Nuosavybės neliečiamumas yra viena pamatinių žmogaus teisių, įtvirtinta daugelyje pasaulio konstitucijų. Ši teisė užtikrina, kad asmens teisėtai įgytas turtas būtų apsaugotas nuo neteisėto kėsinimosi, konfiskavimo ar nacionalizavimo be teisingos kompensacijos. Konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė yra esminė teisinės valstybės principo dalis. Ji suteikia asmenims pasitikėjimą, kad jų investicijos ir pastangos bus apsaugotos, skatina ekonominę veiklą ir gerovę. Ši teisė ne tik apsaugo asmeninius interesus, bet ir prisideda prie stabilumo bei teisingumo visuomenėje.
Nuosavybės Teisės Apribojimai
Nors nuosavybės neliečiamumas yra konstitucinė teisė, ji nėra absoliuti. Valstybė turi teisę apriboti nuosavybės teises, kai tai būtina dėl visuomenės intereso, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, aplinkosaugą ar visuomenės sveikatą. Tačiau tokie apribojimai turi būti proporcingi ir pagrįsti, o savininkams turi būti suteikta teisinga kompensacija už patirtus nuostolius.
Svarbu paminėti, kad bet koks nuosavybės teisės apribojimas turi būti nustatytas įstatymu ir atitikti konstitucinius principus. Tai reiškia, kad valstybė negali savavališkai kištis į asmens nuosavybę, o sprendimai dėl apribojimų turi būti skaidrūs ir pagrįsti.
Nuosavybės Apsauga Teismuose
Konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė užtikrina, kad asmenys turi teisę kreiptis į teismą, jei mano, kad jų nuosavybės teisės buvo pažeistos. Teismai turi užtikrinti, kad visi ginčai dėl nuosavybės būtų sprendžiami teisingai ir nešališkai, vadovaujantis įstatymais ir konstituciniais principais.
Teismų vaidmuo yra ypač svarbus, kai valstybė siekia apriboti nuosavybės teises dėl visuomenės intereso. Teismai turi įvertinti, ar toks apribojimas yra proporcingas ir ar savininkui buvo pasiūlyta teisinga kompensacija. Taip užtikrinama, kad nuosavybės neliečiamumo teisė būtų realiai įgyvendinama, o ne taptų tik deklaratyvia nuostata.
Taip pat skaitykite: Kompensuojamųjų vaistų tvarkos apžvalga
Nuosavybės Teisės Įgyvendinimas
Norint veiksmingai įgyvendinti konstitucinę nuosavybės neliečiamumo teisę, būtina užtikrinti:
- Skaidrias ir aiškias nuosavybės įstatymų nuostatas.
- Efektyvų teismų darbą, sprendžiant ginčus dėl nuosavybės.
- Teisingą kompensaciją už nuosavybės apribojimus, kai tai būtina dėl visuomenės intereso.
- Visuomenės informavimą apie nuosavybės teises ir jų apsaugos mechanizmus.
Šios priemonės padeda užtikrinti, kad nuosavybės teisė būtų ne tik deklaruojama, bet ir realiai apsaugota, o tai prisideda prie ekonominės plėtros ir socialinės gerovės.
Konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė yra būtina sąlyga kuriant teisingą ir stabilią visuomenę. Ji užtikrina, kad asmenys gali pasitikėti savo turtu ir investicijomis, o valstybė negali savavališkai įsikišti į jų nuosavybę.
Autorių Teisių ir Gretutinių Teisių Įstatymo Pataisos
Neseniai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė patvirtino Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis atnaujinamas apmokestinamų laikmenų ir įrenginių su įrašymo funkcija sąrašas. Šiomis pataisomis siekiama pagerinti žalos kompensavimo autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams mechanizmą dėl jų kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais.
Pataisos vertinamos prieštaringai. Autorių teises ginančių asociacijų atstovai džiūgauja, o verslininkai kritikuoja, jog kompensavimo būdas yra neadekvatus ir nukentės niekuo dėti vartotojai, nes net apie 80 proc. Lietuvoje įsigyjamos apmokestintos technikos naudojama ne asmeniniais tikslais, o viešosiose ir privačiose įstaigose. Dvejones kelia ir surinktų lėšų skirstymo skaidrumas.
Taip pat skaitykite: Kada negauti išmokos?
Apie šias pataisas ir su jomis susijusius klausimus „Bernardinai.lt“ nutarė pakalbinti intelektinės nuosavybės teisės specialistę, Vilniaus universiteto dėstytoją, profesorę daktarę Mariją Stonkienę. Pakeitimuose nustatytas fiksuotas mokestis autorių teisių objektų atgaminimui asmeniniams tikslams naudojamoms laikmenoms ir papildytas jų sąrašas.
