijai ir Socialinio Darbo Funkcijos
Ar svarbu socialinio darbo profesionalams galvoti apie ateitį, jeigu socialinio darbo funkcija yra spręsti dabarties ir praeities problemas, padėti visuomenės pažeidžiamoms grupėms adaptuotis? Kokia gali būti ateitis, kuriai reikia ruoštis? Garsi socialinio darbo futuristė Laura Burney Nissen savo tinklaraštyje socialworkfuture.com teigia, kad dabarties ir ateities VUCA pasauliui reikia visiškai naujų gebėjimų ir veržlumo (Nissen, 2022). Ji teigia, kad ateitį reikia suprasti, bandyti pažinti, nes ateities prognozavimas gali papildyti nusistovėjusį socialinio darbo kanoną naujomis priemonėmis (Nissen, 2020).
Ateities visuomenių raidos scenarijai yra plačiai aprašomi sociologų, ekonomistų, politologų ir futurologų darbuose. Nors iš pradžių ateities studijos ir praktika iš esmės rėmėsi pozityvistine teorine sistema, palaipsniui ji keitėsi ir plėtėsi, siekta labiau atsižvelgti į kritinę ateities perspektyvą, kurioje daug labiau vertinami galios santykiai, įvairovės, socialinio teisingumo ir atstovavimo klausimai (Nissen, 2020).
Taip pat skaitykite: Užimtumo galimybės slaugos namuose
Ateities pokyčių tyrimus galima suskirstyti į kelias pagrindines temas:
- Klimato kaita ir (ar) su ekologija susiję pokyčiai.
- Technologijų ir skaitmenizacijos sukelti pokyčiai.
- Visuomenės demografiniai pokyčiai.
Mauro F. Guillen savo knygoje „2030-ieji. Kaip svarbiausios šiandienos tendencijos visiškai pakeis mūsų ateitį“ piešia naują pasaulio vaizdą, teigia, kad labai greitai pasaulis smarkiai pasikeis: daugiau kaip 50 proc. pasaulio turto priklausys moterims, miestuose gyvens 60 proc. pasaulio gyventojų, tačiau miestai generuos daugiau kaip 87 proc. pasaulio išmetamo anglies dioksido. Miestai bus labai užteršti, tad žalieji plotai apie miestus brangs ir tai lems dar didesnę atskirtį. Klimatas šils ir tai lems masinę migraciją į tokias šalis kaip Lietuva. Gimstamumas mažės ne tik JAV ar Vakarų Europoje, jis jau dabar labai mažėja Rytų Azijoje, Pietų Amerikoje ir net Afrikoje, todėl dar labiau reikės technologijų, galinčių pakeisti žmogų, augs socialinių robotų galimybės. Dirbtinis intelektas gebės atlikti daug daugiau užduočių, kurios anksčiau buvo įveikiamos tik žmogaus smegenims. (Garsus matematikas Alanas Turingas dar 1951 metais teigė, kad dirbtinis intelektas „pranoks mūsų menkas jėgas“.) George Friedman, bandydamas nupiešti pasaulio vaizdą po šimto metų teigia, kad jau 2040 pagrindines funkcijas atliks robotai ir daugelio darbo vietų tiesiog neliks (Fridman, 2010). Tai lems technologijų etikos ir kibernetinio saugumo dilemas.
Rengiant naują valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ buvo sukurti 4 galimi valstybės raidos scenarijai. Labiausiai tikėtinas pasirinktas „šiaurinės žvaigždės“ scenarijus. Lietuva 2050 metais vaizduojama kaip šalis, kur „darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises)“ [...] „Švietimo įstaigose taikomas personalizuotas patyriminis ugdymas (iš dalies nulemtas virtualios ir papildytos realybės technologijų) visų gebėjimų mokiniams, mokytojams talkina ugdymo dizaineriai“. [...] „Visi geba ir turi sąlygas dirbti skaitmeninėje aplinkoje“. [...] „Lietuvoje plačiai taikomi personalizuoti verslo sprendimai žmogui (pvz., personalizuotos sveikatos technologijos, personalizuota apranga), veikia nemažai socialinių įmonių, plečiasi dalijimosi ekonomikos platformos, išauga kūrybinių industrijų kuriama vertė“ [...] „Tuo pačiu dėl geografinio patrauklumo, auga įvairių šalių piliečių migracija į Lietuvą“, (Strategija „Lietuva 2050“). Šiems pokyčiams reikia naujų kompetencijų plėtros ir naujo požiūrio į galių pasiskirstymą tarp piliečių ir valdžios institucijį, piliečių dalyvavimo priimant sprendimus.
