Ne tik didesnės pensijos, bet ir nuoširdus giminaičių, kaimynų, geradarių ir tarnautojų dėmesys padeda senatvę nugyventi oriai. Maltos ordino savanorė, projektų „Maistas ant ratų“ ir „Lankomoji priežiūra namie“ koordinatorė Gražina Senvaitienė pasakojo, kad dėmesio senjorams Kaune labai trūksta. Ji įsitikinusi, kad dešimtys senolių, kuriuos aplanko maltiečiai, yra tik dalis meilės išsiilgusių senyvo amžiaus Kauno miesto ir rajono gyventojų. Kiti ir toliau kenčia didelę atskirtį.
- Kaip sužinote apie vienišus Kauno senolius? - „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Senvaitienės. - Apie vienišius mums praneša jų kaimynai, poliklinikų bei ligoninių socialiniai darbuotojai, socialinių paslaugų centras. Dabar lankome 60 senolių Kaune ir 4 rajone. Manau, kad reikalingų pagalbos, namų aptvarkymo ar tiesiog pokalbio yra ir daugiau. Bėda, kad kartais senjorai yra nepatiklūs ir nenori nieko įsileisti.
- Dėl kokių priežasčių jie vieniši?- Įvairiausių. Kai kurių giminaičiai jau mirę. Pavyzdžiui, lankome vyrą, kurio sūnus ir žmona mirę, o duktė turi rimtą protinę negalią ir jai pačiai reikia priežiūros. Kitos močiutės visi trys vaikai įklimpę į alkoholį, o į mus kreipėsi anūkė, gyvenanti užsienyje. Dar viena močiutė nuo aštuoniolikos metų be kojų. Kol turėjo brolius, seseris, tėvus, jie ja rūpinosi. Dabar nėra kam jos prižiūrėti. Kartais ir pats žmogus atsakingas už savo vienatvę - gyveno netinkamą gyvenimą, giminaičiams sunku jam atleisti. Vis dėlto gaila, kai artimieji atsiranda tik tada, kai senoliai numiršta ir palieka butą geroje miesto vietoje.
- Ko labiausiai trūksta vienišiems senjorams?- Maisto mes jiems nuvežame. Baisiausia yra vienatvė ir užsidarymas namuose. Kai kuriems esame vieninteliai žmonės, į kuriuos jie dar gali kreiptis. Nuolat juos aplankome, nuvežame maisto, sutvarkome namus. Stengiamės bent du tris kartus per metus juos išvežti į Šiluvą ar į kaimo sodybą. Turime savanorių, kurie groja ir dainuoja. Stengiamės surengti senjorams šventę, kad jie prasiblaškytų, pabendrautų.
- Ugniagesiams gelbėtojams kone kasdien tenka laužti vienišų senjorų butų duris. Būna sutrikusi jų sveikata, kartais - ir užgesusi gyvybė. Ar jums yra tekę senoliams kviesti tarnybų pagalbą?- Taip. Kai lankome žmones, kurie niekur iš namų neišeina, ir mums niekas neatidaro durų, skambiname arba giminaičiams, arba tarnyboms. Kita kartą - dukra kvietė ugniagesius, rado motiną negyvą. Kitąsyk - vieną močiutę, neturinčią giminių, atsiuntėme 112: atvyko ugniagesiai, policija ir greitoji. Pasirodė, kad moteris kietai miegojo - supainiojo vaistus ir išgėrė per daug migdomųjų.
Taip pat skaitykite: Darbdavio teisės ir pareigos nedarbingumo atveju
- Ar senelių namai būtų išeitis?- Žmonės neturi pinigų tokiems namams, kuriuose gyvenimo sąlygos geresnės. Jie norėtų gyventi po vieną kambaryje, bet už gaunamą pensiją negali sau to leisti. Į tuos senelių namus, kurie prieinami už 160-200 eurų per mėnesį, senjorai kraustytis nenori. Kai kuriuos senolius įkalbiname bent keturis šalčiausius metų mėnesius praleisti slaugos ligoninėse. Tačiau jie prašo parvežti juos namo. Jiems ten nepatinka. Didžiausia problema - kad senatvė nebūna oriai nugyventa.
- Ko reikia, kad senatvė taptų ori?- Reikėtų neabejingos visuomenės. Kartais kaimynai net nežino, kad šalia gyvena senyvas žmogus. Ar sunku pagaminus maisto užėti pas kaimyną? Jei ne kasdien, gal bent kas antrą dieną? Tik užėti ir pašnekinti. Senjoras bent jau žinos, kad yra žmogus šalia, jausis saugesnis. Kai kurie senoliai vengia vaikščioti, nes bijo parvirs ir nebus kas jų pakelia. Kartais senjorai pamiršta kalbėti ar pradeda kalbėti su savimi. Tiesiog neturi su kuo pabendrauti. Per šventes senjorus galima nudžiuginti vos 15 minučių apsilankymu. Jie ilgai tai prisimena ir džiaugiasi. Taip pat reikalingas kitoks tarnautojų požiūris, kad ne tik pervedimu, bet ir rūpesčiu pasirūpintų žmogumi.
Lankome vieną vyrą, kuris gyvena socialiniame būste, turi vieną koją, gyvena iš 160 eurų pensijos. Artėjant šalčiams pastebėjome, kad vyras neturi malkų. Seniūnijoje paaiškino, kad malkoms skiria paramą. Tačiau kaip neįgalus senas žmogus, kuris net telefono neturi, susiorganizuos tų malkų? Jis tuos pinigus išleido vaistams. Radome rėmėją, kuris nupirko malkų ir nuvežė. Tie, kurie dirba socialinį darbą, turi jį dirbti iš širdies, o ne dėl to, kad negavo darbo. Kalbėjau su vadovais, raginau rimčiau atsirinkti darbuotojus - jie sako, kad nėra iš ko rinktis. Dažnai girdžiu kalbant, kad socialinių darbuotojų atlyginimai yra per maži. Bet pinigai neišspręs visų problemų. Yra žmonių, kurie ir už dabartinius atlyginimus labai nuoširdžiai dirba. Reikia suprasti, kad pinigai yra ne gaunami, bet uždirbami.
