Europos Sąjunga (ES) vykdydama užimtumo ir socialinę politiką, siekia užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę, žmogaus orumą atitinkantį gyvenimo lygį, sudaryti galimybes gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje. Ši politika padeda gerinti didžiosios dalies ES piliečių, tarp jų ir bedarbių, pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, socialiai atskirtųjų, darbo rinkoje diskriminuojamų žmonių gyvenimą.
Tai atitinka vieną svarbiausių ES socialinės politikos principų - piliečių solidarumo principą, būtiną kuriant stabilią visuomenę bei skatinant nuolatinį klestėjimą, kuris yra Europoje veikiančio socialinio modelio atskaitos taškas. ES gyventojai nepaliekami rinkos jėgų valiai - jie turi galimybę naudotis viena stipriausių pasaulio socialinės paramos sistemų.
Integracija į ES, narystė joje- tai mūsų kasdienio gyvenimo veikla. Tai kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Visi dalyvaujame tame procese, nes narystė ES ir pasirengimas jai susiję su kiekviena sritimi, vadinasi ir su socialine apsauga, darbo santykiais, užimtumu.
Socialinių reikalų svarba Vidurio ir Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 mmetų Komisijos “Baltojoje knygoje“. Joje teigiama, kad “socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje.
Be to, daugelis teisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais. Netolygios nacionalinės teisės nuostatos dėl darbininkų teisių ar sveikatos ir saugos darbo vietoje gali padaryti ekonomikos subjektų išlaidas nevienodas ir iškraipyti konkurenciją. (.) Kita vertus, kai kurie teisės aktai socialiniais klausimais nėra skirti tik vienodų „žaidimo taisyklių “ sukūrimui. Aukštas socialinės apsaugos lygis yra vienas ppagrindinių Sąjungos tikslų. (.) Ankstesnės Europos viršūnių tarybos leido aiškiai suprasti. Toliau “Baltoji knyga“ nurodo, jog ,,asocijuotos valstybės yra įsitikinusios, kad socialinės politikos srityje daugelis jų įstatymų beveik atitinka ES standartus, ir jos teikia didelę reikšmę šiam sektoriui.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų darbuotojų paieška
Dažniausiai Vidurio ir Rytų Europos valstybėse ypač iškeliami įstatymai, susiję su sveikata ir sauga darbo vietoje. Tačiau išlaidų klausimas dar kartą yra lemiamas veiksnys, ir belieka stebėti, kaip veiksmingai net ir jau priimti įstatymai gali būti įgyvendinami.” Taigi valstybėse kandidatėse, tarp jų ir Lietuvoje, socialiniai įstatymai apskritai tenkina Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimus, bet dėl nepakankamo ekonomikos produktyvumo jais nustatomų socialinių teisių įgyvendinimo lygis yra žemas. Su šia išvada galima sutikti. Lietuvos socialinės apsaugos įstatymuose rasime beveik viską, kas nurodoma Tarybos Rekomendacijose (tik galbūt nepakankamai dirbama informuojant žmones apie jų socialines teises). Kas kita socialinės apsaugos išmokų lygis, diktuojamas šalies ekonominės situacijos.
Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. Kiekvienas autorius ją apibūdina savitai. Kai kuriose šalyse socialinės apsaugos apibrėžimas pateikiamas įstatyme. Jei taip nėra, tai bent nurodoma, kurie susitarimai valstybinės teisės požiūriu priklauso socialinės apsaugos teisės sričiai. Dažniausiai tai daroma tose šalyse, kur siekiama visus socialinės apsaugos teisinius aktus sudėti į vieną kodeksą ar teisės dokumentų rinkinį. Tačiau kai kuriose šalyse gali ir nebūti teisinio socialinės apsaugos apibrėžimo. Jos turi savo socialinės apsaugos doktriną, apibrėžiančią socialinės apsaugos objektą. Be to, yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip ,,socialinis draudimas“, ,,socialinė parama“ ir pan.
Manantiems, kad sprendimą galėtų pateikti tarptautinė teisė, reikia pasakyti, jog tarptautinėje teisėje taip pat nėra socialinės apsaugos apibrėžimo. Tarptautinės teisės praktikoje konkreti veiklos sritis apibrėžiama įvairiai: apibūdinamas pageidaujamos schemos turinys, išvardijami nacionalinės teisės nagrinėjamų schemų pavadinimai arba sujungiami abu minėti metodai. TDO Konvencijos Nr. 102 taikymo sferos išaiškinimas, reglamentuojantis minimalias socialinės apsaugos nnormas, suvaidino gana svarbų vaidmenį.
