Šventoji Elena - ir jos vardas yra neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena - tikra istorinė, ne mistinė ar išgalvota asmenybė, gyvenusi III-IV amžių sandūroje Romos imperijoje. Ji yra imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, kurios veikiamas jos sūnus įteisino krikščionybę.
Šv. Elenos kilmė, šeima ir ankstyvasis gyvenimas
Pasak istorikų, Elena gimė Romos imperijai priklausiusioje Bitinijos provincijoje (dabar Turkijos šiaurės vakarai), Drepanono mieste, kurį vėliau sūnus jos garbei pervadino Helenopoliu. Nebuvo kilminga, pasak šv. Ambraziejaus, tarnavo užeigoje. Manoma, kad su būsimu imperatoriumi Konstancijumi I Chloru, tuomet karininku, ji susipažino jam lankantis Mažojoje Azijoje. Vienuose šaltiniuose ji minima kaip Konstancijaus sutuoktinė, kituose - kaip sugyventinė.
Apie 272 m. Elena pagimdė sūnų Konstantiną. Tačiau Konstancijus dėl politinės karjeros savo sūnaus motiną paliko ir vedė imperatoriaus dukrą. Po tėvo mirties, įveikęs varžovus, Konstantinas tapo vienvaldžiu Romos imperatoriumi. Jam iškilus, 306 m. Elena grįžo į viešą gyvenimą.
Tikėjimas, labdara ir įtaka teisės aktams
Nuo 312 m. daugiausia gyveno Romoje, tapo krikščione ir aktyviai apaštalavo. Pasižymėjo dosnumu vargšams, dalino išmaldą alkstantiems, rūpinosi kalinių išlaisvinimu, tremtinių sugrįžimu. Jos prašymu sūnus Konstantinas išleido įstatymus, garantuojančius valstybės rūpinimąsi našlėmis, našlaičiais, pamestinukais, belaisviais ir kaliniais.
Piligriminė kelionė į Šventąją Žemę ir Tikrojo Kryžiaus radimas
Būdama giliai tikinti, nuolanki krikščionė, Elena dar mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais, lankyti šventąsias vietas. Apie 326-328, jau senatvėje, būdama apie 80 metų, Elena išsiruošė piligriminėn kelionėn į Šventąją Žemę. Ten ji fundavo kelių bažnyčių statybą, viena jų - Kristaus Gimimo bazilika.
Taip pat skaitykite: Birželio globėjai: kas jie?
Tradiciškai tvirtinama, kad Palestinoje ji atliko kasinėjimus, kurių metu atrado Kristaus kapavietę ir Šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, apie 326-28 metus nuvyko į Palestiną ir, čia Jeruzalėje, vietinių gyventojų padedama, surado Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Jį atpažinusi iš kitų trijų kartu rastų kryžių, Elena kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis.
Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas. Netrukus Elenos rūpesčiu toje vietoje iškilo graži Bazilika, o į ją ir buvo perkelta pirmoji padalintojo kryžiaus dalis. Antrąją atskirtą rastojo kryžiaus dalį, Elena nusiuntė į Konstantinopolį, kur pagaminus gražų relikvijorių jis buvo čia saugotas iki XIII a., po įvykių kelių kryžiaus relikvijų likimas pasklido po Europą.
Relikvijų sklaida ir kulto reikšmė Europoje
Taip po Europą pradėjo plisti Šventojo/Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais. Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus. Nuo to laiko piligriminių kelionių į Šventąją Žemę padaugėjo, o Kryžiaus relikvijos pasiekė ne vieną Europos miestą.
Elenos atrastojo Tikrojo kryžiaus kultas Europoje ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a. iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo savo pilyje. XIV-XV a. Anjou provincijos grafų ir kunigaikščių dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas vyko Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, o taip pat ir Lietuvoje.
Šv. Elenos reikšmė, paskelbimas šventąja ir globėjiškumas
Šv. Elena krikščionių ypač gerbiama už dosnumą ir bažnyčių statymą. Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena laikoma archeologijos pradininke, o paskelbus šventąja, ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų ieškotojų dangiškąja globėja.
Taip pat skaitykite: Lietuvos šventųjų globėjų tradicijos
Už nuopelnus bažnyčiai Eleną paskelbus šventąja, jos vardas ir atvaizdas išliko iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose. Šv. Elena yra katalikų ir stačiatikių bažnyčių garbinama šventoji, kai kurių Europos miestų: Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja.
Šv. Elenos dienos ir ikonografija
Šv. Elenos diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių rugpjūčio 18-ąją, jos mirties dieną, stačiatikių - kovo 19 d. Šv. Ikonografijoje Elena dažniausiai vaizduojama imperatorės drabužiais, laikanti rankoje kryžių, vinis arba bažnyčios maketą. Paprastai, ji, kaip ir jos sūnus Romos imperatorius Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose ir senojoje ikonografijoje vaizduojama su atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/Šventuoju Kryžiumi, vilkinti puošniais rūbais, su imperatoriška karūna, šalia savęs prie šono pastatytu skydu su dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi.
Šv. Elenos atminimas Lietuvoje
Vytauto Didžiojo laikais, atstačius Vilniaus katedrą po gaisro, joje taip pat buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altorius, vėliau išgarsėjęs Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a. karų. Kaip istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius turėjo relikvijorių su Šventojo Kryžiaus dalelėmis. Vienoje 1427 m. popiežiaus Martyno V indulgencijoje sakoma, kad tam tikromis sąlygomis aplankius Vilniuje esantį Šv. Kryžiaus altorių, suteikiami vienerių metų atlaidai.
Todėl ant dabartinės Vilniaus katedros iškilusi Šv. Elenos skulptūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip teigia atskiri tyrinėtojai, o tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis to Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atrado Šv. Elena.
Skulptūrų atkūrimas ant Vilniaus arkikatedros frontono
Tai, kas mums dabar matoma ant Vilniaus arkikatedros frontono, turi sudėtingą istoriją: skulptūros pirmą kartą buvo užkeltos maždaug 1801 metais ir nuverstos 1950-aisiais. Šiai temai skirtos rekonstrukcijos atkūrimo darbai prasidėjo XX a. pabaigoje ir buvo vykdyti įvairių institucijų ir menininkų iniciatyva. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybinė įmonė Vilniaus pilių direkcija savo interneto tinklalapyje šių skulptūrų atstatymą vadina svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įmonės įsteigimo pradžios 1994 metais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos globėjai: išsamus aprašymas ir prasmė
Paslaugiai pacituosiu: „Ko gero, šiuolaikinės kartos vilniečiui ar dažnai Vilniuje besilankančiam svečiui sunku įsivaizduoti Vilniaus arkikatedrą baziliką be trijų šventųjų - šv. Elenos, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo - skulptūrų. Tačiau nuo 1950 m. iki 1996 m. arkikatedros stogas buvo tuščias. Netrukus po įsteigimo Vilniaus pilių direkcija ėmėsi šventųjų skulptūrų atkūrimo įgyvendinimo, ir jos jau 16 metų laimina lankančiuosius Katedros aikštę. Skulptūrų autorius - garsus lietuvių skulptorius Stanislovas Kuzma (1947-2012).“
Skulptūrų atstatymas ir jų istorinis interpretavimas sukėlė diskusijų apie paveldą, okupacijų simboliką ir kultūros vertybių saugojimą. Tačiau svarbu pabrėžti, kad Šv. Elena šiame kontekste suvokiama ne vien kaip imperijų simbolis, bet ir kaip krikščionybės, relikvijų ir kultūrinio atminties elemento atstovė.
Šv. Elenos mirtis ir kanonizacija
Šv. Elena mirė apie 330 metus, būdama šalia sūnaus. Šventoji Elena gerbiama ir Katalikų, ir Ortodoksų Bažnyčiose (Ortodoksų Bažnyčioje - kartu su sūnumi). Katalikų kalendoriuje ji minima rugpjūčio 18 d. O rugsėjo 14 d., šv. Elenos dėka, švenčiame Šv. Kryžiaus iškilmes, susijusias su Tikrojo Kryžiaus relikvijų randimu.
Šv. Elenos asmenybės atspindžiai literatūroje ir mene
Apie pačią Elenos asmenybę žinių mažai. Vienas įdomesnių mėginimų atskleisti, kas ji buvo - anglų rašytojo Ivlino Vo (Evelyn Waugh) apsakymas „Šv. Elena“. Autorius rašo: „yra šventųjų, kuriuos prisimename dėl vienintelio veiksmo. Šiai grupei neabejotinai priklauso Elena. Jau gilioje senatvėje […] ji nukeliavo į vieną iš savo sūnaus neaprėpiamų valdų dalį - Jeruzalę. Šioje kelionėje buvo atrasta Tikrojo Kryžiaus relikvija, kuri garbinama visame krikščioniškame pasaulyje.“
Vo apmąstymai pateikia Šv. Eleną kaip pamaldžią, skaistą, dosnią moterį, gyvenusią patogiai, bet pasirengusią ryžtingai atsiduoti tam tikram Dievo paskirtam darbui. Jis taip pat pabrėžia, kad ji nebuvo kankinė ar atsiskyrėlė, o imperatorė, kurios vienas veiksmas per amžius tapo viso krikščioniško pasaulio simboliu.
Tikrojo kryžiaus legenda: Šv. Elenos piligriminės kelionės į Šventąją Žemę istorija
Ikonografinės ir kultūrinės atminties pėdsakai
Šv. Elenos atminimas išliko ikonografijoje, bažnytinio meno kūriniuose, monetose, freskose ir heraldikoje. Jos vaizdas su atrastuoju kryžiumi tapo atpažįstamu motyvu, o relikvijos - garbinimo ir piligriminių kelių priežastimi. Šventojo Kryžiaus relikvijos imtos vaizduoti Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje, monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose.
Šv. Elenos vieta krikščionybės istorijoje
Šventoji Elena krikščionybės istorijoje labiau žinoma kaip Romos imperatoriaus Konstantino motina, kurios veikiamas jos sūnus įteisino krikščionybę. Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačią Eleną, o ji pati laikoma ir archeologijos pradininke dėl savo reliktų paieškos bei fundavimų.
Šv. Elena yra šventoji, prie kurios kreipiamasi užtarimo įvairiais rūpimais: nuo šeimos ir archeologijos iki relikvijų istorijos ir piligrimystės simbolikos. Jos gyvenimas rodo, kaip vieno asmens veiksmas gali pakeisti religinių praktikų ir paveldosaugos kryptis visame krikščioniškame pasaulyje.
| Aspektas | Trumpas aprašymas |
|---|---|
| Gimimo vieta | Drepanonas (Bitinija, dab. Turkija) |
| Gyvenimo laikotarpis | III-IV a. sandūra (apie 250-330 m.) |
| Svarbiausi darbai | Tikrojo Kryžiaus atradimas, bažnyčių fundavimas (pvz., Kristaus Gimimo bazilika) |
| Šventumo minėjimas | Katalikų kalendoriuje rugpjūčio 18 d., ortodoksų tradicijoje kartu su Konstantinu |
| Globėja | Archeologų, naujų atradimų ieškotojų, įvairių miestų (pvz., Madrido) globėja |
Šv. Elena mirė apie 330 metus, būdama šalia sūnaus, palikdama neblėstantį pėdsaką krikščionybės istorijoje ir europietiško religinio paveldo tradicijoje.