Specialiojo pedagogo tikslai ugdant specialiųjų poreikių vaikus

Priėmus Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo įstatymą (1998), bendrojo ugdymo sistemoje įsitvirtino požiūris, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas, visi specialiųjų poreikių vaikai šiandieninėje ugdymo įstaigoje turėtų jaustis saugiai ir jaukiai.

Nuo pedagogų ir bendraamžių priklauso vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo(si) poreikių, ugdymo ir apskritai socializacijos sėkmė (Strimaitienė, 2003). Todėl itin svarbus specialiojo pedagogo vaidmuo.

Pedagogų veiklos ypatumai

Tyrimo tikslas − atskleisti ir įvertinti pedagogų patirtį, ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus bendrojo lavinimo mokyklose. Siekiant tikslo numatyti šie uždaviniai:

1. Aptarti pedagogų veiklos ypatumus.
2. Atskleisti efektyvius specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tenkinimo veiksnius.
3. Identifikuoti pagalbos kryptis specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams.

Hipotezė - Tikėtina, kad pedagogų patirtis, turi įtakos efektyvesniam SUP turinčių mokinių ugdymui bendrojo lavinimo mokyklose.

Tyrimo metodai - mokslinės literatūros analizė, interviu metodas.

Taip pat skaitykite: Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio kriterijai

Tyrimo dalyviai - bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai (6 pedagogai).

Tyrimo darbo struktūra - šį kursinį darbą sudaro: įvadas, 2 skyriai, išvados, naudota literatūra (11 šaltinių).

Bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai neturi pakankamai žinių reikalingų darbui su SUP vaikais, neįmanoma grupėje vienam pedagogui racionaliai dirbti pagal kelias programas ir t.t.

Mokytojas turėtų siekti konkretaus ir tikslaus problemos apibūdinimo, kuris būtų aiškus pirmiausia jam pačiam. Norint suprasti, kokia pagalba vaikui reikalinga, reikia kelti konkrečius klausimus.

Vaiko, turinčio negalę, pasodinimas į bendrojo tipo klasę ir mokymas pagal bendrojo lavinimo programą, neteikiant specialiosios pedagoginės pagalbos nėra integracija.

Taip pat skaitykite: Specialiojo Nuolatinės Priežiūros Poreikio Pašalpa: išsami apžvalga

Vaikai, turintys skirtingas negales ir skirtingus pedagoginius poreikius, negali būti ugdomi visiškai taip pat, tokiais pat būdais ir metodais, pagal tą pačią programą.

Mokytojo vaidmuo:

1. Stengtis kuo geriau patenkinti individualius moksleivio poreikius (iš visų mokytojų tikimasi lankstumo, prisitaikymo, paslaugumo ir ypatingo dėmesio.
2. Įvertinti mokymosi gebėjimus ir negalias.
3. Nukreipti diagnostiniam tyrimui.
4. Dalyvauti pasitarimuose dėl ugdymo tinkamumo.
5. Dalyvauti sudarant individualias ugdymo programas. (sudaryta individualioji ugdymo programa turi būti kiekvieno neįgalaus moksleivio byloje.
6. Bendrauti su tėvais ar globėjais.
7. Dalyvauti vykstančiuose teismo posėdžiuose bei derybose.
8. Bendradarbiauti su kitais specialistais nustatant ir maksimaliai išnaudojant ypatingųjų moksleivių gebėjimus.

Kiekvienas mokytojas turėtų sau sąžiningai atsakyti, kas jam svarbiau: tai, ką jis moko (t.y. vaikas) ar tai, ko moko (t.y. mokymo programa).

Ypač svarbu, kokia mokytojo orientacija: į vaiką ar į programą. Orientaciją į vaiką kaip asmenybę svarbi dirbant su visais vaikais, bet ypač tai svarbu, dirbant su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų ar negalių.

Mokytojo, kuris orientuojasi į vaiką, neerzina tai, kad vaikas skiriasi nuo kitų, ne viską pajėgia išmokti, kitaip elgiasi. Reikėtų atsisakyti labai įsigalėjusios nuostatos, kad mokytojas turi išmokyti visus to paties.

Psichologas: padeda spręsti vaiko psichologines ir ugdymosi problemas bendradarbiaudama su tėvais (globėjais, rūpintojais), pedagogais ir kitais pagalbos vaikui specialistais.

Taip pat skaitykite: Socialinis pedagogas: ką jis daro?

Vertina vaiko galias ir sunkumus, raidos ypatumus, psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas, vaiko brandumą mokytis pagal priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas. Rengia individualias rekomendacijas mokinio psichologinėms, asmenybės ir ugdymosi problemoms spręsti.

Inicijuoja, rengia ir įgyvendina psichologinių problemų prevencijos programas. Konsultuoja vaikus ir mokinius, jų tėvus (globėjus, rūpintojus), mokyklos bendruomenę socialinių pedagoginių problemų sprendimo, socialinės pedagoginės pagalbos teikimo klausimais.

Efektyvūs specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tenkinimo veiksniai

Tenkinant specialiuosius vaikų poreikius bendrojo lavinimo mokyklose svarbūs socialiniai (nevisavertis mokyklos ir SUP vaiko šeimos bendravimas ir bendradarbiavimas, tėvai, vengdami neigiamo aplinkinių požiūrio, atsisako specialiojo pedagogo pagalbos, keičia ugdymo įstaigas ir t.t.), pedagoginiai ( bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai neturi pakankamai žinių reikalingų darbui su SUP vaikais, neįmanoma grupėje vienam pedagogui racionaliai dirbti pagal kelias programas ir t.t.), psichologiniai (pedagogai turi nepakankamai specialiosios psichologijos žinių, dėl nepalankaus visuomenės požiūrio atsiranda stigmatizacija, kurios pasekmė - menkas savęs vertinimas ir t.t.) ir materialiniai (ikimokyklinės ugdymo įstaigos nepritaikytos specialiųjų poreikių vaikams, mokymo priemonių stoka, nėra specialistų komandos, per mažai mokama už papildomą darbą su SUP turinčiais vaikais ir t.t.) veiksniai (Valantinas, 2003).

