Pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų integraciją ugdymo institucijose. Tačiau šiandieninė mokykla ir mokytojai dažnai dar nėra pasirengę pilnutiniam integracijos procesui, stinga teorinių žinių, konkrečių darbo metodų mokėjimo.
Pedagogo Vaidmuo ir Iššūkiai
Koks svarbus yra pedagogo vaidmuo bendrojo ugdymo grupėje, kurią lanko įvairių gebėjimų mokiniai. Tikriausiai kiekvienam mokytojui norisi kuo sėkmingiau įveikti iškylančius iššūkius bei kuo greičiau surasti atsakymus į kylančius klausimus organizuojant vaikų ugdymosi procesą kasdieninėse situacijose.
Pedagogai dirbantys su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais - svarbiausia švietimo grandis. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu aktyviausiai auga žmogaus smegenų tūris, kuris potyriu dėka yra užaktyvinamas.
Netinkamo Elgesio Priežastys ir Sprendimai
Daugumos šių dienų tyrimų duomenys atskleidžia, jog svarbu suprasti, kad netinkamo vaikų elgesio priežastys yra socialinio kontakto ir ryšių plėtojimo su aplinka padarinys. Šią pasekmę gali sukelti tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigoje esantys vaikų santykiai tiek su tėvais, tiek su pedagogais ar kitais vaikų ugdytojais.
Šeimos narių ir ugdymo įstaigos darbuotojų tarpusavio santykiai bei ryšys su vaiku/vaikais gali nulemti teigiamą ir ilgalaikį vaiko elgesio pokytį. Tai galima pasiekti tiek bendradarbiaujant tėvams šeimoje ir pedagogams bei jų padėjėjams ugdymo įstaigoje, tiek vieniems su kitais tarpusavyje. Pedagogų partnerystė su alfa kartos vaikais padeda plėtoti vertikalius prieraišumo ryšius, kurie yra būtini sėkmingai vaikų raidai.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie specialiuosius poreikius
Ministerijos Rekomendacijos ir Realijos
Spaudoje specialistų lūpomis kalbama apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integraciją, netgi inkliuziją Lietuvos švietimo įstaigose. Atrodo, kad būsimo pradinuko tėvams turėtų pakakti kartu su vaiku kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), kad ši įvertintų jo specialiuosius ugdymosi poreikius (SUP). Jei vaiko SUP nėra tokie specifiniai ir dideli, kad jam būtų rekomenduojama (tik rekomenduojama, galutinis sprendimas vis tiek priklauso tėvams) specialioji mokykla, turėtų pakakti su PPT pažyma apie SUP pasibelsti į artimiausios švietimo įstaigos duris.
Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje rašoma, kad „jei vaikas turi nustatytus didelius ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius ir mokosi integruotai, tai toks mokinys, siekiant gerinti ugdymosi sąlygas ir didinant mokytojo pagalbos prieinamumą, prilyginamas dviem mokiniams. Dėl to tokią klasę gali sudaryti mažiau vaikų, nei nustatyta Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse.“
Kartu nurodoma, kad priimant SUP mokinį mokyklai suteikiama teisė pretenduoti į papildomas lėšas (35 proc. didesnį mokinio krepšelį): „Pagalbą per pamokas mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, gali teikti ir mokytojo padėjėjas. Mokytojo padėjėjo paslaugos teikiamos mokiniui ar keliems mokiniams, turintiems vidutinių, didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir dėl įgytų ir įgimtų sutrikimų negalintiems savarankiškai dalyvauti ugdymo procese.“
Neturi Specialistų ar Vengia Nepatogių Vaikų?
Vis dėlto tėvai turi ką papasakoti apie tai, kaip kai kurios mokyklos „teikia“ pagalbą šiems vaikams. Pasirodo, turint PPT pažymą su nustatytais vaiko SUP bei ugdymo rekomendacijomis, laukia nemažai iššūkių randant ugdymo įstaigą, kuri sutiktų priimti tokį nepatogų vaiką.
