Kodėl Lietuvoje vis dar taikomos fizinės bausmės? Kodėl kai kuriose aplinkybėse tai laikoma norma? Kiek nusistovėjusi sistema ir požiūris priklauso nuo visuomenės bei kultūros, kurioje mes gyvename? Ir kodėl vis dar kyla tokios jautrios diskusijos šiuo klausimu?
Moderni visuomenė išoriškai atsisakė smurto. Tačiau filosofas Nerijus Milerius savo knygoje „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ priverčia pažvelgti giliau į mūsų visuomenės santykį su prievarta. Perfrazuodamas futurizmo manifestą jis teigia, kad šios visuomenės šūkis - prievarta išlaisvina, status quo pavergia. Prievarta nėra priimtina mūsų visuomenėje, bet kartu ji yra paradoksaliai eksponuojama kaip tam tikra komercinė prekė.
Tačiau skirtingose kultūrose smurtas gali būti suvokiamas skirtingai. Net arabų kultūra nėra homogeniška, nors remiasi tuo pačiu Koranu. Kaip diskusijoje pastebėjo Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorė Maritana Larbi, fizinės bausmės gali būti taikomos dėl skirtingų nusižengimų. Jų visuomenėje griežtai žiūrima į moralinius nusižengimus, kai kuriuose šalyse už alkoholio vartojama skiriamos rykštės.
Kiek kitas požiūris į fizines bausmes prieš vaiką yra Japonijoje. Šioje šalyje net iki XX a. pradžios buvo atvejų, kai vaikai buvo žudomi ar parduodami kaip darbo jėga, nors tai vyko ir nelegaliai. Tačiau, kaip pastebi šios kultūros tyrinėtojas lektorius Mindaugas Ignotas, Japonijoje sudėtinga tyrinėti smurto prieš vaikus problemą, nes čia šeima yra labai uždara ir yra daroma esminė skirtis tarp artimo žmonių rato ir visų tų, kurie tai grupei nepriklauso. Todėl vidinės grupės problemos į išorę neišeina. Japonijoje tik po 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo buvo įgyvendintos rimtesnės priemonės prieš smurtą prieš vaikus. Visgi šiais metais po garsiai nuskambėjusių istorijų apie sužalotus ir nužudytus vaikus tėvų ar jų globėjų rankose Japonijos Vyriausybė nusprendė visiškai uždrausti bet kokias fizines bausmes - tai turi įsigalioti 2020 m.
O kaip gi Lietuvoje? Psichologijos instituto direktorė Vilmantė Pakalniškienė diskusijos pradžioje atkreipė dėmesį į tai, kad nors Lietuvoje fizinės bausmės prieš vaikus neretai laikoma tradicija, turintis nusistovėjusias praktikas ir istorines šaknis, tačiau istorinis dokumentas iš Antano Smetonos laikų rodo ką kitą. 1940 m. įstatymo projektas „Vaikų ir jaunuomenės globa“ nustato, kad smurtas prieš vaikus griežtai draudžiamas net perauklėjimo įstaigose, už tai darbuotojui grėsė pažeminimas pareigose ar net atleidimas iš darbo.
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
Visgi doc. Irena Stonkuvienė iš edukologijos pateikė pavyzdžių iš gyvavusių liaudyje posakių, kurie turėjo stiprų pedagoginį momentą. Apklausus vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojus paaiškėjo, kad vaikystėje jie neretai auklėjimo sumetimais buvo gąsdinami smurtu. XIX-XX a. buvo nuostata, kad vaiko mušimas išaugina gerą visuomenės narį, ir atvirkščiai - „Šiandien pagirsi - rytoj žulikas užaugs“. Apskritai Lietuvos visuomenėje buvo suvokiama, kad geras elgesys yra savaime suprantamas ir už jį girti nereikia.
