Žmogus yra sudėtinga būtybė su daugybe dimensijų, kurių kiekviena sukuria savotišką darinį. Socialiniai vaidmenys yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, lemianti jo elgesį, santykius su kitais ir savęs suvokimą visuomenėje. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinių vaidmenų apibrėžimą psichologijoje, jų struktūrą, įtaką asmenybei ir bendravimui.
Socialinio Vaidmens Apibrėžimas
Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Tai elgesio modelis, kurio visuomenė tikisi iš individo, užimančio tam tikrą poziciją socialinėje struktūroje. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Vis dėlto kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Socialinio Vaidmens Elementai
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
- Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Socialinio Vaidmens Turinys
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t. y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama.
Socialinio Vaidmens Struktūra
Socialiniai vaidmenys gali būti formalūs ir neformalūs. Formalūs vaidmenys yra apibrėžti įstatymais, taisyklėmis ar kitais oficialiais dokumentais (pvz., gydytojo, mokytojo, teisėjo).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Vaidmens Apibrėžtumas ir Konfliktai
Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (Deviantinis) Vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti "slaptojo" vaidmens.
Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra "patogių" vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialiniai vaidmenys daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės perima tam tikras elgesio normas, vertybes ir įsitikinimus, kurie vėliau tampa asmenybės dalimi. Socialiniai vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialines normas, vertybes ir elgesio modelius, būdingus tam tikrai visuomenei ar grupei.
Vaidmenų konfliktai atsiranda, kai individas vienu metu atlieka kelis vaidmenis, kurių reikalavimai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, moteris, kuri yra ir motina, ir karjerą daranti specialistė, gali patirti vaidmenų konfliktą, nes jai sunku suderinti šeimos ir darbo reikalavimus. Vaidmenų konfliktai gali sukelti stresą, nerimą ir kitas psichologines problemas.
Socialiniai Vaidmenys Senatvėje
Nauji pasaulio atradimai bei moderniosios technologijos dar nėra visagalės. Visuomenės senėjimo procesai turi teigiamų ir neigiamų padarinių, kurie įtakoja visuomenės formavimąsi, žmogiškųjų, socialinių bei ekonominių išteklių panaudojimą. Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad masinėje visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Anot M. Matulionienės (1997), visuomenėje vyrauja neigiami stereotipai apie senus žmones. Dažnai manoma, kad jie yra ligoti, neturtingi, vieniši, priklausomi nuo kitų, sunkiai prisitaikantys prie naujovių ir pan. Tokie stereotipai lemia diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose.
Socialinės Psichologijos Metodai
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Socialinės Psichologijos Istorija ir Ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai Socialinės Psichologijos Principai
- Tapatybė ir kilnumas. Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą.
- Socialinis gyvenimas ir rutina. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo.
- Filosofinė antropologija. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
- Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos. Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija.
- Holistinis požiūris į žmogų.
LTSocialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis ir dalyvaujančio vaiko paėmimo iš šeimos procese, profesinis vaidmuo yra daugialypis, susidedantis iš daugybės vaidmenų, kurie dažnai yra nesuderinami, prieštarauja vienas kitam. Esant vaidmenų nesuderinamumui gali iškilti vaidmenų konfliktų, kurie sąlygoja stresą darbe, nusivylimą ar išsekimą. Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas - nustatyti, kokių vaidmenų konfliktų ir kodėl patiria socialinis darbuotojas, dalyvaudamas vaiko paėmimo iš šeimos procese.
ENThe role of a professional social worker who works with social risk families and participates in the process of taking away a child from his/her biological family is both varied and diverse. Social workers have a lot of roles which are often inconsistent and contradictory to each other. When there is inconsistency of social worker's roles, there is a possibility to arise role conflicts which are a condition of job stress, disappointment of job or a burn-out syndrome. The aim of this article is to find out which and why role conflicts experience social worker during the process of taking away a child from his/her biological family. This paper overlooks concepts of role and role conflict and establishes role conflicts during the process of taking away a child from his/her biological family. A qualitative research was conducted and performed in a semi-structural interview method. 6 social workers involved in the process of taking away a child from his/her biological family were interviewed. The data was analyzed by grounded theory. Analysis of data developed the central categories that characterize social worker's role conflicts, its reasons and outcomes. It is clear that role conflicts are arising between role of control, schoolmaster, and keeper of the clients, observer and motivator, supporter, teacher, helper roles.These conflicts arise when conception of the social worker role of organization concur with social worker's opinion, also when clients do not accept social worker's role and when social worker's conceivable role contradicts accomplished role. Social workers during this process construct three types of professional identity: integral, functionary, and caregiver.
tags: #socialiniu #vaidmenu #vertinimas