Vadinamasis „tuščios laikmenos mokestis“ tikrai neturėtų būti laikomas veiksminga autorių ar gretutinių teisių subjektų patiriamos žalos kompensavimo priemone. Tačiau nepaisyti kopijavimu asmeniniais tikslais kūrėjams, atlikėjams ir jų teisių perėmėjams daromos žalos taip pat nereikėtų. Manau, kad pritariate minčiai, jog ekonominę žalą autorių, gretutinių teisių subjektai patiria.
Kompensavimo sistemos, grindžiamos „privačios kopijos mokesčiu“ (angl. private copy levies) arba vadinamąja priverstine licencija, tikrai nėra Lietuvos „išradimas“ - jos yra įvairiose pasaulio valstybėse. Pavyzdžiui, iš 2010 m. Valstybėse esančios kompensavimo sistemos yra labai įvairios - apmokestinamos atgaminimui naudojamos laikmenos ir/ arba atgaminimui naudojama įranga.
Aišku, reikia įvertinti ir tai, kad Europos Sąjungos teisė neįpareigoja jokios valstybės nacionaliniuose įstatymuose numatyti visus ES dokumentuose įtvirtintus autorių, gretutinių turtinių teisių apribojimus (atgaminimas fizinio asmens asmeniniam naudojimui yra toks apribojimas), tačiau, jei valstybė tokį turtinių teisių apribojimą įstatymu numato, ir jei asmenys, kuriems priklauso išimtinės turtinės autorių ar gretutinės teisės, patiria ne minimalią žalą - atitinkamas žalos kompensavimo mechanizmas, užtikrinantis teisingą kompensaciją (angl. fair compensation) turi būti taikomas.
Kaip kompensuojama, kokia kompensavimo sistema kuriama valstybėje, yra kiekvienos valstybės dispozicija. Tarkime, Norvegijoje šį kompensacinį atlyginimą, kuris šioje valstybėje turi mokesčio statusą, administruoja už autorių teisių politiką atsakingos valstybinės institucijos. Jis renkamas į valstybės biudžetą ir paskirstomas iš jo.
Taip pat skaitykite: Parama daugiavaikėms šeimoms Lietuvoje
Ne taip senai ir Ispanijoje pasirinktas kitas būdas - autorių, gretutinių teisių subjektų patiriama žala kompensuojama iš valstybės biudžeto, o nuo 2013 m. Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinkimas ekstensyviai plėsti tradicinę kompensavimo už kūrinio atgaminimą fizinio asmens asmeniniais tikslais sistemą niekuo nepagrįstas - nepateikiama jokia su tuo susijusi informacija - jokie tyrimų duomenys (išskyrus nepristatomo reprezentatyvumo 2010 m. Sprinter tyrimą, kurio metu buvo apklausta tik 630 respondentų), parodantys apmokestinimo būtinumą, ar dėl šių priemonių naudojimo kūrinių, gretutinių teisių objektų atgaminimui kopijavimui asmeniniais tikslais išimtinių teisių į juos turėtojai patiria žalą, ir kokia ta žala, yra neviešinama.
Taip pat nėra jokios informacijos apie diskusijas, derybas dėl kompensacijos dydžio su laikmenų gamintojams, importuotojams atstovaujančiomis asociacijomis, autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis. Reikėtų ne tik skaidriai, atvirai aptarti „tuščios laikmenos mokesčio“ nustatymo metodiką, bet ir padiskutuoti, ir priimti atitinkamus sprendimus apie jo administravimo gerinimo galimybes.
Įstatymo pataisos praplėtė apmokestinamų laikmenų ir įrašančių įrenginių sąrašą. Į įstatymą gerai neįsigilinusiam piliečiui gali atrodyti, kad, sumokėjus brangiau už laikmenas, jis gali iš interneto laisvai atsisiųsti bet kokius autorių teisių ir gretutinių teisių saugomus objektus.
Muzikos kūriniai, audiovizualiniai kūriniai, programinė įranga yra tie, kurie labai dažnai yra platinami neteisėtai, t.y. pažeidžiant autorių, gretutinių teisių subjektų teises. Viena iš pagrindinių tokios situacijos priežasčių laikyčiau tai, kad šių kūrinių platintojai laiku nepasiūlė verslo modelio, kuris sumažintų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo galimybes, motyvus.