Tačiau, kaip smurtas atsiliepia vaikui - ko jis išmoksta ir kokiu tai suaugusiuoju jį išaugina? Tiek prof. Roma Jusienė, tiek doc. Danguolė Čekolienė teigia, kad vaikui reikia saugumo. O, pasak, R. Jusienės net ir smurto stebėjimas sukelia didžiulį nesaugumą. Pasak, D. Čekuolienės, kai tėvai smurtauja prieš vaikus, jie tampa grėsmės šaltiniu. Tačiau tuo pačiu jie yra ir nusiraminimo šaltinis. Todėl kyla paradoksas, kai vaikas negali nei pabėgti, nei pasilikti ir gauti saugumo. Be to, smurtas sutrikdo ir vaiko mentalizacijos procesą - jis nebegali suvokti nei savo, nei kitų jausmų ir sugeba tik veikti. Tokiu būdu sutrikdomas santykis su pasauliu, savimi ir kitais.
Kaip pastebi psichologijos doktorantė ir savanorių mokytoja „Vaikų linijoje“ Jurgita Smiltė-Jasulionė, kad smurtas kelia didžiulį skausmą ir bejėgiškumą. Vaikai, kai prieš juos smurtaujama, mokosi baimės, bejėgiškumo, užsidaro ir nerodo savo jausmų. Taip pat tokiems vaikams išauga savižudybės rizika.
Taigi nemažiau svarbus tampa ir socialinių darbuotojų vaidmuo, kuris pastaruoju metu Lietuvoje buvo atsidūręs dėmesio centre. Doc. Lijana Gvaldaitė iš Sociologijos ir socialinio darbo instituto atkreipia dėmesį, kad pagal Europos vertybių tyrimus lietuviai pasižymi viena žemiausių saviverčių, ne tik tarp Vakarų, bet ir tarp Vidurio Europos šalių. Smurtas, pasak jos, dažniausiai kyla iš bejėgiškumo ir nesugebėjimo susitvarkyti savo gyvenimo. Todėl socialiniam darbuotojui labai svarbūs ir tėvai, darbas su jais. Be galo svarbu socialiniam darbuotojui užmegzti santykį su šeima, tėvai nori jaustis pripažinti ir vertingi kaip tėvai. Diskusijos metu dalyviai svarstė, kad svarbu šviesti ir ugdyti darbuotojus, tiesiogiai dirbančius su vaikais, skirti dėmesio geresnių specialistų parengimui. Šiuo metu situacija tokia, kad šie specialistai yra nuvertinami - darbo sąlygos prastos, atlygis žemas. Be to, mūsų visuomenėje vyrauja požiūris - mano šeima - mano erdvė.
O pabaigai verta užduoti klausimą, kurį iškėlė R. Jusienė - kodėl nekalbame apie tai, kad fizines bausmes reikia skirti suaugusiems? Fizinių bausmių taikymas vaikams laikomas auklėjimo priemone, o stiprių emocijų apimto vaiko supurtymas ir ausies užsukimas vaikui neva nėra smurtas prieš jį - taip mano dalis Lietuvos gyventojų. Tokius atsakymus pateikė dalis respondentų, dalyvavusių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos užsakymu „Spinter tyrimų“ 2022 m. pabaigoje atliktame tyrime.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų reforma: R. Karbauskio komentaras
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad kasmet augantis gaunamų pranešimų skaičius dėl galimo smurto prieš vaikus rodo didesnį visuomenės sąmoningumą bei mažėjančią toleranciją smurtui. Visgi tyrimo rezultatai stebina - vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui.
„Norėtųsi pasakyti, jog smurtas - ne vien tik fizinis, tačiau ir psichologinis, seksualinis ar vaiko nepriežiūra - tampa tik pavieniais atvejais, bet remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir tyrimo rezultatais pastebime, jog norimas pokytis visuomenėje, deja, nevyksta taip greitai. Kol bus pritariančių nuostatai, kad fizinių bausmių taikymas vaikui yra efektyvus auklėjimo būdas, ar neįžvelgsime problemos dėl veiksmų ar žodžių, kurie vaikui gali sukelti skausmą, jį pažeminti ar sumenkinti, tol iš visuomenės neturėtume tikėtis nulinės tolerancijos smurtui“, - sako I. Skuodienė.
