Rinkimai baigėsi, tačiau jų sukeltos diskusijos tęsiasi. Kiekvienus rinkimus lydi klausimai, įtampa ir net bylos dėl politinės reklamos. Politinė reklama yra normalus ir reikalingas dalykas, leidžiantis politinėms partijoms ir asmenims pristatyti savo idėjas. Tačiau svarbu atskirti reklamą nuo rinkiminio melo.
Per pastaruosius rinkimus įvyko įdomi byla dėl LRT organizuotų kandidatų debatų grupavimo pagal partijų populiarumą. Mažesnės partijos protestavo, norėdamos dalyvauti debatuose su didesnėmis partijomis. Galiausiai, už šį šou sumokėjo mokesčių mokėtojai.
Juokingoji politinės reklamos dalis prasidėjo socialiniuose tinkluose, kai VRK nusprendė, kad politikai turi žymėti savo skleidžiamą informaciją "politinė reklama". Tai išvirto į kurioziškas situacijas, kai politikai rašė "Politinė reklama. Pagaminau pats (pati)". Galiausiai, VRK ėmėsi tirti Mykolo Klecko (Plesko) ir Romo Zabarausko atvejus dėl politinės reklamos skleidimo.
Kodėl reguliuojama politinė reklama? Pirmiausia, siekiama apsaugoti žmones nuo neproporcingai dideles lėšas turinčių asmenų, kurie gali išplauti smegenis ir paimti valdžią. Tai yra pinigų klausimas, nes kas turi daug pinigų, tas gali daug užsipirkti reklamos. Šis požiūris tiko klasikinei žiniasklaidai, kur politinė reklama buvo labai brangi. Tačiau atėjus socialiniams tinklams, politikai galėjo kalbėti tiesiogiai, be didelių išlaidų.
Socialiniai tinklai netruko sujudo monetizuotis, ir apmokėta reklama ėmė daryti įtaką rezultatams. Tamsioji pusė - "trolių fabrikai", kai pinigai į reklamą eina ne per apmokėtus skelbimus, o per nuperkamas sekėjų grupes su iš anksto surinkta auditorija ir komentarų rašytojais. Nepaisant to, socialiniuose tinkluose reklama yra pigi.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės: politinė reklama socialiniuose tinkluose
Lietuvos įstatymai numato, kad politinės reklamos skleidimas yra priskiriamas specifiniams subjektams: patiems politikams ir žiniasklaidai. Jeigu socialiniame tinkle aš parašau, kad remiu politiką A ir nemėgstu politiko B, mano įrašas nevertintinas kaip reguliuojama politinė reklama. Tačiau jeigu tą rašo politikas, net apie save, tai jau yra politinė reklama. Todėl politinę reklamą reikėtų sieti su pinigais.
Reikalauti, kad politikai žymėtų savo įrašus kaip politinę reklamą, nėra prasmės, nes visi žino, kad tai - politikai. Tačiau situacija skiriasi, kai Druskininkų meras gyrėsi vieno leidinio puslapiuose. Dar juokingiau, kad grotažymės #politinėreklama atsiranda tik rinkimų kampanijos laikotarpiu.
Kitas klausimas dėl trečiųjų asmenų, išreiškiančių savo politines simpatijas ar antipatijas. Pavyzdžiui, nevyriausybinė organizacija atspausdino lankstinukus, kuriuose įvertino visas partijas pagal tai, kaip jos žiūri į kai kuriuos visuomenę skaldančius klausimus. Ar tai - politinė reklama? Tarsi ir taip, bet ar pinigai siejasi su partijomis?
Panašioje situacijoje yra atsidūrusi ir Andriaus Tapino bei „Laisvės TV“ suorganizuota kampanija „Atsisveikinimas su Voldemortu“. Pinigai kampanijai atėjo ne per partijų biudžetus, bet, tarkime, naudą tos kitos partijos gavo. Tai dabar padalinkime tas reklamos išlaidas joms proporcingai, nors kai kurios tokiai kampanijai net nepritarė?
