Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą - nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Istorinis kontekstas ir tikslai
Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą.
Teisiniai pagrindai ir įmokų reguliavimas
Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.). Privalomos socialinio draudimo įmokos nuo pat įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) moka visi asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šiems dirbantiesiems privalomų įmokų mokėjimas nebuvo ir nėra siejamas su asmens amžiumi. Taigi privalomas įmokas moka ir dirbantys pensininkai.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - draudėjas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. - draudėjas).
Įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą sumos, įskaitant visas išmokas ir neapmokestinamąjį minimumą, nepriklausomai nuo išmokų šaltinių, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui. Įmokos gali būti mokamos pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Apskaičiuotos, bet į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėtos įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčų tvarka netaikant senaties termino.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Procesiniai ir apskaitos reikalavimai
Kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotos draudžiamųjų pajamų ir įmokų sumos (forma 3-SD, forma 4-SD, formos 3-SD priedas), kartu su finansine ataskaita (Forma Nr. nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą) apdraustiesiems (forma 12-SD, forma 12a-SD)) - teikiama per 3 dienas nuo nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo).
Nuo 2002 m. spalio 1 d. visi draudėjai, kurie turi mokėti įmokas už save ir už draudžiamus asmenis, privalo registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. Privalomojo socialinio draudimo 31 + 3 proc. tarifas įsigaliojo 1991 metais ir buvo taikomas iki 2000 metų.
Ūkininkai ir specialiosios nuostatos
Ūkininkai bei jų partneriai įgija teisę į pagrindinę (bazinę) pensijos dalį, kai moka privalomasis socialinio draudimo įmokas. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į valstybinio socialinio draudimo sistemą įsiliejusios papildomos socialiniu pensijų draudimu draudžiamų asmenų kategorijos, tarp jų ir ūkininkai, nėra išskiriami ir turi mokėti įmokas nepriklausomai nuo amžiaus. Taigi ūkininkai, mokėdami privalomas įmokas, įgis teisę į senatvės pensiją, papildomą priedą už stažą ir į pensijų skyrimą iš naujo, kai susiformuos nauji stažo bei pajamų duomenys.
Ūkininkų socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 90 procentų jų individualios žemės ūkio veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatskaitant privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokų) ir įstatymuose nustatyta tvarka - įskaitant, bet neviršijant tam tikrų ribų - į jų mokestinius laikotarpius. Jei ūkininko žemės valdos įregistruotos žemės ūkio registre, savivaldybė gali nurodyti ūkio ekonominį dydį ir nuspręsti, ar mokėti socialinio draudimo įmokas.
Sodros istorija Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A. Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ligonių kasų steigimas pradėtas 1928 m. pabaigoje, iš viso įsteigtos 16 kasų. Ligonių kasos buvo skirtos drausti tarnaujančius valstybės ir savivaldybių pareigūnus bei jų šeimos narius; laikui bėgant plėtėsi ligos draudimas ir nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
Taip pat skaitykite: Viskas apie „Sodros“ mokėjimus UAB
1970-1990 metais Lietuvoje tęsiama socialinio draudimo sistema tobulinimas, įvedami pokyčiai įmokų tarifai ir draudžiamų asmenų kategorijos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990-1991 m. Lietuvoje įvestos naujos tvarkos, atnaujintos įmokų bazės ir teisės į išmokas, įskaitant varžytuves dėl ūkininkų statuso bei papildomų socialinių draudimo įmokų mechanizmų.
Privačios formuluotės: kas nereikia mokėti Sodrai?
Privalomojo socialinio draudimo įmokos privalės mokėti tik tam tikri ūkininkai, kurių žemės ūkio ekonominis dydis įvertintas 4 EDV ir daugiau. 1 EDV šiuo metu yra 1 200 eurų. Tai reiškia, kad įmokas „Sodrai“ turės mokėti tik tie ūkininkai, kurių pajamos per metus įvertintos apie 17 tūkst. Lt ir daugiau. Mokėdami įmokas ūkininkai ir jų partneriai įgis socialinio draudimo stažą pensijoms, motinystės bei tėvystės pašalpoms, bei teisę į apskaičiuotas išmokas.
Nuo 2009 m. sausio 1 d. papildomos socialinio draudimo įmokos kategorijose įtraukti asmenys (tarp jų ir ūkininkai) nėra išskiriami ir turi mokėti įmokas nepriklausomai nuo amžiaus. Tai reiškia, kad ūkininkai, kurie mokė privalomas įmokas, įgis teisę į pensijų skyrimą iš naujo bei padidėjusią stažo pridėtį, net ir senatvės pensijos atveju.
Techninės detalės apie mokėjimus, stažą ir išmokas
Teise gauti senatvės pensiją gali būti žmonės, kurie draudėsi pensijų draudimu 15 metų; papildomas priedas už stažą skiriamas už kiekvienus pilnus stažo metus virš 30 metų. Tačiau pereinamasis laikotarpis 2009-2010 metais užtikrina, kad naujai apdraustųjų tarpo asmenys mokės mažesnį tarifo dydį ir atitinkamai jų pajamų įmokos bus perskaičiuotos. Už dirbančius pagal darbo sutartį ar savarankiškai Lietuvoje ir dirbančius kitoje ES šalyje, taikomi koordinavimo reglamentai; kai kuriais atvejais asmenys laikomi kaip dirbantys individualią veiklą pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.
Jeigu ūkio ekonominis dydis įvertinamas neigiama linkme arba asmenys neatitinka nustatytų ribų, gali būti taikomos išimtys. Socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo deklaruotos pajamų sumos, atėmus mokesčius ir sąnaudas, o įmokų tarifai gali būti papildomi dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimo.
Taip pat skaitykite: Gidas: išvykimas ir „Sodra“
Santrauka
Ūkininkai ir jų partneriai turi specifinę, bet vis dėlto integralinę vietą valstybiniame socialiniame draudime, kur įmokų bazės ir dydžiai keitėsi laikui bėgant, įtraukiant pereinamuosius laikotarpius ir papildomus draudimus. Lietuvoje socialinis draudimas yra pagrindinė dalis socialinės apsaugos sistemos, užtikrinanti teisę į išmokas nuo ligos iki senatvės, tuo pačiu suteikiant galimybes keisti ar perskaičiuoti išmokas įsigijus naujų stažo metų ar keičiasi pajamos.
Liublino unija 1569 liepos 1 d. Abiejų Tautų Respublikos susikūrimas
tags: #sodrai #draudziamosios #pajamos #uz #1982