Lygindama 2022 m. ir 2021 m. tyrimų rezultatus, I. Pavyzdžiui, 2021 m. tyrimo dalyvių paklausus, ar situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui būtų užsukta ausis, jie priskirtų smurtui - net 47 proc. respondentų teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę. 2022 m. tyrime taip manančių sumažėjo iki 42 proc. Dažna situacija, pažįstama mažamečius vaikus auginantiems tėvams, kai parduotuvėje tenka nuraminti ir susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, gali tapti tikru kantrybės išbandymu. Tyrime respondentų paklausus, ar tokios situacijos „sprendimas“ - vaiko pakėlimas ir supurtymas - galėtų būti įvardijamas smurtu, 47 proc. teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę.
2021 m. atliktame tyrime respondentų buvo klausiama, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį, jie laiko smurtu - 50 proc. neturėjo vienareikšmio atsakymo, 41 proc. manė, jog tai smurtas, o 9 proc. laikė tai auklėjimo priemonė. Tą patį klausimą respondentams uždavus praėjusių metų tyrime - atsakymai išliko kone identiški: 49 proc. nepažymėjo konkretaus atsakymo varianto, 42 proc. nubalsavo, kad tai lygu smurtui, o 9 proc. fizinės bausmės - auklėjimo priemonė.
Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog fizines bausmes kaip smurtą dažniau įvardija moterys, žmonės su aukštuoju išsilavinimu, gaunantys didesnes pajamas, vaikų turintys respondentai, o vyrai ir respondentai, turintys žemesnį išsilavinimą, visgi mano, jog tai yra auklėjimo priemonė ir fizines bausmes tam tikrose situacijose yra linkę pateisinti.
Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems smurtą mokykloje
Tarnybos vadovė atkreipia dėmesį, jog smurtas prieš vaiką neturėtų būti siejamas tik su fiziniais veiksmais. Anot jos, labai svarbu ugdyti visuomenės sąmoningumą kalbant ir apie psichologinio, seksualinio smurto ar nepriežiūros daromą žalą vaikui, jo raidai ir ateičiai.
„Grubūs žodžiai, nepadorūs pasisakymai, kuriais siekiama įžeisti, užgauti ir įskaudinti irgi yra smurtas prieš vaiką, galintis jo viduje atverti gilią ir sunkiai gyjančią žaizdą, kuri dažnai būna ne tokia pastebima kaip žymės, kurias ant vaiko kūno palieka fizinis smurtas. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog kiekvienas vaikas turi teisę augti sveikas, mylimas ir laimingas, todėl, jei jis patiria fizinį, emocinį ir socialinį apleistumą dėl netinkamos mitybos, aprangos, higienos įgūdžių stokos, ar stinga dėmesio jo sveikatai bei ugdymui - tai signalai, jog reikėtų susirūpinti vaiko priežiūra“, - primena I. Skuodienė.
Tyrimo dalyvių paklausus, ar pateiktame pavyzdyje, kuriame tėvai savo paauglį sūnų, grįžusį namo be jų žinios vidurnaktį, išvadina „nevykėliu“ ir „valkata“ bei priduria, jog „iš tavęs nieko doro neužaugs“, jie įžvelgtų smurtą, net 30 proc. atsakė neigiamai, 47 proc. visgi pritarė, jog tai smurtas, o 24 proc. susilaikė nuo tiesaus atsakymo.
Respondentų pasiteiravus, ar situaciją, kai tėvai reguliariai, pagal gydytojo rekomendacijas, neveda vaiko į gydymo įstaigą, pavyzdžiui, patikrinti jo regėjimo ar dantų būklės, būtų galima priskirti smurtui, 52 proc. atsakė „taip“, 26 proc. - „ne“, o 22 proc. buvo „sunku pasakyti“.