Politinė reklama yra agitacijos rūšis, o agituoti yra kiekvieno iš mūsų teisė kaip valstybės piliečio, turinčio politines pažiūras. Todėl nereikėtų žymėti savo įrašų "politinė reklama".
Taip pat skaitykite: Politinė valdžia ir smurtas
Norėčiau, kad suprastume vieną paprastą dalyką: politinė reklama nėra tas reiškinys, kurį galima sureguliuoti tarsi laikrodį. Tai visada yra vertinimo ir aplinkybių klausimas. Reklamos sąvokoje telpa išradingumas, o kartais - ir savimeilė, bet tokia jos paskirtis. Be abejo, politinės reklamos reguliavimas yra susijęs ir su bendru partijų finansavimo modeliu.
Man patinka, kai JAV populiarūs atlikėjai paremia jiems priimtinus kandidatus, net jeigu jiems už tai sumokama. Ir kai, pvz., Antanas Guoga užfundija rinkėjams Vitalijos Katunskytės koncertą, tai savaip žavu - nes koks politikas, tokie rinkėjai, tokia ir muzika, ir kartu - galbūt spyris kitokiems rinkėjams eiti į kovą savo pažiūromis, savo muzika, savo žmonėmis, savo knygomis, o ne sėdėti ant sofų. Tada ir rinkimai - gyvi ir aistringi.
Kita vertus, tikrai kyla abejonių sąmoningumu, kai, COVID-19 skaičiams šokant per naujas ir naujas karteles, į arenas vėl prisirenka sirgalių. Tad gal ir reikia tos globojančios valstybės, na, kad bent jau mokytojų atlyginimus pakeltų.
A.Žilinskienė teigia, kad socialiniai tinklai nieko nedeklaruoja - nei įkainių, nei mes žinom, kas tas skleidėjas. Esame visiškai priklausomi nuo partijų sąžiningumo, kiek, ką jos deklaruos, ir visiškai nežinom, tos nematomos pusės, kur gali bet kuris pilietis paskelbti reklamą, politinę iš esmės, ir niekada mes nesužiūrėsim ir nesukontroliuosim, nei už kiek, nei kaip skelbė.
VRK nepajėgi sužiūrėti paskyrų. Jos teigimu, socialiniai tinklai galimus reklamavimosi pažeidimus vertina patys, tačiau esą neaišku kaip. Taip pat, anot A.Žilinskienės, nėra sureguliuota nuomonių formuotojų sritis - nežinia, kada jų skleidžiama informacija apmokėta, o kada jie tai daro savo iniciatyva.
Taip pat skaitykite: Politikos, ekonomikos ir visuomenės sąveika geografijoje
VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė ragino atskirti, kas yra politinė reklama, kas yra saviraiškos laisvė, ir tikino, kad VRK neturi tokių pajėgumų, kad viską sužiūrėtų. Ji taip pat kėlė klausimą, ar VRK turėtų reaguoti į neatlygintinai skleidžiamą agitaciją.
Jos nuomone, reglamentavimas galėtų keistis ir taip, kad visi kampanijos dalyviai būtų įpareigoti deklaruoti savo socialinių tinklų paskyras arba sąskaitas, iš kurių apmokama juose skleidžiama reklama.
Teisininkas Justinas Žilinskas svarstė, ar reklamos sklaidos reguliavimas socialiniuose tinkluose veiks - esą to siekiant turėtų būti deklaruojama reklama, perkama iš nuomonių formuotojų.
Anot komunikacijos specialisto Arijaus Katausko, kai kurias paskyras socialiniuose tinkluose galima būtų traktuoti kaip informacijos kanalus, svetaines. Jas sukontroliuoti esą būtų galima „tik per pinigus“.
Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose politinė reklama apibrėžiama kaip politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa, ir kuri gali būti skleidžiama tiek už užmokestį, tiek ir neatlygintinai.
Neatlygintinai skleidžiant politinę reklamą socialiniuose tinkluose ar įvairiose nuotraukų, įrašų dalijimosi svetainėse, kuriose informacija pagal socialinio tinklo ar svetainės nuostatas skleidžiama neatlygintinai, jos žymoje turi būti nurodyta, iš kokių lėšų yra ar bus apmokėtas politinės reklamos parengimas, arba nurodyta, kad politinę reklamą parengė pats politinės kampanijos dalyvis.
