Pilvo sieną iš priekio, šonų bei nugaros sudaro raumeninis sluoksnis, kuris atlieka laikomąją funkciją. Padidėjus spaudimui pilve ar atsiradus silpnesnei vietai ir didėjant defektui raumeniniame sluoksnyje, turinys iš pilvo vidaus pradeda veržtis į poodį, tokiu būdu formuodamas pilvo sienos išvaržą.
Pilvo sienos išvaržų (pilvaplėve padengtų organų išsiveržimas per silpnas pilvo sienos vietas) operacijos yra vienos dažniausiai atliekamų chirurginių intervencijų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Lietuvos gydymo įstaigose šių operacijų atliekama daugiau nei 10 000 per metus.
Dažniausios pilvo sienos išvaržos yra kirkšnies, bambos ir pooperacinės, rečiau pasitaiko baltosios linijos (baltoji linija - linija einanti pilvo viduriu, nuo krūtinkaulio iki gaktos), šlaunies ar parastominių (parastominė išvarža pacientui formuojasi šalia ankstesnės operacijos metu suformuotos stomos: žarnos, išvestos į išorę per pilvo sieną, per kurią pacientas tuštinasi) bei kitų išvaržų.
Pilvo sienos išvaržos skirstomos į įgimtas ir įgytas, pirmines ir recidyvines. Pirminių išvaržų atsiradimą lemia būklės, kurių metu padidėja slėgis pilvaplėvės ertmėje (nėštumas, nutukimas, lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas, didelis fizinis krūvis ir kiti). Šis slėgis per silpnas pilvo sienos vietas „išstumia“ pilvo ertmės turinį į poodį, formuojasi „trūkis“.
Recidyvinės išvaržos formuojasi prieš tai atliktų operacijų pjūvių vietose. Tačiau tai nereiškia, jog po kiekvienos atliktos operacijos būtinai susiformuos recidyvinė išvarža.
Taip pat skaitykite: Kaip ambulatorinė reabilitacija padeda po stuburo išvaržos?
Įprasti išvaržos simptomai - skausmas ir gumbo atsiradimas. Išvaržos būna laisvos - kurias paspaudus jos sugrįžta į pilvo ertmę ir užstrigusios, kurios nesugrįžta ir dažniausia šio susirgimo komplikacija - išvaržos įstrigimas.
Išstigus išvaržai pro defektą išlindusios struktūros nebegali grįžti atgal, gresia kraujotakos sutrikimas ir audinių žūtis.
Kirkšnies išvarža viena dažniausių chirurginių ligų vyrų tarpe. Kirkšnies išvarža gali būti vienpusė arba abipusė. Neretai kirkšnies išvaržos atsiranda pakėlus sunkų svorį.
Kaip rodo statistika kirkšnies išvaržų operacijos patenka į dažniausiai atliekamų operacijų trejetą visame pasaulyje. Be to, chirurgijos praktika rodo, kad ši operacija yra dažniausiai pasitaikanti chirurgiškai gydoma liga vyrams. Moterys su minėta problema susiduria sąlyginai retai. Skaičiuojama, kad kirkšnies išvarža pasitaiko tik apie 3 proc.
Nuo ko priklauso kainos? Čia nurodytos paslaugų kainos galioja Lietuvos respublikos ir Europos sąjungos piliečiams.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija po stuburo išvaržos operacijos
Pilvo raumenų diastazė
Besirūpindamos kūdikiu moterys neretai mažiau dėmesio skiria savo išvaizdai, tačiau negalima paneigti fakto, kad dėl nėštumo jų kūnas išgyvena didelius pokyčius. Vienas jų - tiesiųjų pilvo raumenų išsiskyrimas, dar vadinamas diastaze, gali kamuoti net iki 70 proc. visų gimdžiusių moterų.
Ilgą laiką ignoruojama diastazė gali lemti ne tik estetines, bet ir fizines problemas. Dėl netaisyklingos tiesiojo pilvo raumens padėties, šio raumens krūvis persiskirto į kitas raumenų grupes, pavyzdžiui, atitenka stuburo, juosmens ir dubens raumenims. Diastaze vadinama būklė, kai, dažniausiai, nėštumo metu į šalis išsiskiria tiesieji pilvo raumenys.