Gana panašių rezultatų susilaukė ir pateikta situacija, kai kaimynai pastebi, jog vaikas kieme žaidžia apsirengęs drabužiais, kurie nepritaikyti konkrečiam sezonui, nuo jo sklinda nemalonus kvapas ir lauke būna iki 23 val. vakaro: 58 proc. apklaustųjų nurodė, jog tai, jų nuomone, yra smurtas, 22 proc. čia neįžvelgė smurto, o 20 proc. nepateikė konkretaus atsakymo.
Vaiko teisių gynėjams nuolat akcentuojant, kad tėvų teisės yra lygios ir vaikui reikalinga jų abiejų - tiek mamos, tiek tėčio - meilė, dėmesys ir rūpestis, tyrime buvo pateiktos ir kelios situacijos, iliustruojančios vaiko galimybes bendrauti ir matytis su vienu iš tėvų, kai jis gyvena atskirai. Pavyzdžiui, respondentų paklausus, ar situacija po tėvų skyrybų, kai yra ribojama vaiko galimybė matytis su skyriumi gyvenančiu tėčiu ir mama, gali būti laikoma smurtu, 65 proc. sutiko su šiuo teiginiu (2021 m. įvardijusių, jog tai smurtas, buvo 68 proc.), nesutiko - 16 proc., o 19 neapsisprendė dėl savo nuomonės.
Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, sužinoti apie daugiau atvejų, kuriuose vaikas galimai patyrė smurtą, būtų lengviau, jeigu visuomenė gebėtų smurtą atpažinti geriau ir nevengtų apie jį pranešti: respondentų buvo klausta, ar jie praneštų pastebėję galimą vaiko teisių pažeidimą - netinkamą elgesį su vaiku - tik 16 proc. patikino, jog „tikrai praneštų“, o 4 proc. - „tikrai nepraneštų“.
Tarnybos vadovė I. Skuodienė, remdamasi tyrimo atskleistu mūsų šalies žmonių požiūriu į smurto prieš vaikus problemą - nukentėjusiųjų mastą, gebėjimą indentifikuoti smurto atvejus ir atsakomybę apie juos pranešti - siūlo skatinti vaiko gerovės srityje dirbančius specialistus bendradarbiauti ir veikti dar intensyviau: kuriant ir pristatant visuomenei mokomąją medžiagą apie vaiko gerovę, smurto atpažinimą, jo žalą vaiko asmenybei bei skleidžiant žinią apie pagalbos būdus nukentėjusiems nuo smurto.
„Bendromis jėgomis galime ieškoti naujų galimybių, kaip švietėjiškomis priemonėmis keisti visuomenės nuostatas vaikų atžvilgiu, jog smurtas nėra normalu“, - sako I. Skuodienė.
Vaiko teisių gynėjai primena, jog visuomenei yra pasiekiama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus. Šiuos mokymus galima rasti čia. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.
Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises“ kreipėsi į Seimo narius, ragindama priimti įstatymų pataisas, uždrausiančias visų formų smurtą prieš vaikus. Koalicijos nariai atkreipia dėmesį, kad kuo labiau visuomenė toleruoja „nesunkias“ smurto prieš vaikus formas, tuo didesnė tikimybė, jog didės pakantumas ir žiauresniam vaiko išnaudojimui. Augdami aplinkoje be smurto, vaikai geriau sutaria su kitais žmonėmis.
Nors Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų (JT) vaiko teisių konvenciją ir šalies teisės aktuose žiaurus elgesys ar smurtas prieš vaikus yra uždrausti, fizinės bausmės vis dar traktuojamos ne kaip vaiko teisių pažeidimas, bet kaip priimtina auklėjimo priemonė.