Mama Indrė, auginanti sūnų, kuriam nustatyti dideli SUP, pasakoja pakliuvusi kone į kuriozinę situaciją: „2017 m. pradžioje dalyvavau Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos atvirų durų renginyje. Jame pristatyta, kokia puiki ši pradinė mokykla, bendruomeniška, jauki būsimiems pirmokams. Pabrėžta, kad mokykloje dirba mokiniams pasiruošusios padėti logopedė, psichologė ir socialinė darbuotoja. Po renginio nuskubėjau pas direktorę, sakiau, jog norėčiau parašyti prašymą, kad mano sūnus lankytų šią mokyklą. Vis dėlto klausimas „Kaip jūs žiūrite į vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių?“ iki tol buvusį malonų direktorės toną kaip reikiant atšaldė. „Mes neturime specialistų komandos“, - buvo atsakyta. Pasiteiravau, kas, jei ne specialistų komanda, buvo pristatyta prieš 10 minučių vykusiame renginyje? Imta išsisukinėti sakant, kad mokykla neturi specialiojo pedagogo, o psichologė dirba tik 0,25 etato, o jei dar vaikui reikėtų mokytojo padėjėjo - šio tai tikrai negalės skirti. Pasiūlyta eiti į netoliese esančią aštuonmetę mokyklą, nes ten visu etatu dirba psichologė. Įdomiausia, kad visiškai nepasiteirauta apie vaiką, kokio dydžio ir dėl kokių problemų kyla tie jo specialieji ugdymosi poreikiai, kokių specialistų pagalba jam rekomenduojama.“
Taip pat skaitykite: Skyriaus veikla ir nuostatos
Specialistų trūkumas - dažna atsisakymo priimti į mokyklą kitokį vaiką priežastis. Mamos Jurgos patirtis panaši: „Nunešus prašymą į pagal gyvenamą vietą tuo metu mums priklausančią mokyklą - Kauno Pilėnų progimnaziją, paskambino ir pasakė, kad negali priimti mūsų sūnaus, nes neturi specialistų, nors mokyklos interneto svetainėje puikavosi surašyti visi mums PPT rekomenduojami specialistai. Pareikalavome raštiško pasiaiškinimo, bet buvo atsakyta, kad mokykla net neužregistravo mūsų prašymo, tad ir atsakymo rašyti neprivalo.“
Švietimo ir mokslo ministerijos svetainėje nurodoma: „Mokykla mokiniui, kuris mokosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo užtikrinti psichologinės, specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos teikimą.“ Vadinasi, šių specialistų turėtų turėti kiekviena mokykla, nes jų pagalbos gali prireikti bet kuriam mokiniui. Kyla klausimas, kada mokyklos iš tiesų neturi kai kurių specialistų dėl objektyvių priežasčių, o kada tiesiog patogu kažkurio vieno iš jų neturėti, taip sudarant sąlygas nusipurtyti nepatogių mokinių.
Kai kurios mokyklos net nebando dangstytis jokiomis neva objektyviomis priežastimis ir netgi atvirai diskriminuoja SUP mokinius. Pavyzdžiui, itin populiari, kone elitinė ir tėvų investicijomis garsėjanti Kauno Panemunės pradinė mokykla - atvirų durų dieną pristatydama mokyklą ir mokinių priėmimo sąlygas jos direktorė nepasikuklino viešai demonstruoti skaidrės, kurioje rašoma, kad SUP mokiniai čia nepriimami, nebent šie poreikiai atsiranda dėl ypatingų mokinio gabumų.
Mama Indrė pasakoja, kad apsilankiusi šios mokyklos atvirų durų dienoje net nebandė rašyti prašymo, nes suprato, kad jos vaikas čia tiesiog nepageidaujamas. Mama teigia supratusi, kad toks vaikas greičiausiai neįveiktų stojamojo (tiesa, mokykla tai vadina „susipažinimo“) pokalbio. Beje, į šį pokalbį pakviečiami ne visi pretendentai - prieš tai peržiūrimos jų medicininės pažymos, kurias privaloma pateikti su prašymu priimti į mokyklą.
