Socialinės apsaugos apibrėžimą sudėtinga apibrėžti, kadangi skirtingi autoriai, apibrėžimą skirtingai traktuoja. Iš esmės, kiekvienas žmogus socialiniu požiūriu yra menkai teapsaugotas.
Šiame straipsnyje pirmiausia aprašysiu socialinės politikos tendencijas Ukrainoje prieš karą, nes jos parodo vyriausybės socialinės paramos viziją. Tada apžvelgsiu, ką šiuo metu socialinės politikos srityje siūlo valstybė, ir išanalizuosiu politinę viziją.
Socialinė valstybė, įtvirtinta mūsų Konstitucijoje arba dažniau vadinama gerovės valstybe (welfare state), yra ilgalaikis neoliberalizmo priešas ir taikinys. Europoje tokia visapusiška socialinė politika atsirado ir suklestėjo pokario laikotarpiu.
Ukrainos socialinės apsaugos sistema nebuvo pasiruošusi iššūkiui, susijusiam su plataus masto invazija. Liepos mėnesį Lugane pristatyto Ukrainos socialinės apsaugos atkūrimo plano projekto autoriai šį nepasirengimą aiškina sistemos pasenimu ir jos „sovietiškumu“.
Pasaulio banko rugpjūčio duomenimis, nuo karo pradžios buvo apgadinta apie 817 000 gyvenamųjų pastatų, iš jų 38 % buvo sugriauti nepataisomai. Karas nemažą dalį žmonių, kurie iki plataus masto invazijos buvo pažeidžiami ir nepalankioje padėtyje, pastūmėjo prie išlikimo ribos. Kartu buvo sugadinta arba sunaikinta dalis socialinės infrastruktūros, todėl nepaprastai padidėjo našta socialinių paslaugų teikėjams ir jų darbuotojams tuose regionuose, kurie priėmė daug perkeltųjų asmenų. Mažėjant biudžeto pajamoms, padidėjo ir visos socialinės apsaugos sistemos našta.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Ukrainos socialinės politikos istorija prasidėjo kitaip nei Vakarų šalyse, tačiau dešimtajame dešimtmetyje mes pradėjome kelią link rinkos ekonomikos. Pirmojo dešimtmečio ekonominis nuosmukis ir plataus masto privatizacija iš karto lėmė socialinių išlaidų mažinimą ir socialinės infrastruktūros, ypač kaimo vietovėse, prastėjimą. Pavyzdžiui, per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius vaikų darželių skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais.
Nuo karo pradžios vyriausybė paskelbė ir įgyvendino daugybę priemonių, kurios turėjo stabilizuoti gyventojų gerovę. Tačiau nemažai jų apriboja darbo ir profesinių sąjungų teises bei galimybę gauti bedarbio pašalpą. Be to, paskelbta, kad rengiamas Socialinis kodeksas, kuriuo siekiama „inventorizuoti informaciją apie esamus valstybės įsipareigojimus dėl socialinių išmokų“ ir suderinti išmokas su valstybės finansinėmis galimybėmis. Taip pat buvo priimtas įstatymas Nr. 2620, kuriuo numatoma likviduoti Socialinio draudimo fondą. Jo biudžetas ir kai kurios funkcijos bus perduotos Pensijų fondui, o išlaidos ir darbuotojų skaičius bus gerokai sumažinti.
Veikiau jos yra politikos kurso, kuris Ukrainoje jau ilgą laiką įgyvendinamas socialinės politikos srityje (taip pat susijusiose srityse, įskaitant sveikatos apsaugą), tąsa. Šis politikos kursas jau kelis dešimtmečius vadinamas neoliberalizmu, tačiau čia neaptarinėsiu neoliberalizmo kaip ideologijos. Tuo pat metu tarptautiniai donorai ir kreditoriai taip pat spaudė mažinti socialines išlaidas (arba, kaip dažnai buvo sakoma, „efektyviai naudoti išteklius“).
Taigi, kaip neoliberalusis kursas pasireiškia Ukrainos socialinėje sferoje? Kaip mažinamos išlaidos? Kaip pavyzdį galime pateikti sąlygas, kuriomis šeima pripažįstama mažai uždirbančia, kad jai būtų suteikta atitinkama parama.