Fizinių bausmių draudimas neturėtų apsiriboti vien bausmes draudžiančia nuostata. Būtina visuomenę mokyti pozityvių auklėjimo būdų, atskirti, koks elgesys vaikui daro žalą, kokią įtaką jo raidai turi smurtas. Nuogąstaujančius, kad priėmus pataisas, vaikai dažniau bus paimami iš namų, koalicija primena JT vaiko teisių konvenciją. Šio proceso tikslas - ne didinti vaikų skaičių globos ir įvaikinimo sistemoje, o kaip tik kuo daugiau vaikų išlaikyti jų biologinėse šeimose, kuriant veiksmingą vaiko ir šeimos gerovės sistemą, gebančią laiku, lanksčiai ir efektyviai reaguoti į šeimoje atsirandančius pagalbos, paramos ar paslaugų poreikius, ir suteikti atitinkamą pagalbą, paramą ar paslaugas bet kuriai šeimai ir joje augantiems vaikams.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra apibrėžtos sankcijos, taikomos tais atvejais, kai prieš vaiką yra įvykdomi smurtiniai nusikaltimai. Fizinių bausmių draudimas su tokiais nusikaltimais nėra susijęs - todėl tėvams skiriamos priemonės šiuo atveju turi būti tokios, kurios padės mokytis tinkamai auklėti ir ugdyti vaiką, taikant pozityvios disciplinos priemones.
Viešoje erdvėje diskutuojama, kad 2015 m. užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento nuo bendro šalies vaikų skaičiaus. Tačiau statistiniai skaičiai atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto prieš vaikus atvejus, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visi kiti atvejai, kurie nėra užfiksuoti atitinkamų tarnybų, paprasčiausiai „neegzistuoja“.
Iš nevyriausybinių organizacijų praktinio darbo žinomos tokios situacijos, kai, pavyzdžiui, vaikas yra nuolat mušamas šeimos nario, o apie tokį elgesį vaikas yra papasakojęs vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistams, tačiau šis atvejis niekur nefiksuotas ir apie jį nėra pranešta jokioms kitoms tarnyboms, kadangi nėra galimybių suteikti vaikui realios pagalbos. Toks ir daugybė panašių atvejų į oficialią statistiką nepatenka.
Viešoje erdvėje kalbama ir apie tai, kad smurtu siūloma laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y., nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui. Nurodoma, kad toks apibrėžimas kelia grėsmę daugiau nei pusei visų Lietuvos šeimų, kurios dėl sudėtingos šalies ekonominės situacijos, prastai sprendžiamų socialinių problemų (tokių kaip skurdas, bedarbystė, nepakankamai išplėtotos paslaugos ir pagalba šeimoms, kt.) neturi galimybių suteikti vaikams to, kas geriausia.
Šiandieną šalių, uždraudusių fizines bausmes, yra 51. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas Seime bus svarstomas 2017 m.
Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises” - tai 13 nevyriausybinių organizacijų vienijanti koalicija, kurios misija - skatinti tinkamą visų vaikų teisių įgyvendinimą ir apsaugą.
Praėjusiais metais skirti per 21 tūkst. orderių smurto pavojų artimoje aplinkoje keliantiems asmenims. Nors seksualinės prievartos nusikalstamų veikų, nuo kurių nukentėjo vaikai, skaičiai mažėja, tačiau 2024 m. nuo tokių nusikaltimų ir nusikalstamų veikų nukentėjo 356 vaikai.
- Laikai modernėja, gyvenimas gerėja, vis daugiau galimybių žmogui tobulėti, tačiau smurto apraiškos mūsų visuomenėje išlieka vis dar gaju reiškiniu.
- Manau, ne kartą esame girdėję apie eksperimentus, atskleidžiančius situacijas, kai gavę galią žmonės pradeda skriausti kitus. Vienas klasikinių smurto apraiškas analizuojančių mokslinių tyrimų - 1971 m. atliktas Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jo metu mokslininkas Philipas Zimbardo pakvietė vieną studentų grupę tapti kaliniais, o kitą - kalėjimo prižiūrėtojais. Šio eksperimento metu buvo tiriama žmonių elgsena, kai jie atsitiktine tvarka suskirstomi į nevienodą galią turinčias grupes, stebint, kaip jie priima susiklosčiusią nelygybę ir kada pradeda ją ginčyti. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad žiaurus žmogaus elgesys formuojasi ne dėl blogo charakterio, bet dėl stipraus socialinės aplinkos spaudimo.
