Neįgaliųjų Integracija į Visuomenę Lietuvoje: Iššūkiai ir Galimybės

Neįgaliųjų integracija - tai procesas, siekiantis užtikrinti žmonių su negalia lygiavertį dalyvavimą visuomenėje.

Integracijos Iššūkiai ir Galimybės

Čia apžvelgiami socialinės integracijos iššūkiai ir galimybės, su kuriomis susiduria neįgalieji: dalyvavimą darbo rinkoje, švietime ir visuomenės gyvenime. Pateikiama informacija apie teisinį reguliavimą, šiuo metu vykstančias reformas ir naujausius tyrimus, kurie siekia gerinti neįgaliųjų socialinę integraciją naikinant išankstinius stereotipus.

Teisinis Reguliavimas ir Reformos

LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija - 1998 m.). Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.

Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto.

Stereotipai ir Mitai

Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).

Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje

Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui.

Integracijos Formos

Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis. Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).

Reali situacija Lietuvoje - funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” - tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.

• didina visų visuomenės narių lygias galimybes.
• padeda vystyti paslaugų tinklą.
• išbandyti naujus įgūdžius.

Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos.

Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.

Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūros ypatumai

Neįgaliųjų Socialinės Integracijos Paradigmų Kaita Lietuvoje

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas.

Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.

Vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų. Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa - socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai.

Negalė - ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę.

Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.

Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apibrėžimas

Sėkmingos Integracijos Komponentai

• Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.
• Individo materialinė padėtis.
• Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.
• Šeima: šeimos įtaka individui.
• Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.
• Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.
• Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla.
• Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas.
• Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi).
• Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.

Švietimo Integracijos Politika

Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes. Pirmajai - „vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.

„Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo, - kurias reguliuoja atskiri įstatymai.

Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse - Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija - taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.

Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.

Inkluzija

Inkluzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje.

Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių. Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė. Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė. Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams. Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės. Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas.

Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.

Komunikacija ir Socialinis Ugdymas

Bendravimas - viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Bendravimo siekimas neretai užima pagrindinę vietą tarp motyvų, skatinančių žmones bendrai praktinei veiklai. Žmogaus komunikacinė patirtis - asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia, bendraujant su neįgaliu asmeniu.

Meilėje ir nesavanaudėje užuojautoje bejėgiui, reikalingam pagalbos, silpnam ir nesaugiam žmogui, esama pažinimo ir susitapatinimo. Kokios neįgaliojo komunikacinės galimybės? Kokiomis priemonėmis taptų reali neįgalių asmenų, pasižyminčių sudėtinga kalbos ir kūno negale, socializacija mūsų dabartinėje visuomenėje?

Komunikacinių gebėjimų ribotumas neleidžia natūraliu būdu patenkinti minėtų esminių psichologinių žmogaus poreikių. Nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais, vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties.

Tačiau neįgalaus asmens socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys - socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia neįgaliajam naujų veiklos tikslų, padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių.

Socialinis ugdymas - tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį. Nusprendžiama, kokie rezultatai rodo, jog jų gyvenimas gerėja. Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai, kuriais turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, jais grindžiama socialinio darbo sistema.

Socialinio Ugdymo Sritys ir Principai

• Veiklos prieinamumas.
• Aplinkos pritaikymas.
• Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą.
• Informacijos sklaida.
• Veiklos sričių plėtra.
• Padėti žmonėms dalyvauti visose gyvenimo sferose.
• Bendravimo rato kūrimas.
• Padėti neįgaliems asmenims susirasti draugų, išlaikyti juos ir plėsti jų ratą.
• Perspektyvos kūrimas.
• Padėti žmonėms siekti naujų galimybių, potyrių ir išbandyti ką nors naujo.
• Socialinis savarankiškumas.
• Padėti neįgaliems asmenims kiek įmanoma savarankiškiau tvarkyti savo gyvenimą.
• Sudaryti sąlygas savarankiškai pasirinkti.
• Skatinti reikšti asmeninę nuomonę bei pageidavimus.
• Metodinė bazė.
• Kurti metodikas, kurios padėtų žmonėms ugdyti savivoką ir savo vertės supratimą.
• Ugdymas.
• Padėti įgyti naujų socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.
• Darbinė veikla.
• Tobulinti žmonių turimus socialinius įgūdžius, suteikiant jiems didesnes galimybes.
• Negalės samprata.
• Formuoti teigiamą požiūrį į neįgalų asmenį; pateikiant informaciją visuomenei laikytis etikos normų.
• Teisinė struktūra.
• Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.

Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę integracines galimybes. Ugdant specialiųjų poreikių vaikus, patvirtinama Harvėjaus mintis, jog “niekur taip ryškiai neatsiskleidžia gamtos paslaptys, kaip ten, kur ji nuklysta nuo pramintų kelių”.

L. Vygotskis vaiko raidos sutrikimus traktavo kaip gamtos eksperimentus. Filosofinėje plotmėje, vaikų raidos sutrikimai pateikia platų, slaptingą ir kartais neįtikėtiną žmogiškosios būtybės paveikslą, būtent “kraštutinėse jo vystymosi formose atskleisdami žmogaus egzistencijos esmę”.

Niekas iki šiol negali tiksliai atsakyti, nėra moksliškai patikrintos informacijos, kokia neįgalaus žmogaus buvimo prasmė. Kiekvienas turi asmeninį požiūrį, esant itin plačiai pasirinkimo skalei: nuo savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo tarnauti žmogui su negale, randant šiame bendravime aukščiausią gyvenimo prasmę (asmeninio pasirinkimo ir bendruomeniniai pavyzdžiai), iki eutanazijos, t.y. silpnųjų, ligotų ir bejėgių naikinimo, vadovaujantis stipriųjų išlikimo teise (hitlerinėmis idėjomis).

tags: #straipsniai #apie #invalidus