Kadangi toks aprašymas nutolsta nuo identifikuotų socialinės rizikos atvejų, atsiranda pavojus, kad ieškant atsakymų į vis naujai iškylančias socialinės apsaugos problemas nebeliks vietos socialinės apsaugos plėtotei; šiuo atveju, turėtume galvoti apie būtinumą padėti tiems, kurie patys nesugeba susidoroti su iškilusiomis problemomis. Toks aprašymas neatspindi nacionalinės teisės raidos, kurioje kartais tam tikri ilgą laiką neegzistuojantys socialinės apsaugos elementai imami vadinti socialine rizika. Platesnis socialinės apsaugos apibūdinimas pateikiamas TDO pranešime ,,Kelyje į XXI amžių. Socialinės apsaugos raida“.
Čia socialinė apsauga greičiau traktuojama kaip atsakas į pagalbos šauksmą, o ne kaip sudėtingas mechanizmas, teikiantis tokią pagalbą. Kitur irgi pritariama tokiai socialines apsaugos sampratai. Jų nuomone, socialinė apsauga saugo nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi, arba, kitaip tariant, - nuo socialines rizikos. Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia Sinfieldas ir Berghmanas. Jie laikosi tų pačių neteisinių pažiūrų. apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos Dėl Užimtumo Senelių Namuose
Tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai, nes kiekvienam aišku, kad negalima lyginti obuolio su apelsinu. Toliau šiame tekste socialine apsauga bus vadinama visuma priemonių, kurių dėka sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių (ar iškilus grėsmei netekti) darbo pajamų, arba turėjusių ypatingų išlaidų. Vis tik daugiausiai dėmesio skirsime piniginėms pašalpoms, išmokamoms visuotinai pripažintais, socialinės rizikos atvejais. Socialinės rizikos tai: senatvė, liga, invalidumas (negalia), motinystė, šeimos našta, nelaimingi atsitikimai darbe, skurdas, nedarbas, mirtis. Dabar paminėsime tik paprastai šios sąvokos apimamus atvejus: dėl senyvo amžiaus, invalidumo ar bedarbystės žmogus nnetenka pajamų iš apmokamo darbo; netekus darbo užmokestį gavusio maitintojo; atsiradus ypatingų išlaidų šeimoms, auginančioms vaikų; būtina medicinos pagalba; žmonėms trūkstant lėšų gyvenimui.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip tarpusavyje susijusios socialinė ir medicininė apsauga. Kai kuriose šalyse sveikatos apsauga yra socialinio draudimo dalis, kitose - medicinos paslaugos teikiamos per socialinės apsaugos sistemą. Antra, žmonėms, kurie patiria arba kuriems gresia pavojus patirti socialine rizika, svarbu ir nepiniginė parama. Todėl net labiau akcentuojama, kaip svarbu užkirsti kelią socialinei rizikai atsirasti, o jau tada galvoti, kaip sugrąžinti žmogų i buvusią padėtį (prieš atsirandant rizikai), ir tik paskutiniuoju atveju imtis materialinio žalos atlyginimo. Tokia schema buvo sukurta žmogaus sužalojimo (darbingumo netekimo) atvejui, tačiau tinka ir kitoms rizikos rūšims.
Todėl reikia galvoti tiek apie tai, kaip žmogų apsaugoti nuo nedarbo, tiek ir apie tai, kaip padėti jam grįžti įį darbą per darbo biržas ar profesinio rengimo kursus. Šie aspektai vis dažniau akcentuojami kalbant apie piniginių išmokų skyrimą bedarbiams iš socialinio draudimo. Tai, kad socialinę apsaugą interpretuosime gana siaurai, t.y. kaip visumą priemonių užtikrinančiu piniginių pašalpų ar išmokų gavima. dar nereiškia, kad sumenkinama platesnė socialinės apsaugos sąvokos reikšmė. Kai kurie autoriai socialinę apsaugą suvokia kaip visapusiška žmogaus apsauga nuo bet kokių pavojų. Taigi, kaip matome, tiesiog neįmanoma aprėpti visų aukščiau išvardytų dalykų. Ir trečia, tai paslėptosios piniginės pašalpos, gaunamos per mokesčių sistemą (paprastai vadinamos ,,mokesčių išlaidomis“). Nereikėtų stebėtis, kad dėl vietos stokos negalime plačiau išnagrinėti įvairių būdų, kurie per mokesčių sistemą padeda saugoti žmones nuo socialinės rizikos.