Kandidatai, politinės partijos savo socialinėse paskyrose turėtų nurodyti, kad tai yra atitinkamai kandidato, politinės partijos paskyra. Atlygintinai skleidžiamai politinei reklamai, nepaisant jos skleidimo būdo, įskaitant ir socialinius tinklus, taikomi visi politinės reklamos reikalavimai dėl žymėjimo ir apmokėjimo.
Už politinės reklamos skleidimą (tiek per Lietuvos, tiek per užsienio transliuotojus) pažeidžiant įstatymų reikalavimus politinės kampanijos dalyviams taikoma teisės aktuose numatyta atsakomybė.
2019 m. Visuomeninė organizacija „Baltosios pirštinės“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sukvietė institucijų atstovus, teisės ir komunikacijos ekspertus, rinkimų praktikus kartu padiskutuoti apie pastarųjų rinkimų iššūkius.
VRK pirmininkė L. Matijošaitytė pastebėjo, kad 2014-2015 m. agitacijos socialiniuose tinkluose buvo gerokai mažiau, palyginti su 2019 m. rinkimų laikotarpiu.
Pagal skaičius, kuriuos yra pateikę viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, žiniasklaidos grupė „All Media Baltics“, valdanti televizijos kanalus TV3, TV6, TV8, taip pat radijo stotį „Power Hit Radio“, pagal šiuos negalutinius duomenis, gavo beveik 174 tūkst. eurų, o LNK grupė - beveik 66 tūkst. eurų.
Interneto portaluose, skleidėjų pateiktais negalutiniais duomenimis, daugiausiai, už beveik 48 tūkst. eurų, buvo reklamuotasi portale DELFI. Portale „15min.lt“ kandidatai į prezidentus reklamavosi už beveik 5 tūkst. eurų, portale „lrytas.lt“ - už beveik 4 tūkst. eurų.
Pagal „Kantar“ duomenis, žiniasklaidos grupėje „All Media Baltics“ kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus transliavo reklamos už daugiau nei 933 tūkst. eurų. LNK grupės kanaluose LNK, BTV, TV1 ir „Info TV“ kandidatai reklamavosi už daugiau nei 668 tūkst. eurų.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narė Aistė Žilinskienė teigė, kad tokia situacija atskleidžia įstatyme paliktą spragą.
Jos nuomone, iki šiol šio klausimo nebuvo imtasi spręsti tiesiog todėl, kad niekas niekada neturėjo laiko į jį įsigilinti, o kol neatėjo rinkimai, ši problema ir nebuvo aiškiai matoma.
LRT atstovė spaudai Virginija Bunevičiūtė priminė, kad politinių partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas (PPFFK) numato visiems viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams vienodas teises transliuoti politinę reklamą, kuri, kaip pabrėžia ji, gerokai skiriasi nuo reklamos sąvokos, apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatyme (VIĮ).
Dabartinė VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė taip pat pabrėžė, kad pagal dabartinius įstatymus politinė reklama LRT eteryje nėra draudžiama.
Dar viena šių rinkimų metu išryškėjusi problema - tai, kad agitacijos draudimo laikotarpis nebedera prie pasikeitusių balsavimo taisyklių. Pagal dabar galiojantį reguliavimą, agitacijos draudimo laikotarpis prasideda likus 30 valandų iki balsavimo pradžios rinkimų dieną.
L. Matjošaitytė atkreipė dėmesį, kad dabar, pasikeitus reguliavimui, išankstinis balsavimas trunka penkias dienas, taip pat dalis žmonių balsuoja iš namų, ligoninių ar socialinės rūpybos įstaigų.
Politikai kartais naudojasi ir tuo, kad lauko reklama, kuri negali būti arčiau nei 50 metrų nuo balsavimo vietų, agitacinio draudimo laikotarpiu gali būti nenuimta, jei buvo įrengta anksčiau ir tai yra sudėtinga padaryti.