Anot Ruškaus inkliuzija gali būti naudinga tiek sveikiems, tiek neįgaliems vaikams mokymosi ir asmenybės socializacijos prasme. Tikėtina, jog sveiki vaikai, augę ir mokęsi drauge su neįgaliaisiais, remiami bei stimuliuojami pedagogų, susikurs palankius negalės vaizdinius, gebės bendrauti su neįgaliaisiais be neigiamų išankstinių nuostatų.

Šių principų įgyvendinimas išties yra sudėtingas, kadangi inkliuzija, įgyvendinama stichiškai, metodiškai nepagrįstai, gali išprovokuoti dar nepalankesnius stereotipus. Inkliuzijos esmė - visi laimi būdami drauge.

Jei jūs ketinate kreiptis dėl specialiojo moksleivio ugdymo, turbūt svarbiausia yra susitikti su jo tėvais. Jei negalite jiems prisiskambinti, pabandykite apsilankyti namuose arba parašykite, kad vizituojantis mokytojas (ar mokyklos socialinis darbuotojas, psichologas ar kitas padedantis specialistas) padėtų organizuoti susitikimą.

Labai svarbu apsvarstyti moksleivio problemas su jo tėvais dar prieš kreipiantis dėl specialiojo ugdymo. Jokiu būdu negalima leisti, kad žinia apie kreipimąsi dėl specialiojo ugdymo būtų tėvams netikėta; jie turi iš anksto žinoti, jog vaiko mokytojai yra pastebėję jo problemas.

Kreipdamiesi dėl specialiojo ugdymo, patikrinkite visus duomenis apie vaiko mokymąsi ir elgesį mokykloje.

Tikimasi, kad kreipdamiesi dėl specialiojo ugdymo, nurodysite strategijas, kurias taikėte savo klasėje moksleivio ugdymo poreikiams tenkinti.

Gali pasirodyti, jog visai savo veiklai užfiksuoti jums prireiks daugybės laiko ir popieriaus, tačiau nuoseklūs užrašai labai pravers. Jeigu moksleivis jums kelia rimtų rūpesčių, išmintingai pasielgsite savo susirūpinimą parodydami raštu t.y. užfiksuodami vaiko rezultatus.

Atminkite, jog kreiptis dėl specialiojo ugdymo galite tik tuomet, jei įtikinamai galite įrodyti, kad moksleivis gali turėti negalią ir kad tikriausiai jam negalima tinkamai padėti be specialiojo ugdymo.

Pagalbos kryptys specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams

Vaiko, turinčio negalę, pasodinimas į bendrojo tipo klasę ir mmokymas pagal bendrojo lavinimo programą, neteikiant specialiosios pedagoginės pagalbos nėra integracija.

Vaikai, turintys skirtingas negales ir skirtingus pedagoginius poreikius, negali būti ugdomi visiškai taip pat, tokiais pat būdais ir metodais, pagal tą pačią programą.

Programos:

• Bendrojo tipo klasėje ir dalį laiko specialiame kabinete (spec.
• Su kai kuriais vaikais reikia dirbti atskirai. Kartais atskitai nuo klasės vaikų ugdoma kelių vaikų grupė.
• Kartais vaikas labai varžosi, kad nesugeba atlikti užduočių, labai menkai save vertina.
• Modifikuota programa-pakeista bendrojo ugdymo programa, nepakeičiant jos esmės.
• Adaptuota programa-supaprastinta bendrojo ugdymo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių vaikams, nepajėgiantiems įsisavinti modifikuotas programas. Iš esmės tai palengvinta, supaprastinata bendroji programa, pritaikyta individualioms vaiko reikmėms, atitinkanti vaiko sugebėjimus ir realųjį mokymosi pasiekimų lygį.

Įvertinant asmens specialiuosius ugdymo(si) poreikius taip pat dalyvauja ir mokytojas. Mokytojas turėtų siekti konkretaus ir tikslaus problemos apibūdinimo, kuris būtų aiškus pirmiausia jam pačiam. Norint suprasti, kokia pagalba vaikui reikalinga, reikia kelti konkrečius klausimus.

Literatūra:

1. Hallahan D. P., Kauffman, J. M. (2003). Ypatingieji vaikai. Specialiojo ugdymo įvadas.
2. Ališauskas, A., (2002). Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas.
3. Ališauskas, A., (2002). Vaikų vystymosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas.
4. Ambrukaitis, J., (1998). Specialiųjų poreikių vaikai.
5. Dėl asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tvarkos (LR Švietimo ir mokslo ministro, LR Sveikatos apsaugos ministro, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsak. Nr. 1221/527/83//Valstybės žinios, 2000, Nr.
6. Labinienė, R., Aidukienė, R., Kvedarienė, J., Kliminskas, R. (2003). Mokyklą visiems kuriame šiandien.
7. Labinienė, R., Aidukienė, T., Christensen, F. (2003). Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės.

tags: #specialiojo #pedagogo #tikslas #ugdant #specialiuju #poreikiu