Maža to - naujos technologijos suteikė ne tik naujų techninių galimybių kūrinių patinimui, bet ir jų apsaugai. Šiuo metu nauji skaitmeninių kūrinių platinimo verslo modeliai jau nebėra niekam nežinomas dalykas.
Autorių teisės skaitmeniniame amžiuje
Lietuvoje kopijavimas arba kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais yra vadinamoji įstatyminė turtinių autorių, gretutinių teisių išimtis, t.y. įstatymu leidžiama kiekvienam fiziniam asmeniui nekomerciniais asmeninais tikslais atgaminti vieną viešai paskelbto kūrinio egzempliorių - tai teisėta.
Tačiau tam, kad tai tikrai būtų teisėta, tokiu atgaminimu neturi būti nepagrįstai pažeidžiami autorių, gretutinių teisių subjekto ekonominiai interesai, todėl įstatyme gali būti nurodomi tie kūriniai, kurių atgaminimas asmeniniais tikslais yra draudžiamas arba ribojamas.
Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, audiovizualinio ar muzikos kūrinio (fonogramos) atgaminimas, atliekamas fizinio asmens asmeniniais tikslais, pasidarant vieną teisėtai viešai paskelbto kūrinio kopiją yra teisėtas, jei laikomasi Lietuvos įstatyme numatytų kūrinio atgaminimo asmeniniais tikslais sąlygų.
Audiovizualinio ar muzikos kūrinio (fonogramos) atgaminimas, atliekamas fizinio asmens asmeniniais tikslais yra atlygintino autorių turtinių teisių ribojimo atvejis (vadovaujamasi nuostata, kad dėl tokio atgaminimo patiriama ne minimali žala), todėl turi būti atitinkama patiriamos žalos kompensavimo sistema. Naudojimasis šiuo įstatymu, numatytu turtinių autorių teisių ribojimo atveju, asmens nepadaro intelektinės nuosavybės teisių pažeidėju.
AGATA’os tinklalapyje apie tai užsimenama labai jau minimaliai - „AGATA vadovaujasi duomenimis apie įrašų transliavimą Lietuvos radijo stočių ir televizijų eteryje bei apie išplatintų įrašų egzempliorių skaičių. Atlikėjams priklausanti atlyginimo suma papildomai apskaičiuojama pagal konkrečiame kūrinyje atliekamą vaidmenį. Apskaičiuota atlyginimo suma skirstoma po lygiai gamintojams ir atlikėjams“.
Įdomu ir tai, kad solidariai mūsų visų mokama kompensacija paskirstoma tikrai ne solidariai - tik AGATA-oje registruotų įrašų autoriams. Šios kompensacijos skirstymo taisyklės taip pat parodo, už kokių kūrinių atgaminimą asmeninais tikslais turi būti kompensuojama - tai būtų tik 1) kūriniai, kurie transliuojami Lietuvos radijo stočių ir televizijos eteryje; 2) kūriniai, kurių įrašai platinami (Lietuvoje, tikriausiai?). Akivaizdu, kad reikėtų įvertinti - ar tikrai šių kūrinių autorių, gretutinių teisių subjektai patiria ne minimalią žalą dėl jų kopijavimo asmeniniais tikslais.
Pritariu šiam teiginiui - tikrai kiek keistai atrodo tradicinėms laikmenoms ir jų platinimo būdams pritaikytų taisyklių ir priemonių perkėlimas iš principo kitokioms kūrinių platinimo (ir ne tik platinimo, bet ir kūrimo) galimybėms. Jau minėjau, kad internetas suteikė galimybių naujų verslo modelių atsiradimui.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad tradiciškai intelektinės nuosavybės sistemos orientuotos į kūrinių laikmenas, todėl laikmenų kaita turi būti lydima sisteminių pokyčių, kitaip - formuosis infogopolijos (informacijos monopolijos). Infogopolijų atsiradimo potencialą rodo tai, kad internete galima identifikuoti verslo subjektų grupes, kurioms priklauso daug autorių, gretutinių teisių objektų (kompiuterių programų, e. muzikos, e. audiovizualinių kūrinių).
Visuomenės interesas yra susijęs su tuo, kad šiuo metu galiojanti privalomųjų licencijų sistema turėtų būti lanksti: ji turi būti pritaikyta naujoms technologijoms, turi būti įvertinti šių technologijų ypatumai, galimybės. Svarbu yra ir teisėta kūrinių pasiūla (ko šiuo metu Lietuvoje tikrai stokojama).
Socialinio Teisingumo Samprata
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo.
Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota.
Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas.
J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.
Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.