Didžiausia netvarka - socialiniuose tinkluose. Daugiausiai skundų ir užklausimų VRK šiemet gavo dėl politinės reklamos socialiniuose tinkluose, kuriuose politinė reklama vis dar nėra griežtai sureguliuota ir nėra tiksliai aišku, kas juose leidžiama, o kas - ne.
L. Matjošaitytė teigia, kad reikėtų pagalvoti, kaip sureguliuoti tuos procesus, nes socialiniai tinklai yra labai platūs, ten yra daugybė informacijos skleidžiama, ir kuo toliau, tuo jos daugiau ir VRK tampa nepajėgi sukontroliuoti tos informacijos srautus.
Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas, kalbėdamas apie politinę reklamą socialiniuose tinkluose, situaciją apibūdino kaip visišką netvarką.
A. Katauskas sakė negalintis išskirti kurio nors kandidato ar partijos, kurie būtų spragomis naudojęsi labiau nei kiti.
Visgi, A. Katausko nuomone, pernelyg griežtai apriboti politinę reklamą nebūtų gerai. Juk reklama nėra tik paskatinimas balsuoti: tai ir idėjų pristatymas, ir panašių dalykų.
Dar tik žvanga šių Kalėdų varpeliai, bet partijos jau rikiuoja kariaunas kito rudens rinkimams. Politinės reklamos reguliavimas Lietuvoje vystosi klaidų ir bandymų principu.
Panašu, kad rinkimų agitacijos taisyklės keičiamos tik žiūrint atgal, t.y. į tai, kokios problemos buvo per praeitus rinkimus. Aš manau, kad teisinis reguliavimas turi jei ne žiūrėti į priekį, tai bent apsidairyti po dabartį.
Atsiminkime Arūno Valinsko fenomeną 2008-aisiais. Jo komanda gavo 16 vietų Seime faktiškai be jokios (neskaitant keliolikos ekstravagantiškų fotosesijų) savarankiškos reklamos! Visą reklamą jiems padarė žiniasklaida, politiniai oponentai ir socialiniai tinklai.
Vartydamas rinkimų politinės kampanijos reguliavimo įstatymus neradau nei žodžio apie politinę reklamą internete.
Iš čia dar viena didžiulė skylė mūsų rinkimų agitacijos teisiniame reguliavime - užsakoma (apmokama) politinė reklama socialiniuose tinkluose ir internete Lietuvoje niekaip nereguliuojama.
Štai Lietuvoje registruoti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo VRK deklaruoti savo politinės reklamos įkainius, teikti ataskaitas ir deklaracijas. Tą daro ir visi Lietuvoje registruoti interneto portalai.
Šiandien yra visos galimybės iš rinkimų kampanijos lėšų užsakyti ir deklaruoti, sakykime, 10 000 parodymų, o tą pačią reklamą gali apmokėti ir slaptas rėmėjas ir realiai jos ištransliuoti neribotai daugiau. Ir mes neturime jokių efektyvių priemonių tam susekti, išaiškinti ir užkardyti.
Apibendrinant, politinės agitacijos reguliavimas socialiniuose tinkluose Lietuvoje yra sudėtingas ir nuolat kintantis procesas. Svarbu rasti balansą tarp saviraiškos laisvės ir rinkėjų apsaugos nuo manipuliacijų. Būtina tobulinti teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į naujas technologijas ir socialinių tinklų ypatumus.
Pagrindiniai Iššūkiai
- Socialinių tinklų reguliavimo spragos
- Sunkumai atskirti asmeninę nuomonę nuo politinės reklamos
- Finansinių srautų kontrolės trūkumas
- Agitacijos draudimo laikotarpio neatitikimas su išankstiniu balsavimu
Marketingo priemonės: reklama socialiniuose tinkluose
Žiniasklaidos Pajamos Iš Politinės Reklamos (Negalutiniai Duomenys)
| Žiniasklaidos Priemonė | Pajamos (eurais) |
|---|---|
| All Media Baltics | 174,000 |
| LNK grupė | 66,000 |
| DELFI | 48,000 |
| 15min.lt | 5,000 |
| lrytas.lt | 4,000 |
tags: #uz #politine #agitacija #socialiniuose #tinkluose #bus