Taip, Kauno Panemunės pradinė mokykla tokia populiari, kad gali skirstyti ir atsirinkti mokinius, palikdama nuošalėje nepatogiuosius. Vis dėlto kodėl, pavyzdžiui, vaikas, kuriam nustatytas Aspergerio sindromas, negalėtų joje mokytis, juk be komunikacijos ar socializacijos problemų tokie vaikai turi itin didelių konkrečios srities gabumų. Vis dėlto mokyklos renkasi lengviausią kelią: geriausias galimų problemų sprendimas - jų vengti.
Taip pat skaitykite: Švietimas Lietuvoje: specialieji poreikiai
Katės ir Pelės Žaidimas
Neįgalius vaikus auginantys tėvai paprastai užsigrūdinę ir įpratę, kad reikia gerokai pakovoti už savo vaiko interesus. Mama Jurga dalijasi patirtimi: „Po pirmo nesėkmingo bandymo ir negražaus akibrokšto, pasikonsultavusi su teisininku, gavau patarimą mokykloms siųsti oficialius laiškus registruotu paštu ir nerašyti jokio kontaktinio telefono, kad jos negalėtų žodžiu atsisakyti priimti. Su žodiniu atsakymu juk niekur nenueisi - pavyzdžiui, į savivaldybės Švietimo skyrių. Netgi juokinga, kad kai kurių mokyklų atstovai patys internete susirasdavo mano vyro telefono numerį ir skambindavo jam. Mes atsakydavome: gerai, suprantame, negalite priimti sūnaus mokytis, bet prašome mums tą patį parašyti raštu ir išdėstyti savo motyvus. Iš gal 10 pasirinktų mokyklų į pokalbį kvietė tik dvi - Kauno „Paparčio“ pradinė mokykla ir Kauno Veršvų gimnazija. Esame dėkingi už pravertas duris joms abiem. Lankyti pasirinkome vietos atžvilgiu patogesnę.“
Atskiro straipsnio vertų nuotykių ieškodama mokyklos autizmo sutrikimų turinčiam sūnui patyrė mama Birutė. 2017 m. moteris aplankė net 12 valstybinių bendrojo ugdymo, specialiųjų ir privačių mokyklų. Vis dėlto rugpjūčio viduryje mama vis dar nežinojo, kur ves sūnų rugsėjį. Vieta ugdymo įstaigoje atsirado tik tiesiogiai pasitelkus Švietimo ir mokslo ministerijos pagalbą.
Integracijos Šaknys Karčios
Kartais paaiškėja, kad net priimtas į mokyklą kolektyve toks vaikas mažų mažiausiai nelaukiamas, o kartais galima kalbėti ir apie psichologinį bei institucinį smurtą. Mama Ieva prisimena, kad jos sūnui patekti į pasirinktą mokyklą nebuvo sunku: „Su PPT pažyma apie vaiko SUP ir ugdymo rekomendacijas nuvykau užregistruoti sūnaus į Kauno Milikonių progimnaziją. Viskas sekėsi gerai, trumpai pakalbėjome su direktoriumi. Tiesa, buvau perspėta neskubėti ir nevesti sūnaus į birželio mėnesį vyksiantį būsimų pirmokų susipažinimą - esą klasėje dar nebus mokytojos padėjėjos (tarsi sūnui nereikėtų susipažinti su būsima mokytoja ir bendraklasiais). Buvo pasakyta ateiti tik rugsėjį, tad su sūnumi atėjome tiesiai į Mokslo metų pradžios šventę. Tuomet ir paaiškėjo, kad vaikai klasėje jau pažįstami ir susidraugavę, o mano sūnus nieko nepažįsta, be to, mokytoja manęs tik paklausė, ar vaikas supras, ką ji sako. Atsakiau, kad, be abejo, supras - jis protingas, o tai, kad labai neaiškiai kalba, nėra ženklas, kad nieko nesupranta.“
Mokytojo padėjėjos nebuvo visą savaitę, tad Ieva pasiteiravo direktoriaus, kada ji bus: „Šįkart direktorius bendravo labai nemandagiai, pasakė, kad nėra norinčių tokį darbą dirbti. Ir apskritai - tuoj kitų vaikų tėvai rašys skundus dėl tokių vaikų kaip mano, ir jie turės „išspręsti šią problemą.“