Vienas iš pagrindinių diastazės požymių - tai po nėštumo ir gimdymo atsikišęs pilvukas, kurio nepavyksta atsikratyti nei sportuojant, nei laikantis dietų. Anot „Kardiolitos klinikų“ abdominalinės chirurgijos gydytojų, nors tam tikri diastazės požymiai yra akivaizdūs, pakitusi raumenų padėtis gali būti pastebima ne iškart. Pasitikrinti, ar raumenys išsiskyrę, ar ne, galima apčiuopos būdu.
Retesniais atvejais diastazė gali atsirasti ir vyrams, ypač tiems, kurie turi antsvorio, intensyviai sportuoja ar dirba sunkų fizinį darbą.
Nuolatinis pilvo sienos raumenų stiprinimas sportuojant ir atliekant specialiai šioms raumenų grupėms skirtus pratimus gali padėti išvengti tiesiųjų pilvo raumenų diastazės. Pilvo raumenų būklė paprastai įvertinama praėjus 1,5-2 mėnesiams po gimdymo.
Taip pat skaitykite: Atsigavimo trukmė po stuburo išvaržos operacijos
Chirurginis gydymas
Per dvi valandas trunkančią chirurginę operaciją prasiskyrę tiesieji pilvo raumenys yra pritraukiami atgal. Tai galima atlikti dviem būdais. Pacientei turint nedidelį odos ir poodžio perteklių žemiau bambos, tokiu atveju atliekamas nedidelis, 10-15 cm pjūvis, kuris laikui bėgant sugyja ir tampa vis mažiau pastebimas.
Po pilvo raumenų diastazės operacijos pacientai turi dėvėti specialų pjūvio vietą prilaikantį korsetą, kuris taip pat sumažina judant jaučiamą pooperacinį skausmą. Anot „Kardiolitos klinikų“ abdominalinės chirurgijos gydytojų, dirbant sėdimą darbą, pacientai gali sugrįžti dirbti jau po 2 savaičių, dirbant fizinį darbą - po mėnesio ar šiek tiek daugiau.
Nors šiai procedūrai taikomas pooperacinis laikotarpis yra santykinai ilgas, komplikacijų rizika atliekant operaciją ir po jos - nedidelė.
Šiuolaikinė medicina gali padėti sugrąžinti pasitikėjimą savo kūnu ir siūlo itin pažangius gydymo būdus. Vienas tokių - laparoskopinė pilvo raumenų diastazės korekcija. Šis metodas taip pat tinkamas, kai yra ir pilvo sienos išvaržos (bambos, baltosios linijos, pooperacinės).
SCOLA (angl. Subcutaneous Onlay Laparoscopic Approach) yra vienas naujausių ir veiksmingiausių metodų, atliekant laparoskopinę pilvo raumenų diastazės korekciją. Šios metodikos privalumai - mažesnė komplikacijų rizika, puikus estetinis rezultatas dėl itin mažo pjūvio.
Operacija atliekama bendrinėje nejautroje per tris mažus pjūvelius apatinėje pilvo dalyje. Jei yra cezario pjūvio randas, naujų randų nelieka (didžiausias pjūvis iki 2 - 3 cm). Operacijos metu atidalinamas poodinis riebalinis audinys nuo tiesiojo pilvo raumens aponeurozės, susiuvamas aponeurozės defektas specialiu, ilgą laiką tirpstančiu siūlu, suartinami išsiskyrę raumenys, esant tam tikroms situacijoms papildomai dedamas tinklelis.
Atlikus operaciją jau kitą rytą pacientas/ė gali būti išrašomi į namus. Po operacijos apie mėnesį rekomenduojama vengti fizinio krūvio ir taikyti kompresiją pilvo srityje (dėvėti korsetą).
Apie 7-9 paras po operacijos tenka gyventi su išvestu vamzdeliu (drenu) iš operacinio pjūvio, kad susidaręs audinių skystis nesirinktų ir pasišalintų.