- Galime prisiminti ir garsios menininkės Marinos Abramović išskirtinį performansą „Ritmas 0“. Meninės erdvės prieigose lankytojams buvo suteikta galimybė naudotis 72 skirtingais objektais - nuo vatos gumulėlio ar plunksnos iki peiliuko ir užtaisyto pistoleto - ir sąveikauti su menininke. Pristatant šį meno kūrinį buvo stebima, kas nutinka žmogaus elgesiui, kai jam suteikiama visiška galia prieš bejėgį kitą asmenį, kuris nesipriešina.
- Praktinė patirtis konsultuojant šeimas atskleidžia, kad vaikystėje skriausti žmonės suaugę patys yra linkę skriausti kitą. Tai dažniausiai daroma nesąmoningai, nenorint kito skaudinti, tiesiog viduje vis dar esantis emocinis skausmas streso akivaizdoje, kai, pavyzdžiui, vaikas verkia, rėkia, neklauso, paauglys netinkamai elgiasi, prieštarauja, aktyvuojasi ir tėvai savo praeities skausmą rėkimu, trenkimu, žeminimu perkelia vaikui. Kitaip sakant, žaizdotas, vidinių žaizdų neišsigydęs žmogus, to dažnu atveju nesuvokdamas, streso akivaizdoje bendrauja remdamasis savo emocinėmis žaizdomis, dar kitaip - veikdamas iš trauminės patirties auklėja savo vaikus arba bendrauja su savo šeimos nariu.
- Vaikystės patirtys, ir geros, ir blogos, veikia mūsų emocijas ir mintis, o vėliau ir suaugusiųjų elgesį.
- Griežtos bausmės, autokratinis tėvų elgesys formuoja neigiamus įsitikinimus apie save - „aš esu menkas“, „bevertis“, „niekam tikęs“ ir pan., kuriais vėliau pradedama tikėti ir atitinkamai elgtis. Jei aš galvoju, kad esu bevertis, tuomet daug labiau tikėtina, kad leisiu kitam asmeniui su manimi atitinkamai elgtis - demonstruoti nepagarbų elgesį. Garsus amerikiečių psichiatras Danielis Siegelis pabrėžia per skirtingas kartas perduodamų neigiamų elgesio modelių galią, teigdamas, kad jei nėra savęs suvokimo (angl. self-understanding), istorija kartojasi, o neigiamos šeimos interakcijos perduodamos iš kartos į kartą. Todėl kyla klausimas, ar įmanoma pakeisti mintyse įsitvirtinusią neigiamą patirtį.
- Šį neteisingą įsitikinimą taip pat bus sunku pakeisti, nes juo dažniausiai tikima labai ilgai ir šventai. Tikėtis greito pokyčio iš tokio asmens būtų gana naivu, ypač jei jis sulaukia tėvų, senelių ar net visuomenės palaikymo laikytis tokių nuostatų kaip: „vaiką aš pagimdžiau, tad galiu su juo elgtis kaip noriu“, „sutuoktinis yra mano nuosavybė“, „moteris turi paklusti vyrui“.
- Aplinka, kurioje augame, formuoja ir tas emocijas, kurias vėliau dažnai nešiojamės savyje ir apie kurias retai kam pasakojame.