Vienaip ar kitaip, bet dideli pokyčiai mūsų laukia po dešimties, daugiausia dvidešimties metų. Kodėl svarbu analizuoti socialinio darbo funkcijas vykstant šiems pokyčiams?
Socialinis Darbas ir Skaitmenizacija
Jau minėta socialinio darbo futuristė Laura Nissen teigia, kad viena iš ryškėjančių ateities socialinio darbo krypčių - pagalba nuo skaitmeninių technologijų ir socialinių tinklų nukentėjusiems klientams (Nissen, 2019). Kartu kalbama apie naujus nerimo sutrikimus, kuriuos sukelia skaitmeninis nesaugumas (didžiosios korporacijos renka visus duomenis apie mūsų elgseną skaitmeninėje erdvėje. Jeigu turite „Google“ paskyrą, galima lengvai sukurti jūsų profilį: ką valgote, kur keliaujate, ką perkate, su kuo draugaujate, ką manote apie politiką ir net kiek empatiškas esate. Jau yra sukurtas skaitmeninis žmogaus antrininkas, kuris geba atkartoti jūsų elgseną ir (gal) emocijas. Tad, patiems socialiniams darbuotojams būtina išmanyti technologijas, perprasti jų veikimą ir galimus pavojus.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie socialinį draudimą ir užsienio pajamas
Skaitmenizacija, ypač nevaldoma socialinių tinklų ir skaitmeninės komunikacijos mada, paskatino kalbas apie skaitmeninį socialinį darbą. Picornell-Lucas ir López-Peláez (2022), analizuojančios technologinės plėtros įtaką socialiniam darbui, pažymi, kad socialiniams darbuotojams būtina ugdyti skaitmeninio raštingumo gebėjimus, aktyviai naudotis virtualiomis platformomis, padėti sau ir klientams vertinti skaitmeninės erdvės rizikas ir užtikrinti žmogaus teises skaitmeninėje erdvėje.
Antra kryptis - dalyvavimas kuriant ir diegiant technologijas. Visuomenėje daugėjant vyresnio amžiaus žmonių, neišvengiamai reikės technologinių sprendimų ir juos turi kurti ne inžinieriai ar verslo vystytojai, o tarpsritinės komandos (Berzin ir Pitt-Catsouphes, 2014), kuriose socialinių darbuotojų vaidmuo ypač svarbus. Įtraukusis ugdymas, pagalba mokymosi sunkumų turintiems asmenims ir kiti iššūkiai gali būti palengvinti socialinių robotų, mokymosi platformų ir kitais sprendimais. Verslas ir inžinerija siūlo naujus įrenginius ar metodus, o socialinis darbas suteikia žinių apie žmones (Muller ir Pihl-Thingvad, 2019).
Socialinės Inovacijos ir Socialinis Darbas
Sparti inovacijų ir socialinių technologijų plėtra ir nuolat augantis politikų dėmesys ir finansavimas daro šią sritį patrauklią įvairiems profesiniams laukams. Aptardamas socialinio darbo ir socialinių inovacijų sąsajas M. Flynn pažymi, kad per pastaruosius dešimt metų įvairios pramonės šakos, kurios tradiciškai niekada nesidomėjo pažeidžiamais žmonėmis, pavyzdžiui, bankininkystė, IT ir komunikacijų sektorius, „agresyviai žengė į socialinių inovacijų sritį“ (Flynn, 2017). Tačiau socialinių inovacijų srityje dominuojantys verslumo metodai stokoja dėmesio tvarumui, tradiciniai į verslą orientuoti sektoriai siekia greitų rezultatų ir susigrąžinti investicijas.
