Šiandien socialinis darbas - tai pagalba silpnesniam žmogui, kuris negali savimi pasirūpinti.
Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę.
Ne paslaptis tai, kad socialinio darbo profesija nėra ypač populiari, nes nepopuliaru būti su tais, kurie yra gyvenimo nuskriausti, silpni.
Šiame straipsnyje apžvelgsime socialinio darbo esmę Lietuvoje, iššūkius, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai, ir metodus, kuriuos jie taiko savo darbe.
Socialinio darbo pagrindai ir esmė
Svarbu reflektuoti apie tai, kas yra socialinio darbo pagrindas ir esmė? Kokios prielaidos ir sąlygos reikalingos socialiniam darbui kaip profesijai?
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti.
Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei.
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą.
Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui.
Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Socialinis darbas yra ir profesija ir pašaukimas.
Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene.
Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinis darbuotojas - tai specialistas, kuris negali dirbti vienas, todėl jis turi telkti kitus specialistus ir veikti komandoje.
Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas, mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti savo klientui.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir veikla
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.
Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua.
Socialiniu darbu siekiama atstatyti socialinės rizikos šeimų funkcionavimą.
Profesinė socialinio darbuotojo veikla nukreipta ryšių tarp žmonių ir aplinkos gerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jiems integruotis visuomenėje.
Socialinis darbuotojas pripažįstamas kaip socialinės kaitos ir socialinio stabilumo skatintojas, problemų sprendimo ir žmogiškųjų santykių harmonijos užtikrintojas, klientų įgalintojas bei išlaisvintojas socialinei gerovei didinti.
Socialinių paslaugų tikslas yra sudaryti sąlygas asmeniui ar šeimai ugdyti ir stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo problemas, todėl viena iš esminių socialinio darbuotojo užduočių yra konsultuoti socialinės rizikos šeimą įvairiausiais šeimos viduje kylančių problemų klausimais, padėti jai palaikyti ryšius su visuomene, įveikti socialinę atskirtį.
Socialinės rizikos šeimoms dažnai teikiamos specialiosios paslaugos, kurios apima socialinę priežiūrą ir globą.
Todėl socialinio darbuotojo tarpininkavimas yra labai reikšmingas.
Dirbdamas su socialinės rizikos šeimomis socialinis darbuotojas etapiškai įgyvendina socialinio darbo procesą, kurio tikslas - šeimos išsaugojimas ir pagalba jai problemų sprendimo procese.
Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose.
Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Kai socialinis darbuotojas bijo būti vadovų ar kontroliuojančių institucijų apkaltintas dėl pažodinio poįstatyminių aktų, veiksmų įgyvendinimo, jam tampa sudėtinga iš tikro klausytis kliento ir įgalinti jį.
Taip atsitinka tuomet, kai socialinis darbuotojas priverstas imtis veiksmų, kurie labai detaliai aprašyti valdžios institucijų įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose.
Jei socialinis darbuotojas bus priverstas taip daryti, jis negalės iš tikrųjų klausytis savo kliento ir jį girdėti.
Vienintelis socialinio darbuotojo interesas ir rūpestis bus, ar jis teisingai įgyvendina įstatymus ir elgiasi pagal nurodytas taisykles.
Asmuo negali būti įgalintas, jei nesidomima jo savybėmis, stiprybėmis, praeitimi, aplinka, įgūdžiais ir individualiais poreikiais.
Taip negalėsime padėti klientui pagerinti jo situacijos.
Tarp valdžios institucijų ir socialinių darbuotojų užblokuojamas dialogas, negalima diskutuoti apie problemas, kurios yra praktikoje, kai nėra tikima socialinio darbo specifika, kompetencijomis ir socialinis darbas nėra vertinamas rimtai.
Socialinės rizikos šeimos: iššūkiai ir problemos
Visoje Lietuvoje nedarnios, asocialaus elgesio, socialinės rizikos šeimos yra viena skaudžiausių problemų, nes tokiose šeimose auga vaikai, kuriems reikalinga ypatinga apsauga ir priežiūra.
Svarbu yra padėti vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose.
Šiame darbe nagrinėjamos socialinės rizikos šeimų problemos, nes jos itin skaudžiai išgyvena pokyčius ir atsiduria sudėtingoje situacijoje.
Šiandienos patirtis rodo, kad Lietuvoje nėra išvystytos vieningos sistemos, aiškiai apibrėžiančios atsakomybę už darbą su socialinės rizikos šeimomis ir teikiamas jiems paslaugas.
Dažniausiai, socialinių paslaugų sistema šioms šeimoms apsiriboja finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra.
Šis darbas aktualus, kadangi aptariama socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams teikiamos socialinės paslaugos socialinio darbuotojo veiklos kontekste.
Darbo objektas - socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis, veiklos analizė.
Tyrimo tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.
Darbo uždaviniai: Pateikti socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų sampratą, apžvelgti socialinės rizikos šeimoje kylančias problemas. Atskleisti socialinio darbuotojo veiklai būdingus bruožus ir veiksnius. Išanalizuoti Utenos rajono socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų veiklą. Ištirti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.
Įvairūs autoriai skirtingai apibūdina socialinės rizikos (disfunkcines, daugiaproblemines) šeimas, bet kiekvienas jų įžvelgia, kad joms būdingas negebėjimas savarankiškai spręsti savo problemų, šeimos funkcijų sutrikimas, jos narių poreikių netenkinimas.
Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Pagalbos spektras yra gana platus, kadangi socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir:bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų;tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;tėvai prieš vaikus naudoja psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;tėvai, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Su socialinės rizikos šeimomis dirba socialiniai darbuotojai.
Tai specialistai, kurie organizuoja ir vykdo socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis: padeda spręsti jų problemas, susijusias su socialinėmis, psichologinėmis gyvenimo krizėmis, taikant prevencines (priklausomai nuo darbuotojo pareigybinės instrukcijos) ir intervencines priemones.
Socialinės paslaugos teikiamos šeimai tam, kad būtų užtikrintas pozityvus šeimos funkcionavimas.
Šiame darbe socialinis darbuotojas dažnai susiduria su problemų neigimu, priešinimusi pagalbai.
tags: #stuka #socialinis #darbas