- Emocijos veikia mūsų elgesį. Atskiros žmogaus sistemos - protas, kūnas, emocijos ir elgesys - yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Agresija gali būti nukreipta į mus pačius - savižala, arba į kitą. Kartais pyktis, kuris nukreipiamas į kitą asmenį, gali būti tiesiogiai nesusijęs su adresatu. Taip emocijos nubanguoja. Skausmas gimdo skausmą. Lygiai taip pat meilė gimdo meilę. Ar kada nors esate sutikę žmogų, kuris augo mylimas, bet suaugęs skriaudžia kitus? Aš - ne. Tokie žmonės paprasčiausiai nežino, kaip tai daryti. Kai dėl įvairių priežasčių jie patiria smurtą ar netinkamą elgesį, geba iš karto pasakyti „stop“. Jie drąsiai taria „ne“ ir aiškiai įvardija ribas: „Su manimi taip elgtis negalima. Aš to nenusipelniau. Pavyzdžiui, moteris, poros santykiuose patyrusi smurtą, nepriklausomai nuo jo formos, tą pačią akimirką suvokia, kad su ja buvo pasielgta netinkamai. Ji neleidžia su savimi taip elgtis ir pasitraukia iš santykių. Teko girdėti ne vieną tokią istoriją.
- Norisi kalbėti ne tik apie tai, kodėl žmogus smurtauja, bet ir apie tai, kodėl smurtas yra palaikomas. Teko skaityti ne vieną bylą, kurioje aplinkiniai žinojo ar bent jau įtarė vykstant smurtą, tačiau nieko nedarė.
- Iš tiesų kyla daug klausimų, kodėl tai vyksta: kodėl suaugęs žmogus, kuris turėtų ginti, saugoti ir mylėti savo vaiką, leidžia jį skriausti. Klausantis žmonių istorijų ir analizuojant tyrimų duomenis galima pastebėti tam tikrą tendenciją - dalis smurtiškai besielgiančių asmenų tokiomis akimirkomis tarsi sugrįžta į savo pačių traumines patirtis ir iš dalies patys tampa aukomis. Viena mama, ne vienus metus leidusi vyrui žiauriai skriausti jų du vaikus, dalijosi, kad tik po kelerių metų, kai į šeimos situaciją įsitraukė Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir vaikai buvo paimti iš šeimos, ji atsitokėjo. Iki tol moteris pati nesuvokė, kas iš tiesų vyksta, ir taip, to nesuprasdama, leido namuose klestėti smurtui. Kitaip tariant, žmogui suteikus valią ir galią veikti prieš kitą, jis gali nebesustoti ir pradėti sistemingai žaloti kitą asmenį. Būtent todėl itin svarbu suvokti, kad būtina aiškiai ir nedviprasmiškai sakyti „STOP smurtui“.
Sakykime „stop“ bet kokiam netinkamam elgesiui ir skriaudai. Tai daryti privalu visomis įmanomomis priemonėmis, nepriklausomai nuo smurto formos ar nukentėjusiųjų grupės - ar kalbėtume apie šeimoje mušamą vaiką, patyčias internete, mobingą darbo aplinkoje, ar kitas smurto apraiškas.
- Norint išmokti elgtis nesmurtiškai, pirmiausia būtina išmokti tinkamai reikšti savo emocijas. Manau, kad šiuo metu galėtume daug pasimokyti iš mažamečių vaikų, kurie dar geba atpažinti ir drąsiai įvardyti savo jausmus. Žinoma, ne visose šeimose vaikai išmoksta atpažinti ir reikšti savo emocijas, tačiau šių gebėjimų galima ir būtina mokytis. Pirmiausia tėvams svarbu įsivertinti, kokios taisyklės dėl jausmų galioja jų šeimoje: ar namuose leidžiama jausti visas emocijas ir ar jas visas galima reikšti? Jei leidžiama jausti ir rodyti tik teigiamas emocijas, kyla klausimas - kas tuomet nutinka su neigiamomis? Deja, stebėdama suaugusius žmones, ateinančius į konsultacijas ar į grupes, pastebiu, kad kol kas retas geba įvardyti, kaip emociškai tuo metu jaučiasi, ir daugiau dėmesio skiria kitų elgesio analizei. Pavyzdžiui, stebisi, kodėl paauglys trenkia durimis, kai mama ar tėtis ant jo rėkia. Gausūs emociniu smurtu paremti komentarai socialinėse medijose taip pat, manau, parodo mūsų nepajėgumą tiesiogiai išreikšti savo emocijų, kurias tuo metu jaučiame.