Kuo sudėtingesnė socialinė problema ir kuo mažiau socialinių įgūdžių įgiję paslaugų vartotojai, tuo daugiau pastangų reikia skirti jai spręsti (Adomaityte-Subačienė, 2021). Socialinis darbas suteikia žinių apie socialinių problemų supratimą, turi išbandytus ir praktikų plačiai naudojamus konsultavimo, poreikių vertinimo, intervencijų metodus (Brown ir Wyatt, 2019).
Lietuvos Rašytojų Socialinio Statuso Pokyčiai Lūžio Metais
XX a. pabaigoje įvykęs perėjimas iš sovietinės priklausomybės į nepriklausomos Lietuvos būvį - lūžio metai - tai radikalių ir sudėtingų pokyčių laikotarpis. Pagrindinį pasikeitimą (fikcinė Lietuvos SSR tapo nepriklausoma Lietuvos Respublika) sekė galybė kitų politinės santvarkos, ekonomikos taisyklių, kultūros ir socialinio gyvenimo permainų.
Taip pat skaitykite: Slaugos studijos užsienio universitetuose
Lietuvos akademiniuose horizontuose rašytojų socialinio statuso klausimą analizuojančiuose ar bent užkabinančiuose tekstuose daugiausia dėmesio yra skirta sovietinio laikotarpio reiškiniams tirti. Labai dažnai tokių darbų pamatu tampa sovietmečio veikėjų elgesio modelių apibrėžimas. Taip pat yra mėginimų konstatuoti rašytojų situaciją posovietiniais metais. Tačiau studijos, skirtos pereinamuoju laikotarpiu (į)vykusioms rašytojo padėties permainoms, nėra.
Sovietmečiu Rašytojų sąjunga (RS) buvo vienintelė oficialų (o tai reiškia, to meto visuomenėje pripažintą, tikrą) rašytojo vardą suteikdavusi institucija. Rašytojai pagal sovietinės ideologijos taisykles oficialiai už Rašytojų sąjungos ribų neegzistavo. Arčiausiai „rašytojo“ buvo tik bręstantieji kandidatai, kuriems tapimo rašytojais pagrindinė sąlyga - narystė šioje organizacijoje. Sovietmečio pabaigoje RS tebebuvo ideologinis, biurokratinis, sovietinei valdžiai tiesiogiai tarnaujantis aparatas, vadinęsis „kūrybine sąjunga“.
Organizacija vykdė griežtą, aiškiais kriterijais paremtą naujų narių atranką, kontroliavo jų kūrybinius polinkius ir kasdienį gyvenimą, o kūrėjo, atitikusio „pavyzdingo“ rašytojo idealą, t. y. tinkamai atlikusio „sielų inžinieriaus“ vaidmenį, laukdavo išskirtiniai apdovanojimai (publikavimas, premijos, pensijos, kūrybinės komandiruotės etc.) ir materialinės gerovės garantijos (būstas, atostogos, gydymas etc.). RS buvo legaliuoju, viešuoju, oficialiuoju lygmeniu pripažinimo siekusių veikėjų aprobavimo erdvė, tad priėmimas į organizaciją ir jos nariui suteiktas „rašytojo“ vardas - tai jau buvo socialinis statusas.
Nuodugni RS veiklos dokumentų analizė rodo esminius šios organizacijos ir jos narių padėties bei vaidmens pokyčius. Tiriamuoju laikotarpiu RS istorija rutuliojosi kita kryptimi nei rašytojo: pastarasis vienomis ar kitomis aplinkybėmis siekė tapti ir būti organizacijos narys, o pačiai organizacijai pamažu iškilo egzistencinė grėsmė - kaip išlaikyti savo vietą šioje žemėje arba, kitaip sakant, kaip išlikti ir toliau būti.