„Esu vieniša dirbanti mama, tad norėjau, kad sūnus lankytų popamokinę grupę. Apie tai bandžiau kalbėti su direktoriaus pavaduotoja. Buvau šokiruota, kai ji popamokinę veiklą mokykloje apibūdino lygindama su automobilių serviso paslaugomis. Pasak jos, kai varome automobilius į servisą, meistras gali priimti jį remontuoti arba ne. Taip ir mokytoja, kuri dirba pagal individualią veiklą, pati gali rinktis: priimti arba ne konkretų mokinį į prailgintą grupę. Mačiau, kad negaliu sūnaus leisti į tokią aplinką: jautėmės nemėgstami, smerkiami. Sūnus jautė ir be galo išgyveno situaciją - eidamas į Milikonių mokyklą klausdavo manęs, ar jis tikrai yra durnas. Mano ašaros ir bandymas aiškintis su mokyklos vadovybe, kad negalima taip elgtis su vaiku, kuriam ir taip sunku, direktoriui kėlė šypseną. Psichologiškai buvo sunku ir vaikui, ir man - atrodė, lyg į sienas daužyčiausi, nežinojau, kur kreiptis, niekas nenorėjo padėti“, - prisimena mama.
Beviltiška situacija tęsėsi tol, kol mama atsidūrė Kauno Kovo 11-osios gimnazijos pavaduotojos kabinete. „Esu labai dėkinga šiai mokyklai už suteiktą galimybę mano vaikui. Nors dabar vasara, kas dieną pagal galimybes jis skaito, rašo - stropiai mokosi, supranta, kad atsilieka, todėl turi motyvą stengtis. Ir vis pasako: „Mama, nenoriu būti durnas“, - pabrėžia pašnekovė.
Mama Jurga sako norinti kreiptis ir į tėvus, kurie purkštauja dėl tokių vaikų mokyklose: „Brangieji, negalia gali pasibelsti bet kada ir pas bet ką. Neklaus nei vardo, nei amžiaus, nei socialinės padėties ar dar ko nors. To, ką patiriame kovodamos už nors kiek normalesnį savo vaikų gyvenimą ar ugdymą, nelinkiu nė vienam.
2019 m. gegužės 16 d. Vilniuje įvyko konferencija „Vaiko gerovės užtikrinimas: SUP (specialiųjų ugdymosi poreikių) turinčių mokinių įtrauktis“. Jos metu buvo diskutuojama apie tai, kaip užtikrinti specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau - SUP), įtrauktį į bendrojo ugdymo mokyklas. Renginys buvo skirtas išsakyti visų nevyriausybinių organizacijų poreikius ir problemas, aptarti esamą SUP turinčių mokinių socializacijos situaciją.
Konferencijoje dalyvavę specialistai vieningai sutarė, kad kiekvienas vaikas turi teisę, nepriklausomai nuo sutrikimo lygio, ugdytis ugdymo įstaigoje. Taip pat buvo pabrėžiama, kad mokyklos neturi teisės, t. y. dėl turimų negalių ar specialiųjų ugdymosi poreikių nepriimti jų į bendrojo ugdymo mokyklas. Pastebėta, kad Švietimo įstatymo 57 str. 10 dalis, kuri tarsi leidžia mokykloms, negalinčioms užtikrinti poreikių patenkinimo, nepriimti vaikų, turinčių SUP, turi būti keičiama.
Švietimo viceministras A. Pitrėnas teigė, kad integracija yra iššūkis dėl žmogiškųjų išteklių ir finansinių resursų. Tai, pasak jo, nemenkas iššūkis visai švietimo sistemai, nes reikia pakeisti nuostatas ir jas įgyvendinti. Visgi matant šiuos skaičius yra akivaizdu, kad psichologai ir socialiniai darbuotojai gali atlikti tik „gaisrų gesintojo“ darbą. Viceministras nekomentavo, kaip dirba specialistai turėdami tokias apimtis. Apie tai, kur dingsta 200 kasmet parengtų psichologijos magistrų ir kodėl jie neateina į švietimo sistemą, viceministras nekalbėjo. Nors mūsų šalyje seniai diegiamas inkliuzijos ar integracijos modelis, tačiau, pasak viceministro A. Pitrėno, vis dar trūksta patalpų, pritaikytų vaikams, kompetencijoms tobulinti.