Reikia pabrėžti, kad socialinės apsaugos ir mokesčių ryšys gali būti labai glaudus, pvz., vaiko auginimo išlaidoms padengti. Vienose šalyse egzistuoja sudėtingos šeimos šelpimo schemos, kartais atsižvelgiant į šeimos pajamas, o kitose šalyse šis tikslas įgyvendinamas reguliuojant (mažinant arba didinant) pajamų mokestį. Kaip jau minėjau, laikysimės susitarimo, kad socialinė apsauga yra visuma priemonių, sukuriančių solidarumą tarp žmonių. netekusių darbinių pajamų arba turinčių kokių nors ypatingų išlaidų. Tačiau ilgainiui atsirado naujų solidarumo plėtojimo būdų, kuriuos ne visada galima priskirti socialinei apsaugai. Šeima ir giminės, santaupos, civilinės teises įįstatymai, reglamentuojantys atsakomybę ir išlaikymą, - visa tai solidarumo elementai socialinės rizikos atvejais.
Šie metodai egzistuoja ir, nors yra labai svarbūs, nelaikomi socialinės apsaugos dalimi. Tačiau tai nereiškia, kad socialinės apsaugos schemose visiškai į juos neatsižvelgiama. Kur kas sudėtingesnis klausimas, ar tokiais solidarumo būdais, kaip individualus ir privatus draudimas, teikiama labdara priskirtina socialinės apsaugos sferai - jei taip, tai kokiu mastu? Privataus draudimo atvejais susidūrus ,su tam tikrais socialinės rizikos elementais, solidarumo neužtenka, nes tokių kontraktų rizika per daug akivaizdi, kad šis draudimas būtų priskiriamas socialinės apsaugos sričiai. Ir priešingai, labdara bei dosnumas yra tikri solidarumo pavyzdžiai. Tačiau kaip ten bebūtų, manau, jog nagrinėjant socialinę apsaugą, labdara turi būti minima tik tiek, kiek tokia privati pagalba reguliuojama įstatymais.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie užimtumą globos įstaigose
Jei privati parama veikia be valstybės žinios ir nėra vienas iš valstybinės paramos būdų, ji nepriklauso socialinės apsaugos sferai. Socialinio draudimo atveju solidarumo sistemų nariai savanoriškai ar (dažniausiai) privalomai patys moka draudiminius įnašus, arba kiti sumoka už juos, ir todėl tokios solidarumo sistemos nariui patyrus socialinę riziką yra galimybė gauti socialinę pašalpą. Dažnai tokias sistemas remia ir vyriausybė. Socialinio draudimo sistemos dažniausiai veikia specifinių socialinio draudimo įmokų pagrindu, tačiau tam tikros schemos finansavimas per mokesčius nebūtinai panaikina tokios schemos socialinio draudimo pobūdį. Socialinį draudimą reguliuojantys įstatymai siejasi su valstybiniais.
Paprastai dalyvavimas socialinio draudimo sistemoje yra privalomas. Tačiau socialiniu draudimu negalima vadinti bet kokios draudimo rūšies, nepaisant to, ar jis yra reguliuojamas įstatymais, ar yra privalomas, kaip, pavyzdžiui, privalomas transporto priemonių draudimas. Egzistuoja ir neprivalomos schemos, neabejotinai priskirtinos socialiniam draudimui. Tai schemos, tam tikroms žmonių grupėms suteikiančios galimybę dalyvauti privalomojo socialinio draudimo schemose. Tokios schemos arba atitinka privalomojo socialinio draudimo schemas, arba yra su jomis susijusios ir papildo socialinį draudimą, privalomą toms grupėms.