Žvelgdami į sovietmetį ir retrospektyviai vertindami organizaciją, rašytojai išreiškė aiškią kritiką ideologiniam jos persmelktumui ir vienodumui, per dideliam biurokratizmui, centralizmui ir sistemos įsisenėjimui etc. Vis labiau stiprėjant Atgimimo nuotaikoms, tapo aišku, kad RS ne tik gali, bet ir privalo keistis - tam, kad ji ir toliau turėtų teisę ir galėtų egzistuoti, tam, kad išsispręstų ar bent esmingai nekliudytų įvairios problemos (pavyzdžiui, „apsivalymo“ nuo sovietinės praeities klausimas), tam, kad joje ir toliau norėtų būti esami nariai bei ateitų nauji.
Išsakydami savo svajones apie naująją Rašytojų sąjungą, visi sutartinai skelbė rašytojo ir jo individualumo išlaisvinimą iš ideologinės ir biurokratinės kontrolės gniaužtų: „Rašytojas užsiima individualia veikla, ir priklausymas RS yra formalus dalykas“ (Eugenijus Ignatavičius). RS, jos narių įsivaizdavimu, turėjo tapti neideologine, nepolitine, įvairias asmenybes vienijančia ir jų kūrybos bei gyvenimo būdo nereguliuojančia organizacija - sovietinės rašytojų organizacijos priešingybe.
Taigi lūžio metais RS norėjo ir buvo pasiruošusi keistis, tačiau klausimas kaip nebuvo taip paprastai atsakomas. Bendrasis RS narių nuotaikų vardiklis, susiformavęs iš pirmųjų nedrąsių didesnio savarankiškumo siekių, buvo pro-separatistinis. Tačiau rašytojų atveju ji turėjo ir papildomą atspalvį - baimę prarasti sovietmečiu turėtą aukštą ir patogų socialinį statusą.
Lūžio metais tokia atsargi ir neryžtinga pozicija, žinoma, buvo susijusi su didėjančios grėsmės organizacijos egzistencijai ir kiekvieno rašytojo pragyvenimui jutimu. Nors ir kaip įgrisusi ir nepageidautina buvo SSRS RS visa apimanti kontrolė, fasadinis ideologinių siužetų vaidinimas ir kiti su menininko prigimtimi nederantys dalykai, tuo pat metu suvokta, kad ekonominės bambagyslės, siejančios su Maskva, nukirpimas reikštų materialinio gyvenimo krachą.
Po LRS nepriklausomybės nuo SSRS RS paskelbimo diskusijos, ar reikia atsiskirti radikaliai tuoj pat, ar palaipsniui, tęsėsi įvairiais pavidalais ir toliau. 1988-1990 m., vykstant istoriniams lūžiams, tarp rašytojų vyravo pirmoji - utopinė - naujosios organizacijos, jos pobūdžio, funkcijų, tvarkos ir veiklos samprata. Tai buvo fantazijos apie savotišką RS miksą, kurio formulė - sovietmečio gėrybių ragas minus ideologinė kontrolė. Tačiau šios utopinės rašytojų organizacijos vaizdinys bliuško ir nyko.
Santykiai su naująja valstybės valdžia nebuvo tokie, kokių tikėtasi ir kokie iš įpratimo buvo tapę norma. Nors, viena vertus, kontroliavimo prasme buvo atsisakoma sąsajų su valdžia, tačiau tuo pat metu valstybė buvo suprantama kaip pagrindinė kultūros ir meno mecenatė. Lūkesčiai neišsipildė - teko susiveržti diržus, turėtą materialinio gyvenimo gerovę tik nostalgiškai prisiminti, nuolat jos kaulyti.
Atlikus tyrimą, atsiskleidė netikėta išvada: dėl pačių rašytojų inertiškų mąstymo būdų ir (ne)sąmoningų pastangų išsaugoti buvusio gyvenimo byrančius elementus RS, nepaisant deklaratyvios retorikos ir aktyvių prisitaikymo prie naujų laikų pastangų, sovietmetis jiems baigėsi ne 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir iš visų gyvenimo sričių išnykus sovietinės sistemos ideologinei kontrolei, RS, praradusi ideologinę veiklos funkciją, prarado ir vieną pagrindinių savo galių - suteikti kūrėjui „rašytojo“ titulą.