Laparoskopinė operacija
Bendrinėje nejautroje operuojama laparoskopiniu būdu. Operuojama laparoskopiniu būdu į pilvo ertmę prileidžiama CO2 dujų - tokiu būdu pilvo ertmėje chirurgui sukuriama darbo aplinka.
Pilvo sienoje padaromi maži pjūveliai, pro juos į pilvo ertmę įkišami maža laparoskopinė videokamera kartu su chirurginiais instrumentais. Visa operacija atliekama veiksmus stebint ekrane, naudojamas specialus sintetinis tinklelis.
Didžiausi šio metodo privalumai - mažesnis skausmas pirmomis pooperacinėmis dienomis, mažesnės žaizdos ir tuo pačiu mažesnė žaizdų infekcijos rizika, greitesnis pacientų sugrįžimas į darbą.
Hila operacinėse naudojama patikimiausių ir geriausia kokybe pasižyminčių gamintojų įranga bei instrumentai: Karl Storz (Vokietija) laparoskopiniai prietaisai ir instrumentai; Linvatec (JAV) atroskopiniai instrumentai; Datex Ohmeda (JAV) anestezijos aparatai; General Electric (JAV) monitoriai; Maquet (Vokietija) šildomi operaciniai stalai.
Palatose sukurta jauki aplinka ir tinkamas mikroklimatas, kurį užtikrina specialios patalpų vėdinimo, šildymo ir kondicionavimo sistemos.
Kirkšnies išvaržos šalinimo operacija - saugus ir paprastas sprendimas kenčiantiems skausmą ir diskomfortą dėl savaime atsirandančio ir prapuolančio guzo kirkšnyje. Įprastai jau kitą dieną po operacijos galite užsiimti didelio fizinio pajėgumo nereikalaujančia kasdiene veikla - vairuoti, dirbti kompiuteriu.
Fizinis aktyvumas grįžta per 1-4 savaites, priklausomai nuo pasirinkto operacijos būdo. Atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, gali būti skiriama reabilitacija po išvaržos šalinimo operacijos.
Hila kirkšnies išvaržos operacija dažniausiai atliekama laparoskopiniu, organizmą tausojančiu metodu. Tai genialus, jau kelis dešimtmečius plačiausiai pasaulyje naudojamas gydymas, po kurio išoperuotą vietą mažiau skauda, išvengiama komplikacijų, greičiau gyjama.
Kirkšnies išvaržos operacija laparoskopijos būdu - paprastas ir patikimas sprendimas, po kurio greitai sveikstama, o išvaržos pasikartojimo tikimybė toje pačioje vietoje - mažai tikėtina.
Reabilitacija po operacijos
Po operacijos būtina laikytis gydytojo rekomendacijų.
Pasak kineziterapeutės S. Bizauskaitės, vienu ar kitu atveju dažniausiai pilvo išvarža atsiranda dėl silpno jungiamojo audinio. Ir nors rekomenduojama stiprinti pilvo sienos raumenis, siekiant išvengti pilvo sienos išvaržų (pvz., ruošiantis nėštumui), joms atsiradus, konservatyvaus gydymo nėra.
Kadangi išvaržos pačios nesugyja, jos yra operuojamos.
Kiekvienas atvejis yra individualus ir sprendimą, kaip bus operuojamas pacientas, anot kineziterapeutės, priima gydytojas pilvo chirurgas kartu su pacientu, atsižvelgdamas į išvaržos dydį, paciento amžių ir fizinį aktyvumą.
Įprastai „Hila“ centre pilvo sienos išvaržos operuojamos laparoskopiniu būdu, atliekant nedidelius pjūvius. Po operacijos chirurgas suteikia visą reikiamą informaciją apie pirmąsias dvi savaites po operacijos, taip pat galimus pratimus ir pooperacines rizikas.
Praėjus kelioms savaitėms po operacijos, pacientas pas chirurgą apsilanko pakartotinai profilaktiniam patikrinimui. Atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, gali būti skiriama reabilitacija po pilvo išvaržos operacijos.