- Kokia pensija reikalinga oriai senatvei?- Sunku pasakyti. Vienam užtenka mažiau, kitam reikia daugiau. Lankome vieną moterį, kuri guli ant patalo, nevaikšto. Dėl didelės negalios ji gauna 500 eurų. Moteris sako, kad gali sau leisti tai, ko reikia. Kitos močiutės sako, kad jei gautų nors 300 eurų, joms užtektų. Man kartais šokiruoja kompensuojamųjų vaistų kainos. Senjorams kartais reikia primokėti 40-50 eurų per mėnesį už kompensuojamuosius vaistus. Kai pensija - 200 eurų, tai yra didelė naštа.
- Kas lemia, kad nemylime senolių?- Meilė įskiepijama arba neįskiepijama šeimoje. Jei tėvai nežiūri savo tėvų, tai ir vaikai to neišmoksta. Kaip išgyventi senėjimą? Baigiasi metai, kai artėja nauji. Kviečiame skaitytojus pamąstyti kartu: apie laiko tėkmę, pokyčius, patyrimus ir laiko trukmę, nes žmogaus gyvenimas nėra amžinas. Daug rašome apie šeimą, vaikus, tėvystės iššūkius. Žmonių požiūris į brandą ir senėjimą priklauso nuo jų amžiaus. Paaugliai dažnai nori būti vyresni, jauni suaugę žmonės nenori dėl metų nuogąstauti, tačiau apie keturiasdešimtuosius amžiaus metus pradeda ieškoti būdų, kaip sulėtinti senėjimą. Jie rūpinasi sveikata, vartoja papildus, sportuoja, tačiau dažnai neturi žinių, kaip tvarkytis su užmaršumu, silpnėjančia jėga ir kitais pokyčiais. Senėjimas siejamas su fizine būsena, vaidmenų kaita ir amžiaus normomis. Net kai kurios pergalės - tai įgimta išmintis ir patirtis, kurią galima panaudoti kasdienybėje, įgyti naujų socialinių vaidmenų ar atgaivinti seniai pamirštus pomėgius.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje
Senėjimo mokslas ir visuomenės požiūris
Pagal gydytojus gerontologus senėjimą lemia daugybė veiksnių: fizinė sveikata, atliekami vaidmenys ir amžiaus normos. Erikas Eriksonas teigė, kad žmogaus gyvenimas turi savo raidą ir kiekviename etape sprendžia tam tikrus uždavinius. Apie 65-uosius metus žmogus įžengia į aštuntąją raidos stadiją - vientisumo ir nusivylimo klausimus. Vientisumas - sugebėjimas įvertinti praeitį kaip prasmingą ir priimti artėjančią mirtį; nusivylusieji reguoja kaip praleistą laikotarpį. Hipochondrija - nuolatinis susirūpinimas sveikata, dažnai trikdo santykius su artimaisiais. Geriatras teigia: medicininė pažanga leidžia nugyventi 20-30 produktyvių metų po išėjimo į pensiją. Vyresni žmonės dažnai jaučiasi stabilesni: jie turi sukaupę išskirtinę patirtį, kurią gali prasmingai panaudoti. Tačiau daug dėmesio reikia žmogiškam ryšiui ir socialiniams vaidmenims.
Pagyvenę žmonės gali tapti ir seneliais, ir variantais - anūkais, o savigarba ir savivertė labai priklauso nuo gebėjimo atlikti darbus ir dalyvauti socialinėje sąveikoje. Svarbu išlaikyti laiką ir gebėjimą vadovauti savo gyvenimui. Pasak LRT laidos „Nes man tai rūpi“ medžiagos, senatvė gali būti šilta ir saulėta, kai žmogus randa balansą tarp poreikių, atsakomybės ir naujų galimybių. Svarbu nepamiršti, kad žmogus nėra vien tik amžius - tai daugybė asmeninių istorijų, gebėjimų ir troškimų.
Geroji praktika: ką galima daryti dabar
Sveikata vyresniame amžiuje grindžiama sveika mityba, nuolatinio skysčių vartojimo ir reguliarų lankymuisi pas gydytojus. Psichinė būsena - dar vienas svarbus kokybiško gyvenimo veiksnys. Reikia klausytis savo organizmo, neklausyti per daug kaimynų ar televizijos laidų, bet rinktis tai, kas tinka jums asmeniškai. Turėti finansinę apsaugą ir planuoti ateitį svarbu, tačiau ne viskas priklauso nuo pinigų. Išsaugoti savigarbą, būti savarankiškiems ir dalyvauti socialinėje sąveikoje padeda jaustis reikalingam ir mylimam.
Galiausiai - senatvė nėra vien tik praradimų laikotarpis. Ji gali būti ir ramybės, atsakomybės bei išminties laikotarpis, kai žmogus išlaiko dvasinį balansą ir randa naujų kelių į gyvenimo malonumą. Kaip sakė prisiminimai apie Kolakowski, svarbu neprarasti vilties ir nuosekliai ieškoti prasmingų tikslų viso gyvenimo eigoje.
Taip pat skaitykite: Išsamus socialinio draudimo vadovas
tags: #sta #as #reikalingas #senatves