Nacionalinio Dauno sindromo asociacijos vadovė N. Drazdienė pasidalijo asmenine patirtimi, kaip augina vaiką su Dauno sindromu, atsiliepimais. Pranešėja pristatė visuomenės apklausos apie tai, kur turėtų būti ugdomi vaikai, turintys Dauno sindromą, rezultatus. Anot N. Drazdienės, 37 proc. apklaustųjų sutinka, kad šie vaikai būtų ugdomi bendrojo ugdymo mokyklose, 36 proc. mano, kad jiems reikalinga specialisto pagalba, 6 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad vaikai, turintys Dauno sindromą, turėtų mokytis specialiosiose klasėse, 7 proc. kiti apklaustieji neturėjo aiškios nuomonės. Asociacijos vadovė kalbėjo, kad šiuo metu vaikai, turintys Dauno sindromą, mokosi visur pagal tėvų pageidavimus.
N. Drazdienė atkreipė dėmesį į asistentų trūkumą visoje Lietuvoje. N. Drazdienės teigimu, asistentai vaikams dažniausiai reikalingi ne pamokų metu, bet per pertraukas, kad vaikai galėtų integruotis į bendras pamokas. Anot pranešėjos, vaikai nėra lavinami, jiems labiau teikiama priežiūros paslauga. N. Drazdienė teigė, kad kai kurie tėvai norėtų savo vaikus leisti į specialiąsias mokyklas, tačiau tėvai nerimauja, kad šios mokyklos gali būti uždarytos. Visos nevyriausybinės organizacijos ir švietimo įstaigos, besistengiančios suspėti su integracijos banga, išgyvena panašias problemas.
Konferencijos dalyviai pasisako prieš mechanišką integraciją. Anot jų, pirmiausia reikia pažinti vaiką ir turi galvoti, kaip tenkinti jo poreikius. Iš tikrųjų integracijos schema turėtų būti daug sudėtingesnė. Reikia paruošti ne tik mokytoją, bet ir tėvus, paruošti klasės draugus, jų tėvus ir kitus mokyklos mokytojus. Šiuo metu tiesiog „įdedame“ vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas ir vadiname tai integracija. K. Košel-Patil apžvelgė 2018 m. duomenis apie vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų (ASS). Ji atkreipė dėmesį, kad brangūs specializuoti mokytojai, nėra bendros pedagogų programos apie darbą su ASS turinčiais vaikais ir kt. K. Košel-Patil pasidalijo gerąja patirtimi, kaip tai daroma Lenkijoje. Lenkijoje jau nuo 2015 m. specialistas, jeigu jis nėra baigęs podiplominių studijų programos, negali dirbti su ASS turinčiu asmeniu. Konferencijos dalyviai vieningai sutarė, kad būtina siekti Švietimo įstatymo 57 str. 10 dalies keitimą, kuris nepaliks mokykloms galimybės nepriimti vaikų, jei jos tam nėra pasirengusios.
Vaikų neurologė, socialinė pediatrė, profesorė Laimutė Mikulėnaitė savo pranešimu norėjo perduoti dvi žinutes: pirma, kad Lietuvoje daugėja vaikų, turinčių ASS, antra - reikia integruoti visus. Profesorė L. Mikulėnaitė teigė, kad kai kurie mokslininkai sako, kad autizmo epidemija tęsiasi, kiti teigia, kad autizmo epidemijos iš viso nėra. Gydytoja teigė, kad šis skaičius turi tendenciją augti, o mūsų valstybė nepasiruošusi net tam ASS turinčių žmonių skaičiui, koks yra dabar. L. Mikulėnaitė pranešime pateikė atsakymus, kodėl daugėja ASS turinčių žmonių: didėja išgyvenamumas (70 proc.) ir apskritai žmonės, turintys ASS, panašėja su jo neturinčiais, todėl sunku identifikuoti, kas yra autizmas. Profesorė atkreipė dėmesį, kad tokių vaikų negalima integruoti, nes jie yra normalaus arba aukštesnio nei vidutinis intelekto, tik kitaip bendrauja, todėl patyčios garantuotos.