Pavyzdžiui, šeimai gali būti atsisakyta suteikti paramą, jei vienas arba abu darbingi suaugusieji per pastaruosius tris mėnesius nedirbo, nesimokė dieniniame skyriuje arba nebuvo kariuomenėje. Tuo pat metu mažinamos esamos socialinės programos.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Be to, skelbiama, kad „plačios socialinių išmokų sistemos pertvarkymas į visuotinę socialinę paramą“ bus tikslingas ir nukreiptas į paramą skurdžiausiems gyventojų sluoksniams. Tai yra kursas į socialinę apsaugą, kurioje nebebus numatyta, pavyzdžiui, piniginė parama visoms vienišoms motinoms, o tik vienai piliečių kategorijai - neturtingiausiems, kurių turtinė padėtis bus tikrinama. Kitaip tariant, iš piliečių palaipsniui atimamos bet kokios universalios teisės į paramą.
Jei kalbame apie bandymus pakeisti patį socialinės politikos pobūdį, matome bandymus pakeisti socialines paslaugas teikiančius subjektus ir jų finansavimo schemą. Pavyzdžiui, socialinių paslaugų srityje 2019 m. reforma numato sukurti socialinių paslaugų rinką, kurioje privataus sektoriaus paslaugų teikėjai turės konkuruoti su valstybės ir savivaldybių institucijomis. Kartu valstybė turėtų finansuoti tik tas paslaugas, kurios teikiamos asmenims, turintiems teisę jas gauti valstybės, bet ne įstaigų sąskaita.
Tas pats siūloma ir pensijų sektoriuje. Pensijų reforma, kuri nebuvo įgyvendinta prieš karą, jau pateikiama kaip „objektyvi būtinybė“ atstatymo plano projekte ir atitinkamame Aukščiausiosios Rados komitete.
Tuo pat metu, nors socialinės apsaugos sistema neva neturi iš ko išsilaikyti, niekas nekalba apie verslo pelno, didelių korporacijų ir įmonių apmokestinimo didinimą ar progresinių mokesčių tarifo įvedimą. Priešingai, karo metu valdžia daro nuolaidas verslui, ypač mokesčių srityje. Tuo pat metu darbuotojams tenkanti mokesčių našta išlieka nepakitusi. Tai reiškia, kad įmonių samdomos darbo jėgos socialinis atkūrimas vis labiau priklauso nuo pačios darbo jėgos.
Kuo pavojingas toks elgesys? Apskritai daugumoje šalių, kuriose socialinė politika išvystyta, kai kurios paramos programos iš tiesų vienaip ar kitaip susietos su gavėjų pajamų lygiu.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Kuo mažiau universali įvairių valstybės paramos programų aprėptis, kuo jos artimesnės paramai tik patiems skurdžiausiems, tuo mažiau paramos jos paprastai sulaukia tarp gyventojų - mokesčių mokėtojų. Pavyzdžiui, jei į paramą mažas pajamas gaunantiems gali pretenduoti tik skurdžiausios šeimos, vidutinis žmogus gali manyti, kad tokios paramos niekada negaus, nors jo padėtis gali būti sunki. Taigi, kam mokėti socialinio draudimo įmokas už tai, ko negali tikėtis? Žmonės yra mažiau linkę finansuoti tai, kuo jie greičiausiai nepasinaudos.
Be to, toks požiūris stigmatizuoja paramos gavėjus, nes jie atrodo atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Situacija, kai paramos gavėjams taip pat daromas didžiausias spaudimas kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, gali paskatinti juos imtis bet kokio darbo bet kokiomis sąlygomis. Tai dar labiau didina jų nesaugumo jausmą - dabar jau darbo vietoje.
Dėl palaipsniui mažėjančio valstybės finansavimo ilgainiui gali suprastėti savivaldybių ir valstybės institucijų teikiamų viešųjų paslaugų kokybė. Dėl to turtingesni žmonės mažiau noriai naudojasi jų teikiamomis paslaugomis, pirmenybę teikdami privačioms: mokykloms, medicinos įstaigoms, globos įstaigoms ir pan.
Galiausiai politiniu požiūriu struktūriniai, tektoniniai pokyčiai, kurie įvyks politinėje sąmonėje, yra labai pavojingi. Visų pirma kalbame apie socialinės rizikos individualizavimą, apribojant asmenų, galinčių kreiptis dėl paramos, ratą.
Iliustratyvus šios tendencijos pavyzdys - individualūs pensijų planai, kai asmens gerovė iš esmės priklauso nuo jo investicijų akcijų rinkoje sėkmės. Dėl to žmonės pradeda save sieti su verslu ir investuotojais, o ne su bendrapiliečiais. Ar tikrai tokios visuomenės norime, ypač po karo?
Pažeidžiamumas tik dar labiau paaštrėjo. Būtų teisinga reikalauti didesnio pajamų apmokestinimo ir didesnio pajamų perskirstymo, kad būtų kuriama dosnesnė socialinė politika ir universalesnės socialinės paramos programos. Nėra kito veiksmingo būdo padėti ir paremti tuos, kurie neteko namų ir darbo.