Kineziterapeutė S. Bizauskaitė atkreipė dėmesį, jog po pilvo išvaržos operacijos keičiasi paciento liemens raumenų aktyvumas ir stabilizacinė funkcija, todėl reabilitacija būtina, siekiant išvengti raumenų disbalanso, netaisyklingos laikysenos, apatinės nugaros dalies skausmo bei sumažinti pakartotinės pilvo išvaržos rizikos tikimybę.
Reabilitacija po pilvo išvaržos operacijos taip pat labai svarbi rando gijimui, mobilumo atstatymui ir skausmo mažinimui. Reabilitacijos metu pacientas mokomas teisingų svorių kilnojimo technikų ir kasdienės ergonomikos principų.
Kineziterapeutės teigimu, pacientas dažniausiai išleidžiamas namo jau kitą dieną po operacijos ir iš karto gali grįžti prie įprastų, fizinio krūvio nereikalaujančių veiklų, tokių kaip vairavimas, darbas prie kompiuterio ir pan.
Reabilitacija po pilvo išvaržos operacijos dažniausiai pradedama praėjus dviem savaitėms po operacijos, tačiau, siekiant kuo greitesnio atsistatymo, gali būti pradedama ir anksčiau.
„Pirmosiomis savaitėmis svarbiausi uždaviniai - skausmo mažinimas ir laikysenos korekcija, siekiant sumažinti spaudimą į pilvo sieną. Taip pat labai svarbu mokytis teisingai atlikti judesius kasdienių veiklų metu, palaikyti optimalią širdies-kraujagyslių sistemos veiklą - tam skiriamas dozuotas fizinis krūvis“, - paaiškino S. Bizauskaitė.
Pacientas kartu su kineziterapeutu aptaria galimas rizikas ir kaip jų išvengti, mokomas taisyklingos daiktų kėlimo, kvėpavimo technikos bei čiaudėjimą ar kosėjimą palengvinančių padėčių.
Kineziterapijos metu elektrostimuliacijos pagalba gali būti skatinamas lengvas raumenų susitraukimas neatliekant fizinių judesių. Taip pradėjus treniruotis, rezultatų pasiekiama greičiau.
Kaip sakė kineziterapeutė, šis laikotarpis dažniausiai laikomas tikrąja reabilitacijos pradžia, mat nuo antros savaitės didinamas fizinis aktyvumas. „Visi pratimai atliekami be skausmo. Pirmiausia pacientas mokomas teisingo svorių kėlimo technikos, diafragminio kvėpavimo, tempimo pratimų. Didelis dėmesys skiriamas laikysenos korekcijai, siekiant išvengti per didelių apkrovų pilvo sienai“, - kalbėjo specialistė.
Pacientui atliekamas kineziterapinis ištyrimas ir pagal gautus duomenis sudaroma individuali pratimų programa, atsižvelgus į jo laikyseną, raumenų jėgą ir kitus svarbius veiksnius. Taip pat įvertinami dubens dugno raumenys, didelis dėmesys skiriamas dubens dugno raumenų treniravimui.
„Išlieka tie patys principai kaip ir ankstesnėmis savaitėmis, tik palaipsniui didinamas krūvis - tinkamai dozuojamas krūvis užtikrina geresnį operuotos zonos ir pažeistų audinių gijimą. Didelis dėmesys skiriamas pilvo raumenų koordinacijai gerinti, skiriamas aplink operuotą zoną esančių audinių miofascialinis masažas“, - pasakojo kineziterapeutė S. Bizauskaitė.
Jeigu pacientas patiria pooperacinių komplikacijų ir gijimas yra lėtesnis, krūvis mažinamas ir grįžtama prie 2-4 savaitės programos. Vis dar ribojamas didesnių svorių kilnojimas. Šiuo laikotarpiu labai svarbu skatinti randinio audinio gijimą, todėl taikomos įvairios fizioterapijos procedūros.
Praėjus daugiau nei aštuonioms savaitėmis po abdominalinės operacijos, reabilitacija tęsiama panašiai kaip ir anksčiau, tik šiuo laikotarpiu pacientas gali papildomai būti siunčiamas mankštai vandenyje.
tags: #tinklelis #isvarzos #operacijai #kompensacija