Pirmuoju atveju gali taip atsitikti, kad privalomojo socialinio draudimo schema neapims tų asmenų, kurių pajamos yra per mažos ar per didelės, arba jie dirba užsienyje. Antruoju, t.y. yra schemų, suteikiančių teisę gauti didesnes išmokas ligos ar išėjimo į pensiją atveju. Silpnėjant ryšiui tarp neprivalomojo draudimo schemų ir privalomojo socialinio draudimo bei dėl nepakankamo valstybinių įstatymų reguliavimo (t.y. Dauguma socialinio draudimo schemų atsirado kaip savitarpio draudimas. Tačiau kyla klausimas, ar priklauso socialinei apsaugai savitarpio draudimo schemos, kurių nereguliuoja valstybės įstatymai? Turint omenyje tai, kad ssavitarpio draudimas yra visiškai savanoriškas, atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, yra toks pat, kaip ir atsakymas į klausimą dėl individualaus draudimo privačiose draudimo kompanijose.
Socialinės paramos schemos teikia pašalpas žmonėms, kuriems iš tikrųjų jų reikia. Skirtumas tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos turėtų būti aiškus: kiekvienas aapsidraudęs žmogus, patekęs i socialinės rizikos situaciją, be jokio papildomo jo lėšų patikrinimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar jam iš tiesų ji reikalinga. turi teisę gauti socialinio draudimo išmoką. Tačiau kiekvienas, pretenduojantis gauti .socialinę paramą, turi būti pasirengęs patikrinimui, ar jjo pajamos atitinka visus reikalavimus tokiai paramai gauti. Tokio patikrinimo metu įvertinamos visos turimos lėšos. Tačiau gali būti, kad ilgainiui riba tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos vis labiau nyks: šiais laikais pripažįstama kiekvieno žmogaus teisė į socialinę paramą, o socialinio draudimo išmokos vis dažniau skiriamos tik įvertinus turimas lėšas.
Tam tikru požiūriu tikslinga šias abi pagalbos rūšis sujungti į vieną socialinės apsaugos sąvoką. Be socialinio draudimo ir socialines paramos schemų, į socialinės apsaugos sistemą kartais įsilieja ir trečiasis elementas, vadinamosios demograntinės schemos. Šios, kaip ir socialinės paramos schemos, gali būti finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau, kaip ir socialinis draudimas, jos labiau yra susietos su tam tikra ppripažinta socialine rizika negu nepriteklium. Kai kuriose šalyse pašalpų vaikams schema yra tipiška dęmograntinė schema; senatvės pensijos taip pat kartais yra priskiriamos prie demograntinių schemų. Tačiau sąvoka ,,demograntinis“ nėra kol kas visuotinai pripažinta ir teisiškai apibrėžta.
Be socialinio draudimo, socialines paramos ir demograntų schemų kai kuriose šalyse naudojamos ir kitokių rūšių socialinės apsaugos schemos. Čia reikėtų paminėti socialinių kompensacijų schemas. Tai schemos, kurių esmę sudaro valstybės/visuomenės solidarumo požiūris į žmones, atsidūrusius ssunkioje būklėje ar patyrusius ypatingų nuostolių. Čia turimos omenyje invalidumo, senatvės ar maitintojo netekimo pensijos, kurios mokamos nukentėjusiems nuo karo ar valstybei pažeidus žmogaus teises; čia taip pat galima būtų paminėti ir nukentėjusiuosius nuo privalomo vakcinavimo. Socialinių kompensacijų schemos nuo socialinio draudimo schemų skiriasi tuo, kad nėra panašios į organizuotą solidarumą su savo nariais, patekusiais į socialinės rizikos situaciją, bet greičiau stengiasi išreikšti supratimą, visuomenės įvertinimą ar kaltę dėl vienaip ar kitaip valstybės jiems padarytos žalos.
Šias schemas finansuoja valstybė. Išmokant tokios rūšies kompensacijas, gyvenimo lėšų šaltiniai paprastai nėra tikrinami. Daugelyje šalių, kuriose egzistuoja tokios schemos, jos dažniausiai nepriskiriamos socialinei apsaugai. Tai galbūt susiję su tuo, jog, stengiantis šiomis schemomis kompensuoti žmogui valstybės padarytą žalą, prarandama pagrindinė solidarumo idėja - pagalba žmogui, netekusiam darbo pajamų ar turinčiam kokių nors ypatingų išlaidų. Šiuo metu solidarumą žmogui, netekusiam darbo pajamų ar...
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonėje, kuri priimta 2013 m. spalio 17d.:
- ES fiskalinis konsolidavimas ir ekonomikos valdymas negali būti tvarūs be lygiaverčių socialinio konsolidavimo ir socialinio valdymo formų. Dabartinis socialinio atotrūkio didėjimas Europoje kenkia ekonomikos atsigavimui, augimui ir sanglaudai.