Turime būti solidarūs ne tik išorėje, susidūrę su priešo armija, bet ir viduje, tarpusavyje. Ir tai susiję ne tik su tam tikromis politinėmis vizijomis, kokia gali būti mūsų visuomenė. Tai susiję ir su pragmatiniais sumetimais.
Pasibaigus karui, turime vengti vidinio politinio nestabilumo, o ekonominiai klausimai, išgyvenimo ir padoraus gyvenimo klausimai gali dar labiau padidinti visuomenės susiskaldymą. Tas pats pasakytina ir apie šiuo metu okupuotų teritorijų ir visų pirma nuo 2014 m. okupuotų teritorijų reintegraciją.
Socialinė politika kaip paramos vargingiausiems sistema negali susidoroti su karo ir pokario atstatymo iššūkiais, nedidindama nelygybės ir nesuardydama visuomenės. Mums reikia visuotinės ir solidarumu grindžiamos socialinės politikos, kuri apimtų visą visuomenę ir visiems užtikrintų minimalias tinkamas gyvenimo sąlygas.
Lygesnės visuomenės, kuriose vykdoma dosni socialinė politika, kuriose visi jaučiasi prisidedantys prie bendros gerovės ir gali naudotis šia nauda, yra ne tik laimingesnės ir sveikesnės fiziškai, bet ir stabilesnės viduje.
Karas skaudžiai palietė visus Ukrainos gyventojus.
Šiuo metu piniginę socialinę paramą reglamentuoja:
- LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas;
- LR valstybinių šalpos išmokų įstatymas;
- LR išmokų vaikams įstatymas;
- LR invalidų socialinės integracijos įstatymas;
- LR įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“;
- LR transporto lengvatų įstatymas;
- LR valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai.
Teikiant piniginę socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas (paramos taiklumas).
Socialinė parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialinės apsaugos sistemą. Socialinė parama yra antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos paskirtis- užtikrinti būtiniausių poreikių patenkinimą asmenims, kurių pajamų iš darbo, socialinio draudimo ir kitų šaltinių neužtenka šiems poreikiams patenkinti.
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos.
Asmeniui užtikrinama teisė pasirinkti socialinės paramos būdą atsižvelgiant į esamas galimybes.
Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas.
Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą.
Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga- globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką.
Socialinės paslaugos- tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Piniginė socialinė parama daugiausia teikiama pašalpomis arba kompensuojant tam tikras išlaidas (šildymo, transporto ir kt.). Dalis piniginės socialinės paramos teikiama įvertinant pajamas, kita dalis- tam tikroms gyventojų kategorijoms be pajamų patikrinimo. Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis gyvenimui lėšomis.
Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan.
Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Kai šeima ar vienas gyventis asmuo kreipiasi piniginės socialinės paramos, sumuojama visų šeimos narių turimo turto (įregistruotų gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų, sodo namelių, žemės sklypų) vertė, kuri nustatoma naudojantis VĮ Registrų centro duomenimis.
Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai LR gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos lygis lygus 90 proc.
Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38m2 , kiekvienam kitam šeimos nariui- 12m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų.
Kiekvienam nepasiturinčiam gyventojui garantuojama parama už suvartotus 1,5m3 karšto vandens ir 2m3 šalto vandens per mėnesį. Kompensuojama išlaidų už šaltą vandenį dalis, viršijanti 2 proc. ir išlaidų už karštą vandenį dalis, viršijanti 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų.
Taip pat įstatyme suteikta teisė savivaldybėms jų sprendimu naudoti valstybės biudžeto lėšas, panaudojant iki 2 proc. Piniginę socialinę paramą turi teisę gauti šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, jeigu viso jų turimo turto vertė neviršija tam Lietuvos miestui ir savivaldybių centrui ar rajonui, kuriame jie gyvena, apskaičiuotos normatyvinės turto vertės.
Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo plitimas) pagrindu.
Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas- kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi- užimtumas ir pajamų nelygybė. lygį.
Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą.
Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato LR išmokų vaikams įstatymas. Šio įstatymo nustatytų išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Išmokas moka savivaldybių administracijos vadovaudamosi LR išmokų vaikams įstatymu.
Išmoka įvaikintam vaikui neskiriama sutuoktinio (sugyventinio) vaikui, kurį įvaikino kitas sutuoktinis.
Skurdo lygis Europoje.
tags: #universalios #aprepties #socialines #apsaugos