Gydytojos teigimu, neužtenka organizuoti konferencijas ir įvardinti problemas. Reikia veikti ir pradėti spręsti nors vieną problemą, o ne diskutuoti, kas yra geriau - segreguotos ar integruotos mokyklos. L. Mikulėnaitė dėkojo už sprendimus švietimo srityje einant inkliuzijos link, tačiau kvietė įsisąmoninti, kad integracija reikalinga ne ASS turintiems vaikams, o mums visiems, nes mes esam visi lygūs. Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė pristatė platų mokyklos programų spektrą. Direktorė pasidalijo patirtimi apie mokyklos struktūrą, kompetencijų ugdymą, patirtinio ugdymo naudą.
I. Balčiukynienė teigė, kad mokykloje specialusis ugdymas vyksta pagal vaiko poreikius ir tėvų noro, tačiau specialiojo ugdymo skyriuje dirba daugiau švietimo pagalbos specialistų, todėl susivieniję tikrai labiau padedame vaikams, kuriems reikia pagalbos. Direktorė teigė, kad valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti mokytojų perkvalifikavimui, nes mokytojai patys turi mokytis už savo lėšas, o mokslas yra tikrai brangus. Tarnybos vadovė akcentavo augimui ir brandai reikalingą laiką ir suvokti, kad reikia laiko tam tikriems dalykams pasiekti. Anot tarnybos vadovės, gal ir buvo kažkas nepadaryta laiku, tačiau reikia žiūrėti ne atgal, o pirmyn. Jos teigimu, nueitas tam tikras kelias, ir mes turim šansą turėti tikrą integraciją.
Specialistė pastebėjo, kad tėvams vis dar sunku surasti tokią mokyklą. Pasak specialistės, sustiprėjo pedagoginių psichologinių tarnybų bazė, pakilo specialistų kompetencija. Šiuo metu 90 proc. SUP turinčių mokinių mokosi įtraukiajame ugdyme, o tai yra kelias į visišką integraciją. Specialistė teigė, kad jeigu specialiųjų mokyklų nebūtų, dauguma jose besimokančių vaikų turėtų mokytis namuose, o dabar jie turi galimybę socializuotis. Specialistė teigė, kad norėtųsi, jog asistentų būtų ir daugiau, bet tai yra brangu ir mokyklai, ir savivaldybei. R. V. teigimu, vaikas tokiu atveju patiria daugiau žalos nei naudos, nes nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos.
Pranešėja kalbėjo apie esamą pagalbą mokiniams, tėvams, mokytojams, kurią teikia tam tikri specialistai tam tikruose lygmenyse. Ji akcentavo, kad reikia ypač stiprinti klasės lygmenį, bei mažinti įtampą, kurią patiria mokytojai ir savivaldybėms. Išklausius įvairių asociacijų pranešimų, akivaizdu, kad integracijos problemos visur yra panašios. Specialistė teigė, kad proveržio dar tikrai nesimato. Turint galvoje, kad Lietuvoje yra 340 vaikų, kuriems skiriamas namų mokymas, galima teigti, jog šiuo keliu einame labai lėtai, o gal ir šiek tiek esame iš jo išklydę. Ji atkreipė dėmesį, kad visada bus vaikų, kuriems reikės atskiros mažos ir ramios patalpos, o gal net gulimo režimo.
Konferencijos dalyviai diskutavo, kuriame integracijos taške mes esame, kurios problemos šiandien yra svarbiausios ir jų sprendimas negali būti atidėliojamas. Reikia nustoti problemas kaip karštą bulvę ir pagaliau identifikuoti vietą, kur esame įstrigę, ir susivienijus kompleksiškai jas spręsti.
Įtraukties modelis specialiųjų poreikių mokiniams
tags: #specialiuju #poreikiu #turintys #vaikai #bendrojo #ugdymo