- EESRK tvirtina, kad Europos semestras privalo į ekonomikos politikos koordinavimui ir struktūrinėms reformoms taikomą priežiūros sistemą įtraukti ir užimtumo bei socialinės įtraukties lyginamuosius standartus.
EESRK pripažįsta, jog norint atgaivinti ekonomiką ir skatinti socialines investicijas, ES ir valstybėms narėms reikia ne tik formalių valdymo struktūrų ir įteisintų mechanizmų. Būtent todėl organizuota pilietinė visuomenė ir pavieniai Europos piliečiai yra gyvybiškai suinteresuoti ir turi teisę atlikti savo vaidmenį.
Tačiau Komitetas taip pat pabrėžia, jog teigiami socialiniai pokyčiai bus tvarūs, jeigu struktūrinės problemos valstybėse narėse bus sprendžiamos vietoje. Konkurencingumas pasaulio mastu, ekonomikos augimas ir tvirtas socialinis matmuo - svarbūs veiksniai, galintys padėti Europai išbristi iš krizės.
Siekiant toliau mažinti egzistuojančias darbo jėgos mobilumo kliūtis, reikėtų imtis papildomų priemonių, kad migruojantiems darbuotojams skirta informacija apie darbo ir socialinę teisę būtų teikiama jų gimtąja kalba, taigi lengvai suprantama. Be to, darbuotojams reikėtų suteikti konkrečią teisę kreiptis dėl konsultacijos. Atitinkamos konsultacinės įstaigos turėtų glaudžiai bendradarbiauti su socialiniais partneriais bei EURES ir užtikrinti, kad migruojantys darbuotojai dar kilmės šalyje gautų informacijos apie priimančiosios šalies socialines ir teisines sąlygas. Socialinės investicijos padeda žmonėms.
Tikslinės socialinės investicijos ne tik skatina socialinę ir visuomeninę pažangą ir didina konkurencingumą. Visų pirma tokiais neregėtai aukšto nedarbo lygio ir augančio skurdo laikais investicijoms į gerovės valstybę tenka pagrindinis vaidmuo stiprinant socialinę sanglaudą, integraciją ir kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu.
EESRK aiškiai pabrėžia, kad ekonominės ir pinigų sąjungos socialiniam matmeniui būtini aiškūs instrumentai, rodikliai ir kiekybiniai bei kokybiniai tikslai, kurie būtų tokie pat veiksmingi kaip ir ekonominės ir pinigų sąjungos ekonominiai ir finansiniai įsipareigojimai.
Komitetas palankiai vertina Komisijos pasiūlymus gerinti socialinių partnerių dalyvavimą koordinuojant ekonominę ir užimtumo politiką Europos lygiu. Socialinis dialogas vaidina svarbų vaidmenį visais lygmenimis. Tai yra nuomonė „Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusas. Sąlygų visų ES valstybių narių piliečiams dalyvauti šioje veikloje sudarymas ir jų skatinimas“, pranešėjas Giuseppe Antonio Maria Iuliano ir nuomonė „Tvarūs pokyčiai prie demokratijos pereinančiose visuomenėse”, pranešėjas Andris Gobiņš.
Pastarojoje nuomonėje rašoma, jog Europos Sąjunga, jos valstybės narės ir pilietinė visuomenė yra sukaupusi neįtikėtinai turtingą perėjimo prie demokratijos patirtį. Šia patirtimi reikėtų geriau pasinaudoti, siekiant užtikrinti stabilumą Europoje, ES kaimyninėse šalyse ir visame pasaulyje vykstant pokyčių procesams. ES privalo geriau susisteminti savo teigiamą ir neigiamą perėjimo prie demokratijos patirtį, turimas paramos priemones bei duomenis apie atitinkamus veikėjus.
Reikėtų parengti veiksmų planą, skirtą perėjimo prie demokratijos patirties panaudojimui programavimo procese ir nedelsiant paruošti įgyvendinimui Europos pereinamojo proceso kompendiumą ir kitus pasiūlymus, pateiktus naujausiuose ES dokumentuose. ES išorės politika turi tapti ryžtingesnė, pagrįsta didesniu dalyvavimu, atviresnė, veiksmingesnė ir nuoseklesnė. Šia politika reikėtų siekti skatinti žmogaus teises, pagrindines laisves (įskaitant asociacijos ir taikių susirinkimų laisvę), teisinę valstybę ir padėti kurti palankią demokratinę aplinką, suteikiant žmonėms ir pilietinės visuomenės organizacijoms galimybių prisidėti prie politikos formavimo ir įgyvendinimo stebėsenos. Reikia ilgalaikės strategijos.
Nuomonėje rašoma, jog šiuo metu daugelis galimų tvaraus vystymosi propaguotojų negali gauti ES paramos, nes tai draudžia diskriminuojančios administracinės ir kitokios taisyklės. Pozityvioji diskriminacija (neatverianti jokios galimybės manipuliuoti) ir reikalavimas, kad vystymo projektuose būtinai dalyvautų neseniai perėjimą prie demokratijos patyrę partneriai, yra būtini tam, kad pagal dabartinius vertinimus silpnesniems dalyviams būtų sudarytos tokios pat sąlygos kaip kitiems. Pirmenybę privaloma skirti projektų kokybei ir rezultatams.
Reikia pradėti taikyti naujas priemones ir išplėsti jau įgyvendinamus mechanizmus, pavyzdžiui, pasaulinius porinius projektus, Techninės pagalbos ir informacijos mainų programą (TAIEX), „Erasmus visiems“, naują mainų platformą ir kt. Su autoritariniu režimu susijusiems veikėjams ir (arba) nedemokratiškai praktikai (pavyzdžiui, valstybinėms nevyriausybinėms organizacijoms (VNVO), „geltonosioms“ profsąjungoms ir kt.) parama neturėtų būti skiriama. Apskritai platūs visuomenės sluoksniai šalyse partnerėse turėtų sulaukti visapusiškos pagalbos.
Demokratinius pokyčius, tvarų vystymąsi, integracinį ekonomikos augimą ir stabilią rinką kartu su didesne gerove ir didesniu užimtumu geriausia pasiekti pasinaudojus tinkamu valdymu ir tvirtu teisėmis grindžiamu požiūriu.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas teigiamai vertina Europos Parlamento pasiūlymą ir Tarybos sprendimą dėl valstybinių užimtumo tarnybų (VUT) bendradarbiavimo stiprinimo. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui sukurti Europos valstybinių užimtumo tarnybų (VUT) tinklą, leisiantį palyginti šių tarnybų veiklą Europos lygmeniu, nustatyti gerąją praktiką ir skatinti tarpusavio mokymąsi siekiant didinti šių tarnybų pajėgumą ir veiksmingumą.
2013 m. spalio 16-17 d.
Daugiau informacijos: Daiva Kvedaraitė, LPS „Solidaruams” tarptautinė sekretorė, el. LTEuropos Sąjunga (ES) vykdydama užimtumo ir socialinę politiką, siekia užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę, žmogaus orumą atitinkantį gyvenimo lygį, sudaryti galimybes gyventi aktyvioje, integruotoje ir sveikoje visuomenėje.
The emphasis in the Community’s and Union’s treaties and charter on workers’ rights and on the need to create conditions that would facilitate freedom of movement of labour between member states explains why issues concerned with the employment and equalization of working conditions have always been high on the policy agenda. With the launch of the European Monetary Union (EMU) and Euro, the debate on European solutions shifted focus towards structural policies, which are the necessary complement to the macroeconomic policy mix under EMU. Employment is the key ingredient of this debate. Indeed employment cuts across all the challenges of enlargement, the new financial framework and the EU structural funds, the promotion of economic and social cohesion, and institution reform.
Throughout the 1970’s and 1980’s employment was present in the minds of the leaders of the then EEC when the four freedoms of movement of goods, services, capital and labour were promoted in Single Market. The subsequent evolution of employment strategy can be divided into two periods, the watershed of which is marked by new Treaty of Amsterdam, signed in October 1997. Before Amsterdam, employment and labour market policy was the sovereign domain of the Member States.
The treaty does not change the basic principle that Member States take primary responsibility for employment policy. But it does entrust the European institutions, the Council and the Commission with a much stronger role, new tasks and more forceful tools.It involves the European Parliament more closely with the decision making process. Also, the responsibilities of the social partners and their opportunities to contribute are enhanced through the inclusion of the Social Protocol into the Treaty.
tags: #uzimtumo #politika #socialinis #garantas #europos #sajungoje