Straipsnyje analizuojamos supervizijos taikymo galimybės Lietuvos socialinio darbo kontekste. Sudėtingas socialinio darbo konstruktas, kuriame sąveikauja socialinis darbuotojas, klientas, socialinis kontekstas, atsiduria daugiamačiame supervizijos procese. Išryškinami supervizijos plėtotės trukdžiai ir pranašumai, kuriuos gali lemti Lietuvos kultūrinė situacija.
Socialinis darbas yra sudėtinga sritis, apimanti kompleksinį problemų pobūdį. Šiame kontekste, straipsnyje analizuojama paramą teikiančio bendradarbiavimo situacija socialinio darbo praktikoje, pabrėžiant socialinio darbo ir supervizijos konteksto kompleksiškumo svarbą.
Aptariami profesionalų ir organizacijų bendradarbiavimo trukdžiai, įvardijamos galimos supervizijos temos. Tekste siekiama pagrįsti socialinio darbo ir supervizijos sąsajų aktualumą, nurodant esminę paramą teikiančio bendradarbiavimo reikšmę ir supervizijos, kaip įgalinančios paramos, atlikimo formos vaidmenį bei problemiškumą organizacijų praktikoje.
Taigi, siekiant efektyvinti socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įsivertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie metodai taikomi tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairius problemų sprendimo gebėjimus, išvengti perdegimo sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Supervizijos ir Intervizijos Samprata
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Pasak R. Naujanienės, kaip savarankiška profesija, profesinis santykių konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo su grupėmis apžvalga
Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad, pasak A. Kiaunytės ir I. Dirgėlienės (2005) nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo. A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nušvietė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Žukauskaitė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste.
Remiantis PHARE projekto "Supervizijos įgūdžių ugdymo programa" medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai. Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus.
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma. Tačiau supervizijos taikymas socialiniame darbe yra mažiau paplitęs nei intervizijos. Taip yra dėl to, kad dalis autorių intervizijos kaip atskiro metodo neišskiria ir laiko ją tam tikra supervizijos rūšimi ar forma (Hay, 2008; Fiege, Dollase, 2002 ir kt.).
A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo supervizijos teorinius aspektus socialinio darbo kontekste, P. Hawkins, R. Shohet (2006) atskleidė supervizijos proceso ypatumus. Superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą analizavo J. Thomas bei K. Spreadbury (2008), supervizoriams reikalingus įgūdžius atskleidė M. Carroll (2004), E. Holloway, M. Reika.
Reikšminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nėra aišku, kaip jas vertina patys socialiniai darbuotojai. Lietuvoje nėra tirtas supervizijų ir intervizijų praktinio taikymo paplitimas, ypatumai, nežinoma ir socialinių darbuotojų pozicija šia tema.
Taip pat skaitykite: Socialinio tinklo metodo pritaikymas
Todėl keliamas probleminis klausimas - koks yra socialinių darbuotojų požiūris į superviziją ir interviziją? Magistro baigiamojo darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, teorinė ir empirinė dalys (3 skyriai, 6 poskyriai ir 5 skirsniai), išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas iš 52 šaltinių. Taip pat pateikiamos santraukos bei anotacijos lietuvių ir anglų kalbomis, priedai.
Supervizijos Samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis "supervizija" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių "super" - "ant, virš" ir "videre" - "stebėti, žiūrėti, matyti" (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2004), vartojama daugelyje pasaulio kalbų (anglų, prancūzų, ispanų "supervision", italų "supervisione", latvių "supervizija" ir kt.). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs.
Šiuos skirtumus lemia ne tik įvairūs modeliai, bet ir istorinė raida. Anot R. Naujanienės (2007, p. 51), supervizija "suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją". Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam".
Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas. Supervizija išsivystė iš praktinių profesionalių intervencijų ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinis santykių konsultavimo paslaugas (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2005; Naujanienė, 2007).
Toks požiūris ryškus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme "Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų" (2000, punktas 7.4.): "Supervizija - tai stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam".
Taip pat skaitykite: Metodai socialiniame darbe
Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004) supervizija apibrėžiama kaip vadovavimas studentų praktikai. Pastarojoje knygoje taip pat nurodoma, kad lietuvių kalba neegzistuoja tokio pat platumo reikšmės žodis, atitinkantis visapusišką supervizijos prasmę. Dažniausiai supervizija vadinama "profesine priežiūra, kurios tikslas - gerinti specialisto veiklą, agentūros, firmos ar institucijos veiklos efektyvumą" (p. 226).
Remiantis Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarka bei atestacijomis, supervizija apibrėžiama taip: "Supervizija - socialinio darbo specialisto profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją" (Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos aprašas, 2006, punktas 4.). Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) dalyvavimas supervizijoje bei supervizijos vykdymas priskiriamas praktinio mokymosi, kurio metu įgyjami praktiniai socialinio darbo įgūdžiai ir gebėjimai, būdams, o Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciniuose reikalavimuose (2006) praktinis mokymasis (taigi, ir dalyvavimas supervizijoje ar jos vykdymas) pripažįstamas socialinio darbuotojo profesinės kvalifikacijos kėlimo forma.
Pasak R. Naujanienės (2007, p. 52), tokiame apibrėžime yra "aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas". Tai šiek tiek artima ir anglosaksiškajai supervizijos sampratai, kuri, kaip rašoma knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), pirmoji atėjo į Lietuvą. Šiame kontekste supervizija apibrėžiama kaip "procesas, kuriame supervizorius padeda supervizuojamam geriau suprasti save, savo santykį su profesija ir darbą su klientu" (p. 9).
Galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos - pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos paties srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Iš čia išdėstytos medžiagos matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį. Klinikinė supervizija dažniausiai sutinkama psichologijos ir medicinos mokslų kontekstuose ir nėra aktuali nagrinėjamai šiame darbe temai.
M. Doel ir S.M. Shardlow (2006), analizuodami socialinių darbuotojų praktinio rengimo klausimus, superviziją taip pat traktuoja kaip paramos būdą studentams jų praktikos metu. Šiuo aspektu supervizija nagrinėjama ir knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007). Čia teigiama, kad planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialisto praktinio rengimo būdas. Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: "Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą". Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas.
M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus:
- Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: "Kas turėtų būti supervizija?" ir "Ką turėtų daryti supervizorius?". Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
- Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: "Ką iš tikrųjų daro supervizorius?". Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
- Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Šios normatyvinio požiūrio. Supervizijos sąvoka aiškinama remiantis jos siekiais ar teikiama nauda, atsispindi ir supervizoriaus vaidmuo. Šiuos aspektus - mokymosi, tobulėjimo, veiklos efektyvinimo, taip pat ir paramos, palaikymo. Neatsitiktinai čia iš pradžių aptarta supervizijos samprata ir apibrėžimai. Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir čia dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis.
Intervizijos Samprata
Intervizija iš esmės yra lygių, vienodo lygio supervizija. Čia minėtus grupės panašumo, "lygumo" bruožus. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - "tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)". Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas supervizija (patyrusiems praktikams) buvo pakeistas intervizija (Mearns, Thorne, 2007). Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas.
B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kitų narių atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste. Taigi sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio. Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo" ir pan. Intervizija - "praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė" (Gualthérie van Weezel, 2002, p. 67).
Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Skirtas socialinės srities profesionalams. Išnagrinėtas skirtingų apibrėžimų rinkinys atskleidžia įvairias supervizijos ir intervizijos sampratas. Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kuri bus bandoma atskleisti tyrimu.
Supervizijos ir Intervizijos Funkcijos, Tikslai ir Užduotys
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius. Socialinio darbo studentų supervizija - ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. 226) teigiama, kad studentų supervizijos tikslas - "integruoti praktinius įgūdžius su čia gautomis teorinėmis žiniomis". Taigi šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas.
Šiai, kaip ją supranta S. Žorga (2002). Čia ir galvoja. Taip pat, derinti praktinę patirtį su teorinėmis žiniomis, padėti suvienyti darbą su išmokimu, įgalinti perkelti teoriją į praktiką ir padrąsinti savarankišką mokymąsi. R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Žaltytė (2008, p. 43), aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog "pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą". (Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas, 2007, p. 226).
Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju ir, kaip teigia A. Maskalionienė, J. Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Šiais asmenys. Kaip teigia B. Fiege ir R. Dollase (2002), pagrindinis lygių supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies. Šis asmens požiūrio į supervizorių kaip autoritetingą asmenį, žinovą.
Kursų metu studentai diskutuoja supervizijos socialiniame darbe paskirtį, šiuolaikinės supervizijos teorines sampratas ir praktikos laukus. Remdamiesi šiuolaikine supervizijos samprata ir profesine patirtimi, studentai analizuoja savo vidines nuostatas socialinio darbo profesijos požiūriu, atlieka profesinio vaidmens ir funkcijų analizę, bei diskutuoja organizacijos ir vadovavimo galimybes ir apribojimus socialinio darbuotojo vaidmens išpildymui konkrečioje organizacijoje.
Kursų metu teorija derinama su praktika, siekiant kad studentai ne tik susipažintų, bet ir patirtų supervizijos, kaip profesinio vaidmens refleksijos metodo nešamą naudą savo veikimui praktikos lauke. Naudojami supervizijos metodai, patirtinis mokymasis, indukciniai pratimai.
Kurso temos:
- Supervizijos socialiniame darbe istorinė raida.
- Supervizijos tikslai ir funkcijos (administracinė, mokymosi ir palaikymą suteikianti supervizijos).
- Šiuolaikinės supervizijos samprata.
- Intervencija supervizijoje.
- Etinės dilemos supervizijoje.
- Supervizija skirtingose socialinio darbo praktikos srityse.
- Interakcinis bei vadybinis supervizijos pobūdis besimokančioje organizacijoje.
- Organizacijos kultūros.
Vertinimas:
- Savarankiškas darbas 100 val.
- Namų darbas (pasirinkto straipsnio analizė) - 15%;
- Pasirengimas ir dalyvavimas grupinėse diskusijose - 20%.
- Kolokviumas (organizacijos analizė) - 15%.
Literatūra:
- 2004 Auston M. J., Hopkins K.M. eds. Supervision as collaboration in the human servicies.
- 2002 Kadushin A., Harkness D. Supervision in social work. 4th. ed.
- 2002 Munson C.E. Handbook of clinical social work supervision. 3rd.ed.
- 2001 Scaife J. Supervision in Clinical Practice: A practitionear‘s guide. 2nd.ed.
- 2010 Socialinis darbas: patirtis ir metodai. Teminis numeris: Supervizija - profesinių santykių konsultavimas. Nr. 6(2).
Šiame straipsnyje aptarti supervizijos ir intervizijos metodai yra svarbūs socialiniame darbe, siekiant užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą ir darbuotojų profesinį tobulėjimą.
tags: #supevizijos #metodas #socialinio